What do you think?
Rate this book
Duokit fraką
Akvilė Žilionytė (g. 1987) – prozos miniatiūrų ir esė autorė. 2009 m. VPU baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas. 2012 m. kartu su Kęstučiu Navaku išleido esėlaiškių knygą „Visi laiškai – žirafos“. Bendradarbiauja su kultūros leidiniais „Šiaurės Atėnai“, „Literatūra ir menas“.
"Skaitant tarpukario laikraščius menkniekiai, kurie pasako viską, man ir svarbiausi. Mūsų literatūros meistrai ir nežinomi, prarasti vardai keverzoja savo istorijas laikraščiuose ir ant kavinės staliukų. Seku jas, trokštu pagerbti šiuos autorius, išsaugoti jų atminimą, o vėliau kurti filmus ir literatūrą", - sako Akvilė Žilionytė.
Šioje knygoje-laikraštyje gausu odekolono, muilo ir kvepalų. Knyga moko kurortiško gyvenimo, nesišnekučiuoti su kaimynėmis daržuose, nekalti vinių į sieną samčiu, prosu, nežaisti peiliu, iš duonos nedirbti rutuliukų ir greitai nesisukinėti, aiškinama, kodėl labai švelniose draugijose vaisiai neimami į ranką, kodėl Rusijos vieversėliai čiulba kitaip nei vokiečių, ką daro meilė ir ką reiškia nedrįsti!
Keičiasi laikai ir vietos, lankome gyvuosius ir mirusiuosius, taip pat ir išgalvotus, vaikštome po tarnaičių paradus, šypsomės sėdintiems ponams. Uostom laikraščius – mat „tik apie 30 nuošimčių pliažininkų vynioja muilą į laikraščius, o kiti tenkinasi silkiniu popieriu“.
"Skaitant tarpukario laikraščius menkniekiai, kurie pasako viską, man ir svarbiausi. Mūsų literatūros meistrai ir nežinomi, prarasti vardai keverzoja savo istorijas laikraščiuose ir ant kavinės staliukų. Seku jas, trokštu pagerbti šiuos autorius, išsaugoti jų atminimą, o vėliau kurti filmus ir literatūrą", - sako Akvilė Žilionytė.
Šioje knygoje-laikraštyje gausu odekolono, muilo ir kvepalų. Knyga moko kurortiško gyvenimo, nesišnekučiuoti su kaimynėmis daržuose, nekalti vinių į sieną samčiu, prosu, nežaisti peiliu, iš duonos nedirbti rutuliukų ir greitai nesisukinėti, aiškinama, kodėl labai švelniose draugijose vaisiai neimami į ranką, kodėl Rusijos vieversėliai čiulba kitaip nei vokiečių, ką daro meilė ir ką reiškia nedrįsti!
Keičiasi laikai ir vietos, lankome gyvuosius ir mirusiuosius, taip pat ir išgalvotus, vaikštome po tarnaičių paradus, šypsomės sėdintiems ponams. Uostom laikraščius – mat „tik apie 30 nuošimčių pliažininkų vynioja muilą į laikraščius, o kiti tenkinasi silkiniu popieriu“.
- GenresNonfictionHistory
215 pages, Paperback
First published January 1, 2015
19 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 4 of 4 reviews
December 10, 2017
DIDŽIŲJŲ TALENTŲ BLOGIEJI KŪRINIAI
Anglijoj du literatai surinko garsiųjų poetų-rašytojų blogus eilėraščius ir išleidę pavadino visą rinkinį "Iškimštas apuokas". Yra Byrono, Shakespeare'o, O. Wildo, Wordswortho, Shellio ir kitų garsenybių blogų darbų. Mes panašiai padaryti negalėtume, nes mūsų visų gražių talentų geri kūriniai.
"Diena", 1930 m. liepos 13 d., Nr. 27;
Na, ir kur tas įžymusis "lietuviškas kuklumas"?? :D
Labai rekomenduoju, gerai praleisite laiką, jeigu tik neieškosite kažkokių rimtų įžvalgų, bei socialinių ar kitų analizių. Nors jeigu skaitysite įdėmiai tarp eilučių, kaip tik apie sociumą labai daug sužinosite.
Anglijoj du literatai surinko garsiųjų poetų-rašytojų blogus eilėraščius ir išleidę pavadino visą rinkinį "Iškimštas apuokas". Yra Byrono, Shakespeare'o, O. Wildo, Wordswortho, Shellio ir kitų garsenybių blogų darbų. Mes panašiai padaryti negalėtume, nes mūsų visų gražių talentų geri kūriniai.
