Tai pasakojimas apie meilę ir valdžią. Istorija, kurioje žmonių likimus tarsi šachmatus stumdo nematoma ranka. 1542-ieji. Krokuva ir Vilnius. Rūmų gyvenimą valdo šypsenos ir nuodai. Tarp prabangiais gobelenais išpuoštų sienų keroja klasta ir intrigos, jų voratinklis apraizgo Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Keturiolikmetė Barbora Radvilaitė ištekinama už grafo Stanislovo Goštauto. Jau vestuvinę naktį tampa akivaizdu – jos vyras turi paslaptį. Ir ta paslaptis neleis jai būti laimingai. Penkerius tuščios santuokos metus praleidusi Geranainių pilyje, Barbora tampa našle. Aiškintis įtartinų grafo Goštauto, paskutinio vienos įtakingiausių LDK šeimų palikuonio, mirties aplinkybių karalienė Bona Sforca ir sosto įpėdinis Žygimantas Augustas siunčia sumanų dvariškį Stanislovą Davainą. Išvykdamas iš Vavelio šis nė neįtaria, kad grafo Goštauto mirtis – tik pradžia. Kol Davaina seka nematomos rankos paliktais pėdsakais, gražioji našlė Barbora Radvilaitė Goštautienė įsisuka į pavojingiausią savo gyvenimo žaidimą – tampa slapta Žygimanto Augusto meiluže. Tai, kas galėjo likti tik dar viena jaunojo valdovo užgaida, pamažu virto aistringa meile, karališkąja santuoka ir šimtmečius gyvuojančia legenda. Tik priešų tame kelyje pasitaikė daugiau nei draugų. Ar jiems dirigavo ta pati nematoma ranka? Istorinis detektyvinis romanas „Nematoma ranka“ kelia dar vieną įtikinamą Barboros Radvilaitės mirties priežasties versiją. Kas iš tiesų galėjo jai nutikti?
Puiki knyga. Užskaitau intrigą, kai autorė ne tik sumaniai slepia kaltininką iki pabaigos, bet ir klaidinančiai nukreipia dėmesį į kitą asmenį. O daugiau - pažįstama Barboros ir Augusto istorija. Paskaninta seilėtekį varančiais puotų vaišių patiekalų aprašymais.
This entire review has been hidden because of spoilers.
Legendinė Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės istorija. Viskas kaip ir neblogai, aprašymai labai gražūs, kūrybiški, vizualūs. Jaučiasi, kad knygą parašė dizainerė, nes apdarų aprašymų kūrinyje - tikrai netrūksta. Turbūt labiausiai mane nuvylė knygos pasakojimo struktūra: ji gan kapota. Norėjosi, kad tekstas lietųsi, kad viskas sueitų į vientisą kūrinį. Jau atrodo, įsijautei skaitydamas, ir vėl gija nutrūksta, ir vėl kažkaip kažkas netaip. Be to, autorė rašo keliais veikėjų balsais, tačiau prie skyrių pavadinimo neparašyta koks personažas prabyla, todėl pradėjus skaityti, pradedi sukti galvą, kurio veikėjo lūpomis kūrėja kalba. Truputį perskaičius, imi suprasti, bet lengviau būtų, jei būtų prirašyta prie skyrių, nes ne vienas ir ne du veikėjai prabyla.