Sekiau šią knygą vos tik ji pasirodė lietuviškoje rinkoje: pirmosios apžvalgos, interviu su autoriumi Laisvės TV kanale. o Narcos serialas jau ilgą laiką tūno mano to-watch sąraše (planavau peržiūrėti vos baigius knygą) ir atrodo, kad ši knyga žadėjo tik patį geriausią laiką skaitant ją, bet įtraukė, o po to skaitant pradėjo labai labai erzinti.
+ Pasakojimas apie Pablo vadinamąji „aukso amžių" labai primena vaizdus iš „Didžiojo Getsbio". Net įsivaizduoti tokius detalius vaizdus yra tobula;
+ įdomi priešpieša - mylinčio tėvo ir pasaulinio nusikaltėlio. Iš pradžių šitas dalykas buvo šio kūrinio kabliukas - įdomu buvo kaip pats Pablo Eskobaras sugebėjo išsaugoti švelnumą šeimai tuo pačiu šalindamas nuo savo kelio priešus, tačiau kai išaukštinamoji odė tėvui vis ėmėsi kartotis - jau planavau mesti šios knygos skaitymą;
- už kalbą, kuri buvo tokia saldi ir melodramatiška, kad net abejojau ar kartais čia ne kokio Santos Barbaros serialo scenarijus. Kaip jau ir minėjau, - kas per daug, tas nesveika - o šioje knygoje to dramatiškumo yra apstu, galima sakyti, gavau visų metų Telemundo Presenta dozę;
- už tai, kad atrodo kaip didelis nesėkmingas bandymas teisintis pasauliui už savo tėvo ar savo veiksmus. Norėjosi labai to Eskobaro biografijos, o ne vien verksmų ir atsiprašymų kratinio;
- už tą autoriaus paauglystės požiūrį į tam tikrus dalykus, kuris tiesiog drąskė man akis. Sakoma, jaunystė - kvailystė, bet manau tokių momentų gal visai nereikėtų demonstruoti knygoje, nes nei jie aktualūs, nei įdomuūs, tik greitai sunervina.
Na, knyga išėjo kaip išėjo, tikiuosi, kad Narcos serialas pasirodys visu gražumu. Taigi, reziumė: knyga būtų buvus visai gera, jei būtų atmetę tiek daug tų odžių tėvui. Neseniai išleido antrąją šios knygos dalį, kurioje yra visi sūnaus surinkti faktai apie tėvą po pirmosios knygos. Skamba intriguojančiai, bet po tokios pirmosios knygos nesekmės, nemanau, kad į rankas paimsiu antrają.