What do you think?
Namo šnabždesiai
Į seną namą su šeima atsikrausčiusi Aistė svajoja kurti naują gyvenimą. Deja, netrukus viską ima gaubti tirštėjanti įtampa: dingsta daiktai, vonioje girdėti paslaptingas varpų aidas, o mažoji Laura pasakoja apie jos kambaryje besilankantį vyrą. Name slypi šis tas daugiau, nei durų girgždesys ir pelių krebždėjimas...
Kaimynei prasitarus apie moterį, kadaise nuskendusią šio namo vonioje, Aistė supranta, kad namas juos įtraukė į seną, dešimtmečius menančią paslaptį.
Tai įtraukiantis detektyvinis romanas apie namus, kuriuose gyvena ne tik žmonės, bet ir praeities šešėliai. Kiekvienas sutiktas veikėjas gali būti ir auka, ir tas, kurio rankos suteptos krauju. Iki paskutinių eilučių leidžiama spėlioti, kas gi nutiko name, kurio paslaptys pamažu atveria skaudžius likimus ir kaltės naštą, o skaitytojas patenka į slogų ir klaidinantį labirintą.
Kaimynei prasitarus apie moterį, kadaise nuskendusią šio namo vonioje, Aistė supranta, kad namas juos įtraukė į seną, dešimtmečius menančią paslaptį.
Tai įtraukiantis detektyvinis romanas apie namus, kuriuose gyvena ne tik žmonės, bet ir praeities šešėliai. Kiekvienas sutiktas veikėjas gali būti ir auka, ir tas, kurio rankos suteptos krauju. Iki paskutinių eilučių leidžiama spėlioti, kas gi nutiko name, kurio paslaptys pamažu atveria skaudžius likimus ir kaltės naštą, o skaitytojas patenka į slogų ir klaidinantį labirintą.
276 pages, Hardcover
Published January 1, 2026
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 8 of 8 reviews
August 2, 2026
Labai labai džiugu, kad lietuvių autoriai vis dažniau griebiasi detektyvo žanro. Smagu, kad įvairovė plečiasi ir kūrėjai save atranda kituose stiliuose. Aurelijos Savickienės knyga "Akys" guli mano vaikų lentynoje kaip ta knyga, kurią jiems saugau ir atėjus metui, paduosiu mažiams į rankas, kaip vieną įsimintiniausių skaitinių. Buvo smalsu pamatyti kitą rašytojos pusę.
Nors detektyvas anotacijoje pristatomas kaip kone siaubo vibe turintis (apleistas senas namas, naujakurių šeima, paslaptis slepiančios sienos, besivaidenantis vyras), išties čia labiau tiesiog praeitį narpliojantis detektyvas, kuriame susipina kelios kartos ir daug siužetinių linijų.
Patiko istorinė linija ir kaip detaliai buvo atkurtas laikmetis, kuomet policiją vadinavom milicija, o visus pažįstamus įvardindavom "draugais". Matosi, jog darbo daug sudėta, ir į šitą klaikų Lietuvos istorijos etapą pažiūrėta neatmestinai. Pats detektyvas man painiojosi. Painiojosi linijos, veikėjai, gyvenimai, nuodėmės: lyg norėjosi, kad istorija būtų papasakota paprasčiau. Kaip visada, skaitydama detektyvus pati tampu detektyve:D Bandžiau narplioti bylą, ir nudžiugau, kad pabaigos nenuspėjau. Mane visada džiugina, kai apgauna! Visai neblogas detektyvas, norintiems ilgiau pasikapstyt po detales.
Nors detektyvas anotacijoje pristatomas kaip kone siaubo vibe turintis (apleistas senas namas, naujakurių šeima, paslaptis slepiančios sienos, besivaidenantis vyras), išties čia labiau tiesiog praeitį narpliojantis detektyvas, kuriame susipina kelios kartos ir daug siužetinių linijų.
