What do you think?
Rate this book
Du gyvenimai per vieną vasarą
Didžiulė purvina vinis rikošetu atšoko nuo šiltnamio kampo ir susmigo tiesiai Lauros tėvui į kaklą. Tą dieną ji pirmąsyk išvydo Fredį.
„Fredis trenkė kaip elektros srovė, o aš toliau laikiau pirštus rozetėje. Nė už ką nebūčiau jų ištraukusi.“
Lauros pirštai, trumpi, bet vikrūs, lig tol tiksliai bėgioję per pianino klaviatūrą, sustojo. Fredis iš jos galvos išstūmė Rachmaninovą, Šopeną ir visus kitus. Liko ten tik naivi meilė, po kąsnelį dorojanti genialias smegenis, užvaldanti visas mintis ir tyrą būtybę paverčianti nuodėminga. Prasidėjo beprotiška talentingos pianistės istorija, raizgoma aplink knibždančių pamišėlių ir parsidavėlių.
O tada atėjo vasara, ir gyvenimas skilo perpus: į išsitaškiusią praeitį, nuo kurios Laura pabėgo, ir į nenuspėjamą ateitį, kurioje ji vylėsi atgauti save.
Dinamiškas, pilnas nenuspėjamų siužeto vingių ir labai juokingas – taip būtų galima apibūdinti pirmąjį Akvilės Kavaliauskaitės romaną. Gali būti, kad tarp daugybės preciziškai sukurtų personažų aptiksite save. Jokiu būdu nelinkime jums tokio likimo.
„Fredis trenkė kaip elektros srovė, o aš toliau laikiau pirštus rozetėje. Nė už ką nebūčiau jų ištraukusi.“
Lauros pirštai, trumpi, bet vikrūs, lig tol tiksliai bėgioję per pianino klaviatūrą, sustojo. Fredis iš jos galvos išstūmė Rachmaninovą, Šopeną ir visus kitus. Liko ten tik naivi meilė, po kąsnelį dorojanti genialias smegenis, užvaldanti visas mintis ir tyrą būtybę paverčianti nuodėminga. Prasidėjo beprotiška talentingos pianistės istorija, raizgoma aplink knibždančių pamišėlių ir parsidavėlių.
O tada atėjo vasara, ir gyvenimas skilo perpus: į išsitaškiusią praeitį, nuo kurios Laura pabėgo, ir į nenuspėjamą ateitį, kurioje ji vylėsi atgauti save.
Dinamiškas, pilnas nenuspėjamų siužeto vingių ir labai juokingas – taip būtų galima apibūdinti pirmąjį Akvilės Kavaliauskaitės romaną. Gali būti, kad tarp daugybės preciziškai sukurtų personažų aptiksite save. Jokiu būdu nelinkime jums tokio likimo.
304 pages, Hardcover
First published January 1, 2015
3 people are currently reading
111 people want to read
About the author
Akvilė Kavaliauskaitė
4 books319 followersAkvilė Kavaliauskaitė – žurnalistė, rašytoja, kūrybinio rašymo lektorė. Jos novelių rinkinys „Kūnai“ išrinktas 2020-ųjų Metų knyga suaugusiems, pateko į 15min.lt geriausių metų knygų rinkimų finalą ir Kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Tekstai versti į anglų, lenkų, slovėnų, hebrajų kalbas.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 22 of 22 reviews
February 4, 2017
Ojojoi, na ir nuo ko gi čia pradėti.. OK, tebūnie šitaip:
• Originalus siužetas;
• Įvairapusiški, puikiai išvystyti veikėjai;
• Sodrus, literatūriškas rašymo stilius;
• Puikūs gamtos, peizažų ir vietovių aprašymai;
• Įtaukianti, neleidžianti likti abejingu istorija;
• Konkretus ir išgrynintas žanras;
• Aiški ir suprantama autorės žinia;
Tai yra sąrašas, ko šioje knygoje nerasit. Ilgai burnoti ir narstyti po kaulelį nenoriu, juolab turint omenyje, kad tą puikiai savo apžvalgoje padarė Justė, bet kelių labiau užkliuvusių minusų negaliu nepaminėti:
• Veikėjų aprašymai. Per visus 304 puslapius apie pagr. veikėją sužinome tai, kad ji yra Laura, daug kartų pakartojama, kad ji - stora ir dar kad jos pirštai trumpoki. Viskas. Itin išsamus portretas.
• Šablonai, šablonai, šablonai. Amerikietis - storas, išsiskyręs ir turi nuosavą barą Ispanijoj, britė - susipykusi su skoniu, alkoholikė ir paleistuvė, ispanai - tingūs ir linkę smurtaut prieš moteris, yadda yadda yadda.
• Faktinės klaidos. Nu soriukas, nu bet pasirinkt Prahą kaip miestą, kuriame "eilinis baras yra toks brangus, kad už poros gėrimų kainą Vilniuje būtų galima surengti fiestą" yra..Yra... Net nežinau. Gal kokiais '92 tai ir buvo daugmaž teisybė, bet dabar Praha yra vienas pigiausių miestų turizmui ir alaus gėrimui.
• Fredis. Rimtai, wtf? Anglakalbių veikėjų vardai - Henris, Liza, Polas. Ispanų - Pablo, Rodrigas. Lietuvių - Laura, Irena, Rimvydas. Ir tada pist paima ir iškrenta 34 metų lietuvis Fredis. Rimtai? Kam? Koks to tikslas? Parodyt išskirtinumą? Kad ir taip visas menkas siužetas atskleidė, kad bičui rimtai trūksta šulo galvoj. Niekaip nesuprantu, kam reikėjo tokio vieno išimtinio nukrypimo. Vienas dalykas yra, kai koks 18metis bičas išsitatuiruoja sau bulių ir pavadina jį Fredžiu, nes o kodėl gi ne, bet visai kitas dalykas, kai tai sugalvoja rimta ir tikrai intelekto stygium nepasižyminti teta autorė.
• Apie 16-metes kabinančius ir dulkinančius 34 metų diedus net nepradėsiu. Lietuva ir taip pilna visokių šedžių ir perezų, nafig dar knygoj išdailint ir pozityviai pateikt tokią idėją? Kad daugiau natašų ir milanų sugalvotų, jog ant pedofilijos ribos balansuojantys sugardaddies yra labai cool?
Ne, iš tikrųjų tai nebuvo siaubinga ar labai prasta knyga, bet tai ir yra praktiškai vienintelis jos teigiamas bruožas. Ji trumpa, perdėm paviršutiniška, dialogai primena 80-ųjų veiksmiakus.
