Hacía casi dos años que Lisey Debusher Landon había perdido a su marido Scott, después de veinticinco años de matrimonio y de una intimidad tan profunda que a veces les daba miedo. Scott había sido un escritor muy premiado y de gran éxito y también un hombre muy complicado. Al principio de su relación, Lisey tuvo que aprender mucho de él sobre libros y sobre sangre. Más adelante supo que había un lugar donde Scott se refugiaba, un lugar que cerraba sus heridas y le aterrorizaba a la vez, que le inspiraba todas las ideas que necesitaba para vivir pero que también podría devorarlo. Ahora le toca a Lisey enfrentarse con los demonios de Scott. Le toca a Lisey viajar a Boo'ya Moon. Lo que había empezado con la decisión de la viuda de ordenar los papeles de su marido famoso se convierte en un viaje casi mortal hacia la oscuridad que él habitó...
Stephen Edwin King was born the second son of Donald and Nellie Ruth Pillsbury King. After his father left them when Stephen was two, he and his older brother, David, were raised by his mother. Parts of his childhood were spent in Fort Wayne, Indiana, where his father's family was at the time, and in Stratford, Connecticut. When Stephen was eleven, his mother brought her children back to Durham, Maine, for good. Her parents, Guy and Nellie Pillsbury, had become incapacitated with old age, and Ruth King was persuaded by her sisters to take over the physical care of them. Other family members provided a small house in Durham and financial support. After Stephen's grandparents passed away, Mrs. King found work in the kitchens of Pineland, a nearby residential facility for the mentally challenged.
Stephen attended the grammar school in Durham and Lisbon Falls High School, graduating in 1966. From his sophomore year at the University of Maine at Orono, he wrote a weekly column for the school newspaper, THE MAINE CAMPUS. He was also active in student politics, serving as a member of the Student Senate. He came to support the anti-war movement on the Orono campus, arriving at his stance from a conservative view that the war in Vietnam was unconstitutional. He graduated in 1970, with a B.A. in English and qualified to teach on the high school level. A draft board examination immediately post-graduation found him 4-F on grounds of high blood pressure, limited vision, flat feet, and punctured eardrums.
He met Tabitha Spruce in the stacks of the Fogler Library at the University, where they both worked as students; they married in January of 1971. As Stephen was unable to find placement as a teacher immediately, the Kings lived on his earnings as a laborer at an industrial laundry, and her student loan and savings, with an occasional boost from a short story sale to men's magazines.
Stephen made his first professional short story sale ("The Glass Floor") to Startling Mystery Stories in 1967. Throughout the early years of his marriage, he continued to sell stories to men's magazines. Many were gathered into the Night Shift collection or appeared in other anthologies.
In the fall of 1971, Stephen began teaching English at Hampden Academy, the public high school in Hampden, Maine. Writing in the evenings and on the weekends, he continued to produce short stories and to work on novels.
Lizės istorija, pasakojanti apie mirusį genijų-rašytoją, po savęs palikusį daug dėžių su neišleistais kūriniais, daug problemų ir daug meilės savo gyvenimo išrinktajai Lizei, nėra neperkandama metafora Kingo gerbėjui, aiškiai žinančiam, kad tai – mėgstamiausias Maestro kūrinys. Prieš daugiau nei du dešimtmečius partrenktas automobilio ir po ilgų gydymo mėnesių sugrįžęs į savo kabinetą, Stephenas jį rado pertvarkytą žmonos Tabithos. Pertvarkytą su mintimi, kad Maestro į jį gali ir nebesugrįžti. Kaip prasideda Lizės istorija? Po mylimo vyro mirties Lizė nusprendžia sutvarkyti savo gyvenimo meilės kabinetą. Bet tuo pat metu jai reikia susitvarkyti savo gyvenimą. Padedamai to, kurio genialumas neapėmė tik šio gyvenimo ir šios realybės. Kurio mintys siekė kitus Pasaulius. Skamba pažįstamai? Aha, važiuojam.
Stepheno Kingo nei paprastumu, nei kuklumu apkaltinti nepavyktų. Ir nereikėtų bandyti. Genijus, kuris žino, kad yra genijus, šiaip gali būti gana erzinantis dalykas, bet mane visuomet labiau nervina apsimestinis kuklumas, kuriuo šiaip protingi žmonės dažniausiai nesidangsto. Čia nesidangsto ir Kingas. Visgi, jo knyga, iš pat pradžių galinti kiek priminti tokius jo visai-ne-fantastinius-ir-labai-gyvenimiškus kūrinius, kaip, pavyzdžiui, Doloresa Kleiborn, persirita į tokią šizą, kad darosi sunku aprėpti net protui, augintam pagal geriausias Stepheno Kingo tradicijas. Nu, ta prasme, maniškiam. Norėdamas pabėgti nuo gyvenimo problemų, tokių kaip išprotėjęs tėvas, genialus protas, žmonos išprotėjusi sesuo, buvimas žvaigžde ir į kaklą alsuojanti kaltė, Rašytojas bėga į savo paties sukurtus Pasaulius. Ne ne, ne rašydamas knygas. O tikrąja ta žodžio prasme bėga į Ohoho Mėnulį – vietą, kuri jam padeda kurti, (ne)išprotėti, pasikrauti jėgų arba jas prarasti. Jo sielos dalis Lizė, kuri tuo pat metu iš tiesų yra net ne atskiras asmuo, o tiesiog tokia Rašytojo atauga, kaip koks apendicitas ar žiuželis, apgamas ar trečias spenelis, yra net ne asmenybė, o tiesiog meilės ir pasigėrėjimo mylimu vyru balionas, galintis po jo mirties prisipildyti tik tuomet, kai ir pati sugeba nukeliauti į Ohoho Mėnulį ir taip atlaikyti Rašytojo netektį. Viskas aišku? Sakiau, kad šiza.
Potencialo Lizės istorijoje būtų daug. Pradžioje man ji kiek primena JFK ir Jackie meilės istoriją, Lizės ir jos seserų santykis – labai įdomus kabliukas, turintis tieeeeek galimybių, kad net skrandis maloniai vartėsi, autoriui mėtant užuominas į visą siaubą, kurį jis čia mums paruošęs. Bet nors neabejoju, kad kritikuodama Rašytojo gyvenimą ir meno suvokimą, kritikuoju patį Kingą, šį kartą jau ne kaip rašytoją, o tiesiog kaip žmogų, nuoširdžiai tikiu, kad istorija, į kurią neįsipina jokios fantastinės detalės, būtų buvusi kur kas paveikesnė ir literatūriškai vertingesnė. Rašydamas odę kūrybai, sau, savo žmonai ir Meilei, Kingas tai daro savo stiliumi, tačiau būtent todėl ir paslysta – jis laviruoja tarp kūrybos ir realybės, tarp to, kas šventa ir to, kas šventvagiška, galiausiai lyg pasijuokdamas iš norėjimo būti pretenzingu, bet lyg vis tiek pabandydamas, lyg norėdamas įtikinti savo kritikus, pataikaudamas jiems, bet bandydamas nenuvilti ir ištikimo gerbėjo. Taip Lizės istorija tampa savo pačios parodija, tokia kreivų veidrodžių karalyste, kurios pavienės detalės alsuoja geriausia Kingo klasika, o kitos primena per ilgai užtrukusią kelionę Amerikietiškais kalneliais.
Buena historia de King acerca de una mujer que se ve obligada a enfrentarse al pasado de su difunto marido. Con elementos muy similares "Un saco de huesos" o "Duma key". En lo personal considero que tiene partes muy interesantes pero lamentablemente nunca pude engancharme del todo con la historia. Mi calificación 6/10
Si no te sentís vacía después de salir del mundo al que te lleva un libro, es que nunca entraste. Lo único más maravilloso que la valentía de Scott durante su infancia y el resto de su vida, además del amor que le tuvo a su familia y a Lisey son los sentimientos con los que ella le correspondía a él. Su amor, su paciencia, su valor, su escencia misma y lo que los une como pareja es simplemente admirable. Fue imposible no ponerme en la piel de Lisey a lo largo de toda la historia, entre más íntima era la trama, más me identificaba, entre más sufría, más la comprendía y entre más leía su historia con Scott, más llegaba a amar a ese atormentado hombre con un corazón tan valioso. Me encanto, de inicio a fín ame ser parte de la historia, sigo secandome las lágrimas.
Žvakala sam ovu priču toliko dugo da joj moram dati trojku čisto -jer-. Iako me gotovo uvijek King iživcira pretjeranim fantaziranjem iz inicijalno dobre dramice, svejedno ga čitam i dalje. Ionako svi imamo svoju tzv. Ktonsku Lunu, priznali ili ne.
Tras dos años transcurridos de la muerte de su esposo Scott, Lisey decide de una vez por todas limpiar y ordenar el estudio de su difunto marido. Scott había sido un reconocido escritor, cuyos libros eran una vía de escape para la oscuridad que había vivido y habitaba su mente...
Sus adeptos deseaban descubrir tesoros inéditos entre las posesiones de Scott, algunos impulsados por una fe ciega que rozaba la locura. Lisey se convierte en el objetivo de uno de ellos, un psicópata que lo que más desea es hacerle daño...
Lisey se adentra en Boo'ya Moon, aquel mundo imaginario que visitaba Scott...un lugar fascinante pero también lleno de criaturas peligrosas al caer la noche... Su única posibilidad de sobrevivir es conocer y sacar provecho de Boo'ya Moon, pero desconoce si saldrá con vida de allí...
A surprisingly difficult book to engage with. The pace is extremely slow—not merely in a deliberate, atmospheric way, but because very little actually happens, with many ideas and moments feeling repetitive. The dreamlike elements are well described, but they never quite feel essential or fully integrated into the story, and the plot is also quite predictable. What worked for me was King’s portrayal of marriage, enduring love, grief, selfharm, death, and the private world shared by two people, although even these aspects did not reach the emotional power of his writing about childhood. The main bad guy is also well painted and he is the most scary part od the story. Overall, it felt less like a fully developed novel and more like a very long short story stretched far beyond its natural length.
La histria de amor entre Lisey y Scott me parecio tan real y hermosa, tan 50-50, como cualquier relacion deberia ser. Y el mismo realismo senti en la relacion entre Lisey y sus hermanas. Sin dudas, esos fueron los aspectos que mas me gustaron de la novela. Tiene varias analogias interesantes y frases que marque para tener siempre a mano. Fue lo primero que lei de Stephen King y sin duda me dio mas de lo que esperaba. Pero no todo es color de rosas.. y la primer parte me parecio innecesaria, que no aporto demasiado a la trama y que tranquilamente en lugar de dos tomos de 300 paginas aproximadamente cada uno, se prodria haber resumido en uno un poco mas largo.
Kaip ir pirmojoje romano pusėje, skaitant antrą knygą buvo ir įdomu, ir nuobodoka. S.Kingas pripratino prie kur kas geresnių pasakojimų, tad dažniausiai dar fantastiškesnės istorijos būdavo labiau įtikinamos. O šįkart galutinis gan vidutiniškas.
Cierra prolijas las historias que inician en la primer parte. Es una gran historia sobre la vida de las parejas, el duelo, el acto creativo, la locura, las infancias vulnerables. Me gustó mucho... La traducción es en español de España y eso le baja un poco.