Dešimtoji Aldonos Ruseckaitės knyga, kurios pagrindinis veikėjas yra Maironis. Vaizduojamas paskutinysis poeto gyvenimo dešimtmetis, veiksmo gijos iš jo nusitęsia ir į ankstesnį laiką. Autorė, pasiremdama dokumentais, atskleidžia Maironio kaip žmogaus, kaip menininko, kaip dvasininko būties dramą, kai jau pasiekęs šlovę, oficialiai vadinamas tautos dainiumi, pranašu, jis patiria vienatvę, nuolatinę kūrybos kritiką, nuoskaudas iš savojo luomo ir valstybinės valdžios. Tačiau poeto tikėjimas gyvenimu stiprus ir jis iki pat mirties neapleidžia savo pareigų.
Aldona Ruseckaitė yra filologė, nuo 1976 metų dirba Maironio lietuvių literatūros muziejuje Kaune. Išleido penkias poezijos ir keturias prozos knygas, parengė keletą muziejinių archyvinių leidinių.
"Jaučiu didį dvasios badą" – ir tai Maironis. Poetas, Prelatas, Rektorius. O trūko vieno - širdingos draugystės... "Nenurimstanti ieško dvasia to, kas dora, gražu ir kilnu..." Kaip suderinti draugystę su moterimi ir nenumaldomą meilės troškulį? Kiekvienam menininkui būtina Mūza, nes be jos kūryba būtų negyva. Kas tai – įkvėpimas? Kiekvienas kuriantysis skirtingai atsako į šį klausimą, bet dauguma įvardija dvi būtinas sąlygas: skausmą ir džiaugsmą. Jų būtinai reikia, be jų nebūtų kūrybos – tik gražūs sakiniai, faktų konstatavimas. Kenčiu – gerai rašau; džiaugiuos – irgi neblogai parašau, tik nieko gero neparašau, kai esu abejingas. Tokios mintys kilo skaitant A. Ruseckaitės knygą apie Maironį.