Ilgai galvojau, su kuo šią knygą būtų galima palyginti, ir sugalvojau, kad su pica. Su Čili pica. Suvalgei ir pamiršai - nes sprangoka, be padažų, su šiap sau ingredientais ir dar prasčiau su tų ingredientų kiekiu. Galima skaityti, jei pasitaikė po ranka, bet vertė - nulinė.
• Originalus siužetas;
• Įvairapusiški, puikiai išvystyti veikėjai;
• Sodrus, literatūriškas rašymo stilius;
• Puikūs gamtos, peizažų ir vietovių aprašymai;
• Įtaukianti, neleidžianti likti abejingu istorija;
• Konkretus ir išgrynintas žanras;
• Aiški ir suprantama autorės žinia;
Tai yra sąrašas, ko šioje knygoje nerasit. Ilgai burnoti ir narstyti po kaulelį nenoriu, juolab turint omenyje, kad tą puikiai savo apžvalgoje padarė Justė, bet kelių labiau užkliuvusių minusų negaliu nepaminėti:
• Veikėjų aprašymai. Per visus 304 puslapius apie pagr. veikėją sužinome tai, kad ji yra Laura, daug kartų pakartojama, kad ji - stora ir dar kad jos pirštai trumpoki. Viskas. Itin išsamus portretas.
• Šablonai, šablonai, šablonai. Amerikietis - storas, išsiskyręs ir turi nuosavą barą Ispanijoj, britė - susipykusi su skoniu, alkoholikė ir paleistuvė, ispanai - tingūs ir linkę smurtaut prieš moteris, yadda yadda yadda.
• Faktinės klaidos. Nu soriukas, nu bet pasirinkt Prahą kaip miestą, kuriame "eilinis baras yra toks brangus, kad už poros gėrimų kainą Vilniuje būtų galima surengti fiestą" yra..Yra... Net nežinau. Gal kokiais '92 tai ir buvo daugmaž teisybė, bet dabar Praha yra vienas pigiausių miestų turizmui ir alaus gėrimui.
• Fredis. Rimtai, wtf? Anglakalbių veikėjų vardai - Henris, Liza, Polas. Ispanų - Pablo, Rodrigas. Lietuvių - Laura, Irena, Rimvydas. Ir tada pist paima ir iškrenta 34 metų lietuvis Fredis. Rimtai? Kam? Koks to tikslas? Parodyt išskirtinumą? Kad ir taip visas menkas siužetas atskleidė, kad bičui rimtai trūksta šulo galvoj. Niekaip nesuprantu, kam reikėjo tokio vieno išimtinio nukrypimo. Vienas dalykas yra, kai koks 18metis bičas išsitatuiruoja sau bulių ir pavadina jį Fredžiu, nes o kodėl gi ne, bet visai kitas dalykas, kai tai sugalvoja rimta ir tikrai intelekto stygium nepasižyminti teta autorė.
• Apie 16-metes kabinančius ir dulkinančius 34 metų diedus net nepradėsiu. Lietuva ir taip pilna visokių šedžių ir perezų, nafig dar knygoj išdailint ir pozityviai pateikt tokią idėją? Kad daugiau natašų ir milanų sugalvotų, jog ant pedofilijos ribos balansuojantys sugardaddies yra labai cool?
Ne, iš tikrųjų tai nebuvo siaubinga ar labai prasta knyga, bet tai ir yra praktiškai vienintelis jos teigiamas bruožas. Ji trumpa, perdėm paviršutiniška, dialogai primena 80-ųjų veiksmiakus.
Ilgai galvojau, su kuo šią knygą būtų galima palyginti, ir sugalvojau, kad su pica. Su Čili pica. Suvalgei ir pamiršai - nes sprangoka, be padažų, su šiap sau ingredientais ir dar prasčiau su tų ingredientų kiekiu. Galima skaityti, jei pasitaikė po ranka, bet vertė - nulinė.
October 23, 2022
šiandien laidoje emigrantai
Ant šitos knygos nugarėlės rašo, kad nesuprasi šito romano, jeigu gyvenime nepadarei nei vienos klaidos. Na tai gal aš esu mažas žmogus, kuris klaidų iš tolo nedaro, bet man tai atrodo, kad didžiausia klaida visame šitame reikale yra pats romanas.
Geriausias to ženklas buvo, kai įpusėjusi paburbėjau draugei, kad nieko čia gero atrodo, ir jai paklausus, tai apie ką ta knyga, supratau kad taip nuoširdžiai neturiu žalio supratimo. Ir tokia stipriai blogąją prasme. Būna, kad negali pasakyti APIE KĄ, bet žinai, kad vis dėl to APIE KAŽKĄ. O tą akimirką supratau, kad nu ne, ji absoliučiai apie nieką.
Šita knyga akivaizdžiai prisiskiria prie tokio lengvų blevyzgų žanro ir taip, jos dažnai ir būna iš esmės apie nieką, bet čia tai kitame lygyje ir svarbiausia – mirtinai neįdomu. Snobė nesu iš tolo ir tas blevyzgas paskaityti mėgstu (juk lentyna tiesiog pilna Sukės serijos knygų), bet jos turi būti įdomios, turi būti stimulas versti puslapius ir sužinoti, kas bus, o kartais ir kas gi nutiko prieš tai, turi palaikyti kokį veikėją, šipinti kokią porelę ir tiesiog pasinerti į pasakojimą. O čia..
Veikėjai tiesiog atstumiantys ir neįdomūs. Centre – mergina, kuriai terūpi tai, kad jinai stora ir turi įsivaizduojamą meilę groti fortepijonu. Jos draugelis penkiasdešimtmetis irgi storas amerikonas psichologas, kuriam jo darbas nusibodo ir jis tapo barmenu Maljorkoj. Dar yra tokie epizodiniai kaip mergina, kuri buka, miega su visais iš eilės, vemia per savo gimtadienį ir kurios dienos kišenpinigiai viršija JAV metinį biudžetą (ir iš kur ji traukia tokius palyginimus), striptizo šokėja be perstojo čiulpianti ledinukus, lenkė, kurios gyvenimo svajonė stovėti prie konvejerio arba dar porelė belenkaip turtingų ispanų, kurių namuose vyksta vakarėliai su nuogomis arfininkėmis ir krištoliniais tortais. Nu tiesiog vardai ir butaforijos be charakterio, ne kitaip. Tokiais dalykais žaisti galima tik plunksnos meistrams, kurių tekstas, idėja ir siužetas patys savaime yra auksiniai ir veikėjai yra tik priemonės tikslui pasiekti.
