What do you think?
Rate this book
Tunelinis mąstymas
Vieniša ministrės patarėja laukia žinutės, kuri padės susitvarkyti gyvenimą. Eiliuojantis diplomatas gelbėja valstybę ir siekia pripažinimo literatų pasaulyje. Rinkodaristas Gojus ieško atsakymo, ko dar norėti sukūrus šeimą ir pasistačius namą. Visi trys kasasi pirmyn, nejučia keisdami vienas kito kryptį. Bet velnias žino, kas jų laukia tunelio gale.
Jaunius Petraitis – bestselerio „Tu kažką turi“ autorius. „Tunelinis mąstymas“ – antrasis jo romanas apie šiuolaikinę Lietuvą ir įspūdingą jos piliečių gebėjimą užsiaklinti. Juokingai nepatogi istorija kviečia pasižvalgyti po svetimus tunelius. Galbūt atpažinsite ir savąjį?
Jaunius Petraitis – bestselerio „Tu kažką turi“ autorius. „Tunelinis mąstymas“ – antrasis jo romanas apie šiuolaikinę Lietuvą ir įspūdingą jos piliečių gebėjimą užsiaklinti. Juokingai nepatogi istorija kviečia pasižvalgyti po svetimus tunelius. Galbūt atpažinsite ir savąjį?
252 pages, Hardcover
Published October 14, 2026
About the author
Jaunius Petraitis
3 books16 followersJaunius Petraitis studijavo politiką ir tarptautinius santykius Vilniuje ir Bolonijoje. Į lietuvių kalbą išvertė H. J. Morgenthau klasikinį veikalą "Politika tarp valstybių: kova dėl galios ir taikos" (2011), taip pat dirbo LR Užsienio reikalų ministro patarėju. Su partneriu įkūrė prekės ženklų pozicionavimo butiką Black Florence. Pirmąjį kūrybinį eksperimentą Jaunius atliko dar mokykloje: tikrais faktais paremta jo apysaka apie nepilnamečio šiukšlininko darbą Londone buvo išspausdinta Kauno jaunųjų prozininkų almanache (Tesco, 2005).
2025 m. išleistame debiutiniame romane "Tu kažką turi" autorius autoironiškai tyrinėja gyvenimo prasmės, savirealizacijos ir santykių temas. Knyga buvo nominuota 15min metų knygos rinkimuose ir surinko daugiausiai skaitytojų balsų. „Tunelinis mąstymas“ (2026) - tai antrasis Jauniaus romanas apie šiuolaikinę Lietuvą ir įspūdingą jos piliečių gebėjimą užsiaklinti. Juokingai nepatogi istorija kviečia pasižvalgyti po svetimus tunelius, o galbūt ir atpažinti savąjį.
2025 m. išleistame debiutiniame romane "Tu kažką turi" autorius autoironiškai tyrinėja gyvenimo prasmės, savirealizacijos ir santykių temas. Knyga buvo nominuota 15min metų knygos rinkimuose ir surinko daugiausiai skaitytojų balsų. „Tunelinis mąstymas“ (2026) - tai antrasis Jauniaus romanas apie šiuolaikinę Lietuvą ir įspūdingą jos piliečių gebėjimą užsiaklinti. Juokingai nepatogi istorija kviečia pasižvalgyti po svetimus tunelius, o galbūt ir atpažinti savąjį.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 11 of 11 reviews
November 5, 2026
Turbūt nėra nieko geriau, kai vienos labiausiai įsiminusios praeitų metų knygos rašytojas išleidžia dar vieną romaną, kuris yra savotiška tąsa pirmojo. Tai buvo geriausia spalio mėnesio žinia.
Romane sutinkame marketingistą Gojų, kuris gyvena savo naujame name prie miško ir toliau ieško gyvenimo prasmės. Bet veiksmas labiau sukasi aplink Albertą, kuris dirba Ministerijoje su projektu, kuris rūpi tik jam vienam. Tiesa, dar ir eiles kuria, svajoja savo poezijos knygą išleisti. Sutiksime ir ministrės patarėją Miglę, ir verslinikų koučerį Džonį… Žodžiu, žmonės, kurei mus supa, kurie yra kažkieno draugai ar klasiokai. Tokie tipiški tipažai…
Kas mane traukia Jauniaus kūryboje, tai situacijos. Jos aprašomos yra gana tipinės: jauna, šeima, paskola, nuolatinis pinigų trūkumas… Arba valdininkas, kuris stumdo popierius, išpūsti valstybiniai projektai. Tada brokeris, kuris per akis meluoja dėl buto būklės. Tokia kasdienybė, bet ji susipina į romaną, kuriame galima stabtelti ir apmąstyti, kokius mes čia tunelius išsikasėme. Tikrai, kartasi taip mes įlendame, kad nematome nieko aplink: nei simpatiško bendradarbio, nei pavydaus draugo…
Pirmasis Jauniaus romanas “Tu kažką turi” pasižymėjo humoru ir linksmomis situacijomis. “Tunelinis mąstymas” jau rimtesnis, liečiantis ir labai skaudžias temas. Tiesa, tos paslėptos ironijos ir čia netrūko: šaipomasi ir iš “kūrybinio lauko” poetų klano, ir iš ministerijos darbuotojų, ir laidojimo verslo… Tiesiog kasdienės situacijos, bet kartu ir veikėjams labai svarbios.
Sunku man atrasti žodžius. Antras romanas vėl išėjo puikus, dar rimtesnis ir aktualesnis. Norėtųsi, kad marketingistas Gojus dar pasirodytų (na, įdomu, ar stoginė mašinai pasiteisins) ir kituose romanuose. O kol kas rekomenduoju skaityti abu romanus, o “Tunelinį mąstymą” įsirašau į metų geriausius.
