What do you think?
Rate this book
Tos akimirkos
„Herbjørg Wassmo sukūrė sodrų ir aistringą pasakojimą – apie rašytojos gyvenimą, apie moters gyvenimą, apie žmogaus gyvenimą.“
Maya Trovik Djuve, Dagbladet
Knygos autorė žengė išties drąsų žingsnį: ji prisipažino, kad rašydama Tas akimirkas nepabijojo atskleisti savo gyvenimo detalių.
Romano Tos akimirkos veikėja, vadinama tiesiog Ja, atkartoja panašius bruožus kaip ankstesnių knygų herojų Toros ir Dinos. Ji pažeidžiama ir kartu be galo stipri, nuožmi ir gaivalinga, tačiau nuskriausta. Ji priklauso kartai, kuri patyrė daug sunkumų. Anksti tapusi motina, romano veikėja nebaigia mokyklos, vargais negalais įstoja mokytis toliau. Ji augina sūnų, mėgina jaukintis nepažinią vyrišką meilę. Atšiaurūs santykiai, atsakomybė už vaiką, žema savivertė ir rūškana kasdienybė. Jai tenka rinktis – žengti lemiamą žingsnį ir susigrumti su kasdienybe ar prisitaikyti.
Herbjørg Wassmo romane pasakojama apie svyruojantį pasitikėjimą ir norą išsikovoti vietą pasaulyje, apie svajones ir nepalaužiamą valią eiti pirmyn. Apie meilės ilgesį ir išdavystę. Apie pažeidžiamumą ir giliai slepiamą atkaklumą.
Tos akimirkos – tai istorija apie moters gyvenimą Norvegijoje nesenoje praeityje, apie mokslus ir profesinę veiklą, apie vyrą ir vaikus, apie pastangas išsikovoti dalelę laiko sau, apie pagaulumą įspūdžiams ir ūmų pyktį, atvirumą pasauliui ir užsklęstą ryžtą. Tai istorija, kupina sodraus ir atšiauraus šiaurės Norvegijos gamtovaizdžio. Tai istorija apie jauną moterį, kuri išdrįso sulaužyti didžiausius tabu ir tapo viena žymiausių ir mėgstamiausių Norvegijos rašytojų.
Maya Trovik Djuve, Dagbladet
Knygos autorė žengė išties drąsų žingsnį: ji prisipažino, kad rašydama Tas akimirkas nepabijojo atskleisti savo gyvenimo detalių.
Romano Tos akimirkos veikėja, vadinama tiesiog Ja, atkartoja panašius bruožus kaip ankstesnių knygų herojų Toros ir Dinos. Ji pažeidžiama ir kartu be galo stipri, nuožmi ir gaivalinga, tačiau nuskriausta. Ji priklauso kartai, kuri patyrė daug sunkumų. Anksti tapusi motina, romano veikėja nebaigia mokyklos, vargais negalais įstoja mokytis toliau. Ji augina sūnų, mėgina jaukintis nepažinią vyrišką meilę. Atšiaurūs santykiai, atsakomybė už vaiką, žema savivertė ir rūškana kasdienybė. Jai tenka rinktis – žengti lemiamą žingsnį ir susigrumti su kasdienybe ar prisitaikyti.
Herbjørg Wassmo romane pasakojama apie svyruojantį pasitikėjimą ir norą išsikovoti vietą pasaulyje, apie svajones ir nepalaužiamą valią eiti pirmyn. Apie meilės ilgesį ir išdavystę. Apie pažeidžiamumą ir giliai slepiamą atkaklumą.
Tos akimirkos – tai istorija apie moters gyvenimą Norvegijoje nesenoje praeityje, apie mokslus ir profesinę veiklą, apie vyrą ir vaikus, apie pastangas išsikovoti dalelę laiko sau, apie pagaulumą įspūdžiams ir ūmų pyktį, atvirumą pasauliui ir užsklęstą ryžtą. Tai istorija, kupina sodraus ir atšiauraus šiaurės Norvegijos gamtovaizdžio. Tai istorija apie jauną moterį, kuri išdrįso sulaužyti didžiausius tabu ir tapo viena žymiausių ir mėgstamiausių Norvegijos rašytojų.
320 pages, Hardcover
First published January 1, 2013
12 people are currently reading
257 people want to read
About the author
Herbjørg Wassmo
49 books297 followersHerbjørg Wassmo (born Vesterålen, December 6, 1942) is a Norwegian author. She worked as a teacher in northern Norway until her debut as an author. Her debut work was a collection of poems, "Vingeslag" ("Beating of Wings"). Her major breakthrough was her first novel, "Huset med den blinde glassveranda" ("The House with the Blind Glass Porch") in 1981.
Her best known book is Dinas bok (Dina's Book) from 1989. This novel was made into a film with the title "I Am Dina" in 2002, starring Maria Bonnevie and Gérard Depardieu.
Her best known book is Dinas bok (Dina's Book) from 1989. This novel was made into a film with the title "I Am Dina" in 2002, starring Maria Bonnevie and Gérard Depardieu.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 44 reviews
October 10, 2015
Ko nozīmē būt sievietei, mātei, rakstniecei vietā un laikā, kad tā nav pieņemts un šitā nav labi, kad vīrs sānsoļus uzskata par sīkumu, kad neizrunātas lietas kā smaga ķēde savažo un velkas līdzi visu mūžu. Kas īsti ir mīlestība un kas pienākums? Vai vispār kaut kas ir? Vārdi un tēli, kas pieprasa runāt. Ziemeļu saule, ledains ūdens, vientulība un vienatne. Vīrieši mednieki, vīrieši runātāji. Alkas un ilgas, egoisms, aukstums, nicinājums, cīņa ar sevi un citiem, panākumi un brīvība. Atkailinoši. Vasmu vislabāk sapratīs sievietes.
Pilna atsauksme https://gramatas.wordpress.com/2015/1...
Pilna atsauksme https://gramatas.wordpress.com/2015/1...
December 10, 2025
Herbjorgas Vasmu grāmata "Šie mirkļi" ir jālasa lēnām, citādāk ar šo grāmatu nevar. Tā pieprasa savu tempu. Tas nav sprints, tās nav sacensības par ātrāk izlasīto grāmatu.
Šķiet, ka autore ar nodomu pietur lasītāju aiz piedurknes un pasaka "bet tu te pasēdi un tagad padomā". Un es domāju. Daudz.
Šķiet, ka autore ar nodomu pietur lasītāju aiz piedurknes un pasaka "bet tu te pasēdi un tagad padomā". Un es domāju. Daudz.
March 21, 2016
Šī grāmata nedod nekādas atbildes, tieši pretēji - tā apliecina, ka mēs katrs savā iekšējā pasaulē dzīvojam ar daudziem jo daudziem jautājumiem, kuri nodarbina mūs visu mūžu un uz kuriem tā arī nerodam atbildes, jo kurš gan var atbildēt? Grāmata, par kuru no vienas puses ir TIK DAUDZ KO TEIKT, bet no otras - TIK DAUDZ, par ko paklusēt.
November 6, 2015
Skarbi, skaudri un intīmi.
November 2, 2020
Neparasta grāmata. Intīmi atklāts stāsts, kurā rakstniece sevi izrunā trešajā personā. Ziemeļnieku klusēšana. Tāds kā lāsts, kuram ārkārtīgi sarežģīti stāties pretī. Nekad neizrunāto rakstniece atdod saviem darbiem.
"Ģimene, visi vienkop, diendienā. Klusēšana kā sērga. Kā ļaunums, kas grauž. Gadu aiz gada."
Dažbrīd, lasot, man bija sev jāatgādina, ka romāns ir autobiogrāfisks, jo tā tēli (piemēram, autores vīrs) un notikumi reizēm šķita tik lieliski izstrādāti un neparasti, kā radīti, nevis izstāstīti.
"Tas, kurš demonstrē varu un spēku, neparādījis, ka apveltīts arī ar intelektu, ir tikai dzīvnieks, kas iesprostots aplokā."
"Ģimene, visi vienkop, diendienā. Klusēšana kā sērga. Kā ļaunums, kas grauž. Gadu aiz gada."
Dažbrīd, lasot, man bija sev jāatgādina, ka romāns ir autobiogrāfisks, jo tā tēli (piemēram, autores vīrs) un notikumi reizēm šķita tik lieliski izstrādāti un neparasti, kā radīti, nevis izstāstīti.
"Tas, kurš demonstrē varu un spēku, neparādījis, ka apveltīts arī ar intelektu, ir tikai dzīvnieks, kas iesprostots aplokā."
June 17, 2019
Visaptveroši, visievelkoši, vis.
July 15, 2015
Blogiausia yra žodžiai, kurie niekuomet negali būti ištarti, taigi- ir užrašyti. Jie yra pati prapultis. Tai, kas niekad nepraeina.
July 31, 2017
interesanti, ka netiek izmantoti personvārdi. stāsts par vienas sievietes dzīvi, bet tai pašā laikā tur ir daudz kas vairāk.
August 10, 2016
SPOILERI (i guess)
Es gribēju šo grāmatu novērtēt labāk, bet beigas bija slinkas un es jūtos piekrāpta.
Nevaru noliegt, ka Vasmu un R. Kozlovskas valoda ir skaista, tomēr brīžiem man šis romāns šķita ļoti līekvārdīgs. Visvairāk tomēr kaitināja tas, ka nevienam netika iedots vārds. Lai gan raksturi bija ļoti detalizēti un lasītājam atklāti, man viņi palika karājamies gaisā tieši noslēpumaino "viņš", "viņa", "sieviete", "vīrietis" dēļ. Jā, romāns ir autobiogrāfisks, tomēr slēpjamo var paslēpt arī aiz izdomātiem vārdiem.
Un tad nu lielākā vilšanās - beigas. Pēc neskaitāmām lapusēm ar neko, kuras teorētiski var paskaidrot ar šī romāna brīžiem ikdienišķo raksturu, divas aizkustinošas, galvenajai varonei nozīmīgas nāves. Man personīgi radās sajūta, ka autore noslinkojusi, beigām izvēloties visaizkustinošāko, tomēr letāko triku. Protams, var uzskatīt, ka šīs nāves noslēdz dažādus posmus Viņas dzīvē, taču mani tas viegli aizkaitināja. Varbūt rakstniecei tomēr vajadzēja atkāpties no savas dzīves patiesībām, ja tā ir problēma ar šīm beigām. (Romānam tomēr nevajadzētu būt pašterapijai)
Šo domu es vēl neesmu gatava aizstāvēt, jo pati svārstos starp dažādiem viedokļiem, tomēr kaut kā likās, ka visu romānu katra vīrieša tēla tika uzsvērtas tikai sliktās īpašības, un tad pēkšņi beigās īstais un vienīgais un perfektais, kas, manuprāt, nesadraudzējās ar ideju par aprakstīto sievieti.
Es gribēju šo grāmatu novērtēt labāk, bet beigas bija slinkas un es jūtos piekrāpta.
Nevaru noliegt, ka Vasmu un R. Kozlovskas valoda ir skaista, tomēr brīžiem man šis romāns šķita ļoti līekvārdīgs. Visvairāk tomēr kaitināja tas, ka nevienam netika iedots vārds. Lai gan raksturi bija ļoti detalizēti un lasītājam atklāti, man viņi palika karājamies gaisā tieši noslēpumaino "viņš", "viņa", "sieviete", "vīrietis" dēļ. Jā, romāns ir autobiogrāfisks, tomēr slēpjamo var paslēpt arī aiz izdomātiem vārdiem.
Un tad nu lielākā vilšanās - beigas. Pēc neskaitāmām lapusēm ar neko, kuras teorētiski var paskaidrot ar šī romāna brīžiem ikdienišķo raksturu, divas aizkustinošas, galvenajai varonei nozīmīgas nāves. Man personīgi radās sajūta, ka autore noslinkojusi, beigām izvēloties visaizkustinošāko, tomēr letāko triku. Protams, var uzskatīt, ka šīs nāves noslēdz dažādus posmus Viņas dzīvē, taču mani tas viegli aizkaitināja. Varbūt rakstniecei tomēr vajadzēja atkāpties no savas dzīves patiesībām, ja tā ir problēma ar šīm beigām. (Romānam tomēr nevajadzētu būt pašterapijai)
Šo domu es vēl neesmu gatava aizstāvēt, jo pati svārstos starp dažādiem viedokļiem, tomēr kaut kā likās, ka visu romānu katra vīrieša tēla tika uzsvērtas tikai sliktās īpašības, un tad pēkšņi beigās īstais un vienīgais un perfektais, kas, manuprāt, nesadraudzējās ar ideju par aprakstīto sievieti.
April 27, 2014
Jeg kunne slet ikke lide denne bog. Den falder i kategori med en del anden skandinavisk litteratur, som jeg heller ikke kan blive venner med - fx. Lars Saabye Christensen. Det er bøger, som vinder priser og som får flotte anmeldelser og som mange af mine venner synes godt om. Men jeg kan dem bare ikke.
Wassmos Dina-bøger var jo vidt berømte og læst af *alle*, men jeg gik udenom dem dengang, fordi jeg anede, at jeg ikke ville bryde mig om dem. Har heller ikke set filmen.
Nu hvor jeg har læst Wassmos selvbiografi, hvor hun konsekvent omtaler sig selv som "hun", ved jeg, at jeg ikke skal forsøge mig mere med hende. Jeg bliver irriteret over sætninger som denne: "Ordene. For tristhed. Ord for uro. Ord for lugt og smag. Men glæde? Nej. Al den slags må vente." Irriteret, fordi jeg ikke forstår, hvorfor sætningen skal brydes op på den måde. Bliver. det. større. kunst. fordi. der. er. flere. punktummer?
Jeg finder også, at hovedpersonen gør alt for at gøre sit eget liv så vanskeligt og hårdt som muligt. Hun kommunikerer ikke, men forventer, at hendes omgivelser skal læse hendes tanker. Det kan de så ikke, og så undrer hun sig over, at de reagerer på mærkelige måder, bliver sure og kede af det.
Hun skriver et sted: "Hans skjortebryst er vådt, men han ænser det ikke, det skal han have." Hvorfor det? Et andet sted skriver hun: "det er sådan det er, tænker hun. Mænd taler. Kvinder lytter og tænker." Øh nej, nogle mennesker taler, andre lytter og tænker, atter andre taler, lytter og tænker, det har sgu ikke noget med køn at gøre.
Flere steder omtales andre norske forfattere. Selv jeg, der virkelig ikke er velbevandret i norsk litteratur, kan genkende nogle af dem, så jeg gætter, at mere skandi-litterære læsere ingen problemer har med at gætte, hvem de andre er. Hvorfor skal det være sådan halv-hemmeligt hvem de er, når alle alligevel kan regne det ud? Især finder jeg det mærkeligt, at Hamsun ikke nævnes ved navn - han er da særdeles død!?
En tone af selvynk går igennem hele bogen - formentlig er det det, der generer mig mest. Selvom hun mere end antyder, at hun blev seksuelt misbrugt af sin far som barn, så synes jeg stadig ikke, at hendes tilværelse giver grobund for så meget selvmedlidenhed.
E-bogen er pænt udstyret og der var ingen ombrydningsfejl.
Wassmos Dina-bøger var jo vidt berømte og læst af *alle*, men jeg gik udenom dem dengang, fordi jeg anede, at jeg ikke ville bryde mig om dem. Har heller ikke set filmen.
Nu hvor jeg har læst Wassmos selvbiografi, hvor hun konsekvent omtaler sig selv som "hun", ved jeg, at jeg ikke skal forsøge mig mere med hende. Jeg bliver irriteret over sætninger som denne: "Ordene. For tristhed. Ord for uro. Ord for lugt og smag. Men glæde? Nej. Al den slags må vente." Irriteret, fordi jeg ikke forstår, hvorfor sætningen skal brydes op på den måde. Bliver. det. større. kunst. fordi. der. er. flere. punktummer?
Jeg finder også, at hovedpersonen gør alt for at gøre sit eget liv så vanskeligt og hårdt som muligt. Hun kommunikerer ikke, men forventer, at hendes omgivelser skal læse hendes tanker. Det kan de så ikke, og så undrer hun sig over, at de reagerer på mærkelige måder, bliver sure og kede af det.
Hun skriver et sted: "Hans skjortebryst er vådt, men han ænser det ikke, det skal han have." Hvorfor det? Et andet sted skriver hun: "det er sådan det er, tænker hun. Mænd taler. Kvinder lytter og tænker." Øh nej, nogle mennesker taler, andre lytter og tænker, atter andre taler, lytter og tænker, det har sgu ikke noget med køn at gøre.
Flere steder omtales andre norske forfattere. Selv jeg, der virkelig ikke er velbevandret i norsk litteratur, kan genkende nogle af dem, så jeg gætter, at mere skandi-litterære læsere ingen problemer har med at gætte, hvem de andre er. Hvorfor skal det være sådan halv-hemmeligt hvem de er, når alle alligevel kan regne det ud? Især finder jeg det mærkeligt, at Hamsun ikke nævnes ved navn - han er da særdeles død!?
En tone af selvynk går igennem hele bogen - formentlig er det det, der generer mig mest. Selvom hun mere end antyder, at hun blev seksuelt misbrugt af sin far som barn, så synes jeg stadig ikke, at hendes tilværelse giver grobund for så meget selvmedlidenhed.
E-bogen er pænt udstyret og der var ingen ombrydningsfejl.
November 13, 2019
▪️”Ji pilve nešiojasi gėdą. Jeigu nesugebės rasti išeities, galės tiesiog numirti.<...> Dabar gyvenimas padalintas į mėnesius. Liko tik septyni su puse mėnesio.<...> Žemai apačioje- akmenys ir tamsus vanduo. Tai truktų vos kelias sekundes. Ji juk žino.”
▪️”Blogiausia yra žodžiai, kurie niekuomet negali būti ištarti, taigi- ir užrašyti. Jie yra pati prapultis.”
▪️”Ji gaudo spalvas skylėtu žvejo tinkleliu. Spalvos mainosi, pavirsta į žodžius, kuriuos ji surenka į skardinę nuo mėsos kukulių. Šie vėl išsprūsta <...>. Ji uždengia delnu, kad nulaikytų juos vietoje. Žodžius. Skirtus nusakyti liūdesiui. Nerimui. Kvapui ir skoniui. O kaip dėl džiaugsmo? Ne. Tokiems dalykams teks palaukti.”
▪️”Vienatvė nebaisi. Su sąlyga, kad esi viena.”
▪️”Lauki šilto žodžio <...> Lauki saulės. Pavasario. Lauki sekmadienio.”
▪️”Nejau nežinai, kad be svajonių ir ambicijų niekas nepajėgus ką nors nuveikti šiame gyvenime? Ar siuvimo reikmenų dėžutė- vienintelė tavo erdvė?”
▪️“Gyvenimas įgyja prasmę tik per veiksmą.”
▪️”Ar tai yra tikroji žmogaus gėda, nebūti pakankamai stipriam?”
▪️”Mama ją išlaisvino. Ji gali išsakyti, kas nutylėta.”
September 24, 2016
Fantastiske Wassmo er tilbage, i stor stil med et tilbageblik, på den forfærdelige opvækst hun har haft, i det nordligste norge, med en far der misbrugte hende, og en mor der aldrig forstod, hvorfor og hvordan, tingene hang sammen,( hun må jo have været både døv og blind), for ikke at opdage, at hendes datter i den grad mistrivedes, både i skolen og hjemmet.
Vi følger den unge Herbjørg, der på usikre ben, vakler gennem tilværelsen,en Herbjørg der aldrig tror på sig selv, og sine evner, hverken som mor eller kone for sin mand, da hun udgiver sin første bog, er det stadigvæk på vaklende ben,og til evighed tvivlende på sin egen formågen, en bog og svigt, svig, kærlighed og kølighed,om barske vilkår for en spirende forfatter, hun har ikke haft det nemt, og dog er dette ikke en klagesang, men et efterskrift, på noget der hører en anden tid til.
meget læseværdig.
Jeannette Andersen
Vi følger den unge Herbjørg, der på usikre ben, vakler gennem tilværelsen,en Herbjørg der aldrig tror på sig selv, og sine evner, hverken som mor eller kone for sin mand, da hun udgiver sin første bog, er det stadigvæk på vaklende ben,og til evighed tvivlende på sin egen formågen, en bog og svigt, svig, kærlighed og kølighed,om barske vilkår for en spirende forfatter, hun har ikke haft det nemt, og dog er dette ikke en klagesang, men et efterskrift, på noget der hører en anden tid til.
meget læseværdig.
Jeannette Andersen
July 12, 2014
Het boek roept net als de andere Wassmo boeken een eenzame stemming op. Onder de oppervlakte sluimert een geheim waar de hoofdpersoon onder gebukt gaat. Meer dan de verhaallijn (die ik vaak vergeet) blijft me de sfeer in het boek bij. De schrijfstijl is heel mooi: korte krachtige zinnen afgewisseld met langere duidingen van haar karakter.
Read
November 5, 2016Knygą "išvargau" vien todėl, jog tai mano mylima Wassmo. Juk Wassmo stebina, žavi, triuškina. Na bet ši knyga anaiptol. Bet gal autobiografijoms ir nereikia kelti tokių reikalavimų...
January 3, 2017
Weer een mooi geschreven boek en boeiend om te zien hoeveel persoonlijke ervaringen Wassmo in haar boeken verwerkt heeft.
April 17, 2020
Keista, dviprasmiškus jausmus sukelianti knyga, tačiau tuo pačiu atsitraukti nuo jos skaitymo sunkoka.
September 4, 2024
#tosakimirkos (knygos apžvalga)
Ši istorija – realybė, persipynusi su iliuzijomis ar kitu pasauliu. Vietomis sunku atskirti tikrovę nuo kliedesių. Tai knyga, kurioje meilė, gyvenimas ir mirtis yra neatsiejami vienas nuo kito. Veiksmas vyksta daugelyje vietų, nuo Norvegijos fiordų iki Paryžiaus miesto gatvių. Rašymo stilius yra pakankamai sudėtingas ir įmantrus, su prasmingomis žodinės išraiškos formomis. Kai kuriais momentais atrodo, kad atrandi rašytojos rašomo naujo romano fragmentus. Kūrinyje rašoma trečiuoju asmeniu, tarsi stebint kažkam iš šalies, nėra įprastų dialogų. Veikėjai, kaip „Ji“, „Tėvas“, „Motina“, „Jis“, neturi vardų. Jai atveriant širdies sopulius, baimę, nesupratimą ir abejones, susipažįstama su tėvu. Ji, neapkenčianti tėvo dėl patirtos prievartos, nesupranta, kodėl mama nenorėjo išsilaisvinti. Mamos mirtis suteikia Jai galimybę prabilti apie tai, kas buvo tiek metų nutylėta, nes visuomenėje buvo priimta būti kartu, norint išvengti gėdos šešėlio. Tačiau nutylėjimas iš Jos pareikalauja glaudaus ryšio su mama, galimybės gyventi normalų gyvenimą ir atsakyti sau į klausimą, ar mama žinojo. Daug kartų pažeminta, Ji gyvena toliau ir nebijo naujų ryšių, tik supranta, kad jei tai nėra tinkamas variantas, nereikia tęsti ryšio, kuris veda į niekur. Rašytoja romanui einant į pabaigą leidžia suprasti, kad paskutinysis vyras seka paskui Ją, o ne Ji paskui kažką.
Tai knyga apie moters išgyvenimus, kurie ją subrandina, kovą su pačia savimi ir dvasinės ramybės paieškas, savęs atradimą. Būti moterimi – tai turėti galimybių, persipynusių su našta. Moteris myli ne taip atvirai, nekenčia, bet tyli, daug atleidžia, suklumpa ir stengiasi nepalūžti, abejoja, klysta, tačiau atranda ryžtą siekti savo tikslų. Kai moteris prieina liepto galą, jai būtina atsipeikėti arba sukaupti drąsą ir susikurti pasaulį tokį, kokiame norisi gyventi. Kad ir kaip kartais skauda, reikia pasirinkti vietą ir tikslus, pasikliaujant protu ar intuicija, nesistengiant jų užgniaužti. Svarbu netapti mase, nes, kaip teigia autorė, keistas dalykas yra gedėjimas krūvoje – žmonių veidų išraiška tampa užkrečiamai unisoninė, nors kiekvienas savyje gedi skirtingai.
Ši istorija – realybė, persipynusi su iliuzijomis ar kitu pasauliu. Vietomis sunku atskirti tikrovę nuo kliedesių. Tai knyga, kurioje meilė, gyvenimas ir mirtis yra neatsiejami vienas nuo kito. Veiksmas vyksta daugelyje vietų, nuo Norvegijos fiordų iki Paryžiaus miesto gatvių. Rašymo stilius yra pakankamai sudėtingas ir įmantrus, su prasmingomis žodinės išraiškos formomis. Kai kuriais momentais atrodo, kad atrandi rašytojos rašomo naujo romano fragmentus. Kūrinyje rašoma trečiuoju asmeniu, tarsi stebint kažkam iš šalies, nėra įprastų dialogų. Veikėjai, kaip „Ji“, „Tėvas“, „Motina“, „Jis“, neturi vardų. Jai atveriant širdies sopulius, baimę, nesupratimą ir abejones, susipažįstama su tėvu. Ji, neapkenčianti tėvo dėl patirtos prievartos, nesupranta, kodėl mama nenorėjo išsilaisvinti. Mamos mirtis suteikia Jai galimybę prabilti apie tai, kas buvo tiek metų nutylėta, nes visuomenėje buvo priimta būti kartu, norint išvengti gėdos šešėlio. Tačiau nutylėjimas iš Jos pareikalauja glaudaus ryšio su mama, galimybės gyventi normalų gyvenimą ir atsakyti sau į klausimą, ar mama žinojo. Daug kartų pažeminta, Ji gyvena toliau ir nebijo naujų ryšių, tik supranta, kad jei tai nėra tinkamas variantas, nereikia tęsti ryšio, kuris veda į niekur. Rašytoja romanui einant į pabaigą leidžia suprasti, kad paskutinysis vyras seka paskui Ją, o ne Ji paskui kažką.
Tai knyga apie moters išgyvenimus, kurie ją subrandina, kovą su pačia savimi ir dvasinės ramybės paieškas, savęs atradimą. Būti moterimi – tai turėti galimybių, persipynusių su našta. Moteris myli ne taip atvirai, nekenčia, bet tyli, daug atleidžia, suklumpa ir stengiasi nepalūžti, abejoja, klysta, tačiau atranda ryžtą siekti savo tikslų. Kai moteris prieina liepto galą, jai būtina atsipeikėti arba sukaupti drąsą ir susikurti pasaulį tokį, kokiame norisi gyventi. Kad ir kaip kartais skauda, reikia pasirinkti vietą ir tikslus, pasikliaujant protu ar intuicija, nesistengiant jų užgniaužti. Svarbu netapti mase, nes, kaip teigia autorė, keistas dalykas yra gedėjimas krūvoje – žmonių veidų išraiška tampa užkrečiamai unisoninė, nors kiekvienas savyje gedi skirtingai.
August 4, 2019
Geschrokken en toch weer niet. Ook zonder de achterflap te lezen wist ik al erg vlug dat dit boek autobiografisch is. Maar algauw herkende ik stukjes van de Tora-trilogie, de verhaallijn lijkt zich te kronkelen doorheen dit eerder gepubliceerd werk dat zo blijkt nu wel erg veel zeer persoonlijke elementen bevat. Niet alleen stelt de auteur zich kwetsbaar op als ze vertelt hoe ze heeft moeten vechten voor haar zelfstandigheid en onafhankelijkheid, ze zegt ook duidelijk dat ze van jongsaf aan gelijkaardige ervaringen als Tora heeft meegemaakt. Dat komt rauw binnen, ik besefte niet dat in het beschaafde Noorwegen, dat in de jaren '50 en '60 van de vorige eeuw een sterke economische groei meemaakte, dergelijke toestanden bestonden en blijkbaar niet aangeklaagd werden. (Auteur Herbjørg Wassmo °1942.)
Verder niks dan lof voor de schrijfstijl. Ze houdt een mooi tempo aan, het verhaal krijgt een eigen ritme dat ervoor zorgt dat je niet uit de pas geraakt bij de passages waarbij je even diep moet ademhalen. Ik stel me erbij voor dat ze het verhaal voorleest met erg weinig stemnuances, erg gelijkmatig zonder uitschieters maar wel op een aangename toon. Een ervaren radiostem.
Na haar twee trilogieën (Tora en Dina) ben ik klaar voor nog meer werk van haar.
Verder niks dan lof voor de schrijfstijl. Ze houdt een mooi tempo aan, het verhaal krijgt een eigen ritme dat ervoor zorgt dat je niet uit de pas geraakt bij de passages waarbij je even diep moet ademhalen. Ik stel me erbij voor dat ze het verhaal voorleest met erg weinig stemnuances, erg gelijkmatig zonder uitschieters maar wel op een aangename toon. Een ervaren radiostem.
Na haar twee trilogieën (Tora en Dina) ben ik klaar voor nog meer werk van haar.
October 1, 2025
Szczera i autentyczna, aż do bólu książka. Bohaterka z krwi i kości, wątki biograficzne same się nasuwają. Ta książka boli, bo wżera się do umysłu i do serca, nie można przestać o niej myśleć. W niej są głębokie pokłady "strumienia świadomości", szczera i autentyczna, aż do bólu książka.
Autorka zawarła myśli i doświadczenia wszystkich kobiet na świecie. Ta „ona” jest dla mnie bardzo uniwersalna, ”everyman” ,każdy i nikt jednocześnie. Może jest tak dlatego, że to powieść napisana życiem i każda kobieta może wziąć coś z bohaterki?
Bardzo długo nie mogłam się przyzwyczaić do formy powieści. Te zdania bez podmiotu, bardzo mnie denerwowały, często były niezrozumiałe i za mało dialogów, które są ważnym elementem powieści. W końcu się przyzwyczaiłam i rozumiem ,że musiało tak być, by oddać autentyczność przeżyć bohaterki.
Podziwiam odwagę Wassmo, bo trzeba mieć niesamowitą odwagę, by napisać taką książkę, by tak dogłębnie siebie i swoje życie przeanalizować. „Czapki z głów” dla tej Pani.
Na pewno przeczytam wszystkie Jej książki z poezją włącznie, ponieważ pięknie pisze i prozę i poezję. Polecam
Autorka zawarła myśli i doświadczenia wszystkich kobiet na świecie. Ta „ona” jest dla mnie bardzo uniwersalna, ”everyman” ,każdy i nikt jednocześnie. Może jest tak dlatego, że to powieść napisana życiem i każda kobieta może wziąć coś z bohaterki?
Bardzo długo nie mogłam się przyzwyczaić do formy powieści. Te zdania bez podmiotu, bardzo mnie denerwowały, często były niezrozumiałe i za mało dialogów, które są ważnym elementem powieści. W końcu się przyzwyczaiłam i rozumiem ,że musiało tak być, by oddać autentyczność przeżyć bohaterki.
Podziwiam odwagę Wassmo, bo trzeba mieć niesamowitą odwagę, by napisać taką książkę, by tak dogłębnie siebie i swoje życie przeanalizować. „Czapki z głów” dla tej Pani.
Na pewno przeczytam wszystkie Jej książki z poezją włącznie, ponieważ pięknie pisze i prozę i poezję. Polecam
December 3, 2024
Raamatut lugema hakates ei meeldinud see mulle üldse. Imelik stiil, kus ühelgi tegelasel ei ole nime, kõik tegelased on temad, mehed, poisid, … . Ka peategelane on tema, ehkki kõike jutustatakse läbi peategelase silmade ja tajude. Joonistub pilt naisest, kes ei suuda justkui millestki rõõmu tunda, aga kokkuvõttes on ju tegemist tema edulooga. Siiski läbi elu episoodide, tajude ja unenägude kujunes peategelase üsna kronoloogiline elulugu põhikooli lõpuklassist keskeani, mis aegamööda hakkas mingil imelikul viisil üha enam paeluma. Kui see on tõesti autobiograafiline romaan, on tegemist autori ja tema pereliikmete väga sügavalt isiklike valusate teemade käsitlemisega.
Read
March 16, 2020Herbjørg, du er litt av ei dame. Har alltid elsket bøkene dine. Du skriver så ... sanselig ! Og denne biografien du har skrevet - er så utrolig fin. Takk for intenst og klokt følge gjennom denne boken. Jeg er dypt fascinert av ditt liv , dine tanker . Din trass og ditt mot og din sårbarhet . Jeg er utrolig glad i biografier , denne traff meg veldig . Alle disse øyeblikk - som hun forstørrer , utvider - og tar oss med inn i. Hennes vei til å bli et helt og fritt menneske . Ai ai, hun skriver så bra!!!! Og ja, boken ble lyttet ferdig på ferie ved det Liguriske hav.... nyt lesesommern!
December 28, 2022
Découverte, avec Herbjørg Wassmo, de la littérature norvégienne et de ses femmes et hommes rugueux, économes en sentiments et en mots. Le style est à leur image : osseux, anguleux mais riche d’une poésie étonnamment lumineuse. J’espère que vous aimerez également cette histoire d’émancipation et d’écriture… qui semble constituer le fil rouge des livres de cet été, qui ont pourtant été choisis un peu « au hasard » !
