What do you think?
Rate this book
Namo šnabždesiai
Į seną namą su šeima atsikrausčiusi Aistė svajoja kurti naują gyvenimą. Deja, netrukus viską ima gaubti tirštėjanti įtampa: dingsta daiktai, vonioje girdėti paslaptingas varpų aidas, o mažoji Laura pasakoja apie jos kambaryje besilankantį vyrą. Name slypi šis tas daugiau, nei durų girgždesys ir pelių krebždėjimas...
Kaimynei prasitarus apie moterį, kadaise nuskendusią šio namo vonioje, Aistė supranta, kad namas juos įtraukė į seną, dešimtmečius menančią paslaptį.
Tai įtraukiantis detektyvinis romanas apie namus, kuriuose gyvena ne tik žmonės, bet ir praeities šešėliai. Kiekvienas sutiktas veikėjas gali būti ir auka, ir tas, kurio rankos suteptos krauju. Iki paskutinių eilučių leidžiama spėlioti, kas gi nutiko name, kurio paslaptys pamažu atveria skaudžius likimus ir kaltės naštą, o skaitytojas patenka į slogų ir klaidinantį labirintą.
Kaimynei prasitarus apie moterį, kadaise nuskendusią šio namo vonioje, Aistė supranta, kad namas juos įtraukė į seną, dešimtmečius menančią paslaptį.
Tai įtraukiantis detektyvinis romanas apie namus, kuriuose gyvena ne tik žmonės, bet ir praeities šešėliai. Kiekvienas sutiktas veikėjas gali būti ir auka, ir tas, kurio rankos suteptos krauju. Iki paskutinių eilučių leidžiama spėlioti, kas gi nutiko name, kurio paslaptys pamažu atveria skaudžius likimus ir kaltės naštą, o skaitytojas patenka į slogų ir klaidinantį labirintą.
276 pages, Hardcover
Published January 1, 2026
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 4 of 4 reviews
July 17, 2026
3.75 / 5
Šis atsiliepimas bus gerokai ilgesnis, nei tie, kuriuos esu rašius ankščiau. Nežymėsiu "spoilers" žymės, nes, net jei norėčiau, nesugebėčiau adekvačiai sudėlioti siužetinių vingių į vientisą istoriją.
Manau knygą puikiai apibūdina ši knygos citata: "Detektyvo ilgai tempiama guma visiems nervus gadino." Kaip neretai būna, įdomiausi buvo paskutiniai 50-60 puslapių. Žinoma, džiaugiuos, kad visi laisvi galai galiausiai tapo surišti, bet šiuose galų mazguose net gyvatė galvą nusisuktų.
Knygą pirkau suviliota anotacijos, mat ieškojau kokios paranormalios istorijos. Tačiau anotacija ne visiškai atitinka pasakojimą - minimos naujakurių šeimos ir kraupios namų atmosferos knygoje gal 20 puslapių, visą kitą užima J. Biliūno novelę "Lazda" primenantis siužetas - svogūnas, t.y. pasakojimas pasakojime pasakojime. Aistės šeima yra ploniausias sluoksnis, o kaimynės pasakojimas apie du siužetinius laikus - svogūno vidurinis sluoksnis ir šerdis.
Baltrus, vidurinio siužeto pagrindinis veikėjas, tiria pačio giliausio sluoksnio siužeto bylą apie prieš daugelį metų įvykdytą nusikaltimą. Jis - protingas, romus senyvas vyras, dažnai geros nuotaikos. Tačiau po pirmų dešimties kartų pastebėjau, kad autorei lyg pritrūko žodžių jo būdą nusakyti: atrodo po kiekvieno sakinio ar minties Baltrus nusišypso ar nusikvatoja, net jei sakinys nejuokingas. Taip pat ne retai nuskambėdavo Baltraus mintis "ši istorija darėsi vis įdomesnė". Kartais jausmas kildavo, kad taip autorė labiau stengiasi įtikinti skaitytoją nei perteikti įtraukiančią intrigą. Intrigą, kurios ir taip buvo nedaug iki paskutinės scenos Baltraus namuose.
