Mažosios Europos tautos

by Miroslav Hroch

Genres: History, Sociology, Politics

184 pages, Unknown Binding

First published January 1, 2012

About the author

Miroslav Hroch (* 1932) přednášel v letech 1956-2011 evropské dějiny novověku na Filosofické Fakultě a Fakultě humanitních studií Univerzity Karlovy. V roce 1994 založil na FF UK Seminář obecných a komparativních dějin. Soustředil se na problematiku vztahu obchodu a politiky, na dějiny revolucí, výklad utváření moderních evropských národů, úlohu historického vědomí. Publikoval řadu knižních monografií a syntéz, z nichž sedm bylo vydáno v zahraničí. Jeho odborné stati byly publikovány ve většině evropských zemí. Obdržel čestné doktoráty tří evropských univerzit. K jeho nejvýznamnějším publikacím patří: Buržoazní revoluce v Evropě (1981), Metody historikovy práce (1983), Social preconditions of national revival in Europe (1985), Evropská národní hnutí v 19. století (1986), Na prahu národní existence (1999), Pohledy na národ a nacionalismus (2003), Comparative studies in modern european history (2007) a Národy nejsou dílem náhody (německy 2005, česky 2009, anglicky 2015). V roce 2024 vydal knihu vzpomínek Jak jsem to tenkrát viděl

Reviews

[Edvinas Palujanskas · Rating 5 out of 5]

Puiki trumpa knyga apie mažųjų Europos tautų tautinių sąjūdžių formavimąsi, apskritai apie tai, kad yra nacionalizmas ir kaip jis formavosi. Kodėl vieni tautiniai sąjūdžiai prasidėjo anksčiau ar vėliau? Kokį vaizdmenį viename sąjūdyje vaidino miestiečiai, o kitame bajorai? Kokia buvo valstiečių padėtis skirtingose valstybėse? Kaip valstybingumo buvimas ar nebuvimas paveikė tautinius sąjūdžius? Šioje knygoje atsakoma į šiuos ir daugybę kitų klausimų.
Prieš susikuriant tautinėms valstybėms Europoje egzistavo trys didžiosios imperijos: Osmanų, Rusijos ir Habsburgų. Nei viena iš jų nebuvo nusiteikusi leisti susikurti tautinėms valstybėms, kurios paspruktų iš jų imperijų sudėties. Vis dėlto, tautiniai judėjimai, dėl daugybės knygoje išvardytų priežasčių, buvo patrauklūs žmonėms ir jie darė viską, kad galėtų gyventi savo tautinėse valstybėse. Kita vertus, kiekviena tauta norėjo daugiau žemės sau arba keldavo nepagrįstas istorines pretenzijas kitoms tautoms. Pavyzdžiui, Habsburgų imperijoje didžiausia kova vyko tarp austrų, kurie siekė išlaikyti vokiečių kalbos įtaką visoje imperijoje, ir vengrų, kurie siekė savo valdomose teritorijoje įvesti vengrų kalbą. Vengrai siekė savų tikslų ir net nemanė remti, pavyzdžiui kroatų ar slovakų tautinių judėjimų. O kaip Osmanų imperija? Kokios žemės turėtų priklausyti nepriklausomai Graikijos valstybei? Kas yra makedonai ir kuo jie skiriasi nuo kitų balkanų šalių?

Labai įdomi knyga, tačiau skirta ne pradedančiajam. Ji atliks savo darbą tik tada, jeigu skaitantysis turės pakankamai žinių apie Europos tautinių valstybių formavimosi priežastis, pasekmes ir didžiąsias kliūtis, kurias kai kurie tautiniai sąjūdžiai įveikė, o kai kurie dar tik bando įveikti.

Apie vengrus:

P.16. "Ko nepavyko nuveikti ginklu, nepraėjus nė dviem dešimtmečiams buvo įgyvendinta pasitelkus politinį spaudimą: po karo su Prūsija nusilpusi Austrija 1867m. sutiko įkurti dvilypę valstybę. Vengrija įgijo tokią plačią autonomiją, kad galime sakyti, jog vengrų tautinis sąjūdis pasiekė savo savo tikslą: jis sukūrė Vengrijos valstybę su savu valdančiuoju sluoksniu ir savu biurokratijos elitu. Vengrai apibrėžė tautą politiniu požiūriu ir laikė kiekvieną Vengrijos gyventoją piliečiu, kuris turėjo būti integruotas ir paaukštintas, išmokęs vengriškai. Taip buvo imta vykdyti asimiliacijos politika, per kurią vengrai tapo kitų tautinių judėjimų slopintojais".

Apie valstybingumą, kaip vieną svarbiausių tautiškumo formavimosi bruožų:

P.135. "Tik kai kurie tautiniai sąjūdžiai prasidėjo tokios nevaldančiosios etninės grupės sąlygomis, kuriai buvo įmanoma tapatintis su viduramžių ar ankstyvosios modernybės laikų valstybingumo tradicija. Pamažu nusilpusia, bet niekada galutinai nesunykusia valstybingumo tradicija buvo įmanoma remtis viduramžių Vengrijos karalystės žemėse kilusiam vengrų tautiniam sąjūdžiui, čekų sąjūdžiui Čekijoje(tai yra Bohemijoje - itin svarbiame Čekijos karalystės krašte), kroatų - Trilypėje kroatijos Slavonijos ir Dalmatijos karalystėje, taip pat ir norvegų bei škotų sąjūdžiai rėmėsi to paties pavadinimo viduramžių karalysčių tradicija. Po Žečpospolitos padalijimų tai galiojo ir Lietuvai".

P.136. "Daugelis kitų nevaldančiųjų etninių grupių moderniąją tautą kūrė niekada savo valstybingumo neįgijusioje teritorijoje: suomiai, slovakai, galisai, baltarusiai. Neretai vienos etninės grupės nariai gyveno kelių administracinių ar politinių vienetų teritorijoje: slovėnai, estai, latviai, flamandai. Jei pažvelgsime į šias perskyras laiko požiūriu, paaiškės, kad tautiniai sąjūdžiai anksčiau prasidėjo ten, kur egzistavo kokios nors viduramžių valstybingumo institucijų liekanos: Vengrijoje, Norvegijoje, Čekijoje".

[Greta Kat · Rating 2 out of 5]

Ar man patiko ją skaityti? Ne.
Ar tikėjausi, kad tapsiu protingesnė ir geriau pasiruošiu egzaminui? Taip.
Ar ji man padėjo? Nežinau.
Ar vos neužmigau N kartų beskaitydama? Taip.
Ar rekomenduočiau kitiems? Gal.

[Vaida Nikšaitė]

Sausokas, akademiškai metodiškas mūsuose mylimo ir gerbiamo čekų istoriko veikalas. Tačiau tikrai pravartus ir parankinis kaip mažųjų Europos tautų istorijos santraukų rinkinys.