Mirtis ir nuo gyvo neatstoja

by Justinas Visickas

Ašarose įkliuvusios strazdanos atrodė it inkliuzai

Laidotuvininkas Jonas išgyvendamas skaudžią netektį bando sulaužyti šimtametes lietuviškas laidotuvių tradicijas ir mirtį paversti švente. Deja, tam nepritaria didelė dalis kaimo bendruomenės, o laidotuvių namuose ima dėtis keisti dalykai.

Kunigas Zigmas ieško ramybės Dievo tarnystėje. Jo tėvo – buvusio Panevėžio nusikalstamo pasaulio autoriteto – mirtis širdyje palieka kartėlį, pradedantį ardyti jo kasdienybę. Būdamas kunigas, Zigmas privalo krikščioniškai gedėti savo tėvo. Visgi jo laukia sudėtingas susitaikymo kelias.

Tikybos mokytoja Karolina dirba ne iš pašaukimo, o iš praktinių sumetimų. Apsilankiusi Ričardo – savo mylimiausio mokinio – laidotuvėse, ji sutinka keistą moteriškę... Šioji jai primena skaudžiausius praeities išgyvenimus.

Personažams mėginant išskaityti kaligrafiškai užšifruotus raštelius, lemtingus gamtos ženklus ir slegiančias vizijas, nebeįmanoma suprasti, kas tikra, o kas tik jų vaizduotės vaisiai. Autorius meistriškai kuria provincijos pilkumos košmarą, nuo knygos pradžios leisdamas skaitytojui abejoti, ar gi galima gedėti netinkamai?

336 pages, Paperback

Published January 1, 2026

Reviews

[Nora|KnyguDama]

Lietuvių rašytojų tarpe siaubo žanras - tikra retenybė. Stengiuos pagriebt kiekvieną tokią knygą ir pasimėgaut savo taip mylimais šiurpuliukais. Justiną žinau jau senokai: vos susipažinus atradom daug bendrų taškų! PIRMIAUSIA - didelė meilė Kingo kūrybai, siaubui, humoro jausmas, palaikymas Ukrainai ir tikėjimas. Tikėjau ir jo knyga, mat apie ją seniau žinojau ir labai džiaigiuosi, kad galiu rašyt patį teigiamiausią atsiliepimą, visiškai iš širdies.

Tai tikrai siaubo knyga, kurioje jaučiau iš Stephen King išmoktas rašytojo pamokas. Neskubinti, nebombarduoti plot twistais, bet tyliai ir šiurpinančiai vesti mus vaiduoklių keliais, kurių čia tikrai apstu. Justinas knygoje apjungė kelias siužetines linijas, į jas įpindamas savo gimtų miestų folklorą, mistiką, istoriją ir praeitį, kuri vaikosi, net ant sėkmės žirgo šuoliuojančius. Čia rasime ir tikėjimo iššūkius, ir šeimos nesutarimus, vaikystės nuoskaudas, mažų miestelių dramas ir žinoma tą siaubą, apie kurį spoilint nenoriu.

Žiauriai gerai sukaltas kūrinys. Skaitant, kūnu gali jausti kiek darbo įdėta ir kaip apgalvotai parašyta istorija. Kiekviena detalė, žodis, išsireiškimas, įvykis - kruopščiai permąstyti ir tik tada suguldyti popieriuje. Labai patiko - skaitėsi lengvai ir greit, ir šiurpuliukų buvo. Tikiuosi Justinas ir toliau rašys!

[Patricija || book.duo]

3.5/5

Kai Tapinas pasakė, kad šią knygą vadintų ne siaubo romanu, o mistiniu su siaubo prieskoniu, nuliūdau. Gi to siaubo pas mus vos pakrapnoja...net verstinio. O perskaičiusi sakau: siaubo romanu ir aš nevadinčiau. Truputį nejaukus pasakojimas apie kaltę, atleidimą, (ne)tikėjimą, netektį ir gyvenimiškus siaubus su mistikos prieskoniu. Autorius rašo apie tai, ką žino, todėl čia daug religijos, Dievo, bet neerzina, dera su mažo miestelio atmosfera. Man tiesiog laaaaabai priminė Strielkūno debiutą ir Žutautės Apgamėlius: stiliumi, temomis, dialogais. Tai nėra blogai, bet gal jau jaučiuosi čiut atsiskaičiusi.