"Diena", 1930 m. liepos 13 d., Nr. 27;
Na, ir kur tas įžymusis "lietuviškas kuklumas"?? :D
Labai rekomenduoju, gerai praleisite laiką, jeigu tik neieškosite kažkokių rimtų įžvalgų, bei socialinių ar kitų analizių. Nors jeigu skaitysite įdėmiai tarp eilučių, kaip tik apie sociumą labai daug sužinosite.
May 30, 2024
Sukuruotas "epaveldo" skaitinių iš tarpukario laikraščių rinkinys, labiausiai tinkamas pavartymui – radau šią knygelę viešbutyje, kur, man atrodo, jai yra ideali vieta. Kai kurie skaitiniai juokingi, kai kurie – liūdni, bet labiausiai mane vertė susimąstyti apie žurnalisto vaidmenį. Atrodo, kad tarpukariu jis buvo daug labiau moralizuojantis, siekiantis pašiepti visuomenės negeroves, pasišaipyti iš užsienio "ištvirkimų" (tokių kaip gyvūnų kapinės ar kontracepcija :O). Svarstau, gal dabar moralizavimo elementas persikėlė į socialinius tinklus, o žiniasklaida (bent ta, kurią skaitau) labiau stengiasi išlaikyti objektyvumą ar bent pridengti savo interesus. Bet ir vėl – gal taip atrodo pagal tai, ką pasirenku skaityti.
Juokinga:
Kai buvau maža, pas mus irgi buvo ežys ir galiu tik pasakyti, kad šia istorija 100% tikiu, tipiškas ežio elgesys.
Bet tame pačiame laikraštyje:
Kažkaip tas humoristinis tonas dar labiau išryškina baisią situaciją, "ir gandrai", aha.
Labiausiai patikęs, beveik siurrealus:
Juokinga:
Vieną naktį viename klebonijos kambaryje įsimetęs ežys tikrai skandališkų darbų pridarė. Didžiausiu triukšmu išvalkiojo iš visų kampų ir palovio įvairius daiktus, išardė nemažą dalį sienos tinką, suplėšė laikraščius, net buvo užsirioglinęs į knygų lentynėlės trečiąją lentyną ir į ten perkėlė iš apatinės lentynos liniuotę.
Kai buvau maža, pas mus irgi buvo ežys ir galiu tik pasakyti, kad šia istorija 100% tikiu, tipiškas ežio elgesys.
Bet tame pačiame laikraštyje:
Prieš kiek laiko buvo pastebėtas gan keistas dalykas, kad ir gandrai pradėjo žydams langus daužyti, taip, kad net iš dviejų kartų išdaužė Platelių žydų pirties langus.
Kažkaip tas humoristinis tonas dar labiau išryškina baisią situaciją, "ir gandrai", aha.
Labiausiai patikęs, beveik siurrealus:
Kalbant nereikia daryti kokių nors juokingų judesių: nuolat rankas trinti, rąžitys, žiovauti, pirštus laužyti, tratinti, pliauškyti pirštais, nuolat plaukus glostyti, ar šukuotis pirštais, veidą čiupinėtis, barzdą glostyti, ūsus sukti, pirštą į burną kišti, ausis krapštinėti, nosį rakinėti, pakaušį kasyti, dantis su šakaliuku ar pirštu krapštyti, nuolat savo kravatą, skribėlę, rūbus čiupinėti, traukyti, taisytis, karolius tampyti, ir į burną kišti, nosinę ant rankos vynioti, retežėliu skambinti, stovinčius daiktus čiupinėti, vartyti, barškyti, lamdyti.
March 10, 2016
Lyg ir matau šiokį tokį pagyvėjusį sudomėjimą tarpukario Lietuva. Neseniai pasirodė knyga su šio laikotarpio reklamomis, štai dar viena - Akvilės Žilionytės sudaryta to laikmečio laikraščių iškarpų knyga "Duokit fraką. Tarpukario Lietuvos spaudos įvairenybės".
Tai tarsi nepažinta žemė. Apie tą laikotarpį neturime knygų, nestatomi filmai. Toks įspūdis, kad Lietuvos tuo metu kaip ir nebuvo. Nežinau, kas rašoma dabartiniuose istorijos vadovėliuose, bet man, kaip dviejų santvarkų sandūrio vaikui, atminty teišliko tik sovietmečio era, senųjų kunigaikščių vardai, o iš tarpukario - vos pora prezidentų pavardžių.
Tą juodą dėmę žemėlapyje bando užpildyti "Duokit fraką" ir panašios knygos.
