Kam nāci tu, vilks?

by Jeva Viežnaviec, Eva Vežnaveca, Māra Poļakova (Translator)

Ceļš uz bērēm šajā stāstā kļūst par ceļu atpakaļ pie sevis. Pēc gadiem ilgas klaiņošanas pa Eiropu Rina atgriežas dzimtajos Marjas purvos, lai atvadītos no simtgadīgās vecāsmātes Darafejas - dziednieces, stāstnieces un pēdējās senās pasaules glabātājas. Taču ar nāvi neatnāk miers. Vecāsmātes pieraksti, ciema leģendas, purvu noslēpumi un neatbildēti pagātnes jautājumi pamazām ievelk Rinu pasaulē, kur robeža starp dzīvajiem un mirušajiem, atmiņu un īstenību, ticējumiem un vēsturi kļūst arvien nemanāmāka. Tas ir vēstījums par mājupceļu, kuru reizēm nākas mērot cauri zaudējumiem, vientulībai un paša dvēseles tumšākajiem nostūriem, lai atklātu, kas patiesībā ir saglabājams un ko nav iespējams pazaudēt.

Genres: Fiction, Womens, War, Audiobook

173 pages, Hardcover

First published January 1, 2020

About the author

Born on 9 January 1972 in the village of Zahallie (Liuban district), where she spent her childhood. She was often ill as a child, experienced clinical death, and, by her own recollection, was saved by local village folk healers.

In 1994 she graduated from the Philology Faculty of Belarusian State University. After her assignment, she worked as a teacher in her home village and as a kindergarten educator, but soon left the education system. In the 1990s she joined the Belarusian national movement, became a member of the BPF, and worked as an intern at Belarusian radio. She actively participated in the life of the Minsk creative bohemia of that time, and was friends with many popular cultural figures such as Anatol Sys, Michal Anempadystaŭ, and Artur Klinaŭ.

In 2006 she moved to Poland to work at Euroradio, where she worked for 13 years. She also collaborated with the Belsat TV channel until 2020. She lived in Warsaw. As a translator, she collaborated with the Zbigniew Raszewski Theatre Institute in Warsaw (2019). She was a member, author, and translator for Da Teatra Society of Young Creators in Poznań. In 2013, Kurs was a Feuchtwanger Fellow at the Villa Aurora cultural institute in Pacific Palisades in California, which is maintained by the government of Germany.

In 2020, during the COVID-19 pandemic and after losing her job at the radio, she went to work as a social worker (caregiver) — looking after elderly and seriously ill Poles. According to her, she took this step consciously, in order to overcome her own fear of old age and death. Due to her civic activism and the threat of political persecution, she could not return to Belarus after the events of 2020.

In May 2025, Viežnaviec was diagnosed with late-stage cancer. The writer underwent chemotherapy and fought the illness for over a year. She died from cancer in Warsaw in July 2026, aged 54.

Reviews

[Ярослава]

Якщо ви читали "Амадоку", то це - така дуже концентрована й білоруська версія тієї самої проблематики: переплетіння всіх травматичних сторінок історії ХХ століття на прикладі однієї етнічно змішаної родини у провінційному містечку.
Рина, тиха алкоголічка, повертається з Німеччини, де гляділа старих, на похорон своєї бабусі в рідне село серед білоруських боліт, де страшні народні казки сусідують зі страшними історіями колективізації, предковічні забобони - з Голокостом, архаїчне міфологічне бачення природи - з масштабним нищенням екології в ході радянських проєктів підкорення світу. Чудова, подекуди нестерпна, однак, хай би що там казали, оптимістична історія, де болота врешті повертаються, змиваючи шмат того поганого, що було в інтервалі.

[I]

Па што ідзеш воўча? - Па астатняе. Вельмі моцны твор. Мабыць нават жудасны. Гісторыя Беларусі ХХ стагодзьдзя ў кароткім пераказе старой шаптухі, які даходзіць да нас празь яе ўнучку, якой веды старой мала чым дапамаглі ў жыцьці. Крывавая мешаніна з камісараў, балахоўцаў, палякаў, немцаў, пыліцаяў, партызанаў ды яўрэйскіх пагромаў пасярод палескай тхлані з пункту погляду жанчыны, якая бегае балотамі як здань, лякуе, прымае роды, труціць, хавае ад сьмерці. Але менавіта з гэтага напаўмёртвага балота, залітага крывёй беларусаў, яўрэяў, немаўлят, жанчын, злодзеяў і ахвяр зноў і зноў прабіваецца крыніца з самага цэнтру зямлі.