O jau siužetas... (Akivaizdžiai, tiems mazochistams, kurie visgi žadą šitą romaną skaityti, pastraipėlę šitą geriau pražiūrėti). Tai štai ta stora mergina tam nusivylusiam psichologui pasakoja savo gyvenimo istoriją, kurioje trisdešimt ketverių į Fredį Merkurį panašus (vardu Fredis) čiuvelis pradeda kabinti šešiolikmetę ne itin išvaizdžią merginą. Jie susitinka vaistinėj, o kitą naktį jis jau stovi prie jos lango, ji duoda jam atsigerti vandens, galiausiai jie susitinka vienam pašėlusiam vakarėly ir prasideda... jis gyvena nežinia iš ko, atvažiuoja motociklu į Prahą, kad išsivežtų ją iš koncerto, sužlugdo visą jos muzikinę karjerą, serga maniakine depresija ir turi vaiką. Dėl Dievo meilės, RIMTAI?? Taisyklė numeris vienas. Jeigu romano centre meilė – PAGRĮSK JĄ. Jeigu romano centre meilė tarp keturiasdešimtmečio ir neišvaizdžios nepilnametės – PAGRĮSK JĄ DVIGUBAI. Taisyklė numeris du. Jeigu rašai apie klaidas gyvenime, PASISTENK padaryti tai ne taip akivaizdžiai. Nes tada atvirkščiai rašai ne tiems, kurie yra padarę klaidų gyvenime, bet tiems, kurie ne tik, kad jų nedaro, bet apskritai gyvena rūsy ir nė pirštu nebuvo prisilietę prie realaus gyvenimo.
Tai štai romanas prasideda nuo emigrantės Ispanijoj, ieškančios ką jai dirbti be dainavimo. Nu vat tokį paprastą faktą kilometrinėj anotacijoj apie nieką buvo galima ir parašyti, nes matyt taip būtumėm išvengę mano kilometrinio nepasitenkinimo, nes būčiau tos knygos išvis nei pirkus, nei skaičius. Nors iš tikrųjų nieko nuostabaus iš moters, kuri dirba laidoje „Emigrantai“ ir pakiliai pasakoja lietuvaičiams apie padugnes, kurie emigravo ir tris kartus ten jau sėdėjo cypėj , o dabar turi papuošalą ant kojos. Žiūrėkit chėbra, sako, kaip ten fainiai mūsų tautiečiai gyvena.
Kodėl, kodėl, nu kodėl negali lietuviai naujieji iškepti rašytojai nusileisti ant žemės ir rašyti kažką žemiško, paprasto, lietuviško. Po velniais, jeigu imu skaityti lietuvišką knygą, tai matyt tikiuosi ir rasti kažką lietuviško, o ne kažkokią chaotišką rašliavą, kuri kopijuoja visiems gerai žinomas amerikoniškas klišes, įkiša kelis nejuokingo, kandaus lietuviško humoro epizodus ir kad nereiktų tos prie lietuviško kraštovaizdžio akivaizdžiai netinkančios nesąmonės galutinai per prievartą ten sukišti, ima ir išsiunčia merginą į Ispaniją indų plaut. Taisyklė numeris trys. Jeigu tavo šmaikštūs epizodai facebooke sulaukia daug laikų , tu – ne RAŠYTOJAS. Neužtenka sukišti tą šmaikštumą ir savo patirtį šnekinant braškes skinančias vadybininkes į knygą, kupiną hamburgerių paveikslėlių ir tikėtis, kad tave skaitys žmonės, kurie turi šiek tiek intelekto ant pečių.
Šita knyga galutinai mane privertė atsigręžti prie tų lietuvių autorių, kurie sugeba rašyti. Rašyti apie Lietuvą, apie nuobodų jos kaimą ir padaryti tai lietuviškai, aistringai ir įdomiai. Dabar suprantu, koks visgi lietuviškas šedevras yra „Miškais ateina ruduo“. Ir koks įstabus rašytojas yra Putinas, iš esmės sudominantis net labiausiai užsispyrusį jaunuolį, jei tik tas turi kiek kantrybės persiristi per pirmą knygos pusę, sudominantis savo istorija apie kunigą, ne jauną gražų patrakusį jaunuolį ir ne apie ilgakoję blondinę, kuriai po kojų krenta visi vyrai, apie kunigą be kiaušių ir jo problemas, meilę be sekso scenų ir tikras gyvenimo klaidas ir pamokas. Apie Katiliškio gebėjimą kurstyti fantaziją šieno ir bulviakasio aplinkoje net nėra ko ir šnekėti. Aš skaitau amerikoniškas ir prancūziškas nesąmones ir tai darydama kaifuoju, manęs netrikdo ta kita kultūra, bet imdama lietuvišką nesąmonę noriu ir rasti lietuvišką nesąmonę su lietuviškais vardais, lietuviškomis vietovėmis, lietuviškais žmonėmis ir lietuviškomis dramomis, o ne tą kitą kultūrą tik parodijos formoj. Lietuva yra nuostabi ir yra ką apie ją rašyti. Tereikia nusileisti ant žemės ir kurti, o ne klijuoti mozaiką iš pažirusių Dano Browno ar Jojo Moyes kūrybos šukių. Žodžiu, taisyklė numeris keturi. Jeigu nesugebi padaryti kažko tikrai gaivaus, NESPAUSDINK.
Nykus romanas apie nieką su veikėjais be portretų ir daug apeliacijos į humorą, kuris tik retkarčiais gaudavosi pusėtinas. Kompleksas ant komplekso, ne kitaip.
Ant šitos knygos nugarėlės rašo, kad nesuprasi šito romano, jeigu gyvenime nepadarei nei vienos klaidos. Na tai gal aš esu mažas žmogus, kuris klaidų iš tolo nedaro, bet man tai atrodo, kad didžiausia klaida visame šitame reikale yra pats romanas.
Geriausias to ženklas buvo, kai įpusėjusi paburbėjau draugei, kad nieko čia gero atrodo, ir jai paklausus, tai apie ką ta knyga, supratau kad taip nuoširdžiai neturiu žalio supratimo. Ir tokia stipriai blogąją prasme. Būna, kad negali pasakyti APIE KĄ, bet žinai, kad vis dėl to APIE KAŽKĄ. O tą akimirką supratau, kad nu ne, ji absoliučiai apie nieką.