O juk tuo metu turėjome šiuolaikišką Lietuvą, ne ką teatsiliekančią nuo Vakarų miestų. Buvo nuostabūs kurortai, prabangios parduotuvės, aukštuomenė, leidusi sau turėti tarnus ir aukles, menininkų salonai, moderni spauda, kino teatrai, šiuolaikiško gyvenimo ženklai, kurių ir dabar Lietuvoje sunku rasti: prezervatyvų automatai (!), lietuviškas "Playboy'us" - erotinis žurnalas "Aistros", kai tikrojo "Playboy'aus" dar net būti nebuvo, o jo kūrėjas dar su čiulptuku sėdėjo. Kokia būtų mūsų šalis dabar, jei į Lietuvą nebūtų atėjęs sovietmetis?
Tada nei mes patys, nei užsieniečiai nesistebėtų pamatę tarpukario aukštuomenės susitikimų filmuotą medžiagą: "Ką? Pas jus tuo metu vaikščiojo su frakais ir cilindrais?!"
Keičiasi laikas, mados, geopolitinė situacija, kalba, bet žmonės nesikeičia. Kas buvo to meto lietuvių galvose, tas pats ir šiuolaikinių. Toks įspūdis, kad keistai stovime vietoje. Kaip ir matosi iš "Duokit fraką", ir tuomet buvo aukštuomenės pokylių ir sambūrių (kaip kokiame žurnale "Žmonės"), interviu su menininkais ir įžymybėmis, tuštučių, gandų skleidėjų, nežmoniškai panašių į acto garintojų kliką, pažinčių skelbimų, kuriuos vos kitokia kalba rašo meilės išsiilgėliai dabartinių naktinių televizijos programų metu, skaitytojų laiškų su naiviomis, neadekvačiomis ir keistomis problemomis, kurioms šiais laikais platformą suteikė koks nors "Delfi pilietis" ar interneto komentarų skiltis. Ir - kaip visada - mums rūpėjo ir teberūpi, ką apie mus pagalvos užsieniečiai.
"Kas man Kaune nepatinka?
Ypatingai nepatinka vaikų vežiojimas cypiančiais neteptais vežimėliais Laisvės alėjos trotuarais. Ne man vienam, bet ir daugeliui kitų, kaip girdėjau tas reiškinys nepatinka. Kažkodėl šis įkyrus paprotys nepašalinamas. Jei nors važinėtų tvarkingai, bet susirikiuoja Laisvės Alėjoj bent po tris eilėje, tai noromis nenoromis turi iš šaligatvio pasišalinti. Dažnai pasitaiko, kad einant gatve žiūrėk iš užpakalio užsižiopsojusi tarnaitė į vitriną užsigrūda tau su purvinu vežimėliu ant kulmnų. O kaip tie cypiantys vežimėliai atrodo atvykusiam užsieniečiui?"
Vienintelis minusas, kad, skaitydamas tokias knygas, turi tenkintis tuo, ką surinko sudarytojas. Esu muziejuje varčiusi ir rinkusi informaciją iš senų prieškario laikraščių - juos skaitinėti be proto įdomu. Bet tuomet akis užkliūna už to, kas tau įdomu pačiam, o, skaitinėdamas tokią knygą, kaip "Duokit fraką", turi derintis prie sudarytojo skonio.
Mano apžvalga: http://knygoholike.blogspot.com/2015/...
Tai tarsi nepažinta žemė. Apie tą laikotarpį neturime knygų, nestatomi filmai. Toks įspūdis, kad Lietuvos tuo metu kaip ir nebuvo. Nežinau, kas rašoma dabartiniuose istorijos vadovėliuose, bet man, kaip dviejų santvarkų sandūrio vaikui, atminty teišliko tik sovietmečio era, senųjų kunigaikščių vardai, o iš tarpukario - vos pora prezidentų pavardžių.
Tą juodą dėmę žemėlapyje bando užpildyti "Duokit fraką" ir panašios knygos.
O juk tuo metu turėjome šiuolaikišką Lietuvą, ne ką teatsiliekančią nuo Vakarų miestų. Buvo nuostabūs kurortai, prabangios parduotuvės, aukštuomenė, leidusi sau turėti tarnus ir aukles, menininkų salonai, moderni spauda, kino teatrai, šiuolaikiško gyvenimo ženklai, kurių ir dabar Lietuvoje sunku rasti: prezervatyvų automatai (!), lietuviškas "Playboy'us" - erotinis žurnalas "Aistros", kai tikrojo "Playboy'aus" dar net būti nebuvo, o jo kūrėjas dar su čiulptuku sėdėjo. Kokia būtų mūsų šalis dabar, jei į Lietuvą nebūtų atėjęs sovietmetis?
Tada nei mes patys, nei užsieniečiai nesistebėtų pamatę tarpukario aukštuomenės susitikimų filmuotą medžiagą: "Ką? Pas jus tuo metu vaikščiojo su frakais ir cilindrais?!"
