Dramos

by Henrik Ibsen, Kazys Boruta (Translator), R. Jablonskytė-Rimantienė (Translator)

Žymus Norvegijos dramaturgas, dažnai vadinamas „šiuolaikinės dramos tėvu“ Henrik Johan Ibsen (Henrikas Johanas Ibsenas g. 1828 m. kovo 20 d. Skien, Norvegija – 1906 m. gegužės 23 d. Oslas, Norvegija)

Jo pjesės dažnai buvo laikomos skandalingomis, nes Ibsenas nebijojo peržengti įprastų Viktorijos epochos moralės normų ir rašyti apie realų, o ne idealizuotą pasaulį.

Ibsenas vienas pirmųjų įtraukė į dramaturgiją kritišką požiūrį į moralę ir išdrįso ja suabejoti. Daugelis kitų to laikotarpio kūrinių priešingai – pateikė priimtos moralės pavyzdžius ar smerkė už jos nesilaikymą; buvo tikimasi, kad kiekviena drama baigsis moralės normas atitinkančiomis išvadomis, gėris atneš laimę, o amoralus elgesys – bausmę. Ibsenas metė iššūkį šioms normoms ir nebijojo sugriauti žiūrovų iliuzijų.

Kny­go­je 'DRAMOS' pa­tei­kia­mos trys žy­maus no­rve­gų ra­šy­to­jo H. Ib­se­no (1828-1906) dra­mos: “Lė­lių na­mai”, “Šmė­klos”, “Lau­ki­nė an­tis”. Jo­se ryš­kus au­to­riaus hu­ma­niz­mas, nea­py­kan­ta blo­giui ir at­ka­klus ieš­ko­ji­mas tie­sos.

Versta iš: Samlede verker II, III. Oslo : [Gyldendal], 1954

"Šmėklos" ...tai buvo didžiausia mano pergalė, kai nugalėjau pats save...
...gyvenimas yra ašarų pakalnė ir mes nuoširdžiai stengiamės, kad jis toks būtų...

322 pages, Hardcover

Published March 18, 1963

About the author

Henrik Johan Ibsen was a major Norwegian playwright largely responsible for the rise of modern realistic drama. He is often referred to as the "father of modern drama." Ibsen is held to be the greatest of Norwegian authors and one of the most important playwrights of all time, celebrated as a national symbol by Norwegians.

His plays were considered scandalous to many of his era, when Victorian values of family life and propriety largely held sway in Europe and any challenge to them was considered immoral and outrageous. Ibsen's work examined the realities that lay behind many facades, possessing a revelatory nature that was disquieting to many contemporaries.

Ibsen largely founded the modern stage by introducing a critical eye and free inquiry into the conditions of life and issues of morality. Victorian-era plays were expected to be moral dramas with noble protagonists pitted against darker forces; every drama was expected to result in a morally appropriate conclusion, meaning that goodness was to bring happiness, and immorality pain. Ibsen challenged this notion and the beliefs of his times and shattered the illusions of his audiences.