Romane sutinkame marketingistą Gojų, kuris gyvena savo naujame name prie miško ir toliau ieško gyvenimo prasmės. Bet veiksmas labiau sukasi aplink Albertą, kuris dirba Ministerijoje su projektu, kuris rūpi tik jam vienam. Tiesa, dar ir eiles kuria, svajoja savo poezijos knygą išleisti. Sutiksime ir ministrės patarėją Miglę, ir verslinikų koučerį Džonį… Žodžiu, žmonės, kurei mus supa, kurie yra kažkieno draugai ar klasiokai. Tokie tipiški tipažai…
Kas mane traukia Jauniaus kūryboje, tai situacijos. Jos aprašomos yra gana tipinės: jauna, šeima, paskola, nuolatinis pinigų trūkumas… Arba valdininkas, kuris stumdo popierius, išpūsti valstybiniai projektai. Tada brokeris, kuris per akis meluoja dėl buto būklės. Tokia kasdienybė, bet ji susipina į romaną, kuriame galima stabtelti ir apmąstyti, kokius mes čia tunelius išsikasėme. Tikrai, kartasi taip mes įlendame, kad nematome nieko aplink: nei simpatiško bendradarbio, nei pavydaus draugo…
Pirmasis Jauniaus romanas “Tu kažką turi” pasižymėjo humoru ir linksmomis situacijomis. “Tunelinis mąstymas” jau rimtesnis, liečiantis ir labai skaudžias temas. Tiesa, tos paslėptos ironijos ir čia netrūko: šaipomasi ir iš “kūrybinio lauko” poetų klano, ir iš ministerijos darbuotojų, ir laidojimo verslo… Tiesiog kasdienės situacijos, bet kartu ir veikėjams labai svarbios.
Sunku man atrasti žodžius. Antras romanas vėl išėjo puikus, dar rimtesnis ir aktualesnis. Norėtųsi, kad marketingistas Gojus dar pasirodytų (na, įdomu, ar stoginė mašinai pasiteisins) ir kituose romanuose. O kol kas rekomenduoju skaityti abu romanus, o “Tunelinį mąstymą” įsirašau į metų geriausius.
October 23, 2026
4/5💦 ☠️ 🙁 🇱🇹
"Globali Lietuva, - diplomatas tyliai konstatuoja: - Ji serga." Jos, fucking, niekas nelaikina. Ironija aiški.
Antroji autoriaus knyga man patiko labiau nei "Tu kažką turi". Ana man pasirodė labiau popsinė, o ši labiau nišinė, gilesnė. Gal nė vienos situacijos negalėjau prisitaikyti sau ar savo aplinkai, bet autorius labai plonai išjaučia problematiką ir puikiai ją ironizuoja. Lietuvos diplomatukų, fondukų siurbėlių spindesys ir skurdas. URMas net skamba taip kaip turi skambėti - vertybiškai! Kaip nardo vienas kitam po tas vertybines angas ir tunelius pasišviedami tik rūpesčiu bei telefonu. Demonstruodami gebėjimo pilstyti iš tuščio į kiaurą, bei ranka ranką plauna, meną. Kultūros lauką gelbėja Dubysa. "Klampot tolyn Dubysos slėniais ir pakrantėmis Molingom kaip tava šlaunis."
Rašytojas čia sugrąžina kelis veikėjus iš savo pirmos knygos.
Poeto diplomato motina man pasirodė sveikiausias proto balsas visoje šitoje mizerijų ašarų pakalnėje. Dar mažoji Aistė. Knyga gan tamsi ir liūdna, su gyvatėmis pakampėse, tinkanti skaityt kaip tik šiuo laikotarpiu, artėjant Vėlinėms.
Gojų kamuoja panikos atakos. Džiaugiuosi, kad jis rado savyje stipiną pasiųst velnią. Puikiai išdėstyta simbolika.
Patiko žvaigždių kompotas. Ir Panama tikrai labai graži ir svarbi.
Skaitysiu ką autorius dar mums patieks.
Rekomenduoju ir jums , bet pradėkit nuo pirmos knygos, nes yra tęstinumas.
***
"Nes kur tu dingsi? Nes ko dar norėti šitokioj gyvenvietėj? Ir išvis - ko dar norėti vyrui, kai jau pasistato?"
"Ko dar norėti šitame etape? Ko reikia norėti vyrui, sukūrusiam šeimą, pasistačiusiam namą... ir paėmusiam banko paskolą? "
"Kukučiai skirti žmonoms - kad fotkintų kartu su laukinių pievų rasa ir keltų instagramo storius. Vyrai per tą laiką turi koncentruotis į namų ūkio gerovės didinimą."
"Nes šakotis yra šakotis, Migle. Jo neiššvaistysi - jį galim tik suvalgyti."
"Albertas jaučia, kad karys jo viduje pralaiminėja čiurliui."
"Geriausiai langus valė" Kuršėnų aidas" ir "Suvalkijos paskalūnas", kiek prasčiau - "Radviliškio pašvaistė", nes popierius ano kreidinis. "
" Tikras lietuvis myli ne kitą žmogų, o patį ilgesį kaip būseną. "
" Tiekimas jum neturi rūpėt. "
"Globali Lietuva, - diplomatas tyliai konstatuoja: - Ji serga." Jos, fucking, niekas nelaikina. Ironija aiški.
Antroji autoriaus knyga man patiko labiau nei "Tu kažką turi". Ana man pasirodė labiau popsinė, o ši labiau nišinė, gilesnė. Gal nė vienos situacijos negalėjau prisitaikyti sau ar savo aplinkai, bet autorius labai plonai išjaučia problematiką ir puikiai ją ironizuoja. Lietuvos diplomatukų, fondukų siurbėlių spindesys ir skurdas. URMas net skamba taip kaip turi skambėti - vertybiškai! Kaip nardo vienas kitam po tas vertybines angas ir tunelius pasišviedami tik rūpesčiu bei telefonu. Demonstruodami gebėjimo pilstyti iš tuščio į kiaurą, bei ranka ranką plauna, meną. Kultūros lauką gelbėja Dubysa. "Klampot tolyn Dubysos slėniais ir pakrantėmis Molingom kaip tava šlaunis."
