What do you think?
Rate this book
Odilė, arba Oro uostų vienatvė
Galvoju, kad norėčiau sugrįžti į Odilės aprašytus laikus, kai drovumo buvo daugiau nei įžūlumo, nuoširdumo – daugiau nei cinizmo, abejonių, dvejonių – daugiau nei beatodairiško pasitikėjimo savimi, kai viskas, bent skaitant Odilės apsakymą, rodosi, buvo truputį trapiau, dužliau, subtiliau, tai kas, kad galbūt truputį liūdniau.
Apie tai, ką bijome išgyventi, kas visada šalia. Kieno akivaizdoje visi esame vaikai, nepaisant amžiaus ir patirties. Kas leidžia išsiskleisti laikinam kasdienybės grožiui. Apie tai yra šis švelnių atspalvių virpantis romanas, parašytas Valdo Papievio, Paryžiuje gyvenančio ir kuriančio, Lietuvoje skaitomo ir premijomis įvertinto rašytojo.
Odilė – elegantiška devyniasdešimtmetė paryžietė, petite dame, žinanti, „ką reiškia senti, bet nežinanti, ką reiškia suaugti“. Pasakotojas – ilgametis jos palėpės Paryžiaus centre nuomininkas, kasdienis lankytojas ir palydovas. Priverstas prisitaikyti prie Odilės ritmo, pamažu įsukamas į jos pasaulį, dvelkiantį prustiškąja belle époque. Iš jos manierų, kasdienių ritualų, aplinkos žmonių ir daiktų, iš jos jaunystėje rašyto apsakymo srūva praėjęs laikas, nejučia persmelkiantis pasakotojo dabartį ir ateitį.
Bartė Kuo
Galime dėkoti elegantiškam rašytojo stiliui, kurį nuolat mini kritikai, bet šioje knygoje autorius parodė gerokai daugiau. Romano apie Paryžių ir Odilę skaitytojų laukia neeilinis skaitymo malonumas, kurį Roland’as Barthes’as vadino jouissance.
Violeta Kelertienė
Apie tai, ką bijome išgyventi, kas visada šalia. Kieno akivaizdoje visi esame vaikai, nepaisant amžiaus ir patirties. Kas leidžia išsiskleisti laikinam kasdienybės grožiui. Apie tai yra šis švelnių atspalvių virpantis romanas, parašytas Valdo Papievio, Paryžiuje gyvenančio ir kuriančio, Lietuvoje skaitomo ir premijomis įvertinto rašytojo.
Odilė – elegantiška devyniasdešimtmetė paryžietė, petite dame, žinanti, „ką reiškia senti, bet nežinanti, ką reiškia suaugti“. Pasakