Jonas Biliūnas (11 April 1879 – 8 December 1907) was a Lithuanian writer, poet, and a significant participant in the national awakening of Lithuania in the late 19th and early 20th centuries. Most of his works are short stories, and often have autobiographical inclusions dealing with his own personal life's experiences. Liūdna pasaka (A Sad Tale) is his longest work and is a psychological drama dealing with the Uprising of 1863. In this work the main character, a woman, is driven to ruin as a consequence of the uprising, and her story is told from a psychological vantage point. During the period between 1900 and 1905, Biliūnas wrote approximately fifteen poems, including several sonnets. These sonnets were influenced by his studies of Petrarch. Most critical reviews of his poems are of the opinion that they fall short of his other writings. Interestingly Biliūnas wrote several articles concerning literary criticism, which are highly regarded and considered to show his depth of perception concerning the subjects he dealt with.
Most of Jonas Biliūnas' works were published posthumously, and have been translated in many different languages.
Mokykloje, skaitydamas šią istoriją to niekaip negalėčiau suprasti. To skausmo ir istorinio konteksto. Tema svetima, kai pasaulis tik veriasi prieš akis. Santykiai ir troškimas šviesaus rytojaus, toks netikras jaunam protui.
Manau ateina diena, kai prinokstame tokiam kūriniui. Ir grįžtame prie Biliūno pasakojimų su girdinčia ir suprantančia širdim.
Iš ties labai liūdna, paprastos valstiečių šeimos (savęs vadinusių vergais) istorija.
Šiame apsakyme aprašoma viena paprasta šeima, meilės savo sodžiui ir valstybei pripildytas vyras ir kaip jo sprendimai pakeitė ne tik savo, bet ir savo mylimosios gyvenimą.
Deja, kartais aistra, keršto ugnis ir laisvės noras nugali šaltą protą ir sugriauna gyvenimus.
Kartais širdis nujaučia tai, ko smegenys dar net nežino.
Tikrai įdomi ir skaudi istorija apie paprastų ūkininkų šeimą, o ypač jauną merginą, kuri tik troško sukurti laimingą šeimą. Ši istorija šokiravo būtent ta idėja, jog žmogus yra bejėgis prieš žiaurias istorines sąlygas.
when you have ambitious dreams with your partner, especially while young and idealistic, there is always this feeling of impending doom, more so when you live in lithuania, where the many suffer from the lingering fear of losing everything to russian occupation. i could see myself just wandering as a lost and wretched old madwoman, like juozapota, asking passersby “where is my love?” like a broken record with lifeless eyes, if i never got to find out whether my partner was a victim to the regime. i simply could never get over it.
Liūdna pasaka - paskutinis Biliūno kūrinys, jį rašė sunkiai sirgdamas, prieš pat mirtį. Apysakoje vaizduojamas tragiškas Juozapotos ir Petro Banio šeimos likimas. Ryškus pagrindinės veikėjos Juozapotos charakteris.
Smutna bajka. Opowieść o wojnie, miłości, walce, o stracie oraz kontemplacja na temat pamięci. Co jest gorsze zapomnieć co straszne, czy niewinnie szukać nieznanego utraconego? Smutna bajka. Pozwala nam na wiele dopowiedzeń i do-wyobrażeń. Józefka — to mogłaby być moja babka. Piotr, ano mógłby to być i mój pradziadek. Doświadczenie powstańcze zostało nam wpisane w krew, tak naprawdę w obliczu wojny pytania jakie rodzą się podczas czytania są aktualne.
Man rodos, pirmą kartą šią apysaką perskaičiau būdama 16 m., jeigu neklystu, ir man ji nepatiko. Dabar išanalizavau visą apysaką ir supratau, kokia tai nuostabi istorija, koks nuostabus tas Jonas Biliūnas. Be Biliūno lietuvių literatūra būtų tokia nesavita, kad net neįsivaizduoju. Manau tai vienas geriausių kūrinių mokyklos vadovėliuose. Pamokantis, leidžiantis suprasti istoriją, prisiminti tikrąsias vertybes. 🌟🌟🌟🌟🌟
Nuostabus 1907-ųjų kūrinys, atskleidžiantis baudžiavos laikais gyvenusių žmonių realybę. Manau, savo kūriniu Biliūnas nutapė labai aiškias tų laikų vertybes - meilė Tėvynei, laisvės troškimas, ištikimybė.
Istorija gan paprasta, tačiau tas paprastumas ir padaro istoriją dar liūdnesne, nes tai išgyveno daug šeimų, kurios tiesiog norėjo būti laimingos. Ši istorija parodo, kad žmogus ir jo svajonės, troškimai bei ambicijos kartais yra bejėgės prieš sunkias istorines aplinkybes. Biliūnas savo kūrinyje puikiai iliustravo stiprią, tikrą ir negęstančią meilę tarp dviejų žmonių. Manau šiai istorijai turėtų būti skiriama daugiau dėmesio.
„Praeities apsireiškimai rodės jai išbarstyti kaip gražus žolyno žiedas: matė tik atskirus lapelius, nebe patį žolyną.“
Prisipažinsiu, gale kūrinio susigraudinau ir tikrai skaudėjo širdį. Biliūnas turėjo unikalią dovaną perteikti skaudžiausias emocijas ryškiausiai ir tai jaučiasi visoje jo kūryboje, bet (mano nuomone) „Liūdnoje pasakoje” labiausiai. Kadangi šį kūrinį analizavau su mokytoja, į jo istorinį kontekstą, aktualumą ir prasmę labai įsigilinau ir tai nulėmė mano aukštą įvertinimą.
Tikrai vienas iš stipriausių XXa. lietuvos literatūros kūrinių, kuris vertas dėmesio ne tik kaip privaloma literatūra mokykloje, bet kaip ir priminimas kaip kariniai konfliktai gali sugriauti santykius bei žmogaus psichiką.
Skaičiau mokyklai ir eik tu sau, seniai buvo įdomu skaityti mokyklos sąrašo knygą. Juozapotos istorija tikrai sukėlė daug liūdesio ir užuojautos jai. Petras - tikras patriotas, tik gaila, kad su žmona taip ir neatsisveikino prieš išvykdamas.☹️ Tikrai įdomi, tik buvo kartais sunku suprasti dėl senosios lietuvių kalbos🤷♀️