Rašytojas čia sugrąžina kelis veikėjus iš savo pirmos knygos.
Poeto diplomato motina man pasirodė sveikiausias proto balsas visoje šitoje mizerijų ašarų pakalnėje. Dar mažoji Aistė. Knyga gan tamsi ir liūdna, su gyvatėmis pakampėse, tinkanti skaityt kaip tik šiuo laikotarpiu, artėjant Vėlinėms.
Gojų kamuoja panikos atakos. Džiaugiuosi, kad jis rado savyje stipiną pasiųst velnią. Puikiai išdėstyta simbolika.
Patiko žvaigždių kompotas. Ir Panama tikrai labai graži ir svarbi.
Skaitysiu ką autorius dar mums patieks.
Rekomenduoju ir jums , bet pradėkit nuo pirmos knygos, nes yra tęstinumas.
***
"Nes kur tu dingsi? Nes ko dar norėti šitokioj gyvenvietėj? Ir išvis - ko dar norėti vyrui, kai jau pasistato?"
"Ko dar norėti šitame etape? Ko reikia norėti vyrui, sukūrusiam šeimą, pasistačiusiam namą... ir paėmusiam banko paskolą? "
"Kukučiai skirti žmonoms - kad fotkintų kartu su laukinių pievų rasa ir keltų instagramo storius. Vyrai per tą laiką turi koncentruotis į namų ūkio gerovės didinimą."
"Nes šakotis yra šakotis, Migle. Jo neiššvaistysi - jį galim tik suvalgyti."
"Albertas jaučia, kad karys jo viduje pralaiminėja čiurliui."
"Geriausiai langus valė" Kuršėnų aidas" ir "Suvalkijos paskalūnas", kiek prasčiau - "Radviliškio pašvaistė", nes popierius ano kreidinis. "
" Tikras lietuvis myli ne kitą žmogų, o patį ilgesį kaip būseną. "
" Tiekimas jum neturi rūpėt. "
October 25, 2026
Yra knygų, kurias skaitydamas vis pagauni save galvojant: „Na, po velnių, kaip taikliai pasakyta!“ Būtent taip man nutiko su Jauniaus Petraičio „Tuneliniu mąstymu“. Tai dar viena puiki šio autoriaus knyga, kuri man patiko net labiau nei „Tu kažką turi“. O pastaroji jau buvo užkėlusi kartelę gana aukštai.
Šįkart autorius vėl neria į šiuolaikinio žmogaus kasdienybę, santykius, vidinius prieštaravimus ir problemas, kurias kartais stengiamės nuslėpti net nuo savęs. Čia žiauriai taikliai aprašomi jauni ir ne tokie jau jauni žmonės, jų bandymai susigaudyti gyvenime, suprasti savo norus ir atrasti vietą po saule. Viskas taip atpažįstama, kad kartais net nejauku. Regis, skaitai apie kitus, bet imi ir atpažįsti save.
Labiausiai užkabino tas keistas jausmas, kai, atrodo, gyvenime viską turi. Darbą, namus, santykius, draugų, gal net visai neblogai sekasi, bet kažkur viduje vis tiek kirba mintis, kad kažko trūksta. Ir net pats dorai nežinai, ko. Gal prasmės? Gal jaudulio? O gal tiesiog to įsivaizduojamo tobulo gyvenimo, kurį, regis, visi aplinkui gyvena, tik tu kažkodėl ne?
Petraičio veikėjai toli gražu nėra idealūs. Jie klysta, blaškosi, kartais elgiasi kvailai, patys prisikuria problemų, o paskui stebisi, kodėl viskas taip sudėtinga. Kitaip tariant, elgiasi kaip mes visi. Ir būtent dėl to jais taip lengva patikėti.
Na, ir, žinoma, vyšnia ant torto – autoriaus humoras. Man atrodo, jau vien dėl jo verta skaityti Petraičio knygas. Kandus, ironiškas, kartais toks juodas, kad turbūt ne kiekvienam patiktų, bet man būtent toks ir yra pats geriausias. Ypač kai juokas kyla iš situacijų, kurios iš tiesų nėra nė kiek juokingos. Kartais net pagalvoji, kad gal čia nelabai gražu juoktis, bet ką jau padarysi, jei juokinga? O svarbiausia, kad tas humoras puikiai dera su rimtesnėmis, kartais net skaudžiomis temomis.
Man patinka ir tai, kad autorius nesileidžia į pamokslavimus, neaiškina, kaip reikėtų gyventi, ir nebando visko apipinti giliomis filosofinėmis tiesomis. Tiesiog leidžia pažvelgti į žmonių silpnybes, absurdiškus sprendimus ir situacijas, kurios iš šalies atrodo juokingos, nors pačiam jose atsidūrus turbūt būtų visai ne iki juoko.
„Tunelinis mąstymas“ dar kartą priminė, kad kartais įdomiausios istorijos gimsta iš visai paprastų dalykų. O kai apie juos pasakojama su tokia gera doze ironijos ir juodojo humoro, man daugiau nieko ir nereikia. Žodžiu, Jaunius Petraitis mane ir vėl papirko.
Šįkart autorius vėl neria į šiuolaikinio žmogaus kasdienybę, santykius, vidinius prieštaravimus ir problemas, kurias kartais stengiamės nuslėpti net nuo savęs. Čia žiauriai taikliai aprašomi jauni ir ne tokie jau jauni žmonės, jų bandymai susigaudyti gyvenime, suprasti savo norus ir atrasti vietą po saule. Viskas taip atpažįstama, kad kartais net nejauku. Regis, skaitai apie kitus, bet imi ir atpažįsti save.