October 4, 2023
Wassmo , žinoma , gerai rašo
Kaip supratau, tai autobiografinė , ji neabejotinai stipri moteris , ypač , kai žinai , kad gyveno seniau ( jai 80 dabar ) ..
Ir ši Jos knyga priminė kà tik skaitytà Rooney “gražus pasauli”
Bet kitos jos knygos , “ Dinos knyga “ , “ 7 susitikimas “ man atrodė daug stipresnės
Kaip supratau, tai autobiografinė , ji neabejotinai stipri moteris , ypač , kai žinai , kad gyveno seniau ( jai 80 dabar ) ..
Ir ši Jos knyga priminė kà tik skaitytà Rooney “gražus pasauli”
Bet kitos jos knygos , “ Dinos knyga “ , “ 7 susitikimas “ man atrodė daug stipresnės
December 26, 2017
Herbjørg Wassmo tournait autour du pot des confidences, avec ce livre elle soulève un pan du voile. Ce qui est bluffant c’est la manière de se livrer tout en restant silencieuse. Là, les émotions ne se lisent pas, elles se ressentent.
December 15, 2025
Lyd og læsebog/ læseklub.
En ung kvinde bliver lærer og flytter til Nord morgen med sin mand.
Hun vil senere læse videre og har fået et par børn. Selvbiografi? Overgreb, kvinde vil mere end mand. Mand er et fordrukken skvat.
Spændende læsning.
En ung kvinde bliver lærer og flytter til Nord morgen med sin mand.
Hun vil senere læse videre og har fået et par børn. Selvbiografi? Overgreb, kvinde vil mere end mand. Mand er et fordrukken skvat.
Spændende læsning.
July 18, 2017
Beundrer Herbjørg Wassmo. Hun skriver igjen fantastisk, denne gangen selvbiografisk, og for et liv...tar av meg hatten for denne damen. Denne boka ga meg tårer i øynene og berørte meg sterkt.
July 13, 2021
Ze schrijft over zichzelf alsof ze een personage in een boek is, met dezelfde beeldende kracht.
September 17, 2023
3,75 stars.
About the writer's own life
Written in the third person.
Very good, her earlier books I quoted them higher anyhow.
But anyhow she is a great writer!
About the writer's own life
Written in the third person.
Very good, her earlier books I quoted them higher anyhow.
But anyhow she is a great writer!
May 14, 2024
Grāmata, kas dod iespēju iekāpt pagājušā gadsimta Norvēģijas ikdienā, uzzināt kāda bija parastu cilvēku dzīve. Kā ceļojums vienlaicīgi laikā un telpā. Patīk šādi ceļojumi.
This entire review has been hidden because of spoilers.
November 26, 2014
La syntaxe surprend au début. On s'y fait vite, léger flou énonciatif (ou peut-être n'étais-je pas assez attentive). J'ai été très prise par le livre, suis entrée dans l'univers mental de la narratrice, toujours des réflexions (condition féminine) qui me parlent. Simone de Beauvoir est une référence centrale pour le personnage, avec une ou deux autres figures (un prix nobel nébuleux -pour moi- : qui peut-il être ?).
Je n'ai pas fait très attention : est-ce que c'est autobiographique ? C'est l'impression que ça donne. Le parcours d'une femme qui devient écrivain, pas par hasard du tout : elle écrit depuis le lycée mais on se demande si elle aura l'opportunité de s'y consacrer. Personne ne la lui donne, elle doit la prendre (en filigrane malgré tout : les dotations des prix, des associations...) et trouver le temps, entre ses devoirs de mère, d'épouse, et d'institutrice engagée. On lui reproche son choix, elle en paie le prix.
Et puis, à partir de la 300è page env, perte d'intensité, je ne sais pas pourquoi :le livre ? mon ryhtme de lecture ?
Le personnage bataille sans cesse : écrire, être reconnue en tant que personne digne de respect par les autres mais surtout par elle même... Ses problèmes ne sont pas résolus, les haines enfantines demeurent, les gens ne changent pas.
Je n'ai pas fait très attention : est-ce que c'est autobiographique ? C'est l'impression que ça donne. Le parcours d'une femme qui devient écrivain, pas par hasard du tout : elle écrit depuis le lycée mais on se demande si elle aura l'opportunité de s'y consacrer. Personne ne la lui donne, elle doit la prendre (en filigrane malgré tout : les dotations des prix, des associations...) et trouver le temps, entre ses devoirs de mère, d'épouse, et d'institutrice engagée. On lui reproche son choix, elle en paie le prix.
Et puis, à partir de la 300è page env, perte d'intensité, je ne sais pas pourquoi :le livre ? mon ryhtme de lecture ?
Le personnage bataille sans cesse : écrire, être reconnue en tant que personne digne de respect par les autres mais surtout par elle même... Ses problèmes ne sont pas résolus, les haines enfantines demeurent, les gens ne changent pas.
Displaying 1 - 30 of 44 reviews