[Kulvinskaitė Virginija]

Kokia apgaulinga knyga! Vos 126 psl., o kiek istorijų ir emocinių registrų. Moters istorija, šeimos istorija ir Baltarusijos pastarojo šimtmečio istorija. Dėžutė dvigubu ar net trigubu dugnu. Ir emociškai ne vien juodojo humoro ir magiškojo realizmo gausite. Gausite dar ir daug skausmo, tamsos ir nevilties verpetą, pelkę tokią, kad jau atrodo, nebeišklamposi. Patiks, jei patiko Danutės Kalinauskaitės "Baltieji prieš juoduosius" ar Nijolės Marytės Šerniūtės "Vilkų kampo Eliza". Greičiausiai nepatiks ethno-fantasy gerbėjams ir gerbėjoms. Nepramoginė knyga, labiau sunki nei lengva, istorinis kontekstas čia nėra atraktyvus fonas, magijos šaltinis. O kam romanas patiks, rekomenduoju Kateřinos Tučkovos "Baltųjų Karpatų raganas" - knyga, mūsuose išversta per anksti.

[Andris]

Īsais kurss baltkrievu 20.gs. vēsturē (maiteklis - šiem ir gājis vēl švakāk kā mums) un Māras Poļakovas tulkojums. Vai lasīšanai būtu vajadzīgs vēl kāds iemesls? Ne šajās mājās.

[Asta Sara]

Stovėti sargyboje.

Kažkodėl prisiminiau vieną geriausių konferencijų, kurioje teko būti. Organizatoriai pranešimams skaityti skyrė vos 10–12 minučių. Manyta, kad tiek laiko turėtų pakakti išdėstyti temą nepersiplečiant, koncentruotai ir akcentuojant tai, kas svarbiausia, įdomiausia.

Kodėl analogija šovė į galvą būtent dabar? Nes baltarusių autorė į 127 puslapius sutraukė kone 100-metį savo tautos istorijos, skaitytoją vedžiodama po skurdų velnio vėmalų kraštą, kuriame niekas nesilaiko. Priverstą išgyventi išbuožinimus, išdavystes, prievartą, klaiką, badą, neteisybę, socialistinius/komunistinius marazmus, pervartas, naganais įtvirtintą valdžią ir galią. Laikmečius, kada klestėjo melas ir netiesa, žmogaus vertė tapo minusinė, galvas kėlė niekšai, menkystos ir vidutinybės, žmogus žmogui buvo vilkas, savi šaudė į savus etc. Tam, kad skaitytojui būtų skaniau, pabarstydama magijos ir senųjų tikėjimų, gyvenimo tiesų ir papročių.

Knyga, kokių mums reikia ne vienos. Tam, kad nepamirštume ir budėtume sargyboje. Nes istorija linkusi kartotis, o analogijų su mūsų šalimi daugybė.

Atskiras pagiriamasis žodis kalbos grožiui ir vertėjos darbui.

[Kristīne]

Īsais, skarbais, samudžinātains kurss Baltkrievijas vēsturē.

Prieks par Māru Poļakovu, kas spejusi atrast īstos vārdus un intonācijas latviešu valodā, lai pārceltu baltkrievu valodas smeķi. Viena vecmāmiņa man bija Centrālaustrumeiropas kokteiļa, pēc pases poliete, no Baltkrievu teritorijas, bet dzīvoja Latvijā, un runājām mēs krievbaltkrievpoļu miksvalodā. Lai gan skumja, grāmata man atdzina mīļas atmiņas par bērnību.

[Natasha Matsiusheuskaya]

кароткая аповесць, здаецца, лепшая за ўсе сённяшнія афіцыйныя падручнікі гісторыі. тое, што мы - кожны і кожная - чулі ад бабулі (бо нешта мужчыны ў нас радзей дажываюць да сталага веку), дзе спакойным голасам пераказаныя і войны, і голад, і то смешныя, а калі і страшныя забабоны і прымхі, і ўсё гэта нашае балота з крывёю. і ў кожным радку - боль разам з сумнай пасмешкай.

