4/5
„Gegužės pabaiga, ir karšta, jam tikrai reikėtų nusivilkti paltą, bet tai yra jo gynyba nuo stiklo šukių, kurių praeiviai atsainiai prikaišiojo jam po oda, o juk dar sulėtintai sprogsta parduotuvių vitrinos, kaulus drebina dardantys metro traukiniai, ir širdį gelia kiekviena pratiksinti sekundė, tarsi smiltelės, byrančios per jo kūno smėlio laikrodį.“
Ooof. Ne knyga, o amerikietiškieji kalneliai. Įsibėgėja lėtai, apgaulingai lėtai, taip lėtai, kad galvoji: kam čia sėdau, ko man čia? O kai pasileidžia į viršų, kai jauti, kad jau tuoj tuoj krisi žemyn, tai net kvapą užgniaužia. Ir kai viskas baigta, vos po sekundės, pasitikrinti: tikrai, šitaip? Atsisuki atgal, gaudydamas kvapą: ar užsimerkiau? Vėliau tempas ir vėl nuslūgsta, net vėjas plaukų nebekedena. Tyla prieš audrą. Ir audra, kaip kartais nutinka su tamsiais debesimis, praslenka pro šoną, bet vis dairaisi per petį, o nuojauta ir laukimo pritvinkus atmosfera, rodos, net į kaulus smelkiasi.
Pirmoji dalis užduoda tokį toną, kad Dieve mano, tik spėk laikytis. Tobulas, nepriekaištingas, atmosferiškas Jonušio vertimas toks, kad vietomis stojau ir garsiai sau skaičiau, net kvapą gniaužė. Neįmanomas be tiek pat įtikinamo teksto, bet vis dėlto, vertas atskiro reveranso. Pirmoji dalis šokiruoja kur kas labiau, nei bet kokie narkotikai ar purvas vėlesnėse – čia viskas Prancūzijos saulėje, lėtai, bet taip sodriai, taip nejaukiai, taip gąsdinančiai, kad beveik siaubo filmas, ypač visiems, kurie su tvirtesniais ego. Pažeminimo jausmas toks stiprus, kad kiekvienu puslapiu jautiesi lyg verčiamas žemę liežuviu braukyti, bet nors burna pilna akmenukų ir purvo, neri toliau. Antroji dalis į neviltį ir siaubą panardina visa galva, visu kūnu. Niekur kitur nesu sutikusi tokių smulkmeniškų narkotikų vartojimo aprašymų. Aš – keistuolė, todėl man – jėga. Niekas čia ne paviršiumi, viskas iki menkiausių detalių, iki kraujo švirkšte, iki vėmalų kriauklėje. Bet per amerikietiškus kalnelius mane visada supykina. Nieko kito ir čia nereikėjo tikėtis.
Vis dėlto, trečioje dalyje Patrikas yra kažkur nebent periferiniame regėjimo lauke, toks plevenantis, vos vos jaučiamas, tarsi po tiek metų narkotikų vartojimo galintis bet kurią akimirką visai išnykti: niekas nepasiges, niekas net nepastebės, kad jo čia būta. Tai susišaukia su pirmąja dalimi, kurioje Patrikas egzistuoja veikiau fone, veikiau aplink, tačiau jei pirmoji ir antroji žaižaruoja visomis emocijomis: pykčiu, baime, pasišlykštėjimu, liūdesiu, beviltiškumu, nuostaba, tai trečioji praslenka nepastebėta – lyg ne literatūrinė kankynė, bet visai ne crescendo. Kaip nuviliantis desertas po įspūdingos vakarienės. Gal nes jau pasisotinai. Gal nes prėskas ir beskonis. Ar reikalingas? Galbūt vertėjo į save jo net nebetalpinti?
Ir visgi, kad ir kokia sunki emociškai, knyga skaitėsi taip greitai, o ir verčiau puslapius tokioje literatūrinėje ekstazėje, kad net, mano akimis, nevykę paskutinieji 150 puslapių nenumenkino pirmųjų 300 absoliučios purvo simfonijos, man šiek tiek susišaukusios su Vernonu Subutexu, Dorianu Grėjumi, gal net kokia tais Prozako karta. Rekomenduoju, tačiau atsargiai. Ne visiems, ne bet kada. Norintiems veikiau ne knygos, o smūgio į paširdžius. Ir pilvą. Pritrūksta oro, bet kai jau gali kvėpuoti, tai įvertini kiekvieną gurkšnį.