Sraigė su beisbolo lazda

by Sigitas Parulskis

Savo trečiajame smulkiosios prozos rinkinyje „Sraigė su beisbolo lazda“ Sigitas Parulskis nuo eseistinio rašymo pereina prie tvirtos prozinio pasakojimo sąrangos. Komiškos kasdieninės istorijos nelauktai atskleidžia paradoksalią tiesą, atveria netikėtą pasaulio regėjimo perspektyvą.

Kai pagalvoju apie mažą, vos judančią, iš niekur į niekur rasota žole šliaužiančią sraigę, o paskui kai pagalvoju apie tą pačią sraigę, karingai užsimojusią beisbolo lazda, apima keista, dviprasmiška nuotaika. Beveik visą gyvenimą taip ir jaučiausi – keistai ir dviprasmiškai, lyg būčiau sraigė, kuri juda nežinia iš kur ir neaišku kur, maža, bejėgiška, trapi, bet vis tiek nenori pasiduoti, aršiai mosuoja sunkia beisbolo lazda, nors pati gali būti tos lazdos sutraiškyta.

Plonas sielos kiaukutas, daug sykių daužtas, daug sykių klijuotas, bet vis tiek norisi tikėti, kad kiekvienas randas, kiekvienas rumbas daro mus labiau žmonėmis, ne atvirkščiai.

Sigitas Parulskis

Genres: Fiction, Short Stories

184 pages, Paperback

First published January 1, 2010

About the author

Sigitas Parulskis is a modern Lithuanian poet, essayist, playwright and reviewer. In 1990 he graduated from Vilnius University, Lithuanian language and literature. He was working in notable journals and newspapers (Literatūra ir menas, Lietuvos aidas, Lietuvos rytas, Šiaurės Atėnai). Today he gives lectures of creative writing for Vilnius University students, writes articles to various newspapers, journals and internet websites.

Reviews

[Viktorija · Rating 3 out of 5]

Neblogas kūrinukas, tik sunku įvertint. Vietomis patiko, o pabaigai kažko pritrūko.

[Lukas Sabaliauskas · Rating 3 out of 5]

Tas kraupus lyg siaubo filmo viršelis. Ką jis slepia? Ironiškai plačias temas. Kaip apie šį trumpų istorijų rinkinį pasisakė pats autorius: „Girti ją, peikti ar aiškinti, kas ten parašyta? Visi variantai nepadorūs“.

[Simona · Rating 5 out of 5]

Vienas ciniškiausių lietuviškų rašytojų, kuris turi be galo subtilų humoro jausmą. Man patinka tokios knygos, jos kitokios, jos tiesiog šaukia iš lentynų. Sakykite ką norit, bet Parulskis ne visiems, o kam jau prilimpa - tai prilimpa kaip kraujo ištroškusi siurbelė ar išsiilgusi mylimoji. Viskas, neginčijami 10 balų.

[Eglė Labukaitė]

Parulskis mane žavi keistais, dviprasmiškais sugretinimais. Atrodo, čia dera tai, kas nesuderinama: Odisėjas, tarakonai, Jėzus ir... stoties prostitutė.
Šioje knygoje, kaip ir kituose Parulskio kūriniuose, daug klausiama apie gyvenimo prasmę. Balansuojama tarp prasmės ir beprasmybės, kuri kyla iš žmogaus menkumo. Menkumo, kuris žmogų padaro panašų į sraigę, vos judančią, besigrumiančią su rasota žole.
Dar yra tokia Parulskio knyga, pavadinimu „Prieš mirtį norisi saldaus“. Ar tai švelnaus. Nesvarbu, esmė panaši. Tai man nuo gyvenimo saldumo kartais norisi ko nors... šlykštaus. Tada imu Parulskį.
Jei nesinori saldaus/švelnaus, matyt, dar nemirštu.

[Tomas S. · Rating 4 out of 5]

Knygą galima skaityti N kartų ir vis naujomis akimis. Tikrai neatsibos. Labai savitas stilius, humoras - lyg lietuviškas Bukowskis. Ne visus apsakymus pavyko suprasti, lengva pamesti mintį, bet kažkuo tikrai įtraukia.

[Mindaugas Dudenas · Rating 4 out of 5]

malonią pokalbio atmosferą, kuri svaigina, kuri neišgelbės pasaulio, bet jo agoniją padarys malonesnę;

jeigu mes, visiškai neturėtume jokių skylių savo kūne, būtume amžini, nes tik pro tas skyles į mūsų vidų įsigauna mirtis;

Kad ir kas žmogui atsitiktų, jis tai laiko išmintimi, nesusipratimu ir niekad nieko nepasimoko;

Siaubui užtenka ir mirksnio;

Jiedu surišti virve, kuri vienu galu nyra į nebūtį, kitu - kabinasi gyvenimo ir išganymo vilties;

Tiktai nuo mūsų būsenos šviesumo ar slogumo priklauso, kaip tuos pėdsakus ant angleo veido pavadinsim: užuojautos, gailestingumo ašara ar spjūvis iš aukštybių;

Kai mirsim, bus lygiai taip pat - visi adresai taps klaidingi, visi pastatai -svetimi. Ir nebus kur sugrįžti. Ir su visais prasilenksim, mano akių šviesa. Ir užmiršim, ko buvo ieškota;

Mano gyvenimas man - didžiausia nuolaida, kitų jau ir nereikia;

Skurdas žemina žmogų, versdamas gėdą vadinti dorybe;

Kai esu silpnas, piktžodžiauju ir priekaištauju, nes noriu priešininko, didesnio nei esu. Kai esu stiprus, šlovinu ir dėkoju, nes noriu gailestingumo didesnio, nei žmogus gali;

Tam žmogui labiau reikia parduoti, negu man nereikia pirkti;

Mūsų visų ir kiekvieno atskirai Dievas, kurio vardo negalime minėti be reikalo, nes paprasčiausiai jo nežinome;

Dievas man atleis, tai jo amatas - Heinrichas Heinė;

Einu ieškoti didžiausiojo galbūt - Francois Rabelais;

[silvetė ema · Rating 5 out of 5]

“mano akių šviesa sako, kad pastaruoju metu žodžiai ir vaizdiniai per dažnai keliauja apačios kryptimi. ne viskas srūva žemyn, sako mano akių šviesa, ne viskas, pritariu aš.”

“vietų yra, tegul tai tik požeminis garažas. ir toks jausmas, kad ten vietų visada bus. ir man kažkodėl labai palengvėja, mano akių šviesa.”

- vienos rudens dienos bliuzas

[Paulius · Rating 4 out of 5]

Summary. Sraigė su beisbolo lazda - malonus atradimas. Pavadinimas savyje slepia tą patį ką ir kiekvienas knygos puslapis - kitaip matomą ir interpretuojamą gyvenimą. Knyga yra viena iš tų, kurias gali skaityti kelis kartus ir kiekvieną kartą likti nustebęs.
Good things. Subtilus humoras.
Verdict. 4/5.

[Otilija · Rating 3 out of 5]

Parulskio knygos visad būna geros, tačiau trumpos istorijos ne taip sužavėjo. Tiesa kelios buvo tikrai stulbinančioa bet daugiau..