насамрэч першая кніжка, якую я чытала і літаральна чула, як мая бабуля і яе сёстры распавядалі свае гісторыі. у мяне няма ў сям'і шаптух і камісараў, мы крыху далей ад багны (хоць і ў нас ёсць у анамнэзе габрэйскае мястэчка, як ні дзіўна, Ліпень), але вельмі моцнае адчуванне, што ўся аповесць пра мяне і для мяне. нешта кшталту таго калі ўпершыню паслухаць колькі трэкаў Троіцы - вось калі ніколі іх дагэтуль не чула, але адразу адчуваеш, што музыка ідзе не звонку, а ў мяне знутры.

чатыры зорачкі толькі за тое, што фінал атрымаўся крыху пакамечаны і кароткі (так, хацелася яшчэ).

[Алесь Плотка]

Галоўная мальфарка сучбелліту Святлана Свет Curse выдала новую кнігу. Кароткая інструкцыя па выкарыстанні. Для прачытання добра падыйдуць сямейныя маршруты, хаты дзяцінства, сені і ганкі гаспадыні, з якой вы прыехалі развітацца. Самагон і крафт дадаць па гусце і настроі. Калі жарэш зямлю, чапляй кавалкі з дзмюхаўцамі.

[Aija Puriņa]

Pēkšņi visi lasītmīļi gandrīz vienbalsīgi sāka runāt par šo baltkrievu autores darbu, turklāt atsauksmes bija lieliskas. Daži gan atzina, ka ne viss ir saprotams. Tas biedēja arī mani, tomēr, kad redzēju šo "jaunumu" bibliotēkas plauktā, manas rokas pašas aiztiecās tam pretim.😏🤷

Šo darbu sarakstījusi baltkrievu autore, kas tieši pirms 10 dienām atstāja mūsu pasauli, jo pirms gada viņai atklāja vēzi smagā stadijā. Ilgu laiku viņa dzīvoja Polijā, kur bija žurnāliste un tulkotāja. Mūsdienu politiskā režīma ietvaros viņa nespēja atgriezties dzimtajā Baltkrievijā, tomēr, uzzinot par viņas slimību, baltkrievi 3h laikā savāca nepieciešamo naudu viņas ārstniecībai. Manuprāt, tas liecina, cik ļoti cienīta un mīlēta viņa bija mājās...

Šī grāmata ir kā veltījums skaistajai, bet politisko varu nomocītajai Baltkrievijai un tās mierīgajiem iedzīvotājiem. Šajā darbā mijas tagadne un senatne. Tas ir vēsturisks romāns, jo stāsta par baltkrieviem kā tautu, kas nežēlīgi un brutāli malta starp strauji mainīgajiem varas dzirnakmeņiem! Tāda izjūta, ka šī tauta bez mitas tiek šaustīta, pērta un peldināta krāčainā upē. Paskaties pa labi, tur vilks, paskaties pa kreisi tur jau gaida cits! Un aizbēgt nevari, jo visapkārt baismīgs purvs.

Kāda jauna sieviete, kas sirgst ar alkoholismu, no dzīves ārzemēs atgriežas uz savas simtgadīgās vecmammas - riebējas, zintnieces, dziednieces, vēstures pierakstītājas, bērēm. Tur viņa sāk lasīt savas vecmammas pierakstus un iepazīst gan savas dzimtas, gan kaimiņu, gan visas tautas skarbo vēsturi 20.gs. pirmajā pusē.

Grāmata ir par atgriešanos pie savām saknēm, izdzīvošanu drausmīgos laikos, par cilvēku briesmīgo ļaunumu un brutalitāti vienam pret otru, bet arī svarīgā turpināšanu...

Šo grāmatu izlasīju priekšā sev skaļi. Ja ir iespējams to darīt, tas palīdz saslēgties ar stāstu un ienirt tajā. Šajā grāmatā ir diezgan daudz senvārdu, kas paspilgtina folkloras un maģijas lomu šajā darbā. Valoda ļoti interesanta. Noskaņa agresīvi drūma, bet ar burvestību pieskaņu.

