Tais metais visi tik ir kalba apie permainas. Net geriausia Beatričės draugė Margarita grįžta iš Amerikos neįtikėtinai pasikeitusi. Tik Beatričės gyvenime nenusimato nieko įdomaus. Tėvai be perstojo riejasi, močiutė su kaimyne ginčijasi, kuri mirs pirma, o mažesnioji sesutė nė per žingsnį neatstodama sekioja iš paskos. Bet juk kas nors vis tiek turi įvykti! Ir vieną dieną klasėje pasirodo naujokas Oskaras…
Tai pasakojimas apie dvi seseris, du brolius, jų draugus ir skirtingus jų likimus. Apie Vilnių, paukščius, pirmąją meilę ir pirmuosius nepriklausomybės metus. Apie dideles permainas. Ir Niujorko respubliką, apie kurią žino tik Beatričė su Oskaru.
Rašytoja, vertėja, literatūros premijomis apdovanota devynių knygų vaikams, paaugliams ir suaugusiesiems autorė. Gimė ir užaugo Vilniuje. Vilniaus universitete baigė lietuvių filologijos bakalauro ir literatūros teorijos magistro studijas. Velingtono Viktorijos universitete (Naujoji Zelandija) baigė religijų studijų doktorantūrą ir apsigynė daktaro laipsnį. Šiuo metu studijuoja VU ir LLTI literatūros doktorantūroje.
Penkios knygos įtrauktos į Metų knygų rinkimų penketukus, „Niujorko respublika“ pateko į LLTI sudaromą kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, pelnė IBBY premiją. „Anglų kalbos žodynas“ pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją, tapo 2022 m. Metų knyga prozos suaugusiesiems kategorijoje, 15min.lt Metų knygos rinkimuose išrinktas geriausia lietuvių autorių grožine knyga, pateko į LLTI kūrybiškiausių knygų dvyliktuką.
Lietuvos rašytojų sąjungos, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos, tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos IBBY narė.
Nuostabaus grožio kūrinys, visomis spalvomis atsiskleidžiantis ne tik jaunimui, bet ir suaugusiems. Tiesa, gėris skleidžiasi pamažu, tarp eilučių, brandesniam skaitytojui galima atpažinti daug istorinių, kultūrinių nuorodų. Bet jausmas, kad įtampa kyla neaplenks kiekvieno. Pergyvenau, kad autorė tokiomis istorinėmis aplinkybėmis nepagailės tų visų nuostabių, žavių vaikų, ar nors vieno iš jų, tačiau romanas toks viltingas, toks šviesus ir įkvepiantis, kad paskutinius puslapius skaičiau su plačiausia šypsena. Akvilina čia užaugina gėlę – ji skleidžiasi su kiekvienu puslapiu, kiekvienas siužeto žiedlapis tobulai dėliojasi į ryškiaspalvį, tačiau daugiabučių šešėlių ir sovietmečio palikimo papilkintą paveikslą. Autorė pasitelkia tokį reikalingą, tokį vis dar aktualų foną – nepriklausomybės ir nežinomybės. Paaugliškos, bet taip susišaukiančios su valstybine.
Akvilinos kalba laimėjus Jurgos Ivanauskaitės premiją, kalbanti apie norą žvilgtelėti į vyresnės sesers pasaulį, per jos skaitomą literatūrą, norint priartėti bet kokia kaina, nuostabiai atpažįstamas ir „Niujorko respublikoje“. Seserų ir brolių santykis, o ir pats Oskaro veikėjas („O ko nori valstybiniu mastu?“) mane absoliučiai papirko. Visi čia atpažįstami – net jei nuo Akvilinos aprašomų laikų praėjo jau keli dešimtmečiai. Tokių palikimų, tiek žmonėse, tiek pastatuose, pas mus vis dar gausu. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad Lietuvoje turime tokią autorę kaip Akvilina Cicėnaitė. Ir kad šis romanas, naujai perleistas, pasikalbės su dar viena skaitytojų karta.
Nesvarbu, ar Akvilina Cicėnaitė rašo suaugusiems, ar jaunimui – jos knygos persisunkusios empatija, meile žmonėms, noru juos pažinti, suprasti ir priglausti arčiau. „Niujorko respublika“, net jei ir nukelia į permainingus, dažnai gąsdinančius ir neužtikrintumo persismelkusius laikus, vis viena nepraranda to autorei būdingo švelnumo, tų vilties blyksnių, kurie tokioje istorijoje be galo reikalingi. Net ir pasakodama apie jaunus žmones, augančius laikais, kurių aš asmeniškai taip artimai nepažįstu, autorė sugeba piešti veikėjus tokius, kad artimą ryšį jiems pajunti kone iškart. Čia ir dažnas jauną žmogų lydintis nepasitikėjimas ir noras lygintis su kitais, ir daug abejonių dėl savo ateities, painios ir kartais itin skaudžios draugystės, ir, žinoma, ta nepamirštama, visą pasaulį apverčianti ir jo pagrindus sudrebinanti, o kartais tiesiog tyli, jauki ir švelni pirmoji meilė.
Labai patiko, kad autorė nėjo įprastu panašių istorijų keliu ir kūrinyje sugebėjo įpinti daugybę įvairių linijų – tai nebuvo vien romanas apie du jaunus įsimylėjusius žmones. Jame gali atrasti ir įvairiausių istorinių nuorodų, ir komplikuotų šeimos santykių, ir labai įdomų seserų ryšį. A. Cicėnaitė nebijo kalbėti ir apie mirtį, bet tai daro su jai būdingu subtilumu ir švelnumu. Patiko gaudyti Vilniaus miesto detales, įsivaizduoti to meto Užupį ir po jį klaidžiojančius pagrindinius romano veikėjus. Viskas atrodė be galo sava – tiek personažai, tiek aplinka, tiek tas tvyrantis jausmas, kad pasaulis keičiasi, bet tu nežinai, ar spėsi keistis su juo. Labai gražus jauno žmogaus vidinio pasaulio nagrinėjimas itin svarbių istorinių įvykių fone – rekomenduočiau tiek jaunam, tiek suaugusiam, nes kiekvienas čia gali atrasti šį tą sau.
Nors „Niujorko respublika“ džiugino nesudėtinga pateikimo forma, buvo ypač gera justi, kad autorė galvojo apie kiekvieną veiksmažodį – tai vis suko kūrinio vertės prabos skaitiklį, - tekstas išties turtingas literatūrine prasme. Tai augina žmogų.
Sekant nepriklausomybės pradžios Lietuvoje gyvenančių paauglių nuotykius (kasdieninius barnius su tėvais, pykčius ir draugystę su klasės draugais, pirmąją meilę mokyklos suole, etc.), galvoje vis kirbėdavo tas pats retorinis klausimas: ką jus iphone kartos moksleivis, akimis bėgdamas šiomis eilutėmis (juk knyga skirta būtent šiai auditorijai)?
Tikiuosi, kad šiandienos dvylikamečiai turės kantrybės ir laiko įvertinti savo tėvų vaikystės linksmybių svaigulį, nes ši knyga apie tai.
Paauglystė - sunkus laikas. O jei ta paauglystė vyksta tada, kai griūna viena valstybė ir kuriasi kita. Rašytoja mus supažindina ne tik su ypatingais veikėjais, bet ir su istorija, kuri iki smulkmenų autentiška, išgryninta. Nusikėliau į tų blokinių daugiabučių kvartalą ir kartu su Beatriče sėdėjau pamokose. Ir viskas taip lengvai nubangavo...
Romanas atvėrė prisiminimų dėžutę. Nors buvau gerokai jaunesnė aprašomais laikais, bet ir penkerius metus dar gyvenimas alsavo ta griūties ir kūrimosi nuotaika. Rašytoja priminė ne tik kapeikas, žaidimus, mokytojų pravardes ir kitus dalykus. O kur dar ta išsvajota Amerika ir mergaitė, besimokanti paukščių pavadinimus lotyniškai.
Man patiko viskas. O labiausiai - tas lengvumas. Toks sklandus slydimas per įvykius, per veikėjus ir prisiminimus. Labai patinka Akvilinos Cicėnaitės stilius ir balsas. Ji skaitytoją priima kaip lygiaverti partnerį, nemoko, nemoralizuoja. Tiesiog, paprastai ir kartais visai šmakčiai parodo paaugliškas aktualijas.
O kokios tos aktulalijos? Tai šeimos santykiai: kai tėvai gyvena savo gyvenimus, kai vienas iš tėvų turi priklausomybę, netektis, seserų santykiai. Draugės, pritapimas kompanijoje. Na, ir ta saldi pirmojo meilė...
Skaitėsi lengvai ir įtraukiančiai. Tikrai rekomenduosiu perskaityt savo Mažajai princesei, kai kiek paūgės. Tikiu, kad gali šokiruoti ją, kad paauglystė gali būti be mobilaus telefono, socialinių tinklų.
Nors knyga skirta jaunimui, perskaičiau su didžiausiu malonumu ir smalsumu. Ir netgi manau, jog tai viena geriausių 90's lietuviškų knygų, kurių yra prirašyta ir kurias esu skaičiusi. Sakyčiau - tai netgi monumentas dabartinių ūgtelėjusių vaikų/paauglių tėvų jaunystei. Skaitant, pagalvojau, kad būtų baisiai smagu su šia knyga šeimose susiorganizuoti mini knygų klubą, kai knygą perskaito tiek vaikai, tiek jų tėvai: koks spalvingas, intriguojantis ir įtraukiantis galėtų būti knygos aptarimas, tik įsivaizduokite!
Nepaisant puikiai išpildytos temos, žavėjo ir kitos knygos dedamosios dalys. Istorija skaitėsi ne tik šiltai, jaukiai, maloniai - fainai; bet ir buvo įrodyta, jog ir paaugliams skirta literatūra gali būti kokybiška, aukšto lygio. Su nepriekaištingomis sakinių struktūromis, prasmingomis mintimis, nebijant parodyti mirties, apnuoginant įvairias šeimose egzistuojančias problemas. Tikrai, pirmiausiai rekomenduoju skaityti tėvams ir jų paaugliams, bet net ir vaikų neturinčius ir su jaunimo literatūra nieko bendro nesiejančius (šiaip jau - tai ir aš pati tokia) - knyga tikrai palies. Pažadu.
Viena šilčiausių skaitytų knygelių. Nors skirta visai ne mano amžiui, čia tiek daug gražių, gilių gyvenimiškų detalių pateikta labai paprastu, bet gyvybingu tekstu. Atrodė, kad pati gyvenu praeities Vilniuje, o knygos veikėjai yra mano kaimynai.
Apskritai ši knyga man pasirodė ypač artima, nes daug panašaus tipo pasakojimų apie mokyklą, jaunuolius, šeimos problemas esu girdėjusi iš mamos jaunystės. O ji irgi turi vyresnę sesę, todėl kartais atrodydavo, kad čia mano mamos ir jos sesės istorija.
Neturiu prie ko prikibti, tekstas super lengvai skaitėsi, visada išlaikė mano dėmesį. Istorija pateikta su nuoširdžiu realistiškumu, kuris mane ir papirko.
Tai buvo knyga, kuri priminė jaukią popietę su mama.
Nostalgiška, jautri ir viltinga istorija apie permainas – sieloje, kūne, namuose ir šalyje. Visi virsmai gražiai sudėlioti, daug kas taip iki skausmo pažįstama. Tikiu, kad knygą skaičiau kitaip nei tie, kuriems ji skirta, bet turbūt tame ir slypi jos patrauklumas: paaugliams ji apie kitimą, apie jausmus, draugystes ir nežinomybe viliojančią (arba bauginančią) ateitį, o suaugėliams tai kelionė laiku į praeitį. Labai patiko, kad čia nėra jokių rožinių akinių – yra ir mirtis, ir sudėtingi tėvų santykiai, ir skaudūs istoriniai įvykiai.
Be galo, be krašto patiko!Nors labiau tinkama paaugliams, bet taip gražiai ir taikliai rašytoja aprašė tuometinį Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį, kad širdis apsalo. O dar tie paukščiai. Na gražu. Labai gražu! Tik iškilo klausimas, kiek ši knyga bus aktuali vėliau tai kartai, kuri nepatyrė tai, kas knygoje aprašyta. Ar sunku bus patikėti aprašyta tiesa, kai dabar gyvename "Otto" žurnalų realybėje?
Toks pačiai buvo neįprastas pasirinktas kūrinio laikas - pati tuo metu buvau visai mažytė (kūdikis), o šiek tiek paaugusi vis iš tėvų girdėjau apie eiles prie įvairiausių prekių, apie tuometinį kasdieninį gyvenimą, o taip pat yra pasakoję apie netoli namų riedėjusius tankus, apie mitingus ar Sausio 13-osios įvykius... Akvilina ne tik puikiai pavaizdavo tą laiką, kai tik Lietuva buvo atgavusi nepriklausomybę, bet ir puikiai atskleidė kuo gyveno bei elgėsi tuometiniai paaugliai. Net vietomis kūrinys taip pačiai dvelkė pozityvumu, paaugliai mokėjo bei vertino paprastus dalykus, turėjo ateities planų/norų apie studijas po mokyklos baigimo.
Jau taip retai skaitau lietuvių autorių kūrybą, o kai vis ką ankstesniais laikais tekdavo perskaityti - dažniau likdavau nusivylusi - per daug esu perskaičiusi niūrių, neįtraukiančių bei širdį nepaliečiančių kūrinių, tad imdama šią knygą iš bibliotekos - tikėjau, kad ir vėl gali tekti nusivilti, o skaitant likau maloniai nustebinta - įtraukė, puikiai aprašytos Vilniaus vietos, kuriose ir pačiai yra tekę ne kartą būti, o į kai kurias dažnai sugrįžtu. Po šio kūrinio Akviliną traukiu iškart į savo mėgstamiausių rašytojų gretas, o ateinančiais metais pasistengsiu pratęsti pažintį su kitais jos kūriniais.
Knyga, kaip šilto pavasarinio vėjo gūsis. Paaugliams ir tiems, kurie paauglystę dar atsimena ar jau kažkiek primiršo. Nuostabiai perteikta paaugliško maksimalizmo ir vis užplūstančių abejonių nuotaika. Draugystė, išdavystė, blokada, alkis, dovanos, meilė, apleistumas, vienatvė, ištikimybė - paprasti ir nepaprasti išgyvenimai. Skaitydama žavėjausi paukščiais, kurie tai krūtinėj plazdėjo, tai buvo žmogaus charakterio veidrodžiais, poetiškomis gijomis, pasakojimo lengvumu, Vilniaus ir gamtos paveikslais. Neapleido jausmas, kad vis gi sunku būti tuo, kuris jau nebe vaikas, bet dar ir ne suaugęs. Kai jau daug supranta, turi savų planų ir svajonių, bet vis tiek nėra tas, kuris sprendžia ir nusprendžia savo gyvenimą. O jei visa tai didelių istorinių įvykių fone...
Baigiau skaityti "Niujorko Respublika" ir likau labai patenkinta. Nesitikėjau iš šitos knygos daug, nors ir yra konkurso laimėtoja. Ir tikrai ne todėl, kad yra lietuvių autorė, kas nepelnytai nuvertinima. Tiesiog man nepatiko viršelis ir nepatiko knygos pavadinimas, vis dar nelabai patinka. Tačiau tai graži, nors ir liūdna istorija. Joje daug gražių minčių, o pagrindiniai 4 personažai įdomūs, sunku prie jų neprisirišti. Buvo gera sekti jų gyvenimus bei išgyvenimus. O labiausiai man patiko ne pirma meilė ir ne Vilnius, kuriam meilės niekada nejaučiau. O kaip pasakojimas užbaigtas. Akvilina labai tinkamai, labai gražiai užbaigė šį pasakojimą neužbaigdama jų istorijos. Kaip romantikei, norėjosi kiek saldesnės pabaigos, tačiau ši buvo daug geresnės, su viltimi ir galimybėmis. Tik gaila, kad Emilis to nepamatė. Įdomu, kur gyvenimo keliu pasuko Margarita ir Viktorija...
Beskaitant vis galvojau, šiek tiek Malalietkos, šiek tiek Pietinia, gal šiek tiek Rožyno. Bet tai tik tas pats laikmetis su daugeliu atpažįstamų realijų. Vis tiek Niujorko respublika yra unikali istorija — apie asmeninius ir platesnius pokyčius, nežinomybę ir plačius horizontus priešaky, pirmą meilę. Istorija lyg saldainis, bet su išieškotu, nebanaliu prieskoniu.
AKVILINA CICĖNAITĖ ir jos NIUJORKO RESPUBLIKA – atradimas. Istorija, verta gautų apdovanojimų. Nei pridėsi, nei atimsi. Tik nuo savęs norėčiau leptelt, kad nuo šiol mintyse ir širdyje priklausote „beveik suaugę“ serijai, kuri ne vienam paaugliui leido save atrasti, išbandyti, susipažinti. Diskusijų verta serija. Ura!
Būtų neteisinga sakyti, kad anksčiau nežinojau Akvilinos. Būdamas jaunas įsivaizdavau ją būnant paaugle, kuri laisvu nuo mokyklos laiku rašo apie „šeimą“, „kengūros slėnį“. Būdamas knygyno darbuotoju tikėjausi, kad ji vis dar paauglė, kuri mėgina įsitvirtinti „niujorko respublikoje“. Būdamas tuo, kuo esu dabar, suprantu, kad augdamas mačiau, kaip auga ir ši nuostabi rašytoja bei kalba „tyliomis istorijomis“. O dar ji ne tik rašo, bet ir skaito bei verčia.
- Akvilina Cicėnaitė, visada žinojote, kad parašysite „Niujorko Respubliką“? Paklausčiau.
Siužetas – paprastas. Laikotarpis – trumpas ir aiškus. Jausmai – kai riba jau čia pat. Išgyvenimai – tikri, siaubingi, malonūs. Posakis – prie rusų buvo geriau. Viltis – nežinomybė. Paieškos – tikėjimo, kad viskas bus gerai. Ir visa tai NIUJORKO RESPUBLIKOJE, bei dar daugiau.
Nesuprantu, kaip pavyksta, bet pavyksta. Vis paimu tam tikrą knygą, tam tikru metu, tam tikroje vietoje ir visa tai puikiai surezonuoja, susisieja. Nutiko taip ir šį kartą – esu toli nuo namų. Turiu sesę, kurią myliu ir tikiuosi, kad ji bus sveika ir laiminga. Turiu iš tėvelius, kurių vienas, atrodo, jau gaivaliojasi iš nemalonaus liūno, o kitas, deja, pamojavo ranka – suprask, neatlaikė. Mokykla bei visi jos ypatumai ir įdomybės. Gimiau nepriklausomoje Lietuvoje, tačiau mažai dar ką galiu prisiminti, nors užgriebiau – ir sifoną kaimo parduotuvėlėje pildžiau, ir butelius bėgdavau priduoti, ir senelis bananais lepino, ir žiguliuku riedėjau. Nejaučiu nostalgijos tam, kaip buvo. Renkuosi gyventi šiandien, dabar, laukiant, kol atidarys biblioteką. Ir tie dalykai, kurie vyko mano seneliams, mano tėvams, mano sesei esant gyviems - natūralu, kad tai kels man įvairių minčių, tačiau nereikia bijoti (nebent tai atsibos, kaip kad atsibosta nuolatinis Lietuvos, kaip nuskriaustos valstybės, vaizdavimas, tremimai ir kt. Tai istorijos dalis, bet kasdienybė jau kiek kita).
Ir tai, kad istoriją, kurioje paminėti 13-osios įvykiai, perskaičiau būtent sekmadienį (2019-01-13), turėjo stebuklingą atmosferą. Labai laiku ir tikrai vietoje. Nors vakar buvo sunkus, ilgai manęs neapleido nuojauta, kad praleidžiu šį tą didingo. Ir tai, kaip daugelio nevertinu. Sėsti ir rašyti nebuvo prasmės ir galimybių – akys užverktos, rankos nusvirusios, kvėpuoti sunku, o dar ir miegoti reikėjo. Užtraukau dvi diena. Ir tai nebežinau, kiek aišku, įdomu bei informatyvu. Nors tai labiau mano paties odė sau, autorei ir pačiam kūriniui.
Lengvai nukrypstu. Paaugliai supras vienaip, juoksis kitaip, pyks trečiaip ir išgyvens savaip. Suaugęs, turbūt, prisimins. Skaitykite tarp eilučių. Tik aprašymus, bet ne dialogą. Nors skaitykite ir pokalbius. Nustelbs ne pagal amžių pasakyti trumpieji sakiniai ir konkretūs žodžiai. Bus taip, kaip būna su mažais vaikais – kodėl? O kodėl? O tai kodėl? Viskas visada yra įdomu.
NIUJORKO RESPUBLIKAI mintyse skiriu tikrai aukštą įvertinimą. Nepridėčiau ir neatimčiau. Ir pabaiga. Džiaugiuosi, kad ji tokia. Ir džiaugiuosi, kad tai taip pernelyg asmeniška. Dėkoju, kas pasidalinote. Dėkoju, kad tapote rašytoja (ir daugelis kitų profesijų kartu).
Tai paaugliams skirta istorija. Rekomenduoju, rekomenduoju, rekomenduoju! Tikiuosi, kad didžioji dalis vaikų šią istoriją turės progos panagrinėti per literatūros pamokas pagrindinėje mokykloje. Mokytoja Inga Gresienė, jeigu kada teks pamokose nagrinėti šį kūrinį, pasikvieskite mane. Daug nesakysiu, mieliau paklausysiu. Bijau, kad raudosiu, raudonuosiu ir vaikus gąsdinsiu. Ir jiems norisi pasakyti, kad skaitykite, dėkitės, išjauskite, diskutuokite, supraskite. Perskaičius knygą nesusilaikiau nenuėjęs į Knygų klubas puslapį, kuriame pažiūrėjau kiek ji kainuoja – vos kelis €. Bus mano dukterėčioms, kurios dar daug su kuo turės susipažinti. Ir sesei, kuri „tip top“ atitinka visus amžiaus kriterijus. Be to, ji juk turi žinoti, kad ir apie ją aš kada parašysiu knygą. Myliu.
Lapkritis mūsų knygų klube - @akvilina.cicenaite mėnuo! Kalbėsim apie "Anglų kalbos žodynas", bet mačiau, kad daug kas skaitė ir "Tylos istorija", tai aš dar ir "Niujorko Respublika" pačiupau, kad jau pilna puokštė būtų! Džiaugiuos, kad ir šios knygos pristatyme Knygų mugėj kartu su @elita_lahm spėjau sudalyvaut. 💛
Niujorko Respublika man jau antra autorės knyga per šį mėnesį ir aš vis stebiuosi, kaip ji jaučia ir mato universaliai lietuviams suprantamus įvykius ir tiesas. Gali skaityt ir atpažint save, mus visus, kurie suprantam apie pasakojamą laikotarpį, gali pajaust ar atsimint laiko dvasią. Ir nors Otto katalogai, sekretai, mafija, girtuokliai ir ekshibicionistai, šeimų santykiai ir babos, slaptos "būstinės" ir kiemo supynės, draugai ir klasės vakarėliai, mokytojai ir už kampo rūkamos cigaretės tarsi laikmečio atributai, bet už kiekvienos jų tuo metu gyvenę, galėtume pasakoti ir savas istorijas, kurios būtų bendrais bruožais panašios, bet pagardintos skirtingais prieskoniais. Tai gal ir gražiausia, kad skaitydama šią knygą aš buvau bloškiama visų tų tikrų, savų atsiminimų plotmėn.
Aš esu devyniasdešimtųjų vaikas tiesiogine žodžio prasme. Gimiau 1990 metais, tarsi esu kiek jaunesnė nei aprašomos knygoje seserys, bet tie laukiniai vakarai, kuriuose gyvenom tęsėsi kelis dešimtmečius, periferijoj ir dar ilgiau, tai mano vaikystė galėtų būt ir aprašomų seserų atitikmuo. Išskyrus 1991 m. Sausio įvykius, kurių aš net ir negaliu atsiminti. Bet taip džiaugiausi, kad jie knygoje yra svarbūs, kone centriniai įvykių sūkury.
O tiems, kurių vaikystė neprabėgo laukiniais devyniasdešimtaisiais, manau, tai puiki knyga susipažinti su laikmečiu ir eiti užduoti tėvams apie juos klausimų. 💛
Gražiausias knygos sakinys:
"Vienišas troleibusas juos nuvežė namo, ten, kur dar nezvimbė kulkos ir tankai nevažiavo į jų sapnus."
Tikrai neblogas vienos dienos skaitinys. Bent dabar man atrodo, kad, lyginant su kitais Cicėnaitės kūriniais, šis yra brandžiausias, geriausiai parašytas. Tos paaugliškos problemos... kone kiekvienai galėjau teikti pavyzdį iš savo gyvenimo, o dėl to knyga pasidarė artimesnė. Vertinimas svyruoja nuo 3.5 iki 4 žvaigždučių.
Manau, kad šią knygą turėtų perskaityti visi, kuriems neteko gyventi sovietų Lietuvoje ar Lietuvos nepriklausomybės metais. Ši knyga visa tai subtiliai ir magiškai perteikia. O svarbiausia tai, kad ta nuostabi dviejų sesių ir dviejų brolių istorija yra tikra. Ji iš tiesų vyko! Vilnius ir Niujorkas - du skirtingi miestai, tačiau kai geriau pamąstai.. jie turi daug ką bendro.
Puiki knyga jaunimui, skaitosi lengvai, bet paliestos labai įvairios temos: nuo pirmosios meilės iki mirties. Labai rezonavo, kad veiksmas vyksta nepriklausomybės atgavimo metu, tai taip artima, įdomu kaip dabartinis jaunimas vertina/supranta tuos aprašytus reiškinius kaip trūkumą parduotuvėse ar namuose ant lentynų išdeliotą Pepsi skardinių ir tuščių Marlboro cigarečių pakelių kolekciją. Labai! ❤️👍
Skaudžiai tikroviška/tikra istorija, skaudžiai tikroviški veikėjai, skaudūs įvykiai, tris kartus braukiau ašaras ir tris kartus google'inau Lietuvos istoriją.
Kažkoks kvailas giliai mintyse įsišaknijęs stereotipas, kad lietuvių rašytojų knygos nėra pakankamai geros, mane labai ilgai stabdė nuo šios ir apskritai beveik visų lietuvių autorių kūrybos (o galbūt kalta privalomoji literatūra, kurią skaitydamas akis merkia ne vienas mokinys?), ir dar tas nykokas viršelis... Ak, kokia naivi buvau! Jei ne draugės rekomendacija, ko gero, nebūčiau knygos nei pirkusi (nors ir už puikią kainą), nei atsivertusi. Ir būčiau padariusi didžiulę klaidą. Knyga man be galo patiko. Istorinės aplinkybės joje taip subtiliai sudėliotos, leidžiančios pajusti to meto nuotaiką, gražūs, vietoje ir laiku įstatyti aprašymai, malonus skaityti rašymo stilius ir miela, širdį šildanti istorija! Tiesa, pabaiga man labai priminė kitą seniau skaitytą knygą ir galbūt todėl buvo kiek nuspėjama, tačiau ji parašyta puikiai ir tikrai nepakeitė mano nuomonės apie kūrinį. Labai rekomenduoju „Niujorko respubliką“ perskaityti kiekvienam, ypatingai tam, kuris vis dar netiki lietuvių rašytojų talentu - ši knyga kardinaliai pakeis tokį požiūrį.
„Galvoje šmėstelėjo ir slapta meilė Maksas. Gal ir gerai, kad nepasipasakojo Margaritai. Šioji manytų, kad kvaila įsimylėti vaikiną, su kuriuo net nesi persimetusi nė vienu žodžiu. Manytų, kad Beatričė trenkta, nes jai pakanka mylėti iš tolo. Tik įsivaizduoti. Bet juk meilei nereikia paaiškinimo. Meilei nereikia atsako. Juk ir paukščiai gieda ne dėl to, kad lauktų atsako, o dėl to, kad turi giesmę.“ (53 naujojo leidimo psl.)
<...>
„Bet Vilniuje nebuvo įmanoma nekalbėti apie mirtį. Vilniuje nebuvo įmanoma nuo jos pasislėpti. Vilnius patamsėjo, pajuodo ir nutilo. Žmonės plūdo į gatves ir aikštes gedėti savo mirusiųjų vis dar nesuprasdami, kas nutiko, vis dar nesuprasdami, kaip galima mirti už laisvę. Niekas neturėjo mirti, galvojo Beatričė, tai tiesiog nesąžininga. Taip neturėjo būti, kartojo ji. Mirtis nebūna lengva, ji yra sunkiausias dalykas pasaulyje. Ir laisvė nebūna lengva. Laisvė, galvojo ji, gali būti toks siaubingas dalykas.“ (121 psl.)
This entire review has been hidden because of spoilers.
Seniai jau taip buvo, kad perskaičiusi knygą norėčiau kuo greičiau parašyti apie ją atsiliepimą. Dievaži, įi knyga sugrąžino skaitymo džiaugsmą! Prarijau per kelias vakaro ir ryto valandas. Knyga skirta paaugliams, ir aš spėlioju, ar jie irgi ją taip ryte praryja. Tai aišku, kad meilės istorija jiems suprantama. Įdomu, ar suprantamas tas laikmetis, kai vaikai norėdavo gyvenimo „kaip iš OTTO katalogo”. Bet man, kuri tą laikotarpį išgyveno savo kailiu, ši knyga kaip saldainis! Ir dar ji suteikia tokios džiaugsmingos vilties, kad net kažkiek nepatogu prieš save, sakau, ei, pala, čia gi knyga paaugliams! Bet manrods, iš tikro tai knyga visiems.
Šviesi, nors kartais ir liūdnoka, jautri istorija apie paauglius ir jų problemas, vos išaušus Lietuvos nepriklausomybei. Labai papildė šis kontekstas šiaip jau gana paauglišką istoriją su meilės kančiomis.
Maloniai nustebino teksto ir siužeto kokybė - klišių nedaug, dialogai ir veikėjai gyvi, nors lotyniškai staiga sušnenkantis trylikametis Oskaras man kartais ir pasirodydavo dirbtinokas. O svarbiausia viską efektingai vainikuoja nuostabi pabaiga, ir taškus sudedanti, ir atvirų klausimų paliekanti, graži, simboliška ir viltinga - visiška vyšnia ant torto.