Keli smulkūs dalykai, kurie dirgino skaitant:
1. Kūrinio pradžioje kiek užtrunka, kol prisipratinama prie perdėtai subtilių ar net staigių laiko šuolių. Vėliau jie tampa aiškesni.
2. Paskutinis "plot twist" jautėsi lyg iš dangaus nukritęs. Ne tiek nesitikėjau, kiek nebuvo jokių užuominių knygos eigoje, leidžiančių itin akyliems skaitytojams patiems prieiti prie tokios išvados.
3. Scena su dzūkišku akcentu jautėsi lyg ji ten tik tam, kad parodytų autorės tarmių žinias.
4. Vieną akimirką Baltrus juokias, kad vyrai kvaileliai nemoka bendraut ir vat vis pastumia moteris priešais save, kad už juos susikalbėtų su kitais, o kitą giriamas Baltraus iškalbingumas ir smailus liežuvis, lyg tik pats vienas būtų savo ankstesnių komentarų išimtis.
5. Ir, žinoma, kad knygos anotacija suteikia ne visai knygą atitinkantį įvaizdį.
Istorija paini, bet kupina detalių, kaip minėjau, visi galai galiausiai sueina ir išaiškėja. Suprantu, kad tai, matyt, ir buvo autorės noras, kadangi anotacijos gale gan taikliai pakomentuojama, kad "skaitytojas patenka į klaidinantį labirintą". Tiesa, galiu pagerbti, kad alkoholis, ne taip kaip daugelyje sovietmetį aprašančių kūrinių, nėra šlovinamas ar įterpiamas į kas antrą puslapį.
Apibendrinant: ventindama knygą tokią, kokia yra, o ne tokią, kokia ir apie ką tikėjausi, kad bus, galiu pasakyti, kad kūrinys painus, detalus bet galiausiai nenuviliantis.
Šis atsiliepimas bus gerokai ilgesnis, nei tie, kuriuos esu rašius ankščiau. Nežymėsiu "spoilers" žymės, nes, net jei norėčiau, nesugebėčiau adekvačiai sudėlioti siužetinių vingių į vientisą istoriją.
Manau knygą puikiai apibūdina ši knygos citata: "Detektyvo ilgai tempiama guma visiems nervus gadino." Kaip neretai būna, įdomiausi buvo paskutiniai 50-60 puslapių. Žinoma, džiaugiuos, kad visi laisvi galai galiausiai tapo surišti, bet šiuose galų mazguose net gyvatė galvą nusisuktų.
Knygą pirkau suviliota anotacijos, mat ieškojau kokios paranormalios istorijos. Tačiau anotacija ne visiškai atitinka pasakojimą - minimos naujakurių šeimos ir kraupios namų atmosferos knygoje gal 20 puslapių, visą kitą užima J. Biliūno novelę "Lazda" primenantis siužetas - svogūnas, t.y. pasakojimas pasakojime pasakojime. Aistės šeima yra ploniausias sluoksnis, o kaimynės pasakojimas apie du siužetinius laikus - svogūno vidurinis sluoksnis ir šerdis.
Baltrus, vidurinio siužeto pagrindinis veikėjas, tiria pačio giliausio sluoksnio siužeto bylą apie prieš daugelį metų įvykdytą nusikaltimą. Jis - protingas, romus senyvas vyras, dažnai geros nuotaikos. Tačiau po pirmų dešimties kartų pastebėjau, kad autorei lyg pritrūko žodžių jo būdą nusakyti: atrodo po kiekvieno sakinio ar minties Baltrus nusišypso ar nusikvatoja, net jei sakinys nejuokingas. Taip pat ne retai nuskambėdavo Baltraus mintis "ši istorija darėsi vis įdomesnė". Kartais jausmas kildavo, kad taip autorė labiau stengiasi įtikinti skaitytoją nei perteikti įtraukiančią intrigą. Intrigą, kurios ir taip buvo nedaug iki paskutinės scenos Baltraus namuose.
