Netikėtai į rankas pateko Dianos Opolskaitės "Eksperimentas gyventi". Susidariau įspūdį iš kitų skaitytojų komentarų, kad tai vienas įsimintinesnių autorės kūrinių. Apimtis gana trumpa, todėl greitai susiskaitė per keletą vakarų.
Labiausia kas įsimenu ir ką išsinešiu, tai įvaizdį, kad vaikai iš vaikų namų labai savotiški. Jiems mūsų gyvenančių nevaikų namuose santykiai požiūris į juos, kaip mes elgiamės vieni su kitais, atrodo tetrališki, netikri, apsimestiniai. Nes jie pripratę prie emocijų, aiškių meilės, nemeilės žodžių reiškimo.Vaaikai, pagyvenę vaikų namuose, realybėje užu sienų vertina stiprius, dažnai brutalius, gal net dažnai asmenis, kurie yra gyvenimo paraštėse ir dažnai ant įstatymo ribų. Nes tokius santyjius ir gyvenimą mato ir supranta savo sienų ribose - vaikų namuose, kuriuose gyveno.
Pats romanas gana greitai susiskaitė. Tikėtina patrauklus jaunesnio amžiaus skaitytojams. Ir vis tik norėjosi, bet labai stipriai neįtraukė, išskyrus kuomet herojė išgyvena krizę su savo meile, su savo globėja, kuri miršta ar galiausiai kryžkelėje gimus sūnui. Po gimdyvinėje depresijoje ir supratime, ko nori, kas jai svarbu ir ką darys toliau ateityje. Už ką kovos, kas yra svarbu, kas ji.
Bendrai 3,5⭐️/5.