Patiko istorinė linija ir kaip detaliai buvo atkurtas laikmetis, kuomet policiją vadinavom milicija, o visus pažįstamus įvardindavom "draugais". Matosi, jog darbo daug sudėta, ir į šitą klaikų Lietuvos istorijos etapą pažiūrėta neatmestinai. Pats detektyvas man painiojosi. Painiojosi linijos, veikėjai, gyvenimai, nuodėmės: lyg norėjosi, kad istorija būtų papasakota paprasčiau. Kaip visada, skaitydama detektyvus pati tampu detektyve:D Bandžiau narplioti bylą, ir nudžiugau, kad pabaigos nenuspėjau. Mane visada džiugina, kai apgauna! Visai neblogas detektyvas, norintiems ilgiau pasikapstyt po detales.
July 14, 2026
3.75 / 5
Šis atsiliepimas bus gerokai ilgesnis, nei tie, kuriuos esu rašius ankščiau. Nežymėsiu "spoilers" žymės, nes, net jei norėčiau, nesugebėčiau adekvačiai sudėlioti siužetinių vingių į vientisą istoriją.
Manau knygą puikiai apibūdina ši knygos citata: "Detektyvo ilgai tempiama guma visiems nervus gadino." Kaip neretai būna, įdomiausi buvo paskutiniai 50-60 puslapių. Žinoma, džiaugiuos, kad visi laisvi galai galiausiai tapo surišti, bet šiuose galų mazguose net gyvatė galvą nusisuktų.
Knygą pirkau suviliota anotacijos, mat ieškojau kokios paranormalios istorijos. Tačiau anotacija ne visiškai atitinka pasakojimą - minimos naujakurių šeimos ir kraupios namų atmosferos knygoje gal 20 puslapių, visą kitą užima J. Biliūno novelę "Lazda" primenantis siužetas - svogūnas, t.y. pasakojimas pasakojime pasakojime. Aistės šeima yra ploniausias sluoksnis, o kaimynės pasakojimas apie du siužetinius laikus - svogūno vidurinis sluoksnis ir šerdis.
Baltrus, vidurinio siužeto pagrindinis veikėjas, tiria pačio giliausio sluoksnio siužeto bylą apie prieš daugelį metų įvykdytą nusikaltimą. Jis - protingas, romus senyvas vyras, dažnai geros nuotaikos. Tačiau po pirmų dešimties kartų pastebėjau, kad autorei lyg pritrūko žodžių jo būdą nusakyti: atrodo po kiekvieno sakinio ar minties Baltrus nusišypso ar nusikvatoja, net jei sakinys nejuokingas. Taip pat ne retai nuskambėdavo Baltraus mintis "ši istorija darėsi vis įdomesnė". Kartais jausmas kildavo, kad taip autorė labiau stengiasi įtikinti skaitytoją nei perteikti įtraukiančią intrigą. Intrigą, kurios ir taip buvo nedaug iki paskutinės scenos Baltraus namuose.
Keli smulkūs dalykai, kurie dirgino skaitant:
1. Kūrinio pradžioje kiek užtrunka, kol prisipratinama prie perdėtai subtilių ar net staigių laiko šuolių. Vėliau jie tampa aiškesni.
2. Paskutinis "plot twist" jautėsi lyg iš dangaus nukritęs. Ne tiek nesitikėjau, kiek nebuvo jokių užuominių knygos eigoje, leidžiančių itin akyliems skaitytojams patiems prieiti prie tokios išvados.
3. Scena su dzūkišku akcentu jautėsi lyg ji ten tik tam, kad parodytų autorės tarmių žinias.
4. Vieną akimirką Baltrus juokias, kad vyrai kvaileliai nemoka bendraut ir vat vis pastumia moteris priešais save, kad už juos susikalbėtų su kitais, o kitą giriamas Baltraus iškalbingumas ir smailus liežuvis, lyg tik pats vienas būtų savo ankstesnių komentarų išimtis.