Keli smulkūs dalykai, kurie dirgino skaitant:
1. Kūrinio pradžioje kiek užtrunka, kol prisipratinama prie perdėtai subtilių ar net staigių laiko šuolių. Vėliau jie tampa aiškesni.
2. Paskutinis "plot twist" jautėsi lyg iš dangaus nukritęs. Ne tiek nesitikėjau, kiek nebuvo jokių užuominių knygos eigoje, leidžiančių itin akyliems skaitytojams patiems prieiti prie tokios išvados.
3. Scena su dzūkišku akcentu jautėsi lyg ji ten tik tam, kad parodytų autorės tarmių žinias.
4. Vieną akimirką Baltrus juokias, kad vyrai kvaileliai nemoka bendraut ir vat vis pastumia moteris priešais save, kad už juos susikalbėtų su kitais, o kitą giriamas Baltraus iškalbingumas ir smailus liežuvis, lyg tik pats vienas būtų savo ankstesnių komentarų išimtis.
5. Ir, žinoma, kad knygos anotacija suteikia ne visai knygą atitinkantį įvaizdį.
Istorija paini, bet kupina detalių, kaip minėjau, visi galai galiausiai sueina ir išaiškėja. Suprantu, kad tai, matyt, ir buvo autorės noras, kadangi anotacijos gale gan taikliai pakomentuojama, kad "skaitytojas patenka į klaidinantį labirintą". Tiesa, galiu pagerbti, kad alkoholis, ne taip kaip daugelyje sovietmetį aprašančių kūrinių, nėra šlovinamas ar įterpiamas į kas antrą puslapį.
Apibendrinant: ventindama knygą tokią, kokia yra, o ne tokią, kokia ir apie ką tikėjausi, kad bus, galiu pasakyti, kad kūrinys painus, detalus bet galiausiai nenuviliantis.
July 21, 2026
Detektyvai nėra mano dažnai skaitomas žanras, tačiau sudomino šis, nes lietuviškas, su trim šeimom tame pačiame name (skirtingais laikais) ir sena paslaptim. Knyga viršijo mano lūkesčius. Pasinėriau, įsitraukiau ir labai susigyvenau su veikėjais, jų istorija ir priešistore.
Išskirčiau kelis man labiausiai patikusius dalykus:
1. Gerai išrašyti veikėjai. Jie visi turi savo istoriją, savo šešėlius ir savo šviesą. Veikėjai nėra vienareikšmiškai geriečiai ar blogiečiai, jie daugiabriauniai.
2. Kalbos vaizdingumas. Knygoje derinamas veiksmas, istorijos progresas, kartu su tapybiškai, galbūt net lyriškai piešiamais aplinkos ir veikėjų vaizdais. "Jos žavesio aromatas nuodijo protus.". Su pasimėgavimu dalį sakinių ar ištraukų skaičiau po kelis kartus dėl jų grožio.
3. Istorijos narpliojimas ir išnarpliojimas. Man patinka, kai knygose istorija mezgama iš daugelio gijų ir skaitytojas gali jomis sekti, numanyti kaip jos susijusios ir laikyti visas gijas galvoje, kad jos sugultų į joms numatomas vietas. Klasikiniame detektyve istorijos ašis yra nusikaltimas ir jo atnarpliojamas. Kad tai įvyktų šioje knygoje - buvo užmegzta daug gijų, visos jos atnarpliojamos ir atskleidžiamos knygos gale, tačiau skaičiau aidžiai, kad pati jas sekčiau ir suprasčiau. Nuo pirmų puslapių turėjau minčių kas nutiko, tačiau jos keitėsi istorijai progresuojant, o galiausiai iš užuominų padariau savo išvadas kas ir kodėl nutiko... ir mano dideliam džiaugsmui buvau teisi! Tai dar vienas aspektas dėl ko džiaugiuosi šia knyga.