Keičiasi laikas, mados, geopolitinė situacija, kalba, bet žmonės nesikeičia. Kas buvo to meto lietuvių galvose, tas pats ir šiuolaikinių. Toks įspūdis, kad keistai stovime vietoje. Kaip ir matosi iš "Duokit fraką", ir tuomet buvo aukštuomenės pokylių ir sambūrių (kaip kokiame žurnale "Žmonės"), interviu su menininkais ir įžymybėmis, tuštučių, gandų skleidėjų, nežmoniškai panašių į acto garintojų kliką, pažinčių skelbimų, kuriuos vos kitokia kalba rašo meilės išsiilgėliai dabartinių naktinių televizijos programų metu, skaitytojų laiškų su naiviomis, neadekvačiomis ir keistomis problemomis, kurioms šiais laikais platformą suteikė koks nors "Delfi pilietis" ar interneto komentarų skiltis. Ir - kaip visada - mums rūpėjo ir teberūpi, ką apie mus pagalvos užsieniečiai.
"Kas man Kaune nepatinka?
Ypatingai nepatinka vaikų vežiojimas cypiančiais neteptais vežimėliais Laisvės alėjos trotuarais. Ne man vienam, bet ir daugeliui kitų, kaip girdėjau tas reiškinys nepatinka. Kažkodėl šis įkyrus paprotys nepašalinamas. Jei nors važinėtų tvarkingai, bet susirikiuoja Laisvės Alėjoj bent po tris eilėje, tai noromis nenoromis turi iš šaligatvio pasišalinti. Dažnai pasitaiko, kad einant gatve žiūrėk iš užpakalio užsižiopsojusi tarnaitė į vitriną užsigrūda tau su purvinu vežimėliu ant kulmnų. O kaip tie cypiantys vežimėliai atrodo atvykusiam užsieniečiui?"
Vienintelis minusas, kad, skaitydamas tokias knygas, turi tenkintis tuo, ką surinko sudarytojas. Esu muziejuje varčiusi ir rinkusi informaciją iš senų prieškario laikraščių - juos skaitinėti be proto įdomu. Bet tuomet akis užkliūna už to, kas tau įdomu pačiam, o, skaitinėdamas tokią knygą, kaip "Duokit fraką", turi derintis prie sudarytojo skonio.
Mano apžvalga: http://knygoholike.blogspot.com/2015/...
December 29, 2020
Ištraukos iš tarpukario Lietuvos spaudos, - reklamos, skelbimai, trumpi pasisakymai ir pan. - suskirstyti į kelias temas.
Smagus skaitalas... pirmus 20 psl. Kuo toliau, tuo darėsi sunkiau šią knygą tiesiog atsiversti, nes, akivaizdu, siužeto jokio, tęstinumo jokio, o tas tarpukario vaibas, kuris kelia šypsnį iš pradžių, vėliau jo nebekelia, nes jis tiesiog identiškai, monotoniškai toks pat.
Manau, kad tokią knygą verta turėti automobilyje ar prie židinio ir, užklupus nuoboduliui, versti, skaityti garsiai ir juoktis. Ir po kelių puslapių dėti atgal. Dar, manyčiau, ji įdomi kūrybinio rašymo lavinimui - pasiimi vieną kokį nartyvėlį ir gali jį plėtoti.
Bet vertinant kaip atskirą knygą, man pritrūko dokumentikos, kažkokios analizės ir autorystės. Sumesti į krūvą ištraukas gali... +- kiekvienas. Žinoma, aplodismentai už researchą, bet tik tiek.
Smagus skaitalas... pirmus 20 psl. Kuo toliau, tuo darėsi sunkiau šią knygą tiesiog atsiversti, nes, akivaizdu, siužeto jokio, tęstinumo jokio, o tas tarpukario vaibas, kuris kelia šypsnį iš pradžių, vėliau jo nebekelia, nes jis tiesiog identiškai, monotoniškai toks pat.
Manau, kad tokią knygą verta turėti automobilyje ar prie židinio ir, užklupus nuoboduliui, versti, skaityti garsiai ir juoktis. Ir po kelių puslapių dėti atgal. Dar, manyčiau, ji įdomi kūrybinio rašymo lavinimui - pasiimi vieną kokį nartyvėlį ir gali jį plėtoti.
Bet vertinant kaip atskirą knygą, man pritrūko dokumentikos, kažkokios analizės ir autorystės. Sumesti į krūvą ištraukas gali... +- kiekvienas. Žinoma, aplodismentai už researchą, bet tik tiek.
Displaying 1 - 4 of 4 reviews