5. Ir, žinoma, kad knygos anotacija suteikia ne visai knygą atitinkantį įvaizdį.
Istorija paini, bet kupina detalių, kaip minėjau, visi galai galiausiai sueina ir išaiškėja. Suprantu, kad tai, matyt, ir buvo autorės noras, kadangi anotacijos gale gan taikliai pakomentuojama, kad "skaitytojas patenka į klaidinantį labirintą". Tiesa, galiu pagerbti, kad alkoholis, ne taip kaip daugelyje sovietmetį aprašančių kūrinių, nėra šlovinamas ar įterpiamas į kas antrą puslapį.
Apibendrinant: ventindama knygą tokią, kokia yra, o ne tokią, kokia ir apie ką tikėjausi, kad bus, galiu pasakyti, kad kūrinys painus, detalus bet galiausiai nenuviliantis.
Šis atsiliepimas bus gerokai ilgesnis, nei tie, kuriuos esu rašius ankščiau. Nežymėsiu "spoilers" žymės, nes, net jei norėčiau, nesugebėčiau adekvačiai sudėlioti siužetinių vingių į vientisą istoriją.
Manau knygą puikiai apibūdina ši knygos citata: "Detektyvo ilgai tempiama guma visiems nervus gadino." Kaip neretai būna, įdomiausi buvo paskutiniai 50-60 puslapių. Žinoma, džiaugiuos, kad visi laisvi galai galiausiai tapo surišti, bet šiuose galų mazguose net gyvatė galvą nusisuktų.
Knygą pirkau suviliota anotacijos, mat ieškojau kokios paranormalios istorijos. Tačiau anotacija ne visiškai atitinka pasakojimą - minimos naujakurių šeimos ir kraupios namų atmosferos knygoje gal 20 puslapių, visą kitą užima J. Biliūno novelę "Lazda" primenantis siužetas - svogūnas, t.y. pasakojimas pasakojime pasakojime. Aistės šeima yra ploniausias sluoksnis, o kaimynės pasakojimas apie du siužetinius laikus - svogūno vidurinis sluoksnis ir šerdis.
Baltrus, vidurinio siužeto pagrindinis veikėjas, tiria pačio giliausio sluoksnio siužeto bylą apie prieš daugelį metų įvykdytą nusikaltimą. Jis - protingas, romus senyvas vyras, dažnai geros nuotaikos. Tačiau po pirmų dešimties kartų pastebėjau, kad autorei lyg pritrūko žodžių jo būdą nusakyti: atrodo po kiekvieno sakinio ar minties Baltrus nusišypso ar nusikvatoja, net jei sakinys nejuokingas. Taip pat ne retai nuskambėdavo Baltraus mintis "ši istorija darėsi vis įdomesnė". Kartais jausmas kildavo, kad taip autorė labiau stengiasi įtikinti skaitytoją nei perteikti įtraukiančią intrigą. Intrigą, kurios ir taip buvo nedaug iki paskutinės scenos Baltraus namuose.
Keli smulkūs dalykai, kurie dirgino skaitant:
1. Kūrinio pradžioje kiek užtrunka, kol prisipratinama prie perdėtai subtilių ar net staigių laiko šuolių. Vėliau jie tampa aiškesni.
2. Paskutinis "plot twist" jautėsi lyg iš dangaus nukritęs. Ne tiek nesitikėjau, kiek nebuvo jokių užuominių knygos eigoje, leidžiančių itin akyliems skaitytojams patiems prieiti prie tokios išvados.
3. Scena su dzūkišku akcentu jautėsi lyg ji ten tik tam, kad parodytų autorės tarmių žinias.
4. Vieną akimirką Baltrus juokias, kad vyrai kvaileliai nemoka bendraut ir vat vis pastumia moteris priešais save, kad už juos susikalbėtų su kitais, o kitą giriamas Baltraus iškalbingumas ir smailus liežuvis, lyg tik pats vienas būtų savo ankstesnių komentarų išimtis.