4. Istorijos laikas. Nors knyga prasideda šiais laikais, tačiau greitai ji mus nukelia penkiasdešimtmečiu atgal, kur ir vyksta didžioji dalis knygos veiksmo. Būdama istorijos "geek'e" džiaugiausi ir tuo, kad knyga nukelia į kitus laikus ir puikiai atskleidžia jų atmosferą.
5. Lietuvybė. Kad ir būna žavu knygose nusikelti į kitus kraštus, tačiau šįkart labai džiugino veiksmas Lietuvoje. O ypač, kai knygos veikėjai atsiduria ten kur ir pati nuvažiuoju.
Apibendrinant, įtraukiantis detektyvas, kuriame be nusikaltimo narpliojimo ne mažiau įdomu narplioti veikėjus, jų likimus, sąsajas, tuo pat metu besimėgaujant vaizdinga kalba.
Išskirčiau kelis man labiausiai patikusius dalykus:
1. Gerai išrašyti veikėjai. Jie visi turi savo istoriją, savo šešėlius ir savo šviesą. Veikėjai nėra vienareikšmiškai geriečiai ar blogiečiai, jie daugiabriauniai.
2. Kalbos vaizdingumas. Knygoje derinamas veiksmas, istorijos progresas, kartu su tapybiškai, galbūt net lyriškai piešiamais aplinkos ir veikėjų vaizdais. "Jos žavesio aromatas nuodijo protus.". Su pasimėgavimu dalį sakinių ar ištraukų skaičiau po kelis kartus dėl jų grožio.
3. Istorijos narpliojimas ir išnarpliojimas. Man patinka, kai knygose istorija mezgama iš daugelio gijų ir skaitytojas gali jomis sekti, numanyti kaip jos susijusios ir laikyti visas gijas galvoje, kad jos sugultų į joms numatomas vietas. Klasikiniame detektyve istorijos ašis yra nusikaltimas ir jo atnarpliojamas. Kad tai įvyktų šioje knygoje - buvo užmegzta daug gijų, visos jos atnarpliojamos ir atskleidžiamos knygos gale, tačiau skaičiau aidžiai, kad pati jas sekčiau ir suprasčiau. Nuo pirmų puslapių turėjau minčių kas nutiko, tačiau jos keitėsi istorijai progresuojant, o galiausiai iš užuominų padariau savo išvadas kas ir kodėl nutiko... ir mano dideliam džiaugsmui buvau teisi! Tai dar vienas aspektas dėl ko džiaugiuosi šia knyga.
4. Istorijos laikas. Nors knyga prasideda šiais laikais, tačiau greitai ji mus nukelia penkiasdešimtmečiu atgal, kur ir vyksta didžioji dalis knygos veiksmo. Būdama istorijos "geek'e" džiaugiausi ir tuo, kad knyga nukelia į kitus laikus ir puikiai atskleidžia jų atmosferą.
5. Lietuvybė. Kad ir būna žavu knygose nusikelti į kitus kraštus, tačiau šįkart labai džiugino veiksmas Lietuvoje. O ypač, kai knygos veikėjai atsiduria ten kur ir pati nuvažiuoju.
Apibendrinant, įtraukiantis detektyvas, kuriame be nusikaltimo narpliojimo ne mažiau įdomu narplioti veikėjus, jų likimus, sąsajas, tuo pat metu besimėgaujant vaizdinga kalba.
July 18, 2026
Į lietuvių autorių knygas vis dar žiūriu atsargiai, nors kasmet tarp perskaitytų knygų jų procentas didėja. Ir svarbiausia, kad knygos - puikios. savotiškos, įdomių žanrų ir istorijos dėliojimų.
Pagaunu save galvojančią, kad kažkas pasikeitė. Ar leidyklos geriau atsirenka, ar lietuvių autoriai drąsiau rašo, ar tiesiog aš pati anksčiau per greitai nurašydavau ar neatrasdavau TŲ autorių?
