Jump to ratings and reviews
Rate this book

Mirtis ir nuo gyvo neatstoja

Rate this book
Ašarose įkliuvusios strazdanos atrodė it inkliuzai

Laidotuvininkas Jonas išgyvendamas skaudžią netektį bando sulaužyti šimtametes lietuviškas laidotuvių tradicijas ir mirtį paversti švente. Deja, tam nepritaria didelė dalis kaimo bendruomenės, o laidotuvių namuose ima dėtis keisti dalykai.

Kunigas Zigmas ieško ramybės Dievo tarnystėje. Jo tėvo – buvusio Panevėžio nusikalstamo pasaulio autoriteto – mirtis širdyje palieka kartėlį, pradedantį ardyti jo kasdienybę. Būdamas kunigas, Zigmas privalo krikščioniškai gedėti savo tėvo. Visgi jo laukia sudėtingas susitaikymo kelias.

Tikybos mokytoja Karolina dirba ne iš pašaukimo, o iš praktinių sumetimų. Apsilankiusi Ričardo – savo mylimiausio mokinio – laidotuvėse, ji sutinka keistą moteriškę... Šioji jai primena skaudžiausius praeities išgyvenimus.

Personažams mėginant išskaityti kaligrafiškai užšifruotus raštelius, lemtingus gamtos ženklus ir slegiančias vizijas, nebeįmanoma suprasti, kas tikra, o kas tik jų vaizduotės vaisiai. Autorius meistriškai kuria provincijos pilkumos košmarą, nuo knygos pradžios leisdamas skaitytojui abejoti, ar gi galima gedėti netinkamai?

336 pages, Paperback

First published January 1, 2026

Loading...
Loading...

About the author

Ratings & Reviews

What do you think?
Rate this book

Friends & Following

Create a free account to discover what your friends think of this book!

Community Reviews

5 stars
40 (37%)
4 stars
40 (37%)
3 stars
24 (22%)
2 stars
2 (1%)
1 star
2 (1%)
Displaying 1 - 17 of 17 reviews
Profile Image for Patricija || book.duo.
939 reviews710 followers
September 10, 2026
3.5/5

Kai Tapinas pasakė, kad šią knygą vadintų ne siaubo romanu, o mistiniu su siaubo prieskoniu, nuliūdau. Gi to siaubo pas mus vos pakrapnoja...net verstinio. O perskaičiusi sakau: siaubo romanu ir aš nevadinčiau. Truputį nejaukus pasakojimas apie kaltę, atleidimą, (ne)tikėjimą, netektį ir gyvenimiškus siaubus su mistikos prieskoniu. Autorius rašo apie tai, ką žino, todėl čia daug religijos, Dievo, bet neerzina, dera su mažo miestelio atmosfera. Man tiesiog laaaaabai priminė Strielkūno debiutą ir Žutautės Apgamėlius: stiliumi, temomis, dialogais. Tai nėra blogai, bet gal jau jaučiuosi čiut atsiskaičiusi.