Patiko tai, kad autorius siužetą dėlioja nuosekliai, neperspaudžia ilgiu, skyriai trumpi, painumo bene nėra. Simboliai panašaus tipo knygose sutinkami dažnai ir veikėjai turi aiškius vaidmenis, Visickas dviračio neišradinėja ir todėl išlošia. Įdomiausias pasirodė laidotuvininkas, juo patikėjau labiausiai. Kunigas ir mokytoja įtikino ne taip labai - tarsi atrodė, kad prieš Joną jie nublanko, gal čiut jiems mažiau eterio, todėl mažiau ir jausmo, smulkmenų, dėl kurių man jiedu parūptų. Pabaiga savo tempu greitoka, nors ir tvarkinga, bet tam tikrais niuansais susišaukė su Plukės debiutu. Ką rašiau ir apie Strielkūną: gabalėlis visai nedidelis, bet Visickui labai sekasi rašyti apie senus laikus, jautėsi kiek darbo įdėta į to laikmečio kalbą, detales. Būčiau norėjusi paskaityti daugiau. Todėl bendrai sakyčiau, kad tvarkingas, mandagus debiutas, pasileidus plaukus, kiek prabraukius šiuolaikybėje literatūriškumus ir nutolus nuo kaimo, į kurį tiesiog vienu metu kiek per daug autorių atsisuko (taip būna, įdomus sociologinis reikalas gi, net literatūriniuose festivaliuose aptartas) būtų įdomu, ką dar Justinas parašytų. Na, o gal lengviau pašiurpstantys pasiginčytų ir dėl to, kiek gi romane buvo siaubo, tai pasimatuokit patys.

[Gintautas Ivanickas]

Laidotuvininko Jono inovatyvios idėjos sutinka konservatyvių provincijos gyventojų pasipriešinimą.
Susikaupusios nuoskaudos trukdo kunigui Zigmui atleisti ir susitaikyti su neseniai pasimirusiu tėvu.
Tikybos mokytoja Karolina išgyvena netektį, kuria negali pasidalinti su niekuo, o nuo to ji tik skaudesnė.
Visų trijų gyvenimą ima trikdyti nepaaiškinami mistiniai įvykiai, kurių priežasčių jie negali suprasti. Tų įvykių vis daugėja, nematoma grėsmė, pakibusi virš šių trijų veikėjų, vis stiprėja...
Kadaise, perskaitęs Justino apsakymą, parašytą Lituanicono (toks kasmetinis fantastų renginys) literatūriniam konkursui, pagyriau jį už įdomų pasirinkimą, bandymą kurti alternatyvią mitologiją, jei galima ją taip vadinti. Norėjosi, kad jis tą sumanymą vystytų, bet va, kad iš viso to ims ir užgims visas siaubo romanas – gal ir nesitikėjau.
Nors dėl to „siaubo romano“ gal pasiginčyčiau. Taip lengvai, ne iki putos ant lūpų. Aš „Mirtį...“ pavadinčiau gal labiau mistiniu romanu su siaubo elementais. Bet, mano galva, nuo to tik geriau. Nes tas siaubas nečiumpa už sprando, o iš lėto kaupiasi virš personažų (ir skaitytojo) galvų tarsi lietaus debesys. Ir tampa... na, gal ne baisu, bet nejauku tai tikrai.
O šiaip Justino knyga – apie gedėjimą, apie kaltę.
Ir rašau keturis iš penkių. Bat labai tvirtus keturis. Be jokių „kaip lietuviui“, ar „kaip draugui“.
Tikiuosi, kad Justinas nesustos ir tiktai augs.

[Eglė Janušauskaitė]

Retai skaitau lietuvių autorių knygas, bet kai knygą parašo komikas – negaliu neperskaityt.
Nusipirkau vakar vakare ir planas buvo neskaityt iškarto, o pasilikt spalio pabaigai. Bet vieną skyrių, kitą skyrių ir taip ir perskaičiau 100 puslapių vienu prisėdimu. Na, o šiandien liko tik užbaigt😅
Tai užkabino labai, skaitėsi įdomiai, buvo šiurpuuu, bet labai patiko. Lauksiu kitų Justino knygų!
Ir reikėjo paklausyt Tapino, kad naktį, vienai namie reikėtų neskaityt, nes norėčiau su šviesa miegot…

[Emile]

Būdama lengvai įbauginama, tikrai maniau, kad skaitant plaukai piestu stosis. Deja, kažkokiu būdu žadėtas siaubas mane aplenkė... Galbūt dėl to, kad pagrindiniai knygos veikėjai patys neatrodė įbauginti. Man šitos knygos skaitymas priminė siaubo filmo žiūrėjimą su įjungta šviesa kambary ir dar kartais pasikalbant su šalia sėdinčiu bičiuliu, kaip netikroviškai čia nufilmuota. Kiekvienas antgamtiškas nutikimas palydimas logiško paaiškinimo - tai kaimiečiai pagalius į ratus kaišioja, tai čia tik panikos atakos, tai kažkokia neaiški bobelė persekioja ir aiškina, kaip reikia gyventi. Ir iki pat pabaigos herojai atsisakė priimti kitą versiją - kad juos aplankė kažkas iš kito pasaulio.
Kalbant apie stilių, tai čia tikriausiai skonio reikalas, bet aš tokių glaustų tekstų nelabai mėgstu. Viskas greitai, greitai, lekia, visi stabtelėjimai, apsidairymai, aplinkos įvertinimai be gailesčio išnaikinti. Nepalikta galimybė sulėtėti bei įsijausti į situaciją, kas, mano nuomone, yra labai svarbu įtampos kūrimui.
Smagu matyti tekstuose šių laikų apraiškas kaip elektroninės cigaretės ir tinklalaidės, patiko kontroversiški veikėjai, nors ir ne iki galo atsiskleidę.
Autoriui linkiu labiau pasitikėti skaitytoju!