Labiausiai užkabino tas keistas jausmas, kai, atrodo, gyvenime viską turi. Darbą, namus, santykius, draugų, gal net visai neblogai sekasi, bet kažkur viduje vis tiek kirba mintis, kad kažko trūksta. Ir net pats dorai nežinai, ko. Gal prasmės? Gal jaudulio? O gal tiesiog to įsivaizduojamo tobulo gyvenimo, kurį, regis, visi aplinkui gyvena, tik tu kažkodėl ne?
Petraičio veikėjai toli gražu nėra idealūs. Jie klysta, blaškosi, kartais elgiasi kvailai, patys prisikuria problemų, o paskui stebisi, kodėl viskas taip sudėtinga. Kitaip tariant, elgiasi kaip mes visi. Ir būtent dėl to jais taip lengva patikėti.
Na, ir, žinoma, vyšnia ant torto – autoriaus humoras. Man atrodo, jau vien dėl jo verta skaityti Petraičio knygas. Kandus, ironiškas, kartais toks juodas, kad turbūt ne kiekvienam patiktų, bet man būtent toks ir yra pats geriausias. Ypač kai juokas kyla iš situacijų, kurios iš tiesų nėra nė kiek juokingos. Kartais net pagalvoji, kad gal čia nelabai gražu juoktis, bet ką jau padarysi, jei juokinga? O svarbiausia, kad tas humoras puikiai dera su rimtesnėmis, kartais net skaudžiomis temomis.
Man patinka ir tai, kad autorius nesileidžia į pamokslavimus, neaiškina, kaip reikėtų gyventi, ir nebando visko apipinti giliomis filosofinėmis tiesomis. Tiesiog leidžia pažvelgti į žmonių silpnybes, absurdiškus sprendimus ir situacijas, kurios iš šalies atrodo juokingos, nors pačiam jose atsidūrus turbūt būtų visai ne iki juoko.
„Tunelinis mąstymas“ dar kartą priminė, kad kartais įdomiausios istorijos gimsta iš visai paprastų dalykų. O kai apie juos pasakojama su tokia gera doze ironijos ir juodojo humoro, man daugiau nieko ir nereikia. Žodžiu, Jaunius Petraitis mane ir vėl papirko.
October 26, 2026
Antroji Jauniaus knyga atrodo lyg pirmojo romano antras etapas. Ir tai tampa šios knygos džiaugsmu, bet kartu - ir didžiausiu rūpesčiu.
Jau atpažįstamas rašymo braižas ir stilius, kelių veikėjų persipinančios istorijos, šiandienos Vilnius, aktualijos, gausybė aliuzijų į mūsų aplinką, daug nūdienos ir mūsų laikmečio ženklų. Romanas įtraukia, skaityti lengva ir įdomu. Viskas kaip ir pirmą kartą - netgi knygos storis ir viršelis grąžina prie "Tu kažką turi".
O tuomet, skaitant save pagauni galvojant, kad Jaunius moka ir gali daugiau. Atrasti daugiau laikmečių ir skirtingų vietų, neprisirišti prie savo gyvenimo, išeiti iš išorinių įvykių kronikų link gilesnės minties, vidinių dramų ar personažų analizės. Taip norėtųsi, kad veikėjai ar rašytojo pasauliai judėtų į priekį, o ne kartotų tai, ką jau matėme.
Žinau, kad Jaunius tai gali. Ir nors be galo smagu ant saulėje raibuliuojančių vandens bangų, tikrasis atradimas glūdi ten - kažkur giliai.
Jau atpažįstamas rašymo braižas ir stilius, kelių veikėjų persipinančios istorijos, šiandienos Vilnius, aktualijos, gausybė aliuzijų į mūsų aplinką, daug nūdienos ir mūsų laikmečio ženklų. Romanas įtraukia, skaityti lengva ir įdomu. Viskas kaip ir pirmą kartą - netgi knygos storis ir viršelis grąžina prie "Tu kažką turi".
O tuomet, skaitant save pagauni galvojant, kad Jaunius moka ir gali daugiau. Atrasti daugiau laikmečių ir skirtingų vietų, neprisirišti prie savo gyvenimo, išeiti iš išorinių įvykių kronikų link gilesnės minties, vidinių dramų ar personažų analizės. Taip norėtųsi, kad veikėjai ar rašytojo pasauliai judėtų į priekį, o ne kartotų tai, ką jau matėme.
Žinau, kad Jaunius tai gali. Ir nors be galo smagu ant saulėje raibuliuojančių vandens bangų, tikrasis atradimas glūdi ten - kažkur giliai.
November 6, 2026
Kažin ar daug atsirado skaitytojų, sau mintyse nesusirimavusių patyrusio (bet vis dar pradedančio) poeto-valdininko eilėraščio* paskutinės eilutės paskutinio žodžio.
*prie kurio šis kamuojasi, stumdamas beprasmę darbo dieną.
Akivaizdus rimas ten sukasi ant liežuvio galo, bet autorius elegantiškai jo „nemato“ ir beveik gaila, kai šitą kortų bartuką vis dėlto galiausiai panaudoja.
Knygą gavau dovanų, su dedikacija, tai labai girti jos negalėsiu, bet papeikti - mielai.
Viršelis blankus, cepelininis, labai lietuviškas. Pavadinimas - netikęs (vėliau parašysiu kodėl). Tai, ko gero, visi trūkumai, kuriuos išžiūrėjau.
Na, dar smulkmenėlių - vietomis (mano skoniui) perspausta su satyra. Vietomis personažai peržengia savo charakterių ribas (gyvenimą už sagos pratęs imti stačiokas koučeris-guru ūmai pradeda cituoti Dantę, tuo tarpu ungurio rangumu kiekvieną kūrybinę problemą sprendžiantis žodžio meistras-rinkodaristas nesurezga rišlaus dialogo).
Pirmoji autoriaus knyga („Tu kažką turi“) buvo tikrai gera, ši - stipresnė. Bėda tik, kad jei ta pačia tema bus ir trečioji - teoriškai būtų sunku išlaikyti šviežumą, bet čia jau autoriaus problemos, jis pratęs stebinti.
Kas dar blogai? Varo ant Dubysos, upės, kurią myliu ir mėgstu. Nežinau, gal yra kada joje skendęs, bet taip „užsisėsti“, pradedant nuo eiliuotų „paslėpsnių“ ir baigiant politiniais „Dubysos vaikais“ tai reikia ypatingo nuožmumo. Net patys knygos personažai jam siūlo Nevėžį ar Nerį - bet ne, autoriaus valia.
Dėl pavadinimo, va čia man kliuvo labiausiai. Pernelyg medicininis, diagnostinis ir, kas blogiausia - kažkaip ne į temą. Knygos herojai juk kaip tik kiekvienas, kiek beišgalėdamas, spurda, mėgindami ištrūkti iš ten, kur gyvenimas nuspyrė, pasiekti, savo supratimu, kažko daugiau.Ištrūkti iš tunelių, prasiplėsti savo burbulus. Valdininkas-poetas, pelė ministrės patarėja, pasiklydusi meilės odisėjoje, Gojus, apsikabinęs savo vidurio amžiaus krizę, bet bandantis iš jos ištrūkti. Tuo netobuli, nuodėmingi ir kvaili žmonės ir žavi, teikia vilties, kad yra (ar stengiasi būti) dar kažkuo daugiau.
O šiaip - perskaičiau su dideliu malonumu ir vis gailėjau, kad tokia plona. Išsityčiota iš visko ir visų, daugelis skaitytojų nesyk nepatogiai muistysis, galvodami, kad juk, po galais - kas antra scena ar personažai jau yra sutikti, su jais bendrauta, kentėta realiam gyvenime, regėti veidrodyje.
Literatūrologiniai dalykai man asmeniškai labiausiai patiko - "anot manęs", "dabartės" - skaitai kaip kokius bulvių traškučius, neatsitraukdamas:
„Kalbant apie formą, tai, nu, žinokis, dabartės pasikeitė laikai, Albiuk. Dažniau dabartės spausdina tokius, kur nesirimuoja. Net finansavimą lengviau gaut, kai nesirimuoja. Lipa per galvas nauja karta, Albiuk, nesupaisysi, jiems kitaip viskas žiūrisi.“
Intrigos, padlaižiavimas, savi-saviems - oi kaip viskas matyta, skaityta ir girdėta šnabždesiuos.
Globali Lietuva - atskiras patyčių Klondaikas, čia pakaks pacituoti susirūpinimą jų socialinės paskyros patiktukų gausos dinamika:
„Albertas akimirkai nuleidžia akis. - Tiesiog supraskite, ant kortos pastatyta labai daug. Mes, kaip valstybė ir tauta, negalime prarasti šito milijono, kur jie begyventų. Turim išlaikyti tą ryšį. Kad laikintų. Nes kaip atrodo Globali Lietuva be laikų?- Neglobaliai.- Būtent.“
Arba - kančios renkantis patiktuką reikalingo žmogaus patepimui: „Sutrikęs diplomatas dar pasitariau savimi ir priima pragmatišką sprendimą. Širdelės dėti jis negali, nes pažeistų savo giluminis įsitikinimus. Kita vertus Švoba yra jo vienintelis stogas negailestingose tikrųjų literatų džiunglėse. Reikia jo nepaleisti, saugoti, laikytis įsikibus, nbors ir nenusižengiant savosiomis vertybėmis. Todėl bus care.“
Švoba - tas dar tipas, apie kurį beveik norėtųsi atskiro kūrinio: „Kaip matome, erotika Alberto eilutėse - ne kūniška, o agrarinė<...> „Pakrantėmis molingom kaip tava šlaunis“ - štai čia, mano brangieji, pasireiškia lietuviško juslingumo fenomenas, kai geismas išreiškiamas per dirvožemio struktūrą.<...> Alberto Kopėčiaus poetinėje aimanoje dar kartą atskleidžiama sena tiesa, jog tikras lietuvis myli ne kitą žmogų, o patį ilgesį, kaip būseną.“
Internetuose, mačiau, buvo blaiviausio knygos personažo rinkimai, kai kas rinkosi diplomato-poeto motiną. Man labiausiai patiko „jųjų studijų draugas, tas, kuris augina kaime šilauoges ir postina feisbuke paukštukus, kadaise juk buvęs protingas ir perspektyvus, bet...“
Sutinkame čia ir dar vieną svečią - Napoleono sagų ieškotoją, sėlinantį prie rinkodaristo namo su „į grindų siurblį panašiu prietaisu rankose.“
Žodžiu, įvairaus plauko pakvaišėlių knygoje netrūksta, nuo to tik įdomiau.
Užbaigsiu gal etnopatyčiomis irgi gausiai pabarstytomis šioje nestoroje knygoje, kuri, manau, kuriuose nors rinkimuose rimtai varžysis su kitais veikalais, jų pastaruoju metu dygsta dar (knygyne pavarčiau Luko Ramono romaną).
„Likau su Lietuva, sava gimtine darganota,
Kur raudos pagrabuos netyla ir mišių varpai.
Kur bočiai nunarinę galvas kiūtina namo pilvais rasotais.
Kur močios daro valgyt ir kamarose užsiima lietuvių liaudies amatais.“
*prie kurio šis kamuojasi, stumdamas beprasmę darbo dieną.
Akivaizdus rimas ten sukasi ant liežuvio galo, bet autorius elegantiškai jo „nemato“ ir beveik gaila, kai šitą kortų bartuką vis dėlto galiausiai panaudoja.
Knygą gavau dovanų, su dedikacija, tai labai girti jos negalėsiu, bet papeikti - mielai.
Viršelis blankus, cepelininis, labai lietuviškas. Pavadinimas - netikęs (vėliau parašysiu kodėl). Tai, ko gero, visi trūkumai, kuriuos išžiūrėjau.