Man ne visai patika risinājums ar tulkotājas piezīmēm. Pirmkārt, ja nepašķirsta grāmatu pirms lasīšanas, šo svarīgo informāciju var nepamanīt. Varēja vismaz pie skaidrotajiem terminiem pielikt zvaigznīti. Otrkārt, kāpēc norādītās lapaspuses neiet pēc kārtas? Kaut kā varēja to visu lasītājam ērtāk sakārtot.🤔

Tā kā par Baltkrievijas vēsturi neko nezināju, bija interesanti gūt nelielu ieskatu tajā. Iespējams, šeit pilnībā visu neizpratu, jo mainījās deviņas varas un reizēm šķita, ka te derētu plašāka vēstures izpratne, tomēr tas netraucēja. Visvairāk mani aizskāra ebreju vajāšana vēl pirms Hitlera ārprāta. Tiešām tiem ebrejiem kāds tur augšā laikam aizmirsis iedalīt mierīgu pastāvēšanu, vienkārši drausmīgi... Un tas, ka reizēm atrodies starp divām varām un vairs nezini, uz kuru pusi rauties, jo tik un tā kādam būsi nodevējs, bet tam pa vidu tev vienkārši gribas izdzīvot un tikai kaut ko apēst.

Visvairāk man patika tieši tas reālais + maģiskais; tas, kā autore savērpj mūsdienu sākumu un noslēgumu ar vidū esošo vecmātes uzrakstīto sarunu ar galveno varoni.

Starp citu, arī ļoti atbilstošs un skaists grāmatas vāks.🤍💔

[Andrius Baležentis]

Knyga plona, bet ją atvertus atsiveria lyg bedugnis istorijos šulinys – semk, ir kas kartą vis naujai pasemsi.

Vilkas čia - represinių valdžių metafora, o autorė pasakoja viso XX amžiaus Baltarusijos istoriją ir tokius baisumus, kad stebuklas, kaip apskritai kas nors išgyveno badą, žudymus, tremtį, alkoholizmą. O tie, kurie išgyveno, ir šiandien renkasi gyventi prievartaujami vilko, nes kitaip dar neišmoko.

Vertimo grožis tiesiog atima žadą – ta dzūkiška tarmė gaivina lyg ledinis vanduo tvankią dieną.

[Gintautas Ivanickas]

Apgaulinga knyga. Tokia plonytė, o kiek visko joje telpa.
Tokia tarsi matrioška – Rynos istorija, įdėta į jos šeimos istoriją, įdėtą į jų kaimo istoriją, įdėtą į Baltarusijos istoriją.
Tirštas tekstas, gražus, bet toks skūpokas – kartkartėmis tarsi senovinė kronika: tada atėjo šitie, iššaudė anuos, o paskui dar kiti, kurie iššaudė ir šituos.
Bėga XX amžius, valdžios tik keičia viena kitą. Nesikeičia tik jų prigimtis – vilkiška, represinė, smurtu ir prievarta grįsta. Vilkas ateina. Ne vienas, tai kitas.
Ką čia bepasakysi? Ir šiandien vilkas vis dar gyvas. Ūsuotas, pliktelėjęs, bet va – atėjo.

[Lucia Nieto Navarro]

Nos encontramos ante una obra de memoria familiar e historia del siglo XX en Bielorrusia, centrada en varias generaciones de mujeres. Un relato escrito de una forma lírica que reconstruye la vida de cinco generaciones en una pequeña aldea bielorrusa, en un momento duro debido a la violencia política.
La historia comienza con el regreso de Ryna, que tras emigrar a Alemania vuelve a su aldea tras perder su trabajo, acaba de morir su abuela, una curandera respetada.
Aunque la historia es una novela, la autora se ha apoyado en testimonios directos y en mucha investigación documental para contar como a pesar de todo, la supervivencia cotidiana es obligada.
Asique en esta breve novela vas a encontrarte una mezcla de esos “milagros” que han ido apareciendo a lo largo de la historia, como fue la llegada de la televisión, con las grandes catástrofes que han ido ocurriendo en el país, como fueron revoluciones, guerras, ocupaciones y persecuciones.
Una novela de memoria familiar con un buen trasfondo histórico, con voces femeninas potentes donde la vuelta a tu ciudad natal no es nostálgica, es un choque de lo que fue, y lo que la sociedad arrastra.

[Fantastiškų KŽL]

https://knyguziurkes.com/2026/04/26/k...

[Noe herbookss]

Así, de esta forma tan impactante, comienza esta historia. La historia de Ryna, una mujer completamente rota a la que ya no le queda nada. Después de intentar durante años salir adelante en otro país una fuerte adicción al alcohol ha podido con ella y le ha hecho perder su trabajo. Por ello, y por la reciente pérdida de su abuela, debe volver a su aldea bielorrusa natal y, en ese viaje de vuelta a sus orígenes, se reencuentran pasado y presente.
Los recuerdos, las historias que le contaba su abuela, nos llevan a un relato de memoria histórica y familiar, de varias generaciones de mujeres, de abuelas, madres, hijas y nietas en un rincón de Europa del este. De un país atravesado por la violencia, la guerra, el hambre y la pobreza, las revoluciones y ocupaciones, los cambios políticos... De la tragedia que parece perseguirlas como un lobo hambriento a su presa.