Patiko tai, kad autorius siužetą dėlioja nuosekliai, neperspaudžia ilgiu, skyriai trumpi, painumo bene nėra. Simboliai panašaus tipo knygose sutinkami dažnai ir veikėjai turi aiškius vaidmenis, Visickas dviračio neišradinėja ir todėl išlošia. Įdomiausias pasirodė laidotuvininkas, juo patikėjau labiausiai. Kunigas ir mokytoja įtikino ne taip labai - tarsi atrodė, kad prieš Joną jie nublanko, gal čiut jiems mažiau eterio, todėl mažiau ir jausmo, smulkmenų, dėl kurių man jiedu parūptų. Pabaiga savo tempu greitoka, nors ir tvarkinga, bet tam tikrais niuansais susišaukė su Plukės debiutu. Ką rašiau ir apie Strielkūną: gabalėlis visai nedidelis, bet Visickui labai sekasi rašyti apie senus laikus, jautėsi kiek darbo įdėta į to laikmečio kalbą, detales. Būčiau norėjusi paskaityti daugiau. Todėl bendrai sakyčiau, kad tvarkingas, mandagus debiutas, pasileidus plaukus, kiek prabraukius šiuolaikybėje literatūriškumus ir nutolus nuo kaimo, į kurį tiesiog vienu metu kiek per daug autorių atsisuko (taip būna, įdomus sociologinis reikalas gi, net literatūriniuose festivaliuose aptartas) būtų įdomu, ką dar Justinas parašytų. Na, o gal lengviau pašiurpstantys pasiginčytų ir dėl to, kiek gi romane buvo siaubo, tai pasimatuokit patys.
Profile Image for Nora|KnyguDama.
651 reviews2,479 followers
September 7, 2026
Lietuvių rašytojų tarpe siaubo žanras - tikra retenybė. Stengiuos pagriebt kiekvieną tokią knygą ir pasimėgaut savo taip mylimais šiurpuliukais. Justiną žinau jau senokai: vos susipažinus atradom daug bendrų taškų! PIRMIAUSIA - didelė meilė Kingo kūrybai, siaubui, humoro jausmas, palaikymas Ukrainai ir tikėjimas. Tikėjau ir jo knyga, mat apie ją seniau žinojau ir labai džiaigiuosi, kad galiu rašyt patį teigiamiausią atsiliepimą, visiškai iš širdies.

Tai tikrai siaubo knyga, kurioje jaučiau iš Stephen King išmoktas rašytojo pamokas. Neskubinti, nebombarduoti plot twistais, bet tyliai ir šiurpinančiai vesti mus vaiduoklių keliais, kurių čia tikrai apstu. Justinas knygoje apjungė kelias siužetines linijas, į jas įpindamas savo gimtų miestų folklorą, mistiką, istoriją ir praeitį, kuri vaikosi, net ant sėkmės žirgo šuoliuojančius. Čia rasime ir tikėjimo iššūkius, ir šeimos nesutarimus, vaikystės nuoskaudas, mažų miestelių dramas ir žinoma tą siaubą, apie kurį spoilint nenoriu.

Žiauriai gerai sukaltas kūrinys. Skaitant, kūnu gali jausti kiek darbo įdėta ir kaip apgalvotai parašyta istorija. Kiekviena detalė, žodis, išsireiškimas, įvykis - kruopščiai permąstyti ir tik tada suguldyti popieriuje. Labai patiko - skaitėsi lengvai ir greit, ir šiurpuliukų buvo. Tikiuosi Justinas ir toliau rašys!
Profile Image for Gintautas Ivanickas.
Author 24 books307 followers
September 20, 2026
Laidotuvininko Jono inovatyvios idėjos sutinka konservatyvių provincijos gyventojų pasipriešinimą.
Susikaupusios nuoskaudos trukdo kunigui Zigmui atleisti ir susitaikyti su neseniai pasimirusiu tėvu.
Tikybos mokytoja Karolina išgyvena netektį, kuria negali pasidalinti su niekuo, o nuo to ji tik skaudesnė.
Visų trijų gyvenimą ima trikdyti nepaaiškinami mistiniai įvykiai, kurių priežasčių jie negali suprasti. Tų įvykių vis daugėja, nematoma grėsmė, pakibusi virš šių trijų veikėjų, vis stiprėja...
Kadaise, perskaitęs Justino apsakymą, parašytą Lituanicono (toks kasmetinis fantastų renginys) literatūriniam konkursui, pagyriau jį už įdomų pasirinkimą, bandymą kurti alternatyvią mitologiją, jei galima ją taip vadinti. Norėjosi, kad jis tą sumanymą vystytų, bet va, kad iš viso to ims ir užgims visas siaubo romanas – gal ir nesitikėjau.
Nors dėl to „siaubo romano“ gal pasiginčyčiau. Taip lengvai, ne iki putos ant lūpų. Aš „Mirtį...“ pavadinčiau gal labiau mistiniu romanu su siaubo elementais. Bet, mano galva, nuo to tik geriau. Nes tas siaubas nečiumpa už sprando, o iš lėto kaupiasi virš personažų (ir skaitytojo) galvų tarsi lietaus debesys. Ir tampa... na, gal ne baisu, bet nejauku tai tikrai.
O šiaip Justino knyga – apie gedėjimą, apie kaltę.
Ir rašau keturis iš penkių. Bat labai tvirtus keturis. Be jokių „kaip lietuviui“, ar „kaip draugui“.
Tikiuosi, kad Justinas nesustos ir tiktai augs.
Profile Image for cypt.
824 reviews824 followers
October 23, 2026
Aaaaaaa kaip nesuderėjome mes su šia knyga, kaip nereikėjo man jos pasiimti. Skaitant neapleido įspūdis, kad ją parašė ChatGPT - tiek neaiški buvo jos mintis, moralas, o netgi kai jau tarsi supratau (teoriškai), negalėjau patikėti, kaip tos minties ar moralo niekaip neatspindi stilius. Prisiminiau vienintelę žinomą Jessica Shy dainą, kur ramiu, lygiu tirli pirli tonu tarsi deklamuojant eilėraštį dainuojama "žvėrį pažaaaadinai manyje, nebepaglostysi rankom", bet tarsi dramatiško turinio niekaip neatspindi intonacija. Taip yra ir pas Visicką. Gal tai visgi ne GPT, o koks nors naujos kartos, naujo kalbėjimo bruožas, nebesuprantamas (nebepaglostomas) man, pratusiai, kad jei yra emocija, tai būtinai reikia rėkt???