5. Ir, žinoma, kad knygos anotacija suteikia ne visai knygą atitinkantį įvaizdį.
Istorija paini, bet kupina detalių, kaip minėjau, visi galai galiausiai sueina ir išaiškėja. Suprantu, kad tai, matyt, ir buvo autorės noras, kadangi anotacijos gale gan taikliai pakomentuojama, kad "skaitytojas patenka į klaidinantį labirintą". Tiesa, galiu pagerbti, kad alkoholis, ne taip kaip daugelyje sovietmetį aprašančių kūrinių, nėra šlovinamas ar įterpiamas į kas antrą puslapį.
Apibendrinant: ventindama knygą tokią, kokia yra, o ne tokią, kokia ir apie ką tikėjausi, kad bus, galiu pasakyti, kad kūrinys painus, detalus bet galiausiai nenuviliantis.
September 25, 2026
Naršiau LRS leidyklos "Lietuvių autorių TOP" vitriną ir akį patraukė šitos knygos viršelis. Nu galvoju davai - pažiūrim kas viduj.
Jau antras sakinys, padalytas dvitaškiu į dvi dalis, mane suintrigavo:
"Rudeninis vėjas bandė nustelbti padrikas mintis: "
Nu nu? Ir kaipgi tas vėjas bandė nustelbti mintis? Pasitelkdamas kažkokią specialią techniką?
"ji nežinojo, džiaugtis ar verkti."
WTF? Ką čia bandyta iškomunikuoti tokiu sakiniu?:
"Rudeninis vėjas bandė nustelbti padrikas mintis: ji nežinojo, džiaugtis ar verkti."
Aš irgi nežinau ar man juoktis ar verkti perskaičius tokį paistalą, bet užtat žinau kad jeigu tokia verbalinė šaizė sutinkama jau antrame knygos sakinyje, tai būk šimtu procentu tikras kad kažkas panašaus vyniosis gausiais tuntais per visą kūrinį.
"Vilties teikė spragsinti lempa, bet įsismarkavę debesys temdė vienintelio visoje gatvėje degančio žibinto šviesą."
Apie tą spragsinčią lempą nei ankstesniuose, nei paskesniuose sakiniuose neužsimenama, tai telieka preziumuoti kad tai yra tame gatviniame apšvietimo stulpe įtaisyta žibalinė (nes spragsi) lempa. Bet tas stulpas tai turėtų būti kaip minimum kilometrinio aukščio, jeigu įsismarkavę debesys pritemdo jame įtaisyto žibinto šviesą. Įdomu, kas tą žibalinę lempą vakarais uždega - Prometėjus ar Perkūnas?
Tada eina dialogas tarp žmonos Aistės ir vyro Rolando.
"- Greičiau eikime į vidų, tiesa, neišsigąsk: išvysi ne tai, ko norėtum, bet mes viską pakeisime, - kartojo jis."
"kartojo jis" tiesiogiai implikuoja kad šita tryda buvo ištarta daugiau nei vieną kartą - ir kokio velnio tai daryti? Užtektų ir vieną kartą gyvai išgirsti būtent šituos žodžius būtent šita tvarka, idant sumotum kad tas Rolandas ko gero buvo gydytas elektrokonvulsine terapija.
"- Greičiau einam vidun. Tik neišsigąsk bardako, - pasakė jis." - va, sutaisiau jums vieną dialogo eilutę, ponia Savickiene.
Nu bet Aistė irgi ne ką protingesnė už savo vyrą:
"- Bet mes turime kūdikį. Laurai vos ketveri. Su tokiu mažu vaiku..."