Na, dar smulkmenėlių - vietomis (mano skoniui) perspausta su satyra. Vietomis personažai peržengia savo charakterių ribas (gyvenimą už sagos pratęs imti stačiokas koučeris-guru ūmai pradeda cituoti Dantę, tuo tarpu ungurio rangumu kiekvieną kūrybinę problemą sprendžiantis žodžio meistras-rinkodaristas nesurezga rišlaus dialogo).
Pirmoji autoriaus knyga („Tu kažką turi“) buvo tikrai gera, ši - stipresnė. Bėda tik, kad jei ta pačia tema bus ir trečioji - teoriškai būtų sunku išlaikyti šviežumą, bet čia jau autoriaus problemos, jis pratęs stebinti.
Kas dar blogai? Varo ant Dubysos, upės, kurią myliu ir mėgstu. Nežinau, gal yra kada joje skendęs, bet taip „užsisėsti“, pradedant nuo eiliuotų „paslėpsnių“ ir baigiant politiniais „Dubysos vaikais“ tai reikia ypatingo nuožmumo. Net patys knygos personažai jam siūlo Nevėžį ar Nerį - bet ne, autoriaus valia.
Dėl pavadinimo, va čia man kliuvo labiausiai. Pernelyg medicininis, diagnostinis ir, kas blogiausia - kažkaip ne į temą. Knygos herojai juk kaip tik kiekvienas, kiek beišgalėdamas, spurda, mėgindami ištrūkti iš ten, kur gyvenimas nuspyrė, pasiekti, savo supratimu, kažko daugiau.Ištrūkti iš tunelių, prasiplėsti savo burbulus. Valdininkas-poetas, pelė ministrės patarėja, pasiklydusi meilės odisėjoje, Gojus, apsikabinęs savo vidurio amžiaus krizę, bet bandantis iš jos ištrūkti. Tuo netobuli, nuodėmingi ir kvaili žmonės ir žavi, teikia vilties, kad yra (ar stengiasi būti) dar kažkuo daugiau.
O šiaip - perskaičiau su dideliu malonumu ir vis gailėjau, kad tokia plona. Išsityčiota iš visko ir visų, daugelis skaitytojų nesyk nepatogiai muistysis, galvodami, kad juk, po galais - kas antra scena ar personažai jau yra sutikti, su jais bendrauta, kentėta realiam gyvenime, regėti veidrodyje.
Literatūrologiniai dalykai man asmeniškai labiausiai patiko - "anot manęs", "dabartės" - skaitai kaip kokius bulvių traškučius, neatsitraukdamas:
„Kalbant apie formą, tai, nu, žinokis, dabartės pasikeitė laikai, Albiuk. Dažniau dabartės spausdina tokius, kur nesirimuoja. Net finansavimą lengviau gaut, kai nesirimuoja. Lipa per galvas nauja karta, Albiuk, nesupaisysi, jiems kitaip viskas žiūrisi.“
Intrigos, padlaižiavimas, savi-saviems - oi kaip viskas matyta, skaityta ir girdėta šnabždesiuos.
Globali Lietuva - atskiras patyčių Klondaikas, čia pakaks pacituoti susirūpinimą jų socialinės paskyros patiktukų gausos dinamika:
„Albertas akimirkai nuleidžia akis. - Tiesiog supraskite, ant kortos pastatyta labai daug. Mes, kaip valstybė ir tauta, negalime prarasti šito milijono, kur jie begyventų. Turim išlaikyti tą ryšį. Kad laikintų. Nes kaip atrodo Globali Lietuva be laikų?- Neglobaliai.- Būtent.“
Arba - kančios renkantis patiktuką reikalingo žmogaus patepimui: „Sutrikęs diplomatas dar pasitariau savimi ir priima pragmatišką sprendimą. Širdelės dėti jis negali, nes pažeistų savo giluminis įsitikinimus. Kita vertus Švoba yra jo vienintelis stogas negailestingose tikrųjų literatų džiunglėse. Reikia jo nepaleisti, saugoti, laikytis įsikibus, nbors ir nenusižengiant savosiomis vertybėmis. Todėl bus care.“
Švoba - tas dar tipas, apie kurį beveik norėtųsi atskiro kūrinio: „Kaip matome, erotika Alberto eilutėse - ne kūniška, o agrarinė<...> „Pakrantėmis molingom kaip tava šlaunis“ - štai čia, mano brangieji, pasireiškia lietuviško juslingumo fenomenas, kai geismas išreiškiamas per dirvožemio struktūrą.<...> Alberto Kopėčiaus poetinėje aimanoje dar kartą atskleidžiama sena tiesa, jog tikras lietuvis myli ne kitą žmogų, o patį ilgesį, kaip būseną.“
Internetuose, mačiau, buvo blaiviausio knygos personažo rinkimai, kai kas rinkosi diplomato-poeto motiną. Man labiausiai patiko „jųjų studijų draugas, tas, kuris augina kaime šilauoges ir postina feisbuke paukštukus, kadaise juk buvęs protingas ir perspektyvus, bet...“
Sutinkame čia ir dar vieną svečią - Napoleono sagų ieškotoją, sėlinantį prie rinkodaristo namo su „į grindų siurblį panašiu prietaisu rankose.“
Žodžiu, įvairaus plauko pakvaišėlių knygoje netrūksta, nuo to tik įdomiau.
Užbaigsiu gal etnopatyčiomis irgi gausiai pabarstytomis šioje nestoroje knygoje, kuri, manau, kuriuose nors rinkimuose rimtai varžysis su kitais veikalais, jų pastaruoju metu dygsta dar (knygyne pavarčiau Luko Ramono romaną).
„Likau su Lietuva, sava gimtine darganota,
Kur raudos pagrabuos netyla ir mišių varpai.
Kur bočiai nunarinę galvas kiūtina namo pilvais rasotais.