Visicko knygoje [SPOILERIAI] skirtingiems žmonėms pradeda vaidentis mirtis ir reikšti pretenzijas - tai motina, atidavusi kūdikį įvaikinti, jam paaugus ir numirus nuo vėžio, kažkaip "ne taip" gedi, tai hipsteris laidotuvių organizuotojas pasiūlo linksmų laidotuvių opciją, tai kunigas, kurio tėvas visą gyvenimą prieš jį smurtavo, neprisiverčia pasimelst už to tėvo vėlę. Kitaip tariant, visi tie žmonės, kalbant šiuolaikiniu žargonu, klauso savęs ir stengiasi ne aklai paklusti visokiems nerašytiems, būktai senoviniams prietarams, o stengtis atrasti savo tiesą, - kas svarbu - nekenkiant kitiems, tik nemeluojant sau. Atrodytų, kaip tik visi to ir siekiam, kaip tik tai turėtų atnešti jei ir ne laimę, tai bent jau šiek tiek daugiau taikos, ramybės?... A VAT NE! [toliau dar baisesni spoileriai] Knygos gale visiems jiems baigiasi blogai, kas išprotėja, kam infarktas, kas nusižudo. Aišku, blogiausiai tai tam laidotuvininkui, nes jis - šiaip jau ne padla, o dėmesingas ir malonus žmogus - drįso nesilaikyti Leudies Tradicijų. Kodėl??? NES GALŪNĖ ĖL. Kaip tradiciškai būdavo sakoma mano kieme.

Knygoje man žiauriai disonavo viskas. Jokios vidinės dramos, jokios auginamos įtampos, komiškas ir netgi ne tiek ironiškas, kiek jau vietomis ciniškas stilius; skaitant atrodo, kad cinizmas nutaikytas į siaurai suprantamas tradicijas - giltinė čia rodoma kaip pikta ir bjauri, neteisinga senė, kontrastuojanti su visiškai nebjauriais šiuolaikiniais žmonėm. Bet pabaiga ateina visiškai nelauktai, be jokio paaiškinimo ar išrišimo, mirk ir viskas. Gal čia Tokia Ir Mintis? Nu bet pasaulinėje literatūroje mirties absurdiškumas yra nenauja tema ir paprastai ji parodoma kitaip, išryškinant tą absurdą. Ne tai kad visi, kurie nori rašyt apie absurdą, turi būti Camus, bet nori nenori skaitant kyla klausimas, ar tau, žmogau, tikrai čia kas nors įdomu iš viso to, kur tiek darbo įdėjai.

Citatėlės:

"Pajuto, kad sėdmenys pasidarė per sunkūs bėgti, tad parėjo namo. [...] jautė skruostais tūpčiojančias ašaras" (p. 247)

"Surūkius pusę pakelio cigarečių, jam paskambino senas draugas - kunigas Juozas Garevičius ir įkalbino pažaisti Counterį. Po trijų misijų jiedu vėl susiskambino telefonu" (p. 235)

Kunigo mood:

Profile Image for Eglė Janušauskaitė.
37 reviews5 followers
September 6, 2026
Retai skaitau lietuvių autorių knygas, bet kai knygą parašo komikas – negaliu neperskaityt.
Nusipirkau vakar vakare ir planas buvo neskaityt iškarto, o pasilikt spalio pabaigai. Bet vieną skyrių, kitą skyrių ir taip ir perskaičiau 100 puslapių vienu prisėdimu. Na, o šiandien liko tik užbaigt😅
Tai užkabino labai, skaitėsi įdomiai, buvo šiurpuuu, bet labai patiko. Lauksiu kitų Justino knygų!
Ir reikėjo paklausyt Tapino, kad naktį, vienai namie reikėtų neskaityt, nes norėčiau su šviesa miegot…
Profile Image for Dovilė Marcinkienė.
10 reviews1 follower
October 18, 2026
Į lietuvių autorių kūrybą dažniausiai žiūriu skeptiškai - daugiau būnu nusivylusi nei susidomėjusi knyga.

Sužinojus, kad Justinas išleis knygą, iškart žinojau, kad ją pačiupsiu vos tik ji išvys dienos šviesą.

Ir ką galiu pasakyt - buvo LABAI gerai. Netrūko įtampos, veiksmo, labai patiko ir tarminis / buitinis rašymo stilius, ir lietuvių kalbos grožio perteikimas, ko dažniausiai ir pasigesdavau dėl sausoko teksto.

Knygoje taip pat pastebėjau vaikystės nuotrupų (90-ųjų karta dar suprastų, jaunesni laidotuvių klausimu mažiau "traumuoti"), tad tam tikromis vietomis buvo nejaukiai tikslu ir taiklu.

Tiesa, tai buvo mano pirmoji mano pažintis su siaubo žanru. Ir labai labai vykusi!

Tikiuosi tai ne paskutinė Justino knyga.
This entire review has been hidden because of spoilers.
1 review
September 25, 2026
Būdama lengvai įbauginama, tikrai maniau, kad skaitant plaukai piestu stosis. Deja, kažkokiu būdu žadėtas siaubas mane aplenkė... Galbūt dėl to, kad pagrindiniai knygos veikėjai patys neatrodė įbauginti. Man šitos knygos skaitymas priminė siaubo filmo žiūrėjimą su įjungta šviesa kambary ir dar kartais pasikalbant su šalia sėdinčiu bičiuliu, kaip netikroviškai čia nufilmuota. Kiekvienas antgamtiškas nutikimas palydimas logiško paaiškinimo - tai kaimiečiai pagalius į ratus kaišioja, tai čia tik panikos atakos, tai kažkokia neaiški bobelė persekioja ir aiškina, kaip reikia gyventi. Ir iki pat pabaigos herojai atsisakė priimti kitą versiją - kad juos aplankė kažkas iš kito pasaulio.
Kalbant apie stilių, tai čia tikriausiai skonio reikalas, bet aš tokių glaustų tekstų nelabai mėgstu. Viskas greitai, greitai, lekia, visi stabtelėjimai, apsidairymai, aplinkos įvertinimai be gailesčio išnaikinti. Nepalikta galimybė sulėtėti bei įsijausti į situaciją, kas, mano nuomone, yra labai svarbu įtampos kūrimui.
Smagu matyti tekstuose šių laikų apraiškas kaip elektroninės cigaretės ir tinklalaidės, patiko kontroversiški veikėjai, nors ir ne iki galo atsiskleidę.
Autoriui linkiu labiau pasitikėti skaitytoju!
Profile Image for Ema.
40 reviews
November 2, 2026
3⭐️
Tikrai per retai į rankas pasiimu lietuvių autorių knygas ir dažnai to gailiuosi, tačiau šį kartą likau gana nusivylusi. Niekada nesu skaičiusi siaubo romano ir maniau, kad dabar būtų puikus metas tai padaryti (taip gaunasi, kad nušaunu du zuikius vienu šūviu?) Romanas pasakojamas iš trijų žmonių perspektyvų - Upytės kaimo kunigo Zigmo, laidotuvininko Jono ir tikybos mokytojos Karolinos. Laikui bėgant visų jų istorijos susisuka į vieną bendrą siūlų kamuoliuką, tačiau pradėkime nuo pradžių. Kunigo Zigmo šeimą ištinka didi netektis - miršta jo tėvas. Vyras jaučią prievolę gėdėti, bet prisimena, kad jo tėvas, buvęs Panevėžio mafijozas, jam tikrai nebuvo toks geras. Jis niekada nepalaikė Zigmo sprendimo stoti į seminariją ir visuomet buvo šiukštus bei piktas. Laidotuvių namų savininkas Jonas neseniai patyrė neįsivaizduojamą skausmą - nusižudė jo sužadėtinė Margarita. Rėgėjęs kokią įtaką žmonių psichologinei būklei gali turėti tokia skaudi netektis jis nusprendžia įgyvedinti savo idėją - linksmadotuves. Vyras mano, jog pavertęs laidotuves linksma ir pramogų kupina švente jis sugebėtų pagelbėti gedintiems artimiesiems kaip nesugebėjo padėti sužadėtinės tėvui. Tačiau koncervatyvių mažo kaimelio gyventojų nuomonė į tokią mintį yra ypač negatyvi - ar Jonui visai protelis nuvažiavo, jis čia tyčiojasi iš tradicijų? Tikybos mokytoja Panevėžyje dirbanti Karolina taip pat artima netekčiai. Visai neseniai nuo vėžio mirė jos mylimas mokinys Ričardas. Ar sutapimas, kad visi šie netektį patyrę žmonės pastraruoju metu jaučiasi lyg nesavi ir mato nebūtus dalykus? Ar visa tai tik jų vaizduotės vaisius? Knyga kupina kaltės jausmo, kuris apsupa tikėjimo, motinystės, gedulo bei santykių temas. Pagrindiniai veikėjai sunkiai taikosi su išgyvenamomis situacijomis, kaltina save. Negaliu sakyti, jog knyga man nepatiko, nes tikrai buvo aspektų, kurie mane sužavėjo bei paliko įspūdį. Romano siužetas buvo gan paprastas ir nuoseklus, tikrai nenukrypo į lankas ir buvo intiguojantis. Man taip pat patiko Zigmo bei Jono veikėjai, kurie buvo savotiškai kompleksiški ir verčiantys įžvelgti dalelę savęs, tačiau labiausiai mane nuvylė kūrinio pabaiga. Visą laiką kurta intriga pasirodė beprasmiška ir banali (vertė susimąstyti ar visa tai išties fantastikos elementai ar veikėjams tiesiog prasidėjo keista psichozė). Bandymas suvesti liaudies bei šiuolaikinius elementus man taip pat pasirodė šiek tiek nevykęs, kartais nervindavo pasirinktas buitinis rašymo stilius. Drįsčiau teigti, jog knygos žanro net negalėčiau priskirti siaubui, ji man pasirodė labiau psichologinė su trilerio elementais. Nepasaint to, romanas tikrai nėra blogas ir neatstūmė manęs nuo šių žanrų. Galbūt tiesiog nesupratau pagrindinės minties, juk visiems pasitaiko. Ypač džiaugiuosi dėl vieno - knyga man nesukėlė jokių košmarų (o tai buvo pati didžiausia mano baimė!!!)

"Miegas geriausiai saugo paslaptis."


Profile Image for Urtė.
205 reviews5 followers
October 9, 2026
Prisipažinsiu, lietuviškus siaubo romanus į rankas imu su nemažu smalsumu. Ne todėl, kad abejočiau mūsų rašytojų gebėjimais, o todėl, kad šio žanro kūrinių lietuvių literatūroje vis dar nėra tiek daug, kiek norėtųsi. Todėl Justino Visicko „Mirtis ir nuo gyvo neatstoja“ mane sudomino vos pasirodžiusi. O perskaičiusi galiu pasakyti viena – tai labai tvirtas debiutas, po kurio tikrai norėtųsi sulaukti ir daugiau autoriaus knygų.