Yo, gal pats laikas tą ketverių metukų kūdikį atjunkyt nuo krūties? Bet šitoj vietoj man labiausiai užkliuvo tas "Laurai vos ketveri" - esu tikras kad Rolandas pats puikiai žino kiek jo dukrai metų. Čia puikus pavyzdys kaip autorė nevykusiai bando suteikti skaitytojui specifinės informacijos veikėjų lūpomis. Nereikia taip skubėti - tegul dialogas vyniojasi natūraliai ir tegul detalės atsiskleidžia palaipsniui, organiškai.
Anyway, 3 puslapiai perskaityti ir jau žinau kad toliau geriau nebus.
Jau antras sakinys, padalytas dvitaškiu į dvi dalis, mane suintrigavo:
"Rudeninis vėjas bandė nustelbti padrikas mintis: "
Nu nu? Ir kaipgi tas vėjas bandė nustelbti mintis? Pasitelkdamas kažkokią specialią techniką?
"ji nežinojo, džiaugtis ar verkti."
WTF? Ką čia bandyta iškomunikuoti tokiu sakiniu?:
"Rudeninis vėjas bandė nustelbti padrikas mintis: ji nežinojo, džiaugtis ar verkti."
Aš irgi nežinau ar man juoktis ar verkti perskaičius tokį paistalą, bet užtat žinau kad jeigu tokia verbalinė šaizė sutinkama jau antrame knygos sakinyje, tai būk šimtu procentu tikras kad kažkas panašaus vyniosis gausiais tuntais per visą kūrinį.
"Vilties teikė spragsinti lempa, bet įsismarkavę debesys temdė vienintelio visoje gatvėje degančio žibinto šviesą."
Apie tą spragsinčią lempą nei ankstesniuose, nei paskesniuose sakiniuose neužsimenama, tai telieka preziumuoti kad tai yra tame gatviniame apšvietimo stulpe įtaisyta žibalinė (nes spragsi) lempa. Bet tas stulpas tai turėtų būti kaip minimum kilometrinio aukščio, jeigu įsismarkavę debesys pritemdo jame įtaisyto žibinto šviesą. Įdomu, kas tą žibalinę lempą vakarais uždega - Prometėjus ar Perkūnas?
Tada eina dialogas tarp žmonos Aistės ir vyro Rolando.
"- Greičiau eikime į vidų, tiesa, neišsigąsk: išvysi ne tai, ko norėtum, bet mes viską pakeisime, - kartojo jis."
"kartojo jis" tiesiogiai implikuoja kad šita tryda buvo ištarta daugiau nei vieną kartą - ir kokio velnio tai daryti? Užtektų ir vieną kartą gyvai išgirsti būtent šituos žodžius būtent šita tvarka, idant sumotum kad tas Rolandas ko gero buvo gydytas elektrokonvulsine terapija.
"- Greičiau einam vidun. Tik neišsigąsk bardako, - pasakė jis." - va, sutaisiau jums vieną dialogo eilutę, ponia Savickiene.
Nu bet Aistė irgi ne ką protingesnė už savo vyrą:
"- Bet mes turime kūdikį. Laurai vos ketveri. Su tokiu mažu vaiku..."
Yo, gal pats laikas tą ketverių metukų kūdikį atjunkyt nuo krūties? Bet šitoj vietoj man labiausiai užkliuvo tas "Laurai vos ketveri" - esu tikras kad Rolandas pats puikiai žino kiek jo dukrai metų. Čia puikus pavyzdys kaip autorė nevykusiai bando suteikti skaitytojui specifinės informacijos veikėjų lūpomis. Nereikia taip skubėti - tegul dialogas vyniojasi natūraliai ir tegul detalės atsiskleidžia palaipsniui, organiškai.
Anyway, 3 puslapiai perskaityti ir jau žinau kad toliau geriau nebus.
July 21, 2026
Detektyvai nėra mano dažnai skaitomas žanras, tačiau sudomino šis, nes lietuviškas, su trim šeimom tame pačiame name (skirtingais laikais) ir sena paslaptim. Knyga viršijo mano lūkesčius. Pasinėriau, įsitraukiau ir labai susigyvenau su veikėjais, jų istorija ir priešistore.
