Eilėraščiai. „Lietuvių literatūros lobynas. XX a.“
Henrikas Radauskas (1910–1970) yra vienas žymiausių lietuvių lyrikos kūrėjų, poezijos grožio reprezentantas. Šiame tome pirmą kartą sutelkti visi knygose spausdinti klasiko eilėraščiai.
Knygoje taip pat publikuojamas Juozo Girdzijausko straipsnis „Eilėraščio grožis ir prasmė“.
Henrikas Radauskas, raised and matured in Lithuania, was an independent neo-romantic lithuanian poet. Though he wrote his most famous poems abroad, in the U.S.A., Radauskas still remains as one of the biggest names of lithuanian poetry.
Apie Radauską pirmą kartą išgirdau mokyklos koridoriuose iš vyresnių mergaičių, nes: jis rašo apie gėles ir pumpurus, o iš tikrųjų, žinok, čia apie seksą. Taip pat visi nors kartą yra susidūrę su „pasauliu netikiu, o pasaka tikiu“ tatuiruotės arba užrašo ant baro tualeto sienos pavidalu. Dar daugiau nuostabių dalykų yra sudėtų į vieną knygą su visais poeto eilėraščiais. Fantastiškai gražu ir įkvepia gaivumo.
Henrikas Radauskas (1910–1970) – lietuvių literatūros klasikas, žinomas kaip romantiškai ironiškos, urbanistinės ir klasicistine forma išdirbtos poezijos autorius.
Man asmeniškai ši knyga yra puikus geros klasikinės lyrikos pavyzdys, kuriuo remiantis galima vertinti ir kitą literatūrą. Nebūtinai tai turi atitikti šiuolaikinio skaitytojo pažiūras, skonį ir reikia turėti omeny, jog H.Radauskas – XX a. poetas. „Visi eilėraščiai“ yra absoliučiai kiekvieno poezijos geeko must-have.
Beje, minint neseniai praėjusį 110-ąjį poeto gimtadienį, apie H.Radausko kūrybos aktualumą ir autoriaus nepakantumą paikumui kalbamės su literatūrologu Manfredu Žvirgždu. Daugiau apie jį skaitykite interviu:
Pirmąjį eilėraštuką, kurį be išlygų pripažinau esant "savu", parašiau 1978 gruodį. Radausko "Lyrika" čia, pas mus išėjo 1980. Tuomet ir įnikau į jį (tarp nelegaliai kursavusių emigrantų poezijos mašinraščių jis man kažkodėl nebuvo pasitaikęs). "Savų" tuomet jau turėjau apie penkiolika. Ir iškart pajutau: R. mane kažkaip palaiko (kaip - nesu susiformulavęs lig šiandien). Jo posmai mane žavėjo... Fantastiškos, pakertančios metaforos ("Ir gruodžio šaltos rankos laiko / Bažnyčios bokštus už sparnų."). Specifinė šventiška melancholija ("O žemėj žydi baltos vyšnios / Ir begalinis lūdesys."). Švelnus siurrealizmas ("Nežinau, mergina ar kolona, - / Tamsumoj negalėjau atskirti, / Bet jutau jos liemenį ploną / Ir girdėjau negyvą širdį."). Laisvutėlis eilėraščio tekėjimas, preciziškiausi (iki homonimiškumo) rimai... Šiek tiek kliuvo (o ilgainiui - ir labiau) perteklinis (kai kur) puošnumas, kūrinio iščiustinimas ligi blizgesio, kai kurių posmų pramogiškumas. Tomas V. sako, kad Radauskas kartais vaikšto ties kičo riba, nors jos neperžengia. Sutinku, bet priduriu: tuomet jį gelbsti ironijos rūkelis. Štai: "Švelnių atodūsių šilkiniam patale / Bučiavo angelo krūtis nepilnametės." Pakeiskime paskutinį žodį į "mergaitės" - ir bus kičas. O "nepilnametės" juk su ironijos ūkanėle! Žinau, kad daug kam labiausiai patinka būtent pramogiškieji, valiūkiškieji R. posmai. Man - atvirkščiai: su liūdesio, net lengvo dramatizmo prieskoniu: "Ėmė lyt, ir naktis sušlapo, / Ir pakvipo erdvėm ir žuvim, / Ir spindėjimą žalio lapo / Tu pasiėmei su savim."
Anksčiau mano skaityti Radausko eilėraščiai beveik visi man buvo, taip sakant, kažkas tokio, tad tikėjausi, kad man šis rinkinys patiks labiau, ir gavau kiek nusivilti. Na, bet tai savaime suprantama, visa žmogaus kūryba negali būti vienoda nei temom, nei įkvėpimu, nei dar kuo kitu. Tačiau atskiri rinkiniai man irgi pasirodė kiek nevienodi -- dauguma jų išpūsti visiškai paprastučiais, nereikšmingais gamtiniais eilėraščiais (nors, aišku, tos pačios tematikos yra ir gerų). Iš kitos pusės, labiausiai man įstrigę eilėraščiai buvo tokie pat geri, kaip ir tie anksčiau skaitytieji. Man labiausiai įsiminė jo prozinė poezija, taip pat nemažai eilėraščių iš "Fontano" bei pomirtinio rinkinio. Bet kokiu atveju, beveik visa Radausko poezija, net ir ta paprastoji, yra tikrai graži ir techniškai atidirbta. Vien dėl to jo bent kiek paskaityti verta -- manau, net ir nemėgstantis tokio išdirbtumo žmogus sutiktų, kad estetiškai tai yra gražu.