Romane susipina kelios iš pirmo žvilgsnio skirtingos istorijos. Laidotuvininkas Jonas, išgyvenantis skaudžią netektį, sumano pakeisti nusistovėjusias lietuviškų laidotuvių tradicijas, tačiau jo idėjos ne visiems priimtinos. Kunigas Zigmas mėgina susitaikyti su sudėtinga savo šeimos praeitimi, o tikybos mokytoja Karolina po vieno mokinio laidotuvių susiduria su tuo, ką, regis, jau seniai norėjo pamiršti. Visų jų gyvenimuose pamažu ima dėtis keisti, sunkiai paaiškinami dalykai. Ir kuo toliau, tuo sunkiau atskirti, kur baigiasi tikrovė ir prasideda kažkas gerokai šiurpesnio.

Man labai patiko, kad autorius siaubą pasirinko kurti būtent lietuviškoje aplinkoje. Čia nėra kažkokių tolimų, mums svetimų vietovių ar sunkiai įsivaizduojamų žmonių. Priešingai – veikėjų tipažai tokie atpažįstami, kad, rodos, panašių žmonių kiekvienas esame sutikę. Mažo miestelio gyventojai, kunigas, mokytoja, laidotuvių tradicijų besilaikantys žmonės, jų prietarai, įsitikinimai ir nuolatinis rūpestis, ką pasakys kiti. Visa tai labai sava, lietuviška ir dėl to, mano akimis, dar įtaigiau. Juk kartais daug įdomiau skaityti apie keistenybes, vykstančias beveik tavo pašonėje, nei apie kokius nors užjūrio miestelius, kurių net pavadinimų nesugebėtum ištarti.

Dar vienas dalykas, kurį tikrai noriu pagirti, – pats siužeto išpildymas. Skaitydama visiškai įsitraukiau į istoriją ir nė karto nesuabejojau nei jos logiškumu, nei įtaiga. Net ir tada, kai pasakojimas pasukdavo antgamtiška linkme, viskas atrodė savo vietoje. Nebuvo jausmo, kad autorius tiesiog sugalvojo kokį nors netikėtą įvykį vien tam, kad nustebintų skaitytoją. Priešingai, jaučiau, kad istorija apgalvota, o atskiros jos dalys turi savo paskirtį. Man tai labai svarbu, ypač skaitant siaubo literatūrą, kurioje kartais pasitaiko, kad noras išgąsdinti nustelbia elementarų pasakojimo nuoseklumą.

Beje, kai kurios detalės man priminė Stepheno Kingo romanus. Ir ne todėl, kad autorius bandytų jį mėgdžioti. Veikiau dėl paties siaubo kūrimo būdo – kai iš pradžių viskas atrodo gana kasdieniška, netgi banalu, tačiau pamažu į tą įprastą gyvenimą ima skverbtis kažkas nepaaiškinamo. Taip pat dėl dėmesio veikėjams, jų praeičiai, kaltės jausmui ir vidiniams išgyvenimams. Juk Kingo kūryboje dažnai baisiausi dalykai slypi ne po lova ar tamsiame rūsyje, o pačiuose žmonėse. Panašų jausmą vietomis patyriau ir skaitydama šią knygą. Tik šįkart viskas persmelkta lietuviškos provincijos nuotaikos, kuri romanui suteikia savitumo.

Apskritai man pasirodė, kad „Mirtis ir nuo gyvo neatstoja“ yra ne vien apie antgamtinius reiškinius. Čia nemažai kalbama apie gedulą, kaltę, tikėjimą, praeities nuoskaudas ir tai, kaip skirtingai žmonės išgyvena netektį. Man ypač įdomi pasirodė pati mintis apie laidotuvių tradicijas. Esame taip įpratę prie tam tikrų ritualų ir nerašytų taisyklių, kad kartais net nesusimąstome, kodėl viskas turi vykti būtent taip. O kas nutinka, kai žmogus nusprendžia gedėti kitaip, nei iš jo tikisi aplinkiniai? Ar apskritai egzistuoja teisingas būdas išgyventi artimojo mirtį? Man patinka, kai siaubo romanas ne tik pasakoja keistą istoriją, bet ir palieka apie ką pagalvoti.

