Kuršėnų krašto ūkininkų šeimoje gimusios Viktorijos likimas nelepino. Nuo mažų dienų padėdama tėvams ji sukosi alinančių darbų verpetuose. Atrodė, kad gyvenimas – tik kieta ranka šeimyną valdančios mamos pavedimai, juodas neišvargstamas vargas, pasninkai ir malda, kviečianti susitaikyti su tuo, ką duoda Dievas. Tačiau net ir didžiausi sunkumai kantrios mergaitės nepalaužė.
Tvirtas sunkaus, bet stabilaus gyvenimo pamatas suaižėjo, kai tėvai nusprendė, kad Viktorijai metas tekėti. Išleista už nepažįstamo, niūraus ir grubaus vyro ji pirmą kartą suabejojo, ar toks ir turi būti gyvenimas. Tačiau XX a. pradžios Lietuvos kaime alternatyvų nebuvo – ir Viktorija, it galingos tėkmės nešama skiedra, lėkė pirmyn akmenuota savo likimo upe. Ar moteris ras jėgų ir drąsos pasukti prieš srovę?
510 puslapių perskaičiau per dvi dienas — knyga nepaleido, kol jos nebaigiau. Jaudinanti ir skaudi Viktorijos — nuo jaunos mergaitės iki subrendusios moters — gyvenimo istorija, sunki žemdirbio dalia 19 a. pr. — 20 a. pab. Lietuvos kaime. Niekada nesibaigiantis triūsas nuo tamsos iki tamsos ir ilgiau. Skurdi buitis. Emigracija už Atlanto siekiant užsidirbti tiek, kad pagaliau ištrūktum iš užburto darbo-skurdo rato bei prasigyventum. Šviesesnės ateities viltis sudaužantis Pirmasis pasaulinis karas. Pastangos atsitiesti. Tarpusavio pagalba. Kokie stiprūs, atkaklūs ir nuolankūs buvo žmonės toje išlikimo kovoje! Ir tai buvo dar taip neseniai — mano senelių gyvenimo laikais. Ši knyga man leido pajusti, kaip iš tikrųjų jie gyveno vaikytėje bei jaunystėje, ką galėjo patirti. Atpažinau ir jų kalbos, žodyno ypatybių, nors kilę buvo iš Aukštaitijos, ne Žemaitijos.
KAIMAS yra ok. Čepulio kaimas yra čiut mažiau nei ok. Pijokėliai ir moteriškaitės be savigarbos. LIŪDNA tokia. BEVILTIŠKA? Nu žodžiu, ilgiau skaitant varo į depresiją.
Lietuviška "Kaimiečių" versija 👌 Ir laikmetis tas, ir dramų ne mažiau. Lietuviai mokėjo ir moka tiek aistringai mylėti, tiek iš visos širdies neapkęsti, o jau darbštūs, o jau ištvermingi.. Istorija prasideda 1896 metais, kai Viktorija dar mergaičiukė ir su visa šeima kraustosi į Rūvelius, į išsinuomotą apleistą pono palivarką. Kūrinys paremtas autoriaus mamos pasakojimais, papirko mane tiek turtinga kalba, tiek įtaigumu. Taip gaila buvo Viktorijos, kokia sunki dalia jai teko, mažai džiaugsmo patyrė, tačiau kokia ji stipri pasirodė. Nesinori per daug nieko išduoti, bet ir pykau, ir dūsavau, ir nekantraudama skubėjau skaityti.. o dar ne pabaiga čia, netrukus imsiu į rankas antrąją dalį, kad sužinočiau, kaip toliau susiklostė Viktorijos gyvenimas. Nuoširdžiai rekomenduoju, kam įdomu, kaip gyveno lietuviai XIX a. pab. - XX a. pirm. pusėje, čia rasite ir piršlybų, ir vestuvių, ir laidotuvių, ir kasdienybės, kur darbas darbą veja, priklausomai nuo metų laiko, ir karo vaizdų, o kur dar asmeninės dramos, meilė, išdavystės, nesutarimai, nes ir anuomet visko buvo, kas kaip mokėjo, taip sukosi.
„Gyvenimas taip sutvarkytas, kad jei ne vienur, kitur tave pririš - niekur nebūsi laisvas.“
Gal dėl daug girdėtų atsiliepimų, šiai knygai buvau užkėlusi gana aukštą kartelę. O tokio stiliaus knygų apie kaimą dar paauglystėje tekę nemažai perskaityti. Nori nenori, skaitant lyginau ir ši jų nepranoko.