[Mantas Radžiūnas]

Niekada nerašiau atsiliepimų apie knygą, todėl čia bus pirmas kartas. Pirmas siaubo romanas, kuris man tikrai patiko. Nėra bereikalingų ištampymų tam, kad pasiekti 1000psl kaip Kingo knygose, viskas pakankamai greitu tempu ir įtraukia. Jei kas sakys, kad nėra siaubo elementų, pasakysiu tik tiek, pradėjus skaityti šitą knygą, po kelių dienų bevažiuojant mašina į mane įskrido paukščių būrys, sūnus naktimis pradėjo lipti iš lovos ir šauktis močiutės ir vieną kartą sapnavau, kaip migdau dukrą ir negaliu matyti jos akių. Tai tik įrodymas, kad siaubas neturi būti žudymai, jump scare'ai ar kažkokios makabriškos scenos, siaubas gali būti tai, kas keičia tavo pasaulio suvokimą, kas įsiskverbia į tave ir gasdina iš vidaus. Šiaip 6/5⭐️ bet Goodreads leidžia duot tik 5.

[catzlionkaite]

Labai retai skaitau lietuvių autorių knygas, tačiau šia susidomėjau nuo pat pirmo Justino interviu, išėjusio per Laisvės TV kanalą. Šio mistiško susidomėjimo vedina, nuėjau į knygos pristatymą, gavau Justino parašą ir per vieną šeštadienio popietę įveikiau knygą.
Esu labai maloniai nustebinta - dialogų natūralumu, veikėjų developmentu. Skaitydama visada jaučiausi "šalia" jų dėl nuorodų į tokius kasdienius įpročius kaip Proto pemzos podcastas, iqos'as ar CS 🤭
Tikrai labai geras, mistiškas vakaro skaitinys. Vietomis oda smagiai pašiurpdavo, tačiau po baisensių scenų, tolesnės Jono, Karolinos ir Zigmo istorijos taip įtraukė, jog vertinu kaip labai gerą knygos balansą, nereikėjo poilsio nuo pastoviai pakilusio širdies ritmo. Seksiu tolimesnes Justino naujienas (tikiuosi, jog tokių bus)!

[Monika Mažeikaitė]

Man - 6⭐️
Lietuviškoje kūryboje reta siaubo, trileriu, mistikos kūrinių. Bet šitas.. tikrai geriau vėlai vakare, būnant namie vienam geriau neskaityt 😅
Senai jau mane buvo kas taip įbauginę, taigi, autoriui pavyko :) man kraupiausi dalykai yra mistiniai, religiniai, susiję su dvasiomis. Kadangi, užaugau šalia bažnyčios ir klebonijos - prieš akis atrodo mačiau knygos siužetą, lyg filmą.
Perskaičiau greitai, beveik neatsitraukdama ir labai žaviuosi šiuo kūriniu.
Labai patiko epilogas sugrąžinęs į realybę, bet tikiu, kad dar ilgai minėsiu Zigmo, Jono, Karolinos vardus ir (ne)rekomenduosiu šią siaubo istoriją kitiems.

[Renata Bakiene]

Įsigijus knygą norėjosi ją paturėti bei pataupyti, bet smalsumas padarė savo. Nenusivyliau, tiesiog “suvalgiau” istorija per pora kartų! Buvo verta dėmesio, vietomis tikrai netikėta, o tie šiurpuliukai turint pačiai gan lakią vaizduotę neleido nei kiek atsikvėpti. Pati esu iš Panevėžio tad pažystami vaizdiniai bei Upytės vietovės kėlė gan gera įspūdį! O tas senovės aprašymas bei nukėlimas į praeiti maloniai jaudino! Manau labai vykęs bandymas parašyti šiurpus ir mistiką keliantį kūrinį! Sveikintina ir manau norėtusi kažko dar panašaus! Sėkmės autoriui!

[Justina]

"Surijau" iki paskutinio knygos puslapio. Naktį vienam namuose nerekomenduoju skaityti...