Tiesa, yra vienas dalykas, kuris manęs ir vėl neaplenkė. Tiksliau, kaip tik aplenkė – baimė. Skaitydama nejutau nei ypatingo nerimo, nei šiurpuliukų, nei noro prieš miegą patikrinti, ar po lova niekas nesislepia. Bet, tiesą sakant, man taip nutinka gana dažnai. Matyt, siaubo literatūrai mane išgąsdinti nėra taip paprasta. Ir vis dėlto nemanau, kad vien pagal tai reikėtų vertinti tokio žanro kūrinį. Juk siaubo romanas nebūtinai turi priversti bijoti, kad būtų geras. Kartais užtenka įdomios istorijos, įtaigios atmosferos ir jausmo, kad skaitai tikrai kokybiškai parašytą knygą.

O būtent tai čia ir radau. Labiausiai vertinu šį romaną dėl to, kad skaitant tiesiog matyti, kiek darbo į jį įdėta. Jaučiasi, kad autorius ne tik mėgsta siaubo žanrą, bet ir puikiai supranta, kaip jis veikia. Kad jam rūpi ne vien šiurpūs nutikimai, bet ir veikėjų motyvai, aplinka, smulkios detalės bei visos istorijos vientisumas. Niekas neatrodo parašyta atmestinai ar paskubomis. Ir man, kaip skaitytojai, toks kruopštumas kartais palieka net didesnį įspūdį nei pats siužetas.

Dar smagiau, kad visa tai pavyko jau pirmojoje knygoje. Žinoma, debiutas savaime nereiškia, kad autoriui reikia atleisti visus trūkumus ar girti vien už pastangas. Tačiau šiuo atveju tikrai nėra reikalo ieškoti pasiteisinimų. „Mirtis ir nuo gyvo neatstoja“ yra savarankiškas, įtraukiantis ir tvirtai parašytas romanas, kuris, mano nuomone, niekuo nenusileidžia ne vienam verstiniam šio žanro kūriniui.