Visų pirmiausia, tai pasirodė per daug ištempta. Pagrindinę Viktorijos ir Alekso istoriją nuolat perpina įvairios kitos temos. Žinoma, netrūksta to gyvo kaimo vaizdavimo, labai smulkiai aprašomos šventės, daug dėmesio darbams, įrankiams…
Problema ta, kad jei pagrindinė istorija būtų kaip reikiant įtraukianti, įdomiau skaityti ir tuos aprašinėjimus. O ta veikėjų santuoka buvo įdomi kokius 150 puslapių. Paskui autorius staiga nebeišlaikė labai aiškiai ir tvirtai piešto Alekso paveikslo. Buvęs nekalbus, tvirtas, vertybių turintis vyras staiga virto rūkančiu, geriančiu, o galiausiai lakstančiu per visas moteris. Veikėjo virsmas neįtikina, jis per staigus, o tokiam drastiškam pokyčiui buvo padėtas netinkamas pagrindas pradžioje.
Viktutė irgi. Draugauti su moterim, kurią vaikosi jos pačios vyras? Džiaugtis ne savo, o kitai gimstančiu kūdikiu?.. Pritrūko tikroviškumo čia, pritrūko jos stipresnės emocijos ir neįtikino iš elementarios moteriškos pusės. O kai taip sugriuvo abiejų veikėjų charakteriai, tai pasidarė nebeįdomūs ir tie aprašinėjimai, šventės, kaimo talkos ir kiti įprasti dalykai. Beje, daugybė aprašinėjamų juokelių man buvo girdėti dar iš močiutės vaikystėj ir todėl kažkaip neįdomiai persiskaitė, tarsi rašant imama bet kas, kas kažkur girdėta, kad tik puslapių daugiau išeitų. Trūko originalesnio konteksto, o svarbiausia, trūko stipresnės dramos.
Vis tik dalis knygos tikrai nebloga ir gal dar kada atsiversiu antrą dalį, bet tikrai ne tuoj pat, tokios intrigos, kad tuoj pat čiupti skaityti toliau, ji man nesukėlė.
3,5-4* Visų išgirta ir išliaupsinta knyga. Nesakau, kad nepatiko, bet tikėjausi kažkokio gilesnio teksto, o ne vien slogių ir skaudžių prisiminimų pasakojimo. Buvo tik juoda ir sunku, bei juodžiau ir dar sunkiau tame Viktorijos gyvenime. Laukiau nors kokio rimtesnio šviesos blyksnio, kažkokios šviesos šiame pasakojime, bet nelabai sulaukiau. Ta senovinė kalba vienu metu ir labai patiko ir lengvai erzino, bet vis tiek nepaleido, norėjosi skaityti toliau.
"Žemė, tik ji - motina kožnam, ubagui ir bagotam, alkanam ir pavargusiam, gyvam ir mirusiam. Gyvą ji pamaitina, o mirusį priglaudžia iki svieto pabaigos. Ji viską žino, saugo savyje ir nieko nesako. O jei nori suprasti jos šneką, turi gerai ją pažinti, turi mokėti skaityti jos raštą kaip savo penkis pirštus". Knyga liūdnoka. Skaičiau ir galvojau, koks žmogus yra stiprus, kuris gali tiek daug iškentėti. Kad ir koks sudėtingas buvo pagrindinės veikėjos gyvenimas, romanas baigiamas su viltimi ir mintimi, kad kol žmogus kol juda, tol jis gyvena. "Po šaltos ir gilios žiemos sujudės visi, kas gyvas, naujam gyvenimui, naujoms audroms... "
Labai įdomi knyga, atrodė, kad pati gyvenau Viktorijos gyvenimą. Tiek išgyvenimų, audrų, jausmų, skausmo, neteisybės ir nepalaužiamas moters tikėjimas ir tvirtybė.
Nuostabi! Net keista, kad iki šiol nieko nebuvau girdėjusi apie šį autorių. “Likimo upė” - knyga nuo kurios sunkiai atsiplėši. Ji įtraukia, nuneša į praėjusio šimtmečio Lietuvos kaimą. Ašarų pakalnę, kur vaikai nuo mažumės pristatomi prie darbo, o moters dalia apverktina. Kur visi dirba kaip jaučiai ir atrodo, kad jokios vilties nėr…
Jeigu būtų 10 žvaigždučių, visas 10 ir atiduočiau. Tokios geros knygos seniai buvau neskaičiusi. Kokia kalba, kokie sakiniai, kokia istorija! Atsitraukti negalėjau. Po daug daug skaitinių pagaliau grįžo beveik užmiršta laimė ir malonumas skaityti. Bravo autoriui ir labai ačiū už tokį kūrinį.
Dievas suteikė žmogui malonę - didelio skausmo, vargo ir nuoskaudų užmarštį. Nauji darbai, vargai ir rūpesčiai nustumia į nebūtį tai, kas jau buvo, kas praėjo. Užgyja ne tik kūno, bet ir sielos žaizdos. Širdyje lieka tai, kas šviesu, gera, malonu...
