What do you think?
Basio. Mėnesienos sonata
Mirtinas šūvis improvizuotoje teatro scenoje.
Keista atsargos karininko mirtis užmiesčio dvare.
Neįkainojamos knygos vagystė Atlanto bangas
skrodžiančiame laive.
Vienas po kito žūstantys itin slaptame objekte
dirbantys žmonės.
Mįslės, kurių išnarpliojimu užsiims Basio – poetas
ir detektyvas, kurį klausimai be atsakymų erzina
labiau, nei akmenukas bate.
Keista atsargos karininko mirtis užmiesčio dvare.
Neįkainojamos knygos vagystė Atlanto bangas
skrodžiančiame laive.
Vienas po kito žūstantys itin slaptame objekte
dirbantys žmonės.
Mįslės, kurių išnarpliojimu užsiims Basio – poetas
ir detektyvas, kurį klausimai be atsakymų erzina
labiau, nei akmenukas bate.
304 pages, Paperback
Published September 3, 2026
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 4 of 4 reviews
August 31, 2024
Gyveno kartą visai normalus fantastas, pavarde Ivanickas. Normaliai gyveno, fantastiką kūrė, bet kartą jam atsitiko Basio. Ne tas, kuris Macuo Bashio (1644 – 1694), o tas, kuris (tikėtina) dramatiškai gimė autoriui sėdint prie upelio ir gaudant karosio. Nes nors ir ne Macuo, Ivanicko Basio yra poetas, specifinio eilėdaros žanro, basioko, pradininkas. Žanras, beje, labai sudėtingas, nes eilutės turi baigti „ant -o“, kaip ir Basio.
Autorius bent šiek (nors abejoju) atjautos turi, ir savajam Basio sukūrė ale Vatsoną – poetą (jie ten visi Japonijoje poetai, matyt) Issa. Kuris ta pačia maniera nėra Issa Kobayashi (1763 – 1828). Ir tai gerai, nes bent jau stebimi aštrios Ivanicko akies jie gali matytis ir leisti laiką drauge (kad ir kaip tai nuskambėjo). Akivaizdu, kad Issa - ne per geriausias kompanionas, tad istorijoje atsiranda ir katukas. Nes kaip be jų?
O leidžia tą laiką tai kur nori ir kada nori – čia esminė ivanickiško basiokizmo esmė. Bet ją sužinosite tik perskaitę knygą.
Bet aš sau galiu leisti apie ją ir papasakoti!
Skaitant beveik aiškiai girdisi (ir matosi!) autoriaus pašaipi šypsenėlė. Įžanginiai žodžiai, matote, knygoje yra du: vienas – jo, kurį perskaitė ir patvirtino Basio, kitas – Issos, kurį Basio perskaitė ir uždraudė publikuoti.
Sudominau?
Tad važiuojam toliau.
Vis dėlto būdamas doras fantastas Ivanickas žudyti negali (nepaisant visų jam iškylančių įtartinų klausimų socialiniuose tinkluose). Tad jo detektyvai yra ne visai detektyviški. Basioktyvai labiau. Nesinori man labai spoilinti (iš tiesų tai norisi, bet kažkokio padorumo ir aš (gal) turiu), bet visi šie detektyvai labai ir labai įtartini. Ta prasme visi ten varpais muša, kad atsitiko kaži kas, o Basio (kuris man vis labiau pradeda panešėti į Puarą, todėl aš reikalauju (ok, meldžiu) autoriaus sekančiuose suteikti jam tokių nors negatyvių bruožų) pasižiūri, pamąsto ir sako – normaliai čia viskas, kontroliuojama.
Šioje knygoje yra visai neseniai publikuoti (laimingieji, kurie nusičiupo „Sidabro spalvos bliuzą“ juos jau žino) apsakymai „Žmogus, kurio nebuvo arba trijų arbatos puodelių byla“ (geras!), „Paskutinė vakarienė arba gegutės šauksmas“ (reikia gi poezijos), „Sidabro spalvos bliuzas arba trijų aktų žmogžudystė“ (stačiai puikus), ir nauji - (autorius įžangoje kažką teisinosi, kad Basio jam ar tai sapnavosi, ar tai vaidenosi, bet tikrai spardė) – „Neramus numirėlis arba ketvirtadienio klubas“ (labai geras) ir „Kol plaka širdis arba jūros spalvos etiudas“ (reichenbachiškas).