Kur močios daro valgyt ir kamarose užsiima lietuvių liaudies amatais.“
October 29, 2026
Kažkada vienas draugas yra pasakęs: „Perstok norėti ir tau visko užteks.“ Tas draugas jau seniai nebe draugas, bet jo šita buitinė filosofija iki šiandien man atrodo logiška, ypač perskaičius Jauniaus Petraičio knygą „Tunelinis mąstymas“.
Aišku, būna ir nuo tavęs, žmogau, nepriklausančių aplinkybių, kai, pavyzdžiui, gyvenimas tau niekada kozirių neišmeta arba tavo draugas sukčiauja žaidime ir žaidžia pažymėtomis kortomis, kaip nutinka vienam iš veikėjų. Bet už viską baisiausia yra, kai pats nežinai, ko nori. Tai kaip gali pajusti, kada jau gana? Kai užsikasi, kaip vienas veikėjas, „šaibų“ kasimo maratone, kad pamiršti, jog ir „Panama labai graži“, ir sukiesi tada kaip aptirpęs besmegenis, Olandų žiedu lyg Dantės pragaro ratais. Tik klausimas: ar tebeturi jėgų pasakyti Šėtonui „ne“?
Skirtingai nei pirmojoje autoriaus knygoje „Tu kažką turi“, kažkaip sunkiai sekėsi pajusti empatiją pagrindiniams veikėjams. Šį kartą norėjosi arba stipriai papurtyti juos, kad atsikvošėtų, mestų tą „šiupelį“ į šoną ir išlįstų iš savojo tunelio, arba tiesiog numoti ranka ir pasakyti, kad taip tau ir reikia, jeigu be savęs daugiau nieko nematai.
Knygos autorius, sujungdamas komediją su tragedija, parodo, kartais netgi labai makabriškais būdais, kad šiuolaikinis žmogus negali tiesiog būti, jis privalo „išsipildyti“. Kai baigi kasti vieną tunelį, iš karto susigalvoji ir neri į naują, nes juk šiaip be tikslo sėdėti neefektyvu, per dideli kaštai.
Grandioziniai planai, susireikšminimas arba, atvirkščiai, savęs nuvertinimas, ypač kai kalba eina apie atrodytų išsilavinusius ir protingus veikėjus, „Tuneliniame mąstyme“ kartais išvirsta į tokį absurdą, kad iš pradžių prisijuokęs iki ašarų galiausiai pajunti begalinį liūdesį.
Autorius puikiai perteikia šių dienų „tikras“ ir tikrąsias vertybes, o svarbiausia – mažų žmonių milžiniškas problemas, matomas per padidinamąjį stiklą, aukščiausią susireikšminimo lygį, kai galvoji, kad tavo kančios ir ieškojimai yra unikalūs.
Jaunius Petraitis „Tuneliniame mąstyme“, pasitelkdamas sarkazmą, ironiją, o svarbiausia – saviironiją, demonstruoja, kad kai sugebi pasijuokti iš savęs, savo paties iliuzijų, o kartais ir visuomenės primestų tunelių, atsiranda galimybė pažvelgti į viską kiek blaiviau. Kol tiki, kad yra tik vienas teisingas kelias ir vis kasi, kasi, kasi, niekada nepamatysi, kad pasaulis yra gerokai didesnis už tavo paties išsikastą tunelį.
Niekas nesako, kad numesti tą „šiupelį“, išlįsti į dienos šviesą, nusipūsti dulkes yra paprasta. Juk kas žino, gal kaip tik tą dieną jau būtum prisikasęs prie laimės. Bet gal vis dėlto verta surizikuoti?
Aišku, būna ir nuo tavęs, žmogau, nepriklausančių aplinkybių, kai, pavyzdžiui, gyvenimas tau niekada kozirių neišmeta arba tavo draugas sukčiauja žaidime ir žaidžia pažymėtomis kortomis, kaip nutinka vienam iš veikėjų. Bet už viską baisiausia yra, kai pats nežinai, ko nori. Tai kaip gali pajusti, kada jau gana? Kai užsikasi, kaip vienas veikėjas, „šaibų“ kasimo maratone, kad pamiršti, jog ir „Panama labai graži“, ir sukiesi tada kaip aptirpęs besmegenis, Olandų žiedu lyg Dantės pragaro ratais. Tik klausimas: ar tebeturi jėgų pasakyti Šėtonui „ne“?
Skirtingai nei pirmojoje autoriaus knygoje „Tu kažką turi“, kažkaip sunkiai sekėsi pajusti empatiją pagrindiniams veikėjams. Šį kartą norėjosi arba stipriai papurtyti juos, kad atsikvošėtų, mestų tą „šiupelį“ į šoną ir išlįstų iš savojo tunelio, arba tiesiog numoti ranka ir pasakyti, kad taip tau ir reikia, jeigu be savęs daugiau nieko nematai.
Knygos autorius, sujungdamas komediją su tragedija, parodo, kartais netgi labai makabriškais būdais, kad šiuolaikinis žmogus negali tiesiog būti, jis privalo „išsipildyti“. Kai baigi kasti vieną tunelį, iš karto susigalvoji ir neri į naują, nes juk šiaip be tikslo sėdėti neefektyvu, per dideli kaštai.
Grandioziniai planai, susireikšminimas arba, atvirkščiai, savęs nuvertinimas, ypač kai kalba eina apie atrodytų išsilavinusius ir protingus veikėjus, „Tuneliniame mąstyme“ kartais išvirsta į tokį absurdą, kad iš pradžių prisijuokęs iki ašarų galiausiai pajunti begalinį liūdesį.
Autorius puikiai perteikia šių dienų „tikras“ ir tikrąsias vertybes, o svarbiausia – mažų žmonių milžiniškas problemas, matomas per padidinamąjį stiklą, aukščiausią susireikšminimo lygį, kai galvoji, kad tavo kančios ir ieškojimai yra unikalūs.