Bet jei prieš kelerius metus tarp užsienio ir lietuviškos literatūros man dažnai jausdavosi didelis skirtumas, dabar vis dažniau tenka keisti savo nuostatas. pagaunu save galvojančią: kažkas tikrai pasikeitė.
Detektyvus mėgstu nuo paauglystės, tad esu jų perskaičiusi tikrai daug. Ir, prisipažinsiu, pamačiusi lietuvišką detektyvą dar vis kilsteliu antakį. Aurelijos Savickienės knyga mano skepticizmą išgarino po keliolikos puslapių.
Labai gražiai supintos kelios istorijos, veikėjų charakteriai, žmonių gyvenimai ir praeities sluoksniai. Skaitant nesijautė pritempimo – viskas ėjosi natūraliai.
Dar buvo įdomu tai, kaip knygoje atsiveria ankstesnis laikmetis. Aš tuos laikus dar atsimenu pati: ir iš savo patirties, ir iš tėvų bei močiutės pasakojimų. Todėl kai kurios detalės skaitėsi kaip senai pražuvęs (ir gerai:) gyvenimas.
Net pagalvojau, kaip ši knyga skaitytųsi jaunesniems skaitytojams, kurie to laikmečio jau neatsimena. Geros būtų istorijos pamokos, o man – dar ir savotiškas sugrįžimas į vaikystės prisiminimus.
Likus ketvirtadaliui knygos iki pabaigos jau buvau tikra, kad žinau, kas žudikas. Juk esu detektyvų skaitytoja su stažu :) Bet... aš buvau neteisi!
Perskaičiau per 2 dienas ir laukiu kada bus kitas :) Rekomenduoju.
Pagaunu save galvojančią, kad kažkas pasikeitė. Ar leidyklos geriau atsirenka, ar lietuvių autoriai drąsiau rašo, ar tiesiog aš pati anksčiau per greitai nurašydavau ar neatrasdavau TŲ autorių?
Bet jei prieš kelerius metus tarp užsienio ir lietuviškos literatūros man dažnai jausdavosi didelis skirtumas, dabar vis dažniau tenka keisti savo nuostatas. pagaunu save galvojančią: kažkas tikrai pasikeitė.
Detektyvus mėgstu nuo paauglystės, tad esu jų perskaičiusi tikrai daug. Ir, prisipažinsiu, pamačiusi lietuvišką detektyvą dar vis kilsteliu antakį. Aurelijos Savickienės knyga mano skepticizmą išgarino po keliolikos puslapių.
Labai gražiai supintos kelios istorijos, veikėjų charakteriai, žmonių gyvenimai ir praeities sluoksniai. Skaitant nesijautė pritempimo – viskas ėjosi natūraliai.
Dar buvo įdomu tai, kaip knygoje atsiveria ankstesnis laikmetis. Aš tuos laikus dar atsimenu pati: ir iš savo patirties, ir iš tėvų bei močiutės pasakojimų. Todėl kai kurios detalės skaitėsi kaip senai pražuvęs (ir gerai:) gyvenimas.
Net pagalvojau, kaip ši knyga skaitytųsi jaunesniems skaitytojams, kurie to laikmečio jau neatsimena. Geros būtų istorijos pamokos, o man – dar ir savotiškas sugrįžimas į vaikystės prisiminimus.
Likus ketvirtadaliui knygos iki pabaigos jau buvau tikra, kad žinau, kas žudikas. Juk esu detektyvų skaitytoja su stažu :) Bet... aš buvau neteisi!
Perskaičiau per 2 dienas ir laukiu kada bus kitas :) Rekomenduoju.
July 18, 2026
Knyga taip įtraukė, kad vakarienė liko nepagaminta ir namai netvarkyti! Puikus lietuviškas detektyvas, kurio mįslės taip ir neišrišau...
Displaying 1 - 4 of 4 reviews