Prieduose – normali jau autoriaus (ne Basio) informacija apie apsakymuose sušmėžavusius istorinius (nes gi čia viskas iš tikro vyko?) asmenis ir kita aktuali informacija – apie ginklus, transporto priemones, leidinius, įrangą ir šiokius tokius skysčius. Juk niekada nežinai kas gyvenime pravers, tiesa?
Reikia pabrėžti, kad autorius prie kiekvieno apsakymo pateikia Basio komentarus, mielo skaitytojo nosį pabaksnodamas (jeigu jis pats nesusiprato) į istorinius faktus ir citatas. Iš „38 minučių karo“ ir „Fantastikos ABC“ autoriaus kitko ir nesitikėčiau!
Bet šio to knygoje trūksta. Žmogžudysčių, kraujo ir kitų kriminalinių smagybių galėtų būti ir daugiau. Bet kur jie čia tilps, kai autorius (atsiprašau - Basio su Issa) tąsosi po senovinius filmus, knygas, kontinentus ir laikus.
Pabaigoje, žinoma, basioku kanonas. Tai negi susilaikysiu nepacitavus labiausiai tinkantį šiai detektyvinei atmosferai?
„Dvi vinis rozetėn kyšteli Basio,
Deda trečią skersą. Pokšt! Visur tamsio.“
Autorius bent šiek (nors abejoju) atjautos turi, ir savajam Basio sukūrė ale Vatsoną – poetą (jie ten visi Japonijoje poetai, matyt) Issa. Kuris ta pačia maniera nėra Issa Kobayashi (1763 – 1828). Ir tai gerai, nes bent jau stebimi aštrios Ivanicko akies jie gali matytis ir leisti laiką drauge (kad ir kaip tai nuskambėjo). Akivaizdu, kad Issa - ne per geriausias kompanionas, tad istorijoje atsiranda ir katukas. Nes kaip be jų?
O leidžia tą laiką tai kur nori ir kada nori – čia esminė ivanickiško basiokizmo esmė. Bet ją sužinosite tik perskaitę knygą.
Bet aš sau galiu leisti apie ją ir papasakoti!
Skaitant beveik aiškiai girdisi (ir matosi!) autoriaus pašaipi šypsenėlė. Įžanginiai žodžiai, matote, knygoje yra du: vienas – jo, kurį perskaitė ir patvirtino Basio, kitas – Issos, kurį Basio perskaitė ir uždraudė publikuoti.
Sudominau?
Tad važiuojam toliau.
Vis dėlto būdamas doras fantastas Ivanickas žudyti negali (nepaisant visų jam iškylančių įtartinų klausimų socialiniuose tinkluose). Tad jo detektyvai yra ne visai detektyviški. Basioktyvai labiau. Nesinori man labai spoilinti (iš tiesų tai norisi, bet kažkokio padorumo ir aš (gal) turiu), bet visi šie detektyvai labai ir labai įtartini. Ta prasme visi ten varpais muša, kad atsitiko kaži kas, o Basio (kuris man vis labiau pradeda panešėti į Puarą, todėl aš reikalauju (ok, meldžiu) autoriaus sekančiuose suteikti jam tokių nors negatyvių bruožų) pasižiūri, pamąsto ir sako – normaliai čia viskas, kontroliuojama.
Šioje knygoje yra visai neseniai publikuoti (laimingieji, kurie nusičiupo „Sidabro spalvos bliuzą“ juos jau žino) apsakymai „Žmogus, kurio nebuvo arba trijų arbatos puodelių byla“ (geras!), „Paskutinė vakarienė arba gegutės šauksmas“ (reikia gi poezijos), „Sidabro spalvos bliuzas arba trijų aktų žmogžudystė“ (stačiai puikus), ir nauji - (autorius įžangoje kažką teisinosi, kad Basio jam ar tai sapnavosi, ar tai vaidenosi, bet tikrai spardė) – „Neramus numirėlis arba ketvirtadienio klubas“ (labai geras) ir „Kol plaka širdis arba jūros spalvos etiudas“ (reichenbachiškas).
