Romanas „Raudonojo arklio vasara“ pasakoja apie lietuvių kilmės chirurgą Dogenį, atvykusį į Belgijos kalnų miestelį. Bėgdamas nuo didmiesčio šurmulio jis bando įveikti vis pasikartojančius priepuolius, kuriuos sukelia kadaise pabandyti LSD narkotikai. Haliucinacijose jį puola trypti raudono vienaragio arklio šmėkla, nesuvaldoma nei vaistais, nei vidinėmis herojaus pastangomis.
Slėpdamas savo ligą Dogenis priverstas užgniaužti jausmus jaunutei mero dukrai Monai. Raudonojo arklio baimė jo gyvenimą pripildo nuolatinės įtampos.
Dogenio pasakojimas intymus, bet kartu ir objektyvus, jis nedejuoja ir nesiskundžia. Pagrindinis veikėjas pasakoja jaukiai, paprastai, tarsi kalbėtųsi su artimu bičiuliu arba pats su savimi. E. Cinzo romanas padovanos skaitymo džiaugsmą tiems, kurie ilgisi geros literatūros.
Eduardas Cinzas (1924–1996) – išeivijos lietuvių rašytojas. Gimė Rietave. Karo sumaišties nublokštas į Belgiją, čia jis praleido beveik penkis dešimtmečius. Labiausiai išgarsėjo romanų dilogija „Raudonojo arklio vasara“ ir „Trys liūdesio dienos“ (pirmasis šio romano leidimas Amerikoje buvo pavadintas „Mona“).
Cinzas, atsiskyręs nuo pagrindinės emigrantų bangos, savo kūryba nepritampa prie lietuvių išeivijos rašytojų. Vaizduodamas Belgijos miestų ir miestelių gyvenimą, kūrėjas atskleidžia prancūziškai mąstančio ir kalbančio europiečio elgseną bei psichiką, išsilaisvinusią iš tautinių ambicijų, idėjinio programiškumo. Jo novatoriški, išskirtinių charakterių veikėjai į svetimo krašto aplinką žvelgia XX a. suirutėse nepalūžusių žmonių akimis.
Eduardas Cinzas (tikroji pavardė - Čiužas, dėl vokiečio raštininko klaidos buvo pakeista į "Cinzas") – prozininkas. Mokėsi Telšių gimnazijoje, dirbo nedidelio fabrikėlio Kaune techniniu vedėju. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, o 1947 m. jis išvyko į Belgiją, kur liko gyventi iki mirties (1996 m.). Ten dirbo anglių kasyklose. Baigė Lježo elektrotechnikos institutą. Rašyti pradėjo vaikystėje, pirmąjį apsakymą Viena direktoriaus diena išspausdino dar 1965 m. literatūros metraštyje Pradalgė, bet aktyviau ėmė kurti ištiktas nelaimės – kai traukinys nupjovė kojas. Pirmoji knyga – novelių romanas Brolio Mykolo gatvė (1972). Jame vaizduojama vieno Belgijos miesto kvartalo įvairiausių tautybių (taip pat ir lietuvių) žmonių gyvensena. Veikėjų charakterių tikroviškumu romanas priartėja prie apybraižos žanro. Greitu metu buvo parašyti ir išleisti dar trys romanai: Raudonojo arklio vasara (1975), po kurio E.Cinzas tapo vienu iškilesnių egzodo autorių, Mona (1981), kuriame vaizduojamas tas pats Belgijos kalnų miestelis po trijų metų, bei Švento Petro Šunynas (1984), kur aprašomos dėl mylimos moters kunigystę metusio vyro dvasinės paieškos. E.Cinzo romanų ir apsakymų pagrindinis herojus – pats savęs nesuprantantis ir vis kažko ieškantis, besiblaškantis žmogus, panašiai kaip A.Škėmos ir A.Landsbergio prozoje. Pagrindiniai E.Cinzo pasakojimų veikėjai – tai nusenę Belgijos angliakasiai, kavinių šeimininkai, prostitutės, vairuotojai, gydytojai, ekskunigai, dailininkai – visi kupini kankinančios vidinės įtampos, kovojantys su savo vidinėmis šmėklomis ir vis bandantys nuo jų pabėgti. Anot V.Kubiliaus, Cinzas – „pirmasis egzodo romanistas, kurio raštuose visiškai išnyksta specifinės lietuvių išeivijos problemos, o dominuoja svetimtaučiai personažai (flamandai, valonai, ispanai, turkai, graikai, rusai, arabai) bei daugiasluoksnė kapitalistinės Europos sankloda, prie kurios jiems tenka prisitaikyti, nebeišgyvenant nei praeities nostalgijos, nei revoliucinio maišto“. Be minėtųjų romanų E.Cinzas išleido apsakymų rinkinį Spąstai (1981).