Išskirčiau kelis man labiausiai patikusius dalykus:
1. Gerai išrašyti veikėjai. Jie visi turi savo istoriją, savo šešėlius ir savo šviesą. Veikėjai nėra vienareikšmiškai geriečiai ar blogiečiai, jie daugiabriauniai.
2. Kalbos vaizdingumas. Knygoje derinamas veiksmas, istorijos progresas, kartu su tapybiškai, galbūt net lyriškai piešiamais aplinkos ir veikėjų vaizdais. "Jos žavesio aromatas nuodijo protus.". Su pasimėgavimu dalį sakinių ar ištraukų skaičiau po kelis kartus dėl jų grožio.
3. Istorijos narpliojimas ir išnarpliojimas. Man patinka, kai knygose istorija mezgama iš daugelio gijų ir skaitytojas gali jomis sekti, numanyti kaip jos susijusios ir laikyti visas gijas galvoje, kad jos sugultų į joms numatomas vietas. Klasikiniame detektyve istorijos ašis yra nusikaltimas ir jo atnarpliojamas. Kad tai įvyktų šioje knygoje - buvo užmegzta daug gijų, visos jos atnarpliojamos ir atskleidžiamos knygos gale, tačiau skaičiau aidžiai, kad pati jas sekčiau ir suprasčiau. Nuo pirmų puslapių turėjau minčių kas nutiko, tačiau jos keitėsi istorijai progresuojant, o galiausiai iš užuominų padariau savo išvadas kas ir kodėl nutiko... ir mano dideliam džiaugsmui buvau teisi! Tai dar vienas aspektas dėl ko džiaugiuosi šia knyga.
4. Istorijos laikas. Nors knyga prasideda šiais laikais, tačiau greitai ji mus nukelia penkiasdešimtmečiu atgal, kur ir vyksta didžioji dalis knygos veiksmo. Būdama istorijos "geek'e" džiaugiausi ir tuo, kad knyga nukelia į kitus laikus ir puikiai atskleidžia jų atmosferą.
5. Lietuvybė. Kad ir būna žavu knygose nusikelti į kitus kraštus, tačiau šįkart labai džiugino veiksmas Lietuvoje. O ypač, kai knygos veikėjai atsiduria ten kur ir pati nuvažiuoju.
Apibendrinant, įtraukiantis detektyvas, kuriame be nusikaltimo narpliojimo ne mažiau įdomu narplioti veikėjus, jų likimus, sąsajas, tuo pat metu besimėgaujant vaizdinga kalba.
Išskirčiau kelis man labiausiai patikusius dalykus:
1. Gerai išrašyti veikėjai. Jie visi turi savo istoriją, savo šešėlius ir savo šviesą. Veikėjai nėra vienareikšmiškai geriečiai ar blogiečiai, jie daugiabriauniai.
2. Kalbos vaizdingumas. Knygoje derinamas veiksmas, istorijos progresas, kartu su tapybiškai, galbūt net lyriškai piešiamais aplinkos ir veikėjų vaizdais. "Jos žavesio aromatas nuodijo protus.". Su pasimėgavimu dalį sakinių ar ištraukų skaičiau po kelis kartus dėl jų grožio.
3. Istorijos narpliojimas ir išnarpliojimas. Man patinka, kai knygose istorija mezgama iš daugelio gijų ir skaitytojas gali jomis sekti, numanyti kaip jos susijusios ir laikyti visas gijas galvoje, kad jos sugultų į joms numatomas vietas. Klasikiniame detektyve istorijos ašis yra nusikaltimas ir jo atnarpliojamas. Kad tai įvyktų šioje knygoje - buvo užmegzta daug gijų, visos jos atnarpliojamos ir atskleidžiamos knygos gale, tačiau skaičiau aidžiai, kad pati jas sekčiau ir suprasčiau. Nuo pirmų puslapių turėjau minčių kas nutiko, tačiau jos keitėsi istorijai progresuojant, o galiausiai iš užuominų padariau savo išvadas kas ir kodėl nutiko... ir mano dideliam džiaugsmui buvau teisi! Tai dar vienas aspektas dėl ko džiaugiuosi šia knyga.