Nelaimingas ne tas, kuris mažai turi, o tas, kuris daug nori!
Lengva duoti priesaiką, kai nežinai, kas tavęs laukia, kai atrodo, kad dabar gyvenimas - ne gyvenimas, o pragaras.
Gerai parašyta knyga. O kadangi tai tikra istorija tai skaitėsi įtemptai, užjaučiant pagrindinę heroję, kad ją ištiko toks likimas...deja,manau,daug moterų taip gyveno anais laikais...
Tai sodrus, senoviško realistinio pasakojimo romanas apie moters dalią XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios Lietuvos kaime. Centre, Viktorija, kurios gyvenimas teka kaip ta pavadinimo upė: ne ten, kur nori, o ten, kur leidžia aplinkybės, šeima, skurdas, darbas, vyrai, vaikai ir pats likimas. Knyga dedikuota motinai Viktorijai, o leidinio anotacijoje ji pristatoma kaip memuarine medžiaga paremtas kūrinys apie moters dalią Lietuvos kaime.
Stipriausia romano vieta yra buities tankis. Čia labai daug žemės, purvo, šlapdribos, gyvulių, darbo, maldų, kraustymosi, alkio ir ištvermės. Pirmieji puslapiai, kur šeima 1896 metų pavasarį kraustosi į naują vietą, parašyti beveik fiziškai juntamai: šalta, purvina, sunku, bet kartu labai gyva. Tai ne gražus muziejinis kaimas, o sunkus, vargingas, kartais žiaurus gyvenimas.
Silpnesnė pusė: tekstas gana lėtas, plačiai išrašytas, vietomis dokumentiškas. Šiuolaikiniam skaitytojui gali pritrūkti dramaturginio aštrumo, psichologinio subtilumo ar greitesnio siužeto. Bet kaip giminės, motinos, kaimo ir moteriškos kantrybės epas jis turi svorio.
3 žvaigždutės todėl, kad tai senamadiškas realistinis, etnografinis, valstietiškos kančios romanas, stilistiškai labai artimas socrealizmo manierai.
Kol vieni žmonės skaitydami knygą gali žavėtis Viktorijos nepalaužiama dvasia - mane labiau sužavėjo ne pati istorija, o kaip ji pasakojama.
Man kaimas yra svetimas. Neturėjau nei tėvų, nei senelių, kurie vargtų kaimo vargus, todėl man buvo nepaprastai įdomu praverti trobos duris ir pamatyti koks gyvenimas vyko. Ir kaip keista suvokti - mus skiria šimtmetis, o pasaulis pasikeitęs neatpažįstamai. Ar tas pats laukia ir dar po šimtmečio?
Suprantu, kad užsiimti pagrindinės veikės psichologine analize yra visiškai netikslinga. Ji elgėsi taip, kaip galėjo geriausiai savo laikmečiu. Todėl tai tik dar labiau praturtina pasakojimą ir ryškiau parodo kaip mūsų protėviai gyveno…
Gera, bet gana slogi knyga su tikra -niolikto amžiaus kaimo gyvenimo istorija. Skaičiau ir džiaugiausi, kad tie laikai praėjo, kai vaikai buvo tik darbo jėga, žmona ir moteris tik namų šeimininkė, dar gerai, jeigu mylima, bet galėjo būti tiesiog nepatogiu "daiktu", kai išėjęs iš tėvų namų, juos aplankai vos kartą per metus, jeigu pasiseka ir t. t. Nemažai knygoje senųjų lietuviškų žodžių, buvo ir įdomių frazių, kurios labai prajuokino ["ko nerimsti, kaip šūdas eketėj", " ėsti - tai ne šikti, gali ir iki vakaro pakentėt"].
Tokia ypatinga istorija, įtraukusi tyliai, bet giliai, patirtą skaitymo džiaugsmą prilyginčiau lėtai srovei, kuri iš pirmo žvilgsnio rami, o viduje slepia stiprią tėkmę. Skaitant imponavo ir tai, jog ši istorija - ne išgalvota drama, o tikri išgyvenimai, papildyti autentiškų rašytojo motinos pasakojimų šilumos ir skausmo. Kiekvienas knygos puslapis alsuoja paprastais, bet labai tikrais žmonių likimais, kuriuose telpa ir trapumas, ir nepalaužiama stiprybė. Tad ne veltui mintyse vis kirbėjo klausimas - ,,Kur žmogaus kančios ribos?" Knygą skaičiau labai ramiai, be skubos, bet ji dar ilgai išliko mintyse, dar ilgai širdyje nešiojausi suvokimą, koks vis dėlto gali būti negailestingas likimas.