Visiškai nepanašu į lietuvių literatūrą, lyg užsieniečio rašyta. Štai ką daro emigracija. Įdomi tema. Žymiai geriau už dabartinę daugumos lietuvių rašytojų kūrybą. Neaiškiai užsibaigė, liko daug klaustukų, tad teks skaityti antrąją dilogijos dalį. Skaityti reikia atidžiai, autorius kelis kartus nekartoja to paties, stilius gana lakoniškas. Praleidus tam tikras vietas kitos tampa nebeaiškiomis.
Patiko Eduardo Cinzo originalumas. Tik pamanykit, lietuvio išeivio knygoje, išleistoje 1975-aisiais, visiškai nelikę lietuviško provincialumo, o vietoj jo trykšta Vakarų Europos problematika.
Romanas pasakoja apie jauną chirurgą, kuris, kadaise pavartojęs LSD, ilgainiui patiria psichikos sutrikimų ir pats bėga nuo savęs, nuo kankinančios vidinės įtampos, įgaunančios Raudonojo arklio pavidalą.
Bebėgdamas gydytojas atsiduria mažame Ardėnų miestelyje, čia apsigyvena ir pradeda megzti santykius su vietos gyventojais.
Tekste gana skalsi meilės linija. Čia aptiksite netgi meilės trikampį, subtilių erotikos elementų. O kur dar pasakojimai apie chirurgines (net ir plastines😯) operacijas, skraidymai su malūnsparniu...
Taip pat įspūdį paliko tai, kad romane apstu autobiografinių motyvų. Ypatingai gražiai pavaizduoti senųjų miestelio gyventojų išėjimo iš šio pasaulio momentai. Melancholiška, bet balzamu širdį patepanti knyga.
Mano nuomonę galite rasti prie dilogijos (nes "Raudonojo arklio vasaros" tęsinys yra "Trys liūdesio dienos"). Dilogiją aš vertinu aukštu balu (dešimtainėje skalėje būtų stiprus 9-netas).
Labai labai. Man tiesiog metų atradimas. Kažkaip užneša į Remarko kūrybą, gal subtiliu humoro jausmu, gal savo sodria literatūrine kalba,net tiesiog keista kad autorius yra lietuvis, kad ir emigrantas. Nukėlė mane į suolo laikus- kur esant laisvesnei minutėlei trauki knygą iš kuprinės ir pasineri į aprašomus laikus su ausim, kai net netrukdo triukšmaujantys klasės draugai... ir dar ilgai negali atsikvošėti, kai per istorijos pamoką mokytoja liepia atsiversti vadovėlio 80 psl, o tu ieškai to puslapio ir nesvarbu kad geografijos vadovėly, nes dar nespėjai sugrįžti į tą realujį pasaulį...🤷♀️
+ Lengvai skaitoma, galima išsinešti daug reikšmingų minčių ir įdėjų. Protagonistas gerai sustyguotas, daugiasluoksnis, aktyvus. Patiko šuoliavimas per laiką ir natūralūs dialogai.
- Per didelis veikėjų kiekis iš ko kyla itin daug istorijų be (aiškių) sprendimų ir atomazgų. Tokios pakankamai nedidelęs apimties knygai per tiršta skirtingomis, tarpusavyje nesusijusiomis istorijomis.
Skaitosi lengvai ir greitai. Pradėjau su dideliu susidomėjimu, bet pabaigiau šiek tiek nusivylusi. Herojaus charakteris nepakankamai isvystytas, truksta sąsajų. Raudono arklio vizijos vienintelis prieskonis gana prėskai istorijai.