Jaunius Petraitis „Tuneliniame mąstyme“, pasitelkdamas sarkazmą, ironiją, o svarbiausia – saviironiją, demonstruoja, kad kai sugebi pasijuokti iš savęs, savo paties iliuzijų, o kartais ir visuomenės primestų tunelių, atsiranda galimybė pažvelgti į viską kiek blaiviau. Kol tiki, kad yra tik vienas teisingas kelias ir vis kasi, kasi, kasi, niekada nepamatysi, kad pasaulis yra gerokai didesnis už tavo paties išsikastą tunelį.
Niekas nesako, kad numesti tą „šiupelį“, išlįsti į dienos šviesą, nusipūsti dulkes yra paprasta. Juk kas žino, gal kaip tik tą dieną jau būtum prisikasęs prie laimės. Bet gal vis dėlto verta surizikuoti?
November 2, 2026
Tai viena iš tų knygų, kurias skaitydamas netikėtai pradedi atpažinti save. Savo ambicijas, abejones, nuolatinį norą kažko siekti, kurti, realizuoti save ir kartu bandymą suprasti, ar iš tiesų gyveni taip, kaip nori.
Labiausiai įstrigo mintys apie tunelinį mąstymą, pasirinkimus, aplinkinių lūkesčius ir savirealizaciją. Autorius gana jautriai ir atvirai kalba apie vidinius prieštaravimus, kurie, įtariu, pažįstami daugeliui mūsų kartos žmonių.
Kartu skaitant kilo ir kiek kritiškesnis klausimas: kiek šiose mintyse iš tiesų yra individualios patirties, o kiek – gana universalių, mūsų visuomenei būdingų išgyvenimų? Kartais atrodo, kad autorius kalba apie labai asmeniškus atradimus, nors nemaža jų dalis atspindi platesnį kartos mąstymą. Tačiau galbūt būtent tai ir yra knygos stiprybė – gebėjimas asmeninę patirtį paversti atpažįstama kitiems.
Tai nėra knyga, pateikianti aiškius atsakymus ar netikėtas gyvenimo tiesas. Jos vertė labiau slypi gebėjime paskatinti skaitytoją permąstyti savo pasirinkimus, santykį su darbu, šeima, ambicijomis ir aplinkinių nuomone.
Man asmeniškai ji sukėlė netikėtą suvokimą: tai, ką laikome savo autentiškumu, kartais tėra mūsų aplinkos, kartos ir visuomenės atspindys.
Galbūt didžiausias knygos privalumas ir yra ne originalios idėjos, o jų pateikimas – nuoširdus, empatiškas ir pakankamai artimas, kad skaitydamas svetimą istoriją pradėtum analizuoti savąją.
Labiausiai įstrigo mintys apie tunelinį mąstymą, pasirinkimus, aplinkinių lūkesčius ir savirealizaciją. Autorius gana jautriai ir atvirai kalba apie vidinius prieštaravimus, kurie, įtariu, pažįstami daugeliui mūsų kartos žmonių.
Kartu skaitant kilo ir kiek kritiškesnis klausimas: kiek šiose mintyse iš tiesų yra individualios patirties, o kiek – gana universalių, mūsų visuomenei būdingų išgyvenimų? Kartais atrodo, kad autorius kalba apie labai asmeniškus atradimus, nors nemaža jų dalis atspindi platesnį kartos mąstymą. Tačiau galbūt būtent tai ir yra knygos stiprybė – gebėjimas asmeninę patirtį paversti atpažįstama kitiems.
Tai nėra knyga, pateikianti aiškius atsakymus ar netikėtas gyvenimo tiesas. Jos vertė labiau slypi gebėjime paskatinti skaitytoją permąstyti savo pasirinkimus, santykį su darbu, šeima, ambicijomis ir aplinkinių nuomone.
Man asmeniškai ji sukėlė netikėtą suvokimą: tai, ką laikome savo autentiškumu, kartais tėra mūsų aplinkos, kartos ir visuomenės atspindys.
Galbūt didžiausias knygos privalumas ir yra ne originalios idėjos, o jų pateikimas – nuoširdus, empatiškas ir pakankamai artimas, kad skaitydamas svetimą istoriją pradėtum analizuoti savąją.
November 4, 2026
Trijų romano veikėjų pilnatvės, santykių, pripažinimo siekis virsta savotiškais tuneliais, kuriuose jie įstringa ir nebegeba pakeisti krypties ar pamatyti kitų perspektyvų. Susidaro įspūdis, kad jie tokie griežti sau, kad net neleidžia suabejoti savo tiesomis.
J. Petraičio sukurti personažai įsimena ir priverčia susimąstyti, kaip svarbu gyvenime per daug savęs nespausti ir dažniau leisti sau pabūti netobuliems bei klystantiems.
Knyga – labai aktuali ir taikliai atspindi šiandienos visuomenės ydas bei skaudulius. Jaučiasi, kad rašytojui skauda dėl besikeičiančio pasaulio, bet į tai, ko negali sustabdyti, jis renkasi žiūrėti su humoru.
J. Petraičio sukurti personažai įsimena ir priverčia susimąstyti, kaip svarbu gyvenime per daug savęs nespausti ir dažniau leisti sau pabūti netobuliems bei klystantiems.
Knyga – labai aktuali ir taikliai atspindi šiandienos visuomenės ydas bei skaudulius. Jaučiasi, kad rašytojui skauda dėl besikeičiančio pasaulio, bet į tai, ko negali sustabdyti, jis renkasi žiūrėti su humoru.
November 4, 2026
Labai patinka, laukiu trečios knygos :) gal bus daugiau dėmesio Miglei ir Džoniui bei jo karjeros vingiams?
November 7, 2026
Knyga - rimtai juokinga. Apskritai, ji tiesiog nesveikai gera gerąja prasme! Tas paprastas genialumas privertė kvatoti visa širdimi. Ypač patiko logotipas, kurį rasite knygoje. 😀
Displaying 1 - 11 of 11 reviews