What do you think?
Rate this book
miesto dykuma
Tai knyga apie tikėjimo kelią per vienatvės dykumą. Ne apie rezultatą, bet apie procesą. Apie kantrų ir laikui pavaldų mokymąsi mylėti labiau nei bijoti. Tai bandymas išbūti čia ir dabar – ne baimės, ne optimizmo iliuzijose, bet kantriai einant pirmyn be troškimo įsitverti.
Knygos skyriai buvo parašyti stovint šalia Evangelijos moterų, kurios neišsižada, nepabėga, bet išbūna. Tekstas keitėsi kartu su mano gyvenimu: kai palikau vienuolinę bendruomenę, jį perrašiau, išvaliau, tačiau galiausiai sugrįžau prie pirminio varianto – leidau seseriai Viktorijai papasakoti taip, kaip ji matė ir jautė. Tad knyga liko neharmoninga, bet tikra. Pažeidžiama. Tokia, kokia aš pati stoviu Dievo akivaizdoje.
Knygoje susitinka asmeninės patirtys, sutiktų žmonių pasakojimai ir vienatvės fenomeno tyrimai. Tai žvilgsnis į vienatvę kaip į žmogiškumo patirtį – ne išimtį, o vis labiau vienišėjančios visuomenės tikrovę.
Čia išgirsime ir kelias miestų dykumos istorijas, perrašytas taip, kad nei dalyviai, nei vietos nebūtų atpažįstami. Jos primena: vienatvė nėra gėda ar išimtis – tai būsena, turinti pradžią, struktūrą ir užbaigą. Ji yra baigtinė. Iš jos galima išeiti.
***
Apie tylą ir bendrystę | Apie laiką socialiniuose tinkluose ir socializacijos kainą | Apie baimę, kuri virsta viltimi | Apie pabėgimus nuo emocinės tuštumos šeimoje | Apie kantrybę, išbuvimą, artumą ir laisvę | Apie nepaguodžiamą vienatvę ligos akivaizdoje | Apie akimirką, kai vienatvė pradeda auginti | Apie maldos galią
***
Aš esu Viktorija Voidogaitė. Kai reikia, kad atstotų svetimi, sakau: esu socialinių mokslų daktarė, Popiežiškojo šv. Tomo Akviniečio universiteto tyrėja, Vilniaus universiteto dėstytoja ir būsimų mokytojų ugdytoja, taigi nepataisomai viltinga realistė. Kai noriu pasipasakoti artimiems, parodyti inkstus ir kepenis, tariu: man patinka klausytis istorijų ir jas pasakoti. Beveik dainuojamų istorijų-raudų, kurios nuprausia vidurius ir tik tada apaugina sielos kaulus samanomis, kad nesušaltų pakeliui iš čia į Ten. Mūsų istorijas teko, tenka, teks nueiti. Geriau kartu, nei vienam ar vienai. Su šypsena, ironija ir be iliuzijų. Malonųjį skaitytoją laikau artimu, kviečiu paėjėti kartu, kad kaulai vėl sužaliuotų gyvybe.
Knygos skyriai buvo parašyti stovint šalia Evangelijos moterų, kurios neišsižada, nepabėga, bet išbūna. Tekstas keitėsi kartu su mano gyvenimu: kai palikau vienuolinę bendruomenę, jį perrašiau, išvaliau, tačiau galiausiai sugrįžau prie pirminio varianto – leidau seseriai Viktorijai papasakoti taip, kaip ji matė ir jautė. Tad knyga liko neharmoninga, bet tikra. Pažeidžiama. Tokia, kokia aš pati stoviu Dievo akivaizdoje.
Knygoje susitinka asmeninės patirtys, sutiktų žmonių pasakojimai ir vienatvės fenomeno tyrimai. Tai žvilgsnis į vienatvę kaip į žmogiškumo patirtį – ne išimtį, o vis labiau vienišėjančios visuomenės tikrovę.
Čia išgirsime ir kelias miestų dykumos istorijas, perrašytas taip, kad nei dalyviai, nei vietos nebūtų atpažįstami. Jos primena: vienatvė nėra gėda ar išimtis – tai būsena, turinti pradžią, struktūrą ir užbaigą. Ji yra baigtinė. Iš jos galima išeiti.
***
Apie tylą ir bendrystę | Apie laiką socialiniuose tinkluose ir socializacijos kainą | Apie baimę, kuri virsta viltimi | Apie pabėgimus nuo emocinės tuštumos šeimoje | Apie kantrybę, išbuvimą, artumą ir laisvę | Apie nepaguodžiamą vienatvę ligos akivaizdoje | Apie akimirką, kai vienatvė pradeda auginti | Apie maldos galią
***
Aš esu Viktorija Voidogaitė. Kai reikia, kad atstotų svetimi, sakau: esu socialinių mokslų daktarė, Popiežiškojo šv. Tomo Akviniečio universiteto tyrėja, Vilniaus universiteto dėstytoja ir būsimų mokytojų ugdytoja, taigi nepataisomai viltinga realistė. Kai noriu pasipasakoti artimiems, parodyti inkstus ir kepenis, tariu: man patinka klausytis istorijų ir jas pasakoti. Beveik dainuojamų istorijų-raudų, kurios nuprausia vidurius ir tik tada apaugina sielos kaulus samanomis, kad nesušaltų pakeliui iš čia į Ten. Mūsų istorijas teko, tenka, teks nueiti. Geriau kartu, nei vienam ar vienai. Su šypsena, ironija ir be iliuzijų. Malonųjį skaitytoją laikau artimu, kviečiu paėjėti kartu, kad kaulai vėl sužaliuotų gyvybe.