4. Istorijos laikas. Nors knyga prasideda šiais laikais, tačiau greitai ji mus nukelia penkiasdešimtmečiu atgal, kur ir vyksta didžioji dalis knygos veiksmo. Būdama istorijos "geek'e" džiaugiausi ir tuo, kad knyga nukelia į kitus laikus ir puikiai atskleidžia jų atmosferą.
5. Lietuvybė. Kad ir būna žavu knygose nusikelti į kitus kraštus, tačiau šįkart labai džiugino veiksmas Lietuvoje. O ypač, kai knygos veikėjai atsiduria ten kur ir pati nuvažiuoju.
Apibendrinant, įtraukiantis detektyvas, kuriame be nusikaltimo narpliojimo ne mažiau įdomu narplioti veikėjus, jų likimus, sąsajas, tuo pat metu besimėgaujant vaizdinga kalba.
July 18, 2026
Į lietuvių autorių knygas vis dar žiūriu atsargiai, nors kasmet tarp perskaitytų knygų jų procentas didėja. Ir svarbiausia, kad knygos - puikios. savotiškos, įdomių žanrų ir istorijos dėliojimų.
Pagaunu save galvojančią, kad kažkas pasikeitė. Ar leidyklos geriau atsirenka, ar lietuvių autoriai drąsiau rašo, ar tiesiog aš pati anksčiau per greitai nurašydavau ar neatrasdavau TŲ autorių?
Bet jei prieš kelerius metus tarp užsienio ir lietuviškos literatūros man dažnai jausdavosi didelis skirtumas, dabar vis dažniau tenka keisti savo nuostatas. pagaunu save galvojančią: kažkas tikrai pasikeitė.
Detektyvus mėgstu nuo paauglystės, tad esu jų perskaičiusi tikrai daug. Ir, prisipažinsiu, pamačiusi lietuvišką detektyvą dar vis kilsteliu antakį. Aurelijos Savickienės knyga mano skepticizmą išgarino po keliolikos puslapių.
Labai gražiai supintos kelios istorijos, veikėjų charakteriai, žmonių gyvenimai ir praeities sluoksniai. Skaitant nesijautė pritempimo – viskas ėjosi natūraliai.
Dar buvo įdomu tai, kaip knygoje atsiveria ankstesnis laikmetis. Aš tuos laikus dar atsimenu pati: ir iš savo patirties, ir iš tėvų bei močiutės pasakojimų. Todėl kai kurios detalės skaitėsi kaip senai pražuvęs (ir gerai:) gyvenimas.
Net pagalvojau, kaip ši knyga skaitytųsi jaunesniems skaitytojams, kurie to laikmečio jau neatsimena. Geros būtų istorijos pamokos, o man – dar ir savotiškas sugrįžimas į vaikystės prisiminimus.
Likus ketvirtadaliui knygos iki pabaigos jau buvau tikra, kad žinau, kas žudikas. Juk esu detektyvų skaitytoja su stažu :) Bet... aš buvau neteisi!
Perskaičiau per 2 dienas ir laukiu kada bus kitas :) Rekomenduoju.
Pagaunu save galvojančią, kad kažkas pasikeitė. Ar leidyklos geriau atsirenka, ar lietuvių autoriai drąsiau rašo, ar tiesiog aš pati anksčiau per greitai nurašydavau ar neatrasdavau TŲ autorių?
Bet jei prieš kelerius metus tarp užsienio ir lietuviškos literatūros man dažnai jausdavosi didelis skirtumas, dabar vis dažniau tenka keisti savo nuostatas. pagaunu save galvojančią: kažkas tikrai pasikeitė.