La narración es cruda y también poética, se mezclan historias y recuerdos y se evidencia cómo ese pasado ha arrastrado consecuencias en la presente generación. Aunque es ficción la autora hizo un gran trabajo de investigación documental y se basó en testimonios reales directos para construir esta historia. Es el retrato brillante de una época y una sociedad devastada por las circunstancias.
Por algo fue galardonado con el premio al mejor libro bielorruso y ha sido recomendado por la ganadora del Nobel Svetlana Alexievich.
Una historia muy impactante pero que recupera unas voces totalmente necesarias.

[Patricija || book.duo]

Nuostabus vertimas, bet jau girdėtas sulyginimas su “Baltieji prieš juoduosius”, - labai tikslus. Abi žavi įspūdinga kalba, bet ne mano.

[Sigita Žemaitytė]

Labai vaizdinga kalba, kaip mezginys pinama istorija ir puikiai sukurti personažai. Nuostabus vertimas!

[Natallia Holubeva]

Сярод аматараў беларускай літаратуры няма чалавека, каторы б не чуў пра гэтую кнігу. І ў большасці выпадкаў яе ўжо даўно прачытаў. Што ж мяне спыняла?

Не мела асобніку. Спрабавала аўдыёверсію, але не зайшло зусім. Не кожная кніга добра ўспрымаецца на слых. Але ж праз пэўны час прымусіла сябе купіць кнігу - і як жа добра, што я гэта зрабіла.

Менавіта ад папяровага варыянту не магла адцягнуцца. Фундаментальная праца Святланы Курс (Евы Вежнавец) даўжынёй у 10 гадоў. Канцэнтрат гісторыі гаротных простых людзей на беларусай зямлі ў танюткай кніжаццы, дзе няма лішняга слова. Вялізарная падзяка аўтарцы! Гэтая кніга стаіць на паліцы абавязковых да прачытання кніг беларускай літаратуры.

[Andrey Chu]

Балотная казка, гэта жанр што найбольш пасуе каб апісаць балотнае жыццё

[Sintija Meijere]

Tā kā man patīk purva grāmatas, dzimtas stāsti, vēsture un politika, pēc visām izcilajām atsauksmēm, manas ekspektācijas bija ļoti augstas. Gandrīz 100 gadi, vairākas paaudzes, mans mīļais 20.gs. un Baltkrievijas balss ārpus Lukašenkas un pirms pēdējo gadu trakumiem ar vēlēšanām, vajāšanām, karu un sankcijām.
Folklora, alūzijas, maģiskais reālisms, humors un viena no manām mīļākajām tulkotājām, kas to visu talantīgi pārtulkojusi. Tomēr.. nesaslēdzos.
Tas purvs mani neievilka, bet sajutos kā Ķemeru tīrelī - purvs ir, bet es tam izcilpoju cauri pa gludu koka laipiņu, kas būvēta no ES fondu naudas. Arī tie likteņstāsti - gan vēsturiskie, gan mūsdienu likās pārāk virspusēji un visi holokausti, komunisti, dzērāji, riebējas un izvarotāji vienā lielā rosolā.
Valoda krāšņa, teksts blīvs, rakstniece talantīga, bet laikam ne man.
P.S. Laikam pirmoreiz tā, bet Sandras @pielasit_sirdi atsauksme man laikam sniedza lielāku literāro baudījumu nekā pati grāmata.
P.S. Vāka dizains brīnišķīgs!
3,5 ⭐

[Inga Ievina]

Vai jums kādreiz ir bijusi sajūta, ka ir lasīts pārāk ātri, trīssolī pārrikšots pāri purvam pa maliņu dzērvenes grābājot, kad vajadzēja apsēsties un i to slapjumu līdz ādai sajust, i dziļuma nobīties? Nu man tagad ir šis gadījums. Aizvēru “vilku” un sapratu, kā jāsāk no jauna. Ne tāpēc ka nekā nebūtu sapratusi, bet tāpēc, ka ir pilnīgi skaidrs, ka visu neesmu izlasījusi. Un trakākais, ka, visdrīzāk, man arī ar divām reizēm nepietiktu. Un vai vispār visu tur ierakstīto spēj ieraudzīt kāds, kuram šī vispār ir pirmā nopietnā tikšanās ar baltkrievu literatūru?