Prieduose – normali jau autoriaus (ne Basio) informacija apie apsakymuose sušmėžavusius istorinius (nes gi čia viskas iš tikro vyko?) asmenis ir kita aktuali informacija – apie ginklus, transporto priemones, leidinius, įrangą ir šiokius tokius skysčius. Juk niekada nežinai kas gyvenime pravers, tiesa?
Reikia pabrėžti, kad autorius prie kiekvieno apsakymo pateikia Basio komentarus, mielo skaitytojo nosį pabaksnodamas (jeigu jis pats nesusiprato) į istorinius faktus ir citatas. Iš „38 minučių karo“ ir „Fantastikos ABC“ autoriaus kitko ir nesitikėčiau!
Bet šio to knygoje trūksta. Žmogžudysčių, kraujo ir kitų kriminalinių smagybių galėtų būti ir daugiau. Bet kur jie čia tilps, kai autorius (atsiprašau - Basio su Issa) tąsosi po senovinius filmus, knygas, kontinentus ir laikus.
Pabaigoje, žinoma, basioku kanonas. Tai negi susilaikysiu nepacitavus labiausiai tinkantį šiai detektyvinei atmosferai?
„Dvi vinis rozetėn kyšteli Basio,
Deda trečią skersą. Pokšt! Visur tamsio.“
September 2, 2024
Viršelis nuostabus. Knyga puiki. Tik per trumpa.
September 12, 2026
Jei atvirai, pačiam detektyvo žanrui esu smarkiai abejingas. Ne priešiškas, bet abejingas.
O štai su tokio tipo „poezija“, kaip Basio, blogiau: man tokie bajeriai atrodo jau pernelyg agitbrigadiško lygio. Bet nepaisant visko, kas iki šiol pasakyta, turiu pripažinti, kad „Basio. Mėnesienos sonata“ yra gerai. Stipriai gerai.
Mano vertinimu, Gintautui sunkiau sekasi su personažų kūrimu ir jų gilinimu (čia tiek „Tamsoj“, tiek basiokiadioje), bet pasaulių kūrimas, apipavidalinimas – labai geras. Ir geras humoras (išskyrus tą poeziją). Na ir superinis žodžio, sakinio valdymas. Kad man tokį. Beje, būtent šituo dalyku Gintautas man gana stipriai panašus į Sapkowskį. Kai reikia - sakinys trumpas, bet beda, švysteli ar kerta eina sau kaip tiksliai, visiškai kaip pro lygio fechtuotojas.
Bet kas man turbūt labiausiai patiko visame rinkinyje – lavina easter eggsų. Visur, kiekviename apsakyme. Labai mėgstu easter eggsus, o „Mėnesienos sonata“ išvis yra kaip vienas didelis easter eggas – ir dar kokiame settinge! (jei ką – WW2, Bletchley parkas, ir dar nesunkiai galima užjusti niūrokus Alano Turingo submotyvus).
Nepaisant to, vis dėlto mano mėgstamiausiu apsakymu tapo „Neramus numirėlis“. Konandoiliškiausias iš visų knygoje. Ir su daugiausia (ir taip, mažiausiai įtikėtinų) twistų. Nors „Sonata“ irgi tikrai konandoiliška.
Bet yra ir dar viena vieta, kur negaliu neprisikabinti. Visuose apsakymuose. Na kokio velnio reikia aiškinti easter eggsus? Čia kaip aiškinti anekdotą, kodėl jis juokingas. Nežinau kaip kitiems, bet bent jau man, jei patinka kūrinys, didelis malonumas yra gilintis į jo temą, settingą, konotacijas. Googlinti, wikipedinti – ir patirti tą momentą „o tai vaaaaa kame čia kampas! Geeeeras!” O čia – beveik viskas ant lėkštukės :(
Tai žodžiu. Skaityti tikrai verta. Penki Šerloko (ar vis dėlto Šerlokės?) murktelėjimai iš penkių. Bet norėčiau dar gereu!
O štai su tokio tipo „poezija“, kaip Basio, blogiau: man tokie bajeriai atrodo jau pernelyg agitbrigadiško lygio. Bet nepaisant visko, kas iki šiol pasakyta, turiu pripažinti, kad „Basio. Mėnesienos sonata“ yra gerai. Stipriai gerai.