240 pages, Paperback
Published January 1, 2026
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 of 1 review
April 27, 2026
„Meilė negali gyventi užsidariusi - tokia yra paprasta tiesa apie Dievą ir žmogų.“
„Esame unikalūs, bet neypatingi. Tai išvaduoja iš į save susitelkusio ir kitas būtybes pavergiančio kūrinio pozicijos ir atveda prie tarnaujančio, globojančio bei savo ribotumą jaučiančio tvarinio nuostatos. Mums daug duota, bet bus daug ir pareikalauta.“
Iš vienuolystės pasitraukusios Viktorijos antroji knyga ir ji – apie vienatvę. Knygoje apžvelgiamos tik keletas vienatvės formų. Tikrai yra jų ir daugiau. O aprašomos vienatvės formos apžvelgtos tikrai išsamiai. Didžioji dalis knygos tam ir skirta - kiekvienas skyrius vis kitai vienatvės formai. Tuomet į pabaigą įšoko skyrius apie maldą. Po šio skyriaus man jau kaip ir buvo pabaiga - pagalvojau, jau viskas aptarta ir lieka pasimelsti. Tačiau po maldos liko du skyriai, kuriuose Viktorija pasakoja apie save, apie savo nuotykius (man - šmaikščius) Italijoje, apie tam tikrą vienišės gyvenimą ir kaip kartais žmogus būna apgaubtas kitų žmonių, bet pats žmogus nori būti vienas ir dėl to, kartais net būna pikta.
Tai man tokia knygos struktūra truputį nepatiko. Gal būtų buvę geriau tuos du paskutinius skyrius įterpti prie tų vienatvės formų, nes susidaro įspūdis, kad Viktorija turėjo rašyti knygą (taip teigia autorė paskutiniame knygos skyriuje), tačiau jai nebesirašė ir tada jau kažkuo juk reikia užpildyti šią knygą. Du paskutiniai knygos skyriai - tikrai patiko, bet gal kažkaip reikėjo kitaip viską perdėlioti ir pastruktūruoti.
Kas man labai patiko - knygoje daug gražių minčių, o ir šiaip knygos tekstas verčia pamąstyti, pagalvoti ir truputį sustoti, todėl rekomenduoju.
„Taigi toliau visai nesudėtinga: ir vėl daryti tai, ką visada. Mylėti. Paprastai ir konkrečiai. Meilė lieka. Visa kita praeina.“
„Esame unikalūs, bet neypatingi. Tai išvaduoja iš į save susitelkusio ir kitas būtybes pavergiančio kūrinio pozicijos ir atveda prie tarnaujančio, globojančio bei savo ribotumą jaučiančio tvarinio nuostatos. Mums daug duota, bet bus daug ir pareikalauta.“
Iš vienuolystės pasitraukusios Viktorijos antroji knyga ir ji – apie vienatvę. Knygoje apžvelgiamos tik keletas vienatvės formų. Tikrai yra jų ir daugiau. O aprašomos vienatvės formos apžvelgtos tikrai išsamiai. Didžioji dalis knygos tam ir skirta - kiekvienas skyrius vis kitai vienatvės formai. Tuomet į pabaigą įšoko skyrius apie maldą. Po šio skyriaus man jau kaip ir buvo pabaiga - pagalvojau, jau viskas aptarta ir lieka pasimelsti. Tačiau po maldos liko du skyriai, kuriuose Viktorija pasakoja apie save, apie savo nuotykius (man - šmaikščius) Italijoje, apie tam tikrą vienišės gyvenimą ir kaip kartais žmogus būna apgaubtas kitų žmonių, bet pats žmogus nori būti vienas ir dėl to, kartais net būna pikta.
Tai man tokia knygos struktūra truputį nepatiko. Gal būtų buvę geriau tuos du paskutinius skyrius įterpti prie tų vienatvės formų, nes susidaro įspūdis, kad Viktorija turėjo rašyti knygą (taip teigia autorė paskutiniame knygos skyriuje), tačiau jai nebesirašė ir tada jau kažkuo juk reikia užpildyti šią knygą. Du paskutiniai knygos skyriai - tikrai patiko, bet gal kažkaip reikėjo kitaip viską perdėlioti ir pastruktūruoti.
Kas man labai patiko - knygoje daug gražių minčių, o ir šiaip knygos tekstas verčia pamąstyti, pagalvoti ir truputį sustoti, todėl rekomenduoju.
„Taigi toliau visai nesudėtinga: ir vėl daryti tai, ką visada. Mylėti. Paprastai ir konkrečiai. Meilė lieka. Visa kita praeina.“
Displaying 1 of 1 review