Tad nors Justinas Visickas manęs ir neišgąsdino, sudominti jam tikrai pavyko. O tai, ko gero, ir yra svarbiausia. Nes užvertusi knygą galvojau ne apie tai, kodėl nebuvo baisu, o apie tai, kaip gerai viskas apgalvota ir kaip norėčiau paskaityti dar vieną šio autoriaus istoriją. Ir jeigu pirmasis bandymas toks stiprus, tikrai smalsu, ką jis parašys toliau.
Profile Image for Aiva B..
99 reviews3 followers
November 3, 2026
Skaičiau lėtai, pasilikdama po skyrių šio malonumo tamsiems rudens vakarams, ir kaip gaila, kad jie baigės! Sveikinu, Justinai, laukiam tęsinio! ♥️
Profile Image for Vilkelis.
72 reviews5 followers
November 9, 2026
Nežinau kaip baigtis turėjo, bet gal labiau pabaigą suvedęs į knygos pradžią būčiau (neskaičiusiems nesuprast 😊) . Na, ir kokių 50-100 psl mažiau pirmam kartui galėjo būti. Patiko, bet kiek prailgo
Profile Image for Mantas Radžiūnas.
3 reviews
Read
September 12, 2026
Niekada nerašiau atsiliepimų apie knygą, todėl čia bus pirmas kartas. Pirmas siaubo romanas, kuris man tikrai patiko. Nėra bereikalingų ištampymų tam, kad pasiekti 1000psl kaip Kingo knygose, viskas pakankamai greitu tempu ir įtraukia. Jei kas sakys, kad nėra siaubo elementų, pasakysiu tik tiek, pradėjus skaityti šitą knygą, po kelių dienų bevažiuojant mašina į mane įskrido paukščių būrys, sūnus naktimis pradėjo lipti iš lovos ir šauktis močiutės ir vieną kartą sapnavau, kaip migdau dukrą ir negaliu matyti jos akių. Tai tik įrodymas, kad siaubas neturi būti žudymai, jump scare'ai ar kažkokios makabriškos scenos, siaubas gali būti tai, kas keičia tavo pasaulio suvokimą, kas įsiskverbia į tave ir gasdina iš vidaus. Šiaip 6/5⭐️ bet Goodreads leidžia duot tik 5.
Profile Image for catzlionkaite.
1 review
September 12, 2026
Labai retai skaitau lietuvių autorių knygas, tačiau šia susidomėjau nuo pat pirmo Justino interviu, išėjusio per Laisvės TV kanalą. Šio mistiško susidomėjimo vedina, nuėjau į knygos pristatymą, gavau Justino parašą ir per vieną šeštadienio popietę įveikiau knygą.
Esu labai maloniai nustebinta - dialogų natūralumu, veikėjų developmentu. Skaitydama visada jaučiausi "šalia" jų dėl nuorodų į tokius kasdienius įpročius kaip Proto pemzos podcastas, iqos'as ar CS 🤭
Tikrai labai geras, mistiškas vakaro skaitinys. Vietomis oda smagiai pašiurpdavo, tačiau po baisensių scenų, tolesnės Jono, Karolinos ir Zigmo istorijos taip įtraukė, jog vertinu kaip labai gerą knygos balansą, nereikėjo poilsio nuo pastoviai pakilusio širdies ritmo. Seksiu tolimesnes Justino naujienas (tikiuosi, jog tokių bus)!
Profile Image for Monika Mažeikaitė.
5 reviews
September 22, 2026
Man - 6⭐️
Lietuviškoje kūryboje reta siaubo, trileriu, mistikos kūrinių. Bet šitas.. tikrai geriau vėlai vakare, būnant namie vienam geriau neskaityt 😅
Senai jau mane buvo kas taip įbauginę, taigi, autoriui pavyko :) man kraupiausi dalykai yra mistiniai, religiniai, susiję su dvasiomis. Kadangi, užaugau šalia bažnyčios ir klebonijos - prieš akis atrodo mačiau knygos siužetą, lyg filmą.
Perskaičiau greitai, beveik neatsitraukdama ir labai žaviuosi šiuo kūriniu.
Labai patiko epilogas sugrąžinęs į realybę, bet tikiu, kad dar ilgai minėsiu Zigmo, Jono, Karolinos vardus ir (ne)rekomenduosiu šią siaubo istoriją kitiems.
Profile Image for Renata Bakiene.
12 reviews1 follower
September 17, 2026
Įsigijus knygą norėjosi ją paturėti bei pataupyti, bet smalsumas padarė savo. Nenusivyliau, tiesiog “suvalgiau” istorija per pora kartų! Buvo verta dėmesio, vietomis tikrai netikėta, o tie šiurpuliukai turint pačiai gan lakią vaizduotę neleido nei kiek atsikvėpti. Pati esu iš Panevėžio tad pažystami vaizdiniai bei Upytės vietovės kėlė gan gera įspūdį! O tas senovės aprašymas bei nukėlimas į praeiti maloniai jaudino! Manau labai vykęs bandymas parašyti šiurpus ir mistiką keliantį kūrinį! Sveikintina ir manau norėtusi kažko dar panašaus! Sėkmės autoriui!
1 review
October 9, 2026
Negaliu atsidžiaugti kad turime tikrą lietuvišką siaubo knygą. Ir dar tokią gerą!
Esu visiška siaubų fanė ir mano nuomone ši knyga nė trupučio nenusileidžia užsienio rašytojams.
Vietomis išties stingo kraujas, o kelias iki tualeto naktį skaitant tapo siaubingu išbandymu.
Knygoje juntama siaubo karaliaus Stephen King dėstymo metodika panaudota tobulai.
Profile Image for Justina.
5 reviews2 followers
September 18, 2026
"Surijau" iki paskutinio knygos puslapio. Naktį vienam namuose nerekomenduoju skaityti...
Displaying 1 - 17 of 17 reviews