Detektyvus mėgstu nuo paauglystės, tad esu jų perskaičiusi tikrai daug. Ir, prisipažinsiu, pamačiusi lietuvišką detektyvą dar vis kilsteliu antakį. Aurelijos Savickienės knyga mano skepticizmą išgarino po keliolikos puslapių.
Labai gražiai supintos kelios istorijos, veikėjų charakteriai, žmonių gyvenimai ir praeities sluoksniai. Skaitant nesijautė pritempimo – viskas ėjosi natūraliai.
Dar buvo įdomu tai, kaip knygoje atsiveria ankstesnis laikmetis. Aš tuos laikus dar atsimenu pati: ir iš savo patirties, ir iš tėvų bei močiutės pasakojimų. Todėl kai kurios detalės skaitėsi kaip senai pražuvęs (ir gerai:) gyvenimas.
Net pagalvojau, kaip ši knyga skaitytųsi jaunesniems skaitytojams, kurie to laikmečio jau neatsimena. Geros būtų istorijos pamokos, o man – dar ir savotiškas sugrįžimas į vaikystės prisiminimus.
Likus ketvirtadaliui knygos iki pabaigos jau buvau tikra, kad žinau, kas žudikas. Juk esu detektyvų skaitytoja su stažu :) Bet... aš buvau neteisi!
Perskaičiau per 2 dienas ir laukiu kada bus kitas :) Rekomenduoju.
September 20, 2026
Jei norit istorijos kaip seno gero lietuviško filmo, tai ši puikiai tiks. Man skaitant ją, būtent taip ir jaučiausi, lyg tokį žiūrėčiau. Viskas vyksta Lietuvoj, bet grįžtama nemažai dešimtmečių atgal. Kai kurias to meto detales dar prisimenu pati arba girdėta iš artimųjų pasakojimų. Kai ką buvo įdomu paieškoti internete, kaip pavyzdys apie to meto garsiąją Kauno kavinę "Tulpę".
Kai prasidėjo jau detektyvo pradžia, buvau įsitikinusi, kad aiškus tas nusikaltėlis ir taip, nes juk čia lietuvių autorės kūrinys. 🫣 Tačiau oi kaip klydau. Taip gerai ir įdomiai viskas supainiota, kad tokios pabaigos, kokia ir buvo, visiškai nesitikėjau. Labai džiaugiuos, kad mūsų autorių kūrybos kartelė kyla tik į viršų.
Tai puikus lietuviškas detektyvinis romanas, kuriame pinasi kelios laiko juostos ir jų įvykiai. Įtraukė labai lengvai ir nejučiom greitai jau verčiau paskutinius puslapius.
Kai prasidėjo jau detektyvo pradžia, buvau įsitikinusi, kad aiškus tas nusikaltėlis ir taip, nes juk čia lietuvių autorės kūrinys. 🫣 Tačiau oi kaip klydau. Taip gerai ir įdomiai viskas supainiota, kad tokios pabaigos, kokia ir buvo, visiškai nesitikėjau. Labai džiaugiuos, kad mūsų autorių kūrybos kartelė kyla tik į viršų.
Tai puikus lietuviškas detektyvinis romanas, kuriame pinasi kelios laiko juostos ir jų įvykiai. Įtraukė labai lengvai ir nejučiom greitai jau verčiau paskutinius puslapius.
September 11, 2026
Reikia pripažint, kad visai neblogas detektyvinis siužetas(finalinė dalis atrodė visiška A.Kristi romanų kopija),bet labai kapotas ir netalentingas rašymo stilius. Skaičiau lyg dvyliktoko rašytą rašinėlį. Tai už tekstą 1, siužetas 4 ir gaunasi 2.5.
July 18, 2026
Knyga taip įtraukė, kad vakarienė liko nepagaminta ir namai netvarkyti! Puikus lietuviškas detektyvas, kurio mįslės taip ir neišrišau...
Displaying 1 - 8 of 8 reviews