Šita knyga akivaizdžiai prisiskiria prie tokio lengvų blevyzgų žanro ir taip, jos dažnai ir būna iš esmės apie nieką, bet čia tai kitame lygyje ir svarbiausia – mirtinai neįdomu. Snobė nesu iš tolo ir tas blevyzgas paskaityti mėgstu (juk lentyna tiesiog pilna Sukės serijos knygų), bet jos turi būti įdomios, turi būti stimulas versti puslapius ir sužinoti, kas bus, o kartais ir kas gi nutiko prieš tai, turi palaikyti kokį veikėją, šipinti kokią porelę ir tiesiog pasinerti į pasakojimą. O čia..
Veikėjai tiesiog atstumiantys ir neįdomūs. Centre – mergina, kuriai terūpi tai, kad jinai stora ir turi įsivaizduojamą meilę groti fortepijonu. Jos draugelis penkiasdešimtmetis irgi storas amerikonas psichologas, kuriam jo darbas nusibodo ir jis tapo barmenu Maljorkoj. Dar yra tokie epizodiniai kaip mergina, kuri buka, miega su visais iš eilės, vemia per savo gimtadienį ir kurios dienos kišenpinigiai viršija JAV metinį biudžetą (ir iš kur ji traukia tokius palyginimus), striptizo šokėja be perstojo čiulpianti ledinukus, lenkė, kurios gyvenimo svajonė stovėti prie konvejerio arba dar porelė belenkaip turtingų ispanų, kurių namuose vyksta vakarėliai su nuogomis arfininkėmis ir krištoliniais tortais. Nu tiesiog vardai ir butaforijos be charakterio, ne kitaip. Tokiais dalykais žaisti galima tik plunksnos meistrams, kurių tekstas, idėja ir siužetas patys savaime yra auksiniai ir veikėjai yra tik priemonės tikslui pasiekti.
O jau siužetas... (Akivaizdžiai, tiems mazochistams, kurie visgi žadą šitą romaną skaityti, pastraipėlę šitą geriau pražiūrėti). Tai štai ta stora mergina tam nusivylusiam psichologui pasakoja savo gyvenimo istoriją, kurioje trisdešimt ketverių į Fredį Merkurį panašus (vardu Fredis) čiuvelis pradeda kabinti šešiolikmetę ne itin išvaizdžią merginą. Jie susitinka vaistinėj, o kitą naktį jis jau stovi prie jos lango, ji duoda jam atsigerti vandens, galiausiai jie susitinka vienam pašėlusiam vakarėly ir prasideda... jis gyvena nežinia iš ko, atvažiuoja motociklu į Prahą, kad išsivežtų ją iš koncerto, sužlugdo visą jos muzikinę karjerą, serga maniakine depresija ir turi vaiką. Dėl Dievo meilės, RIMTAI?? Taisyklė numeris vienas. Jeigu romano centre meilė – PAGRĮSK JĄ. Jeigu romano centre meilė tarp keturiasdešimtmečio ir neišvaizdžios nepilnametės – PAGRĮSK JĄ DVIGUBAI. Taisyklė numeris du. Jeigu rašai apie klaidas gyvenime, PASISTENK padaryti tai ne taip akivaizdžiai. Nes tada atvirkščiai rašai ne tiems, kurie yra padarę klaidų gyvenime, bet tiems, kurie ne tik, kad jų nedaro, bet apskritai gyvena rūsy ir nė pirštu nebuvo prisilietę prie realaus gyvenimo.
Tai štai romanas prasideda nuo emigrantės Ispanijoj, ieškančios ką jai dirbti be dainavimo. Nu vat tokį paprastą faktą kilometrinėj anotacijoj apie nieką buvo galima ir parašyti, nes matyt taip būtumėm išvengę mano kilometrinio nepasitenkinimo, nes būčiau tos knygos išvis nei pirkus, nei skaičius. Nors iš tikrųjų nieko nuostabaus iš moters, kuri dirba laidoje „Emigrantai“ ir pakiliai pasakoja lietuvaičiams apie padugnes, kurie emigravo ir tris kartus ten jau sėdėjo cypėj , o dabar turi papuošalą ant kojos. Žiūrėkit chėbra, sako, kaip ten fainiai mūsų tautiečiai gyvena.
Kodėl, kodėl, nu kodėl negali lietuviai naujieji iškepti rašytojai nusileisti ant žemės ir rašyti kažką žemiško, paprasto, lietuviško. Po velniais, jeigu imu skaityti lietuvišką knygą, tai matyt tikiuosi ir rasti kažką lietuviško, o ne kažkokią chaotišką rašliavą, kuri kopijuoja visiems gerai žinomas amerikoniškas klišes, įkiša kelis nejuokingo, kandaus lietuviško humoro epizodus ir kad nereiktų tos prie lietuviško kraštovaizdžio akivaizdžiai netinkančios nesąmonės galutinai per prievartą ten sukišti, ima ir išsiunčia merginą į Ispaniją indų plaut. Taisyklė numeris trys. Jeigu tavo šmaikštūs epizodai facebooke sulaukia daug laikų , tu – ne RAŠYTOJAS. Neužtenka sukišti tą šmaikštumą ir savo patirtį šnekinant braškes skinančias vadybininkes į knygą, kupiną hamburgerių paveikslėlių ir tikėtis, kad tave skaitys žmonės, kurie turi šiek tiek intelekto ant pečių.
Šita knyga galutinai mane privertė atsigręžti prie tų lietuvių autorių, kurie sugeba rašyti. Rašyti apie Lietuvą, apie nuobodų jos kaimą ir padaryti tai lietuviškai, aistringai ir įdomiai. Dabar suprantu, koks visgi lietuviškas šedevras yra „Miškais ateina ruduo“. Ir koks įstabus rašytojas yra Putinas, iš esmės sudominantis net labiausiai užsispyrusį jaunuolį, jei tik tas turi kiek kantrybės persiristi per pirmą knygos pusę, sudominantis savo istorija apie kunigą, ne jauną gražų patrakusį jaunuolį ir ne apie ilgakoję blondinę, kuriai po kojų krenta visi vyrai, apie kunigą be kiaušių ir jo problemas, meilę be sekso scenų ir tikras gyvenimo klaidas ir pamokas. Apie Katiliškio gebėjimą kurstyti fantaziją šieno ir bulviakasio aplinkoje net nėra ko ir šnekėti. Aš skaitau amerikoniškas ir prancūziškas nesąmones ir tai darydama kaifuoju, manęs netrikdo ta kita kultūra, bet imdama lietuvišką nesąmonę noriu ir rasti lietuvišką nesąmonę su lietuviškais vardais, lietuviškomis vietovėmis, lietuviškais žmonėmis ir lietuviškomis dramomis, o ne tą kitą kultūrą tik parodijos formoj. Lietuva yra nuostabi ir yra ką apie ją rašyti. Tereikia nusileisti ant žemės ir kurti, o ne klijuoti mozaiką iš pažirusių Dano Browno ar Jojo Moyes kūrybos šukių. Žodžiu, taisyklė numeris keturi. Jeigu nesugebi padaryti kažko tikrai gaivaus, NESPAUSDINK.
Nykus romanas apie nieką su veikėjais be portretų ir daug apeliacijos į humorą, kuris tik retkarčiais gaudavosi pusėtinas. Kompleksas ant komplekso, ne kitaip.
August 8, 2020
Maždaug prieš pusmetį Akvilė Kavaliauskaitė sužibėjo, sumirgėjo su savo naująja knyga „Kūnai“, na o pas mane jau daugiau kaip metai lentynoje slėpėsi autorės pirmoji knyga - „Du gyvenimai per vieną vasarą“.
Net neskaičiusi abiejų knygų, buvau įsitikinusi, jog jos visiškai skirtingos, ir savaime suprantama, jog į pirmąją knygą žiūrėjau su visišku vasaros nusiteikimus, tikėjausi Pačekajės ar Fielding stiliaus, tipo istorijos su daug išsišiepimų ir geros nuotaikos.
Mano lūkesčiai pasiteisino tik iš dalies: man patiko pagrindinės veikėjos saviironija, taiklios frazės, palyginimai - na tokie sveiki pastebėjimai apie mus ir gyvenimą, kalba liejosi laisvai - ir visa tai knygoje buvo neblogai.
Tačiau nors skaitinys buvo visiškai lengvas ir pramoginis, stūmiausi gan lėtai - grįžusi po darbo praversdavau vos kelis puslapius, simuliuodavau skaitymą, nukrypdama į telefoną ar kitus reikalus, nežinau, net nemoku apibūdinti to jausmo - viskas taip paviršiumi, kad net nesinori juo ir plaukioti, kai nereikia jokių pastangų panerti nors kiek giliau. Gal tiesiog atpratau nuo tokių knygų ir nebemoku jų naudoti tinkamai?
Visas skaitinys, visa ši istorija pasirodė tiesiog neverta knygos, neverta atskiro laiko jai skaityti, man atrodo - tai būtų labiau tikę kokioms tai žurnalinėms istorijoms, kai kas mėnesį gautumei po skyrių iš Lauros (knygos herojės) gyvenimo. Susidarė toks jausmas, kad knygos autorė rašyti tikrai moka, tačiau visai neturėjo apie ką. Išvis - galvoju, jog tai galėjo būti pradedančio rašyti žmogaus juodraštis, bandymas - bet ne leidybai paleistas produktas. Pamenu - vienas klasiokas abitūroje bandė rašyti - esu skaičiusi jo rankraštį, tai mano prisiminimuose, tasai jo bandomasis romanas tikrai nebuvo prastesnis nei ši knyga. Skirtumas - kad vaikino rankraštis pasiekė tik aplink jį supančių žmonių rankas, ir tai, manyčiau, buvo visai neblogas sprendimas.
Net neskaičiusi abiejų knygų, buvau įsitikinusi, jog jos visiškai skirtingos, ir savaime suprantama, jog į pirmąją knygą žiūrėjau su visišku vasaros nusiteikimus, tikėjausi Pačekajės ar Fielding stiliaus, tipo istorijos su daug išsišiepimų ir geros nuotaikos.
Mano lūkesčiai pasiteisino tik iš dalies: man patiko pagrindinės veikėjos saviironija, taiklios frazės, palyginimai - na tokie sveiki pastebėjimai apie mus ir gyvenimą, kalba liejosi laisvai - ir visa tai knygoje buvo neblogai.
Tačiau nors skaitinys buvo visiškai lengvas ir pramoginis, stūmiausi gan lėtai - grįžusi po darbo praversdavau vos kelis puslapius, simuliuodavau skaitymą, nukrypdama į telefoną ar kitus reikalus, nežinau, net nemoku apibūdinti to jausmo - viskas taip paviršiumi, kad net nesinori juo ir plaukioti, kai nereikia jokių pastangų panerti nors kiek giliau. Gal tiesiog atpratau nuo tokių knygų ir nebemoku jų naudoti tinkamai?
Visas skaitinys, visa ši istorija pasirodė tiesiog neverta knygos, neverta atskiro laiko jai skaityti, man atrodo - tai būtų labiau tikę kokioms tai žurnalinėms istorijoms, kai kas mėnesį gautumei po skyrių iš Lauros (knygos herojės) gyvenimo. Susidarė toks jausmas, kad knygos autorė rašyti tikrai moka, tačiau visai neturėjo apie ką. Išvis - galvoju, jog tai galėjo būti pradedančio rašyti žmogaus juodraštis, bandymas - bet ne leidybai paleistas produktas. Pamenu - vienas klasiokas abitūroje bandė rašyti - esu skaičiusi jo rankraštį, tai mano prisiminimuose, tasai jo bandomasis romanas tikrai nebuvo prastesnis nei ši knyga. Skirtumas - kad vaikino rankraštis pasiekė tik aplink jį supančių žmonių rankas, ir tai, manyčiau, buvo visai neblogas sprendimas.
April 7, 2025
Patiko 💖
Knygoje yra dabartis ir dabartyje pasakojama apie praeitį, taip sužinoma apie buvusį gyvenimą ir tuo pačiu vyksta esamas emigrantės gyvenimas.
Nuotaikinga knyga, lengvai skaitosi ir kartais net kelia šypsena.
Knygoje yra dabartis ir dabartyje pasakojama apie praeitį, taip sužinoma apie buvusį gyvenimą ir tuo pačiu vyksta esamas emigrantės gyvenimas.
Nuotaikinga knyga, lengvai skaitosi ir kartais net kelia šypsena.
April 5, 2022
I'm a bartender. I don't have time for this.
Niekaip nesupratau, kodėl mokytojai suteikia sau teisę turėti nuomonę apie absoliučiai viską. Komentuoja elgesį, komentuoja aprangą, veido išraišką, kaip laikai parkerį. Jie drįsta vertinti mylimuosius, tėvus, hobius, net piešinukus paraštėse – ir tuos vertina. O patys dažniausiai klaikiai rengiasi, galbūt net muša žmonas ir slepia mokesčius.
Ten nebuvo vėsoka, ten buvo taip šalta, kad būtų padėjęs nebent gaisras.
Darbas kupinas kelionių, įdomių pokalbių, kavos pertraukėlių su žmonėmis, kurie patinka.
Žavūs nevykėliai. Mes tik žavūs nevykėliai.
Tos vietos šūkis turėjo būti „Pas mus – tik prastas maistas, smirdantis alus ir negražūs žmonės“. „Kaip tik man“, – pamaniau.
Niekaip nesupratau, kodėl mokytojai suteikia sau teisę turėti nuomonę apie absoliučiai viską. Komentuoja elgesį, komentuoja aprangą, veido išraišką, kaip laikai parkerį. Jie drįsta vertinti mylimuosius, tėvus, hobius, net piešinukus paraštėse – ir tuos vertina. O patys dažniausiai klaikiai rengiasi, galbūt net muša žmonas ir slepia mokesčius.
Ten nebuvo vėsoka, ten buvo taip šalta, kad būtų padėjęs nebent gaisras.
Darbas kupinas kelionių, įdomių pokalbių, kavos pertraukėlių su žmonėmis, kurie patinka.
Žavūs nevykėliai. Mes tik žavūs nevykėliai.
Tos vietos šūkis turėjo būti „Pas mus – tik prastas maistas, smirdantis alus ir negražūs žmonės“. „Kaip tik man“, – pamaniau.
June 7, 2023
Knygos pradžioje oi kaip mane nervino Laura. Nemėgstu tokių žmonių, kurie skundžiasi, bet nesikeičia, kurie negerbia kitų žmonių privačios erdvės, kurie skundžiasi pinigų trūkumų, bet rūkalams ir svaigalams jų visada atsiranda.
Patiko, kad ne viskas buvo taip prastai. Kad jautėsi veikėjos pokyčiai. Kad vyko judėjimas geresnio rytojaus link, nors ir mažais žingsniukais.
Taip pat labai patiko rašytojos kūrybingi ir saviti išsireiškimai. Tekstas tikrai nebuvo sausas ir banalus.
Bet jei nebūčiau skaičius, nieko nebūčiau praradus.
Patiko, kad ne viskas buvo taip prastai. Kad jautėsi veikėjos pokyčiai. Kad vyko judėjimas geresnio rytojaus link, nors ir mažais žingsniukais.
Taip pat labai patiko rašytojos kūrybingi ir saviti išsireiškimai. Tekstas tikrai nebuvo sausas ir banalus.
Bet jei nebūčiau skaičius, nieko nebūčiau praradus.
February 1, 2021
Pirmiau perskaičiau šios autorės knyga Kūnai, patiko tuomet ilgai ieškojau pirmosios ir radau. Perskaičiau atsiliepimus ir buvau nusiteikusi skaityti, tik kad perskaityti, nes jau vistiek yra namuose. Bet pradėjus skaityti supratau kaip skiriasi kiekvieno požiūris į knygą. Su malonumu skaičiau kiekvieną puslapį. Viskas ėjosi lengvai kaip skaitant Liucindos Riley romanus. Taip, pabaigoje gal šiek tiek pritrūko kaip ten viskas baigėsi su Fredziu arba šiek tiek pasigedau santykių su mama didesnio aprašymo, bet knyga tikrai gera ir verta būti perskaityta.
February 28, 2017
Knyga banali, paviršutiniška ir net nejuokinga. Labai silpnas romaniukas. Vis sakau sau, kad gal laikas pradėti skaityti rimtesnes knygas negaišus laiko su tokio tipo knygelėm, bet vis pasmaunu... ech
November 16, 2019
12/15 iš iššūkio “Suteik LT literatūrai šansą”.
Kritikuoti - lengva, argumentuotai tai daryti - labai sunku, parašyti gerą knygą - Sizifo darbas, todėl vertas pagarbos kiekvienas, pasiryžęs jį atlikti.
Džiaugiuosi, kad autorė užsimena, kad tai jos pirmoji knyga - vadinasi, sulauksime antros, kuri bus žymiai geresnė.
Siužetas yra tai, kas gali “nužudyti” arba “prikelti” net nežavintį literatūrine raiška kūrinį. Šįkart, esu įsitikinusi, buvo įvykdyta “kūrinžudystė”.
Pirmus 100 puslapių knapsėjau ir klausiau savęs, kodėl reikėjo skirti tiek daug laiko bereikšmiui tekstui (skaitytojas protingas - kokių 10psl. per akis) pagal fabulą “geriu-linksminuos-savęs gailiuosi-susidedu su netinkamu vyru ir tai gerai žinau”? Aš anaiptol nesu iš autorės minimų kitų nuodėmes “smerkiančiųjų teisuolių” (absoliuti Ivaškevičiaus-Koršunovo “Išvarymo” fanė, provokacija ir netradicinis požiūris yra absoliutus gėris visose meno formose), bet koks viso to tikslas, jei ši mechaniškai aprašoma kasdieninė rutina man taip ir neatskleidžia nieko naujo ir esminio apie pagrindinės veikėjos charakterį, požiūrį į vertybes (kad ir kokios jos bebūtų)...?
Knygos tekstas tik užpildo puslapius, bet lieka savotiškai pasmerktas - be emocinio krūvio ir intrigos, nuskendusios nereikalinguose dialoguose ir aprašymuose.
Autoriaus šventa pareiga - prajuokinti arba pravirkdyti skaitytoją (aukštas pilotažas, jei išeina abu), bet jis jokiu būdu negali versti nuobodžiauti.
Stebėjausi, kad kūrinyje tiek 2planių veikėjų, kuriems skiriama nemažai aprašymų, bet jie neatlieka jokios funkcijos: regis, kad gimė ir mirė be jokio legacy kūrinio esmei (niekas nepasikeistų, jei jų nebūtų). Tai lyg inkaras, dar labiau “apsunkinantis” tekstą.
Nors antroje knygos pusėje siužeto varikliukas įsisuka, užvertus knygą aš vis negaliu taiklia fraze įvardyti apie ką ji išties, nes moralo grynuolis kažkur liko nugrimzdęs susipynusių sakinių jūros dugne.
Kritikuoti - lengva, argumentuotai tai daryti - labai sunku, parašyti gerą knygą - Sizifo darbas, todėl vertas pagarbos kiekvienas, pasiryžęs jį atlikti.
Džiaugiuosi, kad autorė užsimena, kad tai jos pirmoji knyga - vadinasi, sulauksime antros, kuri bus žymiai geresnė.
Siužetas yra tai, kas gali “nužudyti” arba “prikelti” net nežavintį literatūrine raiška kūrinį. Šįkart, esu įsitikinusi, buvo įvykdyta “kūrinžudystė”.
Pirmus 100 puslapių knapsėjau ir klausiau savęs, kodėl reikėjo skirti tiek daug laiko bereikšmiui tekstui (skaitytojas protingas - kokių 10psl. per akis) pagal fabulą “geriu-linksminuos-savęs gailiuosi-susidedu su netinkamu vyru ir tai gerai žinau”? Aš anaiptol nesu iš autorės minimų kitų nuodėmes “smerkiančiųjų teisuolių” (absoliuti Ivaškevičiaus-Koršunovo “Išvarymo” fanė, provokacija ir netradicinis požiūris yra absoliutus gėris visose meno formose), bet koks viso to tikslas, jei ši mechaniškai aprašoma kasdieninė rutina man taip ir neatskleidžia nieko naujo ir esminio apie pagrindinės veikėjos charakterį, požiūrį į vertybes (kad ir kokios jos bebūtų)...?
Knygos tekstas tik užpildo puslapius, bet lieka savotiškai pasmerktas - be emocinio krūvio ir intrigos, nuskendusios nereikalinguose dialoguose ir aprašymuose.
Autoriaus šventa pareiga - prajuokinti arba pravirkdyti skaitytoją (aukštas pilotažas, jei išeina abu), bet jis jokiu būdu negali versti nuobodžiauti.
Stebėjausi, kad kūrinyje tiek 2planių veikėjų, kuriems skiriama nemažai aprašymų, bet jie neatlieka jokios funkcijos: regis, kad gimė ir mirė be jokio legacy kūrinio esmei (niekas nepasikeistų, jei jų nebūtų). Tai lyg inkaras, dar labiau “apsunkinantis” tekstą.
Nors antroje knygos pusėje siužeto varikliukas įsisuka, užvertus knygą aš vis negaliu taiklia fraze įvardyti apie ką ji išties, nes moralo grynuolis kažkur liko nugrimzdęs susipynusių sakinių jūros dugne.
August 26, 2020
Puikus skaitinys vasarai prie jūros. Lengvai skaitosi, gyvenimiška istorija apie emigravusį žmogų. Istorija įdomiai išvingiuoja per stopios mokinės prizmę, sutikusios ir pamilusios 15 metų vyresnį vyrą. Skaitant knygą, galvoje vis sukosi mintis: "kiek Laura dar patemps", ir koks spalvingas ir kupinas iššūkių bei nuotykių gyvenimas jai nutiko.
February 6, 2021
Man visai patiko! Juoda, bet lengva tragikomedija. Paprastais žodžiais, pasijuokiant, pasityčiojant aprašomas Lauros gyvenimas. Dėl sunkaus charakterio ir keistų nutikimų nelabai įsivaizduojamas realybėje. Tad susitapatinti, bent jau man, buvo sunku. Pažįstama ispanų kalba ir Maljorkos vaizdiniai pridėjo malonumo skaityme. Rekomenduočiau skaitinį atostogoms!
March 22, 2024
Kaip lietuvių autorės knyga, tai pranoko visus lūkesčius. Turbūt ir atsakymai į gyvenimo klausimus, rasti knygoje, buvo itin aktualūs ir artimi man. Rekomenduojama visiems, kurie ieško būdų, kaip išsikapstyti iš moralinio dugno
April 23, 2018
Nesugebejau pabaigti skaityti...
July 30, 2020
Vis smalsu buvo šios autorės kūryba... tačiau labai sunkiai skaitėsi, viena neįdomiausių skaitytų knygų... knygą apie nieką... banalūs tekstai, paviršutiniški dialogai...
February 14, 2022
Labai greitai ir lengvai susiskaite. Sakyciau kiek pavirsutiniskai skamba istorija, bet galbut tam tikru panasiu situaciju galima rasti ir realiame gyvenime.
October 14, 2023
Tiesiog geras romanas!!
September 21, 2020
Du gyvenimai per vieną vasarą - Akvilė Kavaliauskaitė
Šią knygą panorau perskaityti, kai pamačiau autorės pavardę. Tuomet prisiminiau, kad ji mokėsi 12-oje mano mokyklos klasėje, o aš buvau penktokėlė, kai lietuvių kalbos mokytoja pradėjo sakyti, kad aš lygiuočiausi į Akvilę, nes ji rašo puikiausiai visoje mokykloje. Tuo metu man taip pat jau patiko skaityti ir rašyti. Tai buvo didžiausias lietuvių mokytojos postūmis man: žiūrėti ką daro Akvilė ir kartais netgi perskaityti jos rašinius!
Šiuo metu Akvilę jau žino visi: ji ne tik buvusi "Panelės" žurnalistė, bet ir populiariausio Lietuvoje žurnalo "Happy 365" tekstų kūrėja. Beje, dar ir laidos "(Ne)emigrantai" įkūrėja bei vedėja. Tiesa, neseniai išleido savo antrąją knygą "Kūnai", kurią jau turiu savo knygų lentynoje.
Na, o dabar trumpai apie "Du gyvenimus". Išties pati istorija man patiko dėl tikroviškumo. Tikrai jaučiasi, kad arba pati autorė tai, ką rašo, išgyveno, arba ji puikiai sugebėjo perteikti žodžiais kokios nors labai artimos draugės patirtis.
Veiksmo vieta: Ispanija. Darbas: sumuštinių fabrikas. Geriausias draugas: praplikęs pagyvenęs amerikietis psichologas, kuris gyvenimui gerokai įpusėjus pradeda dirbti barmenu Maljorkoje. O pati veikėja Laura: storoka trumpais pirštais mergina vasarai į Ispaniją atvykusi užsidirbti ir pamiršti savo "gyvenimo meilę" Fredį. Neskamba labai jau saldžiai kaip daugelis galėtų įsivaizduoti.
Taigi, šioje gan trumpoje istorijoje rasite tikrai gan daug veiksmo - iš palyginant nuobodžių personažų, sukuriamas mini detektyvas.
Laura - buvusi pianistė, paaukojo karjerą dėl neaiškaus tipelio. Už merginą dvigubai vyresnis, su motociklu nesiskiriantis, nežinia iš ko gyvenantis - tai va toks va tas jos Fredis. Laurai tebuvo 16 metų, kai 34 metų Fredis pradėjo prie jos gerintis. Netrukus pianistės karjera nuplaukė, bet užtat prasidėjo gyvenimas su tikru vyru! Oi, kad mergužėlė būtų žinojusi, kokios pragaro kančios jos laukė. Tačiau meilė yra meilė. Vat, įvyksta ir viskas!
