Apie vandenis, medžius ir vėjus

by Donaldas Kajokas

Krikščioniškoji vaizdinija ir budistinė tuštuma, vos girdimas dialogas ir griaudinti tyla, peizažai akiratyje ir peizažai atmintyje, išminčiaus šypsena ir kvailio išvedžiojimai, lietuviška senovės Kinija ir senoviškai kiniška Lietuva... Ir daugybė kitų būties ženklų septynioliktojoje Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato poezijos knygoje. Dar vienas gražiai užrašytas gerai temperuotas kalbėjimas apie tai, kas svarbiausia – apie vandenis, medžius ir vėjus. Ir, žinoma, ne tik.

Genres: Poetry

152 pages, Paperback

First published January 1, 2015

Reviews

[Jorė]

taip ir yra, kaip žadėjo ant viršelio - vandenys, medžiai ir vėjai. dar daug ramaus žiūrėjimo, stebėjimo, nelabai kur skubėjimo.

vis grožies ir grožies
manimi sako

vienišas mėnuo
kurs upėj

atseit - o kada gi
gyvensi?

žinai jeigu dar
ir gyvenčiau

būtų visiškas
perviršis, malonumėlis

nepakelčiau tiek
brisčiau į upę toks

labai
labai li bo

[Monika]

Kai važiuodama troleibusu "suvalgai" daugiau nei pusę knygos.
Kai sustoji ties gražiausiais tekstais ir perbrauki pirštu, nes taip gražu, kad net ak.

"Padainuok man ką nors banalaus"

[Aivaras Čenkus]

Kajoko žodžių žaismaa yra be galo smagus.

Visas eilėraščių rinkinys knygoje pateiktas per gamtos sąsaja su šio pasaulio padariniais mums, kaip jausmus ir emocijas reiškiančiais.

[bijune.skaito]

Norėčiau išmokti kiekviena eilerasti ir kalbeti visiems sutiktiems koks tai geris. Pasirasau po kiekvienu zodziu, kiekviena eilute. Taip isjausta, taip ismyleta, taip apkabina kiekviena raide. Cia yra laime.

[Justinas]

Po "Lapės gaudymo" vis tik norėjosi grįžti prie D.K., išmintingai žaismingi tie jo tekstai.. Ši eilėraščių rinktinė patiko gal net kiek labiau už eseistines užsklandėles. Eilėraščiai čia turi daugiau paslaptingumo, mįslingumo ir žodžiai skamba lyg ir stipriau, turi daugiau galios. Tiesa, ta galia turbūt jaučiama daugiau ne sąmonės, proto, o kažkuria kita jusle. Kartais meilės, kartais tikėjimo, kartais žaismingumo...
Sunku atrasti poeziją, kuri mane sužavėtų, tačiau tai kažkas visai arti to. Ir knyga labai maloni liesti, laikyti, gražios, paprastos, lietuviškos spalvos, tad čia jau turbūt pagyros dailininkei Deimantei Rybakovienei :)

[Aušrinė]

Gerai. Jaučiu ramiai tirpstančią (ir tokiu būdu stiprinančią (nes paskleidžiančią skonį; lyg tirpi kava) simpatiją žmonėms ar šiaip padarams, rašytojams, poetams, žodeliautojams, kurie geba su žodžiais elgtis žaismingai, kiek kvailai filosofiškai (filosofija, kaip žinia, dažnų dažniausiai slepiasi ne ten, kur daug protingų žodžių naudojama, o atvirkščiai), o D. Kajokas būtent tai ir daro. Lyg ir nieko nepasako, lyg kažką, o iš tiesų - viską. Ne visada, kas be ko, tikrai ne visada. Bet kai kurios eilės - nepamainomas autoriaus genijaus įrodymas.
"<...> tu ką nors supranti? suprantu / kas iš to"