Tomo Venclovos „Abėcėlė“ – tai prisiminimų, asmeninių istorijų, apmąstymų, nuomonių rinkinys; tai 50 trumpų esė apie autoriui svarbius asmenis, vietas, filosofines kategorijas ir gyvenimo reiškinius.
Knygos pasakojimas pažymėtas įvairių epochų, šalių bei kultūrų sankirtomis, jame gausu praėjusio, jaunesnėms kartoms dažnai nebesuprantamo, netgi sunkiai įtikimo meto pėdsakų. Venclovos vaikystė, jaunystė ir brandos metai sutapo su pavojinga epocha, tačiau knygoje šis metas parodytas kaip ugdantis asmenybę, verčiantis priešintis istorijai ir pačiai laiko tėkmei. Autorius aiškiai ir išsamiai atsako į klausimus, kurie jam neretai keliami spaudoje, internete ir viešuose renginiuose. Kalba sąžiningai, išlaiko objektyvų toną, net pasakodamas apie aiškiai neigiamus reiškinius ar poelgius.
Šie savito žanro memuarai drauge yra ir atminimo ženklas jų spiritus movens – leidėjui, fotografui Raimondui Pakniui. Nespėjęs išvysti šios knygos galutinio pavidalo, jis atgulė Meninikų kalnelyje.
Tomas Venclova (g. 1937 m. rugsėjo 11 d. Klaipėdoje) – Lietuvos poetas, publicistas, vertėjas, literatūros tyrinėtojas, profesorius.
Gimė ir užaugo rašytojo Antano Venclovos, LSSR himno autoriaus, šeimoje. 1946 m. rudenį Venclovų šeima iš Kauno persikėlė gyventi į Vilnių. Nuo 1947 m. mokėsi Vilniaus 1-oje berniukų gimnazijoje. 1954–1960 m. Vilniaus universiteto Istorijos-Filologijos fakultete studijavo lituanistiką.
1961–1965 m. gyveno Maskvoje, vėliau Leningrade. 1966 m. Vilniaus universitete įsteigė semiotikų būrelį. 1975 m. įstojo į Lietuvos Helsinkio grupę. 1977 m. Česlovo Milošo kvietimu išvyko dėstyti į Berklio universitetą (JAV, Kalifornija). Tais pačiais metais jam buvo atimta sovietinė pilietybė. [1][2]
Gyvendamas JAV, 1977 m. dirbo Berklio, vėliau Ohajo universitete. Nuo 1980 m. dirba Jeilio universitete, kur 1985 m. apsigynė doktoratą, gavo filosofijos daktaro (Ph. D.) laipsnį. Specialybė – rusų ir lenkų literatūros, taip pat yra dėstęs lietuvių kalbą ir literatūrą. Šiuo metu gyvena ir dirba New Havene (JAV).
T. Venclova artimai bičiuliavosi su kita Lietuvos kultūrai svarbia figūra – Česlovu Milošu[3] [4]. T. Venclova yra išvertęs nemažai Nobelio literatūros premijos laureato Č. Milošo poezijos darbų.
Tomo Venclovos eilėraščio poetinė kalba disciplinuota. Poetas laikosi daugelio klasikinės poezijos normų – ritmo, rimo, metro. Pasaulį lyrinis subjektas tarsi stebi iš šalies ir jį komentuoja. Poetas dažnai atsigręžia į pasaulinę literatūros ir kultūros tradiciją. Taip pat poetui rūpima problema – laiko tėkmė, istorija ir jos poveikis žmogui. Jo kūryboje yra ir pilietinių, net politinių eilėraščių, ir meilės lyrikos. Emigracijoje rašytuose eilėraščiuose dažna tremties, kaip išbandymo, atskleidžiančio žmogaus būties esmę, tema.
T. Venclovos eilėraščiai versti į daugelį kalbų (rinkiniai pasirodė angliškai, vokiškai, itališkai, švediškai, rusiškai, lenkiškai, vengriškai, kiniškai ir kitomis kalbomis).
Gerbiu Tomą Venclovą. Norėčiau sulaukti jo amžiaus ir išlaikyti panašų takto, tolerancijos lygį, mokėt taip prajuokint auditoriją ir nenusirašyti. Jo „Abėcėlė“ – puikus pavyzdys, kad tai įmanoma. Tai gera kultūros eseistika apie asmenybes, vietas ir reiškinius, kurių jungiamoji grandis – asmeninė biografija, paženklinta emigravimo / disidentystės fakto; dažnai kalbama apie laiką „iki jo“ arba „po jo“. Kadangi knygą skaičiau nuosekliai, sunkiai galėjau nuo to fakto atsitraukti. Bet jis man pasirodė esminis Venclovos moralės sampratai, kuri galioja vertinant šiandienos įvykius, beje, neretai blaiviau nei viešoje erdvėje.
Tokia knyga – šiek tiek retro malonumas, tarsi skirtas žmonėms be feisbuko arba Substacko. Lengvai įsivaizduočiau, kaip ten prenumeruoju Venclovos esė, kuriomis po paywallu jis tyčia erzina nekentėjus (rašo apie Cvirką, Čiurlionį, ypač patiko apie Gedą ir Nėrį). Rašydamas aiškiai numato reakcijas, kalba subjektyviai, neįžeisdamas nei gero skonio, nei sąžinės, be romantinių skrupulų. Viską įprasmina nepaprastai gražia, gryna lietuvių kalba – daug kam mokytis ir pasitempti. Labai jį už tai mėgstu. Patiko dar kartą skaityti apie jo vertimo sampratą (visada tas pats, bet priklausomai nuo situacijos šiek tiek kitaip, beje, galioja viskam, apie ką rašo), Vilniaus baroką kaip poezijos mokyklą, alternatyvų bohemos traktą sostinėje, atrasti jo santykį su krikščionybe ir skaityti apie tėvą. Galima pavydėti, kad ir akademijoje jo neužsidusino vidinės katedrų intrigėlės ir biurokratija, jis visada gyveno didesnį gyvenimą.
O šiaip esė tekstų apimtis puiki, bet leidinys išleistas taip prabangiai, kad sveria kaip akmuo. Nors sutvertas skaityti bet kur, nuo bet kurios vietos, lengvai „Abėcėlės“ nepaskaitinėsi. Tokios knygos gali pakenkti ne mąstymui, o stuburui. Realiai.