Stāsts sākas mūsdienās ar galvenās varones, no darba Vācijas socaprūpē par dzeršanu izmestās Rinas atgriešanos dzimtajā Lipeņā (Lipeņas prototips ir Ļubeņas pilsēta Minskas (Menskas) apgabalā pie Aresas upes) uz vecāsmātes bērēm. Caur dzimtas un Lipeņas stāstu mums ir iespēja skatīt, kas notika Baltkrievijā aptuveni simts gadu laikā. Un tas stāsts ir baiss un sarežģīts. Un kaut kā atkal jau jāsaka - mums tomēr ir drusku vairāk paveicies. Nu tas būtu tā divos vārdos, par ko stāsts. Smadzenes uzprāgst ne tikai no tā, KAS ir uzrakstīts, bet arī KĀ uzrakstīts. Vietām šķita, ka esmu pavisam sapinusies un vairs nesaprotu, kurā akacī un ar kuru no varoņiem kopā tagad kašājos.

Neteikšu, ka te ir kas diži gaišs lasāms. Visgaišākais ir fakts, ka, iespējams, Lipeņu izglāba dzērājs, zaglis un jauna meita, kas īstenībā bija veca tante; un traktors, kas nebija Belarus.

Sarkasms savā pārākajā pakāpē. Ironija. Simbols uz simbola, atsauces, mazdrusciņ maģiskā reālisma. Baltkrievijas vēsture. Māras Poļakovas tulkojums. Jālasa. Bet nesakiet, ka nebrīdināju.

[(Lililasa) Kurkulis]

Pie tā, cik lēnu man nāk atsauksmes (lasi, nerakstās), es tikai ielikšu sarakstu ar grāmatām, ko gribēšu pieminēt garākā apcerējumā (ja līdz tādam nonākšu):

Sigits Paruļskis ”Tumsa un partneri”
Taņa Maļarčuka “Nejauša brīnuma biogrāfija”
Kotrīna Zīle "Mīļotie kauli"
Kateržina Tučkova “Balto Karpatu dievietes”
Vladzimirs Karatkēvičs “Karaļa Staha baismā karadraudze”
Viktars Marcinovičs “Mova 墨瓦”
Oksana Zabužko "Planēta Vērmele" (konketi esejas "Atvadas no impērijas: portrets ar P.S." un "Baltkrievijas trihtips (etīdes par Svjatlanas Aleksijevičas "Čornobiļas lūgšanas" tulkojumu)"

[Ieva Strazdiņa [mrs.lasitaja]]

4,8⭐️

[Aurelio]

Un libro para quien no conozca la historia de los judíos y los progromos en Rusia y Bielorrusia, la Segunda Guerra Mundial con los nazis y colaboracionistas y partisanos.
Los estalinistas y la colectivización salvaje sin horizonte productivo ninguno, hambres y miserias.

Lo más interesante es la historia de Ryna y su abuela que era curandera y algunas descripciones de los lobos. Por lo demás me ha parecido un déjà vu de otros libros, te puedes hacer una idea de una tierra quemada por la guerra, imágenes espeluznantes en carrusel de quién pasará por allí.

[Vygandas Ostrauskis]

Retai taip būna, kad romane visko per daug: ir veikėjų, ir natūralizmo, ir necenzūrinės leksikos, ir alkoholizmo, ir šeimų nenormalumo, ir suvelto siužeto, ir mistikos, ir publicistikos, ir istorinių nukrypimų, ir nemeilės savo kraštui. Yra ir magiškojo realizmo, bet ne per daug.
Galėčiau vardinti ir vardinti, ko man buvo per daug, bet jei knygą perskaičiau, vis laukdamas, kuo tai baigsis, vadinasi esmė ne romano kokybėje, o autorės sugebėjime įtraukti skaitytoją į skaitymo pelkę ir jo nebepaleisti. Prisiklampojau, pavargau ir... nežinau, kaip ją vertinti. Jeigu perskaičiau, vadinasi, mažiau 6 balų skirti negaliu, bet daugiau irgi.

Romane netrūksta baltarusių autorės drąsos, bet kai gyveni Varšuvoje, apie Baltarusiją gali rašyti ir taip. Noras sutalpinti šimtmetį trunkančias istorijas į vieną 127 psl. knygą buvo didelis, bet nemanau, kad pavyko sklandžiai jį įgyvendinti. Užtat nustebinti skaitytojus, tiek baltarusius, tiek iš kitų šalių, manau, pasisekė.
O apie meilę ar nemeilę savo kraštui tegu sprendžia patys baltarusiai. Ačiū Dievui, knygoje nerašoma apie lietuvius, kurie antrojo pasaulinio karo metais negražiai „pasidarbavo“ Baltarusijoje.

[Kristīne Gronska]

Grāmatas vāks lika atcerēties bērnību, jo savā prātā atceros, ka bija grāmata vai kaut kas līdzīgs grāmati ar ļoti līdzīgu ilustrāciju. Joprojām domāju, kas tas bija..
kopumā skumja. Ātrāk gribējās izlasīt un nolikt. Plāna, bet ļoti smaga..

[Ugnė]

Matydama, kad knyga lyginama su Baltieji prieš juoduosius nerimavau, nes toji buvo mane nuvylusi, o kad būtų ir su šita taip nenorėjau - per daug jau man gražus viršelis. Palyginimas su Baltųjų Karpatų raganomis džiugino labiau, tačiau pagal apimtį atrodė, kad taip būti tiesiog negali.

Perskaičiusi sakyčiau, kad "Baltieji prieš juoduosius" artimesni ir pasakojimo būdui, ir istorijos sudėtingumui, tik tamsos šioje knygoje daugiau, istorija vienu metu ir paprastesnė (kažkaip su II pasaulinio pabaiga detalės užsibaigia), ir sudėtingesnė, nes veikiančiųjų ir besimainančių gyva pekla. Vietomis norėjosi padėt tašką, o vietomis atrodė, kad apie šitą galima ir daugiau parašyti.

Bet retas atvejis, kai viską atperka viršelis. Net nesitiki, kad ne šiai knygai jis nupieštas.

Atradau įdomų, daugiau konteskto duodantį interviu su rašytoja: https://www.15min.lt/kultura/naujiena...

[Aliaksei]

Чытаючы кнігу я нібы апынуўся ў хаце бабулі. Хадзіў да дзеда, які пасля вайны і лагера ў Сябіры быў глухаваты.

Быццам бы наведаўся у тыя часы, калі маці цягала мяне да шаптух, каб вылечыць маю астму. А я стаяў і слухаў гэтыя ні то спевы ні то вершы-заклёны.

Кніга як ліхаманка, якой хварэе краіна пакуль жыць людзям не даюць, а ўсё таўкуць у плечы як трэба. Пакуль над былым гаманлівым балотам не пачынае насіцца сухі торф.

Асаблівая асалода, гэта мова якой напісан твор. Праз яе паўстае і старая шаптуха і маладая пьяніца, а ты нібыта сядзіш і слухаеш аповед.

[Leniwa Wenus]

Праслухала аўдыёкнігу ў выкананні Алены Зуй-Вайцяхоўскай. Напачатку чытанне падалося манатонным, але хутка стала зразумела, што такая інтэрпрэтатацыя - гэта адбітак жыцця персанажа.
Кніга нагадала, што добрых часоў не бывае. Што за дрэннымі прыходзяць горшыя. Потым цыклы паўтараюцца. Сумна і бесперспектыўна.

[Audra]

Truputį pabodo vidurys, bet rimta knyga.
P. S. Labai geras viršelio paveikslo pavadinimas!

[Yuliya Verevkina]

Па шчырасці здаецца, гэта лепшае, што я прачытала за белліта апошнім часам. Яно такое блізкае, такое свае, такое знаёмае. Сапраўды палеская казка. І героі ўсе знаёмыя і ва ўсіх адзін і той жа. Бабуля шаптуха, хтосьці на вайну сышоў, а хтосьці хаваўся ад саветаў, ад паліцаяў. Жывелу хавалі і ад партызанаў і ад саветаў. Немцаў амаль ніхто не бачыў у балатах, а вось свае ж і перабілі людзей. Карацей нібы з матуляй паразмаўляла, дарэчы ёй таксама параіла і ўсім палескім і не палескім, беларусікам, украінцам і нават палякам вельмі раю. Вельмі ў сэрцайка!