O dabar Laura - sumuštinių fabriko supervaizerė, tačiau širdy - liūdna ir sunku. Tad, kalbasi su buvusiu psichologu, kad nors kiek palengvėtų. Šiek tiek paliūdėję, jie imasi veiksmo ir apaimelavę iki kelių, atsiduria amerikiečio draugo tikru auksu spindinčioje viloje....
Rekomenduoju šį romaną lengvai tingiai savaitgalio popietei. Daug žinių neįgausit, bet jei esate susidūrę su vasaros darbais užsienyje, prisiminsite savo "linksmąsias" dieneles ten. Knyga pilna ironijos, tad kas mėgstat tokias šnekas, čiupkit!
Šią knygą panorau perskaityti, kai pamačiau autorės pavardę. Tuomet prisiminiau, kad ji mokėsi 12-oje mano mokyklos klasėje, o aš buvau penktokėlė, kai lietuvių kalbos mokytoja pradėjo sakyti, kad aš lygiuočiausi į Akvilę, nes ji rašo puikiausiai visoje mokykloje. Tuo metu man taip pat jau patiko skaityti ir rašyti. Tai buvo didžiausias lietuvių mokytojos postūmis man: žiūrėti ką daro Akvilė ir kartais netgi perskaityti jos rašinius!
Šiuo metu Akvilę jau žino visi: ji ne tik buvusi "Panelės" žurnalistė, bet ir populiariausio Lietuvoje žurnalo "Happy 365" tekstų kūrėja. Beje, dar ir laidos "(Ne)emigrantai" įkūrėja bei vedėja. Tiesa, neseniai išleido savo antrąją knygą "Kūnai", kurią jau turiu savo knygų lentynoje.
Na, o dabar trumpai apie "Du gyvenimus". Išties pati istorija man patiko dėl tikroviškumo. Tikrai jaučiasi, kad arba pati autorė tai, ką rašo, išgyveno, arba ji puikiai sugebėjo perteikti žodžiais kokios nors labai artimos draugės patirtis.
Veiksmo vieta: Ispanija. Darbas: sumuštinių fabrikas. Geriausias draugas: praplikęs pagyvenęs amerikietis psichologas, kuris gyvenimui gerokai įpusėjus pradeda dirbti barmenu Maljorkoje. O pati veikėja Laura: storoka trumpais pirštais mergina vasarai į Ispaniją atvykusi užsidirbti ir pamiršti savo "gyvenimo meilę" Fredį. Neskamba labai jau saldžiai kaip daugelis galėtų įsivaizduoti.
Taigi, šioje gan trumpoje istorijoje rasite tikrai gan daug veiksmo - iš palyginant nuobodžių personažų, sukuriamas mini detektyvas.
Laura - buvusi pianistė, paaukojo karjerą dėl neaiškaus tipelio. Už merginą dvigubai vyresnis, su motociklu nesiskiriantis, nežinia iš ko gyvenantis - tai va toks va tas jos Fredis. Laurai tebuvo 16 metų, kai 34 metų Fredis pradėjo prie jos gerintis. Netrukus pianistės karjera nuplaukė, bet užtat prasidėjo gyvenimas su tikru vyru! Oi, kad mergužėlė būtų žinojusi, kokios pragaro kančios jos laukė. Tačiau meilė yra meilė. Vat, įvyksta ir viskas!
O dabar Laura - sumuštinių fabriko supervaizerė, tačiau širdy - liūdna ir sunku. Tad, kalbasi su buvusiu psichologu, kad nors kiek palengvėtų. Šiek tiek paliūdėję, jie imasi veiksmo ir apaimelavę iki kelių, atsiduria amerikiečio draugo tikru auksu spindinčioje viloje....
Rekomenduoju šį romaną lengvai tingiai savaitgalio popietei. Daug žinių neįgausit, bet jei esate susidūrę su vasaros darbais užsienyje, prisiminsite savo "linksmąsias" dieneles ten. Knyga pilna ironijos, tad kas mėgstat tokias šnekas, čiupkit!
August 12, 2015
Labai šmaikštus, tiesmukiškas ir įdomus romanas, kuris “persiskaitė pats” per vieną vakarą, įtraukė į veiksmų sūkurį ir užbūrė kaip koks “Game of thrones”! Labai super! :)
Gal tik šiek tiek nuvylė knygos herojų paviršutiniškumas. Net ir pagrindinei veikėjai – Laurai, pasirodė, kad niekas daugiau nerūpi, išskyrus pianiną ir jos didelę šikną. Bet matyt tai ir privertė tiek daug kikenti :)
Ne taip dažnai įmanoma rasti knygą, kuri priverstų tiek daug juoktis! Šaunuolė, Akvilė! Sėkmės tolimesniuose projektuose ir kūriniuose!
P.s. labiausiai žinoma patiko striptizo šokėja - Samanta :D
Gal tik šiek tiek nuvylė knygos herojų paviršutiniškumas. Net ir pagrindinei veikėjai – Laurai, pasirodė, kad niekas daugiau nerūpi, išskyrus pianiną ir jos didelę šikną. Bet matyt tai ir privertė tiek daug kikenti :)
Ne taip dažnai įmanoma rasti knygą, kuri priverstų tiek daug juoktis! Šaunuolė, Akvilė! Sėkmės tolimesniuose projektuose ir kūriniuose!
P.s. labiausiai žinoma patiko striptizo šokėja - Samanta :D
October 12, 2021
Ironiškas, tiesmukas ir LIETUVIŠKAS romanas - visai lengvai susiskaitė po keleto saviugdos knygų. "Lietuviškas" išryškinau todėl, kad tai labai pasijautė skaitant - nė vienoj išverstoj knygoj nerasi ispaniškų prekybos centrų ir mūsų maximos pirkinių krepšelių palyginimo 🙃😀 Nors antrą kartą neskaityčiau, bet buvo įdomu susipažinti su autore ne tik iš jos socialinėje erdvėje rašomų postų perspektyvos, bet ir perskaityti parašytas knygas, tad 1/2 done ✅
Read
November 28, 2016Knyga turėjo pointą. Ir jis buvo išaiškintas per klišes. Teisingai sakė, kad jei nepadarysi klaidų, nesuprasi. Supratau, ačiū. Been there, done that.
Bet knygos nevertinsiu.
Bet knygos nevertinsiu.
May 17, 2017
Viena * - už drąsą parašyti knygą, kita * - tikint, kad toliau bus geriau
Displaying 1 - 22 of 22 reviews