Mano vertinimu, Gintautui sunkiau sekasi su personažų kūrimu ir jų gilinimu (čia tiek „Tamsoj“, tiek basiokiadioje), bet pasaulių kūrimas, apipavidalinimas – labai geras. Ir geras humoras (išskyrus tą poeziją). Na ir superinis žodžio, sakinio valdymas. Kad man tokį. Beje, būtent šituo dalyku Gintautas man gana stipriai panašus į Sapkowskį. Kai reikia - sakinys trumpas, bet beda, švysteli ar kerta eina sau kaip tiksliai, visiškai kaip pro lygio fechtuotojas.
Bet kas man turbūt labiausiai patiko visame rinkinyje – lavina easter eggsų. Visur, kiekviename apsakyme. Labai mėgstu easter eggsus, o „Mėnesienos sonata“ išvis yra kaip vienas didelis easter eggas – ir dar kokiame settinge! (jei ką – WW2, Bletchley parkas, ir dar nesunkiai galima užjusti niūrokus Alano Turingo submotyvus).
Nepaisant to, vis dėlto mano mėgstamiausiu apsakymu tapo „Neramus numirėlis“. Konandoiliškiausias iš visų knygoje. Ir su daugiausia (ir taip, mažiausiai įtikėtinų) twistų. Nors „Sonata“ irgi tikrai konandoiliška.
Bet yra ir dar viena vieta, kur negaliu neprisikabinti. Visuose apsakymuose. Na kokio velnio reikia aiškinti easter eggsus? Čia kaip aiškinti anekdotą, kodėl jis juokingas. Nežinau kaip kitiems, bet bent jau man, jei patinka kūrinys, didelis malonumas yra gilintis į jo temą, settingą, konotacijas. Googlinti, wikipedinti – ir patirti tą momentą „o tai vaaaaa kame čia kampas! Geeeeras!” O čia – beveik viskas ant lėkštukės :(
Tai žodžiu. Skaityti tikrai verta. Penki Šerloko (ar vis dėlto Šerlokės?) murktelėjimai iš penkių. Bet norėčiau dar gereu!
January 9, 2025
Prisipažinsiu, detektyvų esu perskaitęs gan nedaug - Mukherjee, Fandoriną, na ir kažkiek klasikos, bet jau labai seniai. Basio perskaičiau su malonumu. Istorijos parašytos linksmai, ne per sudėtingai - net toks nepatyręs detektyvų skaitytojas kaip aš galėjau kelti hipotezes ir dažnai pataikyti (manau, kad toks ir buvo sumanymas).
Kažkada su draugais juokavom, kad reikėtų sukurti populiariausių trilerių alternatyvias versijas - viskas prasidėtų taip, kaip originale, bet po kokio pusvalandžio pagrindinis herojus nugalėtų pagrindinį blogietį, ir viskas - pabaiga. Kažką panašaus Gintautas padarė “Paskutinėje vakarienėje” - labai pradžiugino.
Mano galvoje Basio kalbėjo su stipriu japonišku akcentu (kas pamena Takeši pilies įgarsintoją). Pasiūlymas autoriui - galbūt jo kalboje galėtų būti kažkoks bug’as, kuris ją darytų labiau japonišką? Koks nors nesuper ryškus (ne toks, kaip master Jodos).
O kaip artimosios fantastikos mėgėjas labai prašau - nukelkit Basio į ateitį.
Kažkada su draugais juokavom, kad reikėtų sukurti populiariausių trilerių alternatyvias versijas - viskas prasidėtų taip, kaip originale, bet po kokio pusvalandžio pagrindinis herojus nugalėtų pagrindinį blogietį, ir viskas - pabaiga. Kažką panašaus Gintautas padarė “Paskutinėje vakarienėje” - labai pradžiugino.
Mano galvoje Basio kalbėjo su stipriu japonišku akcentu (kas pamena Takeši pilies įgarsintoją). Pasiūlymas autoriui - galbūt jo kalboje galėtų būti kažkoks bug’as, kuris ją darytų labiau japonišką? Koks nors nesuper ryškus (ne toks, kaip master Jodos).
O kaip artimosios fantastikos mėgėjas labai prašau - nukelkit Basio į ateitį.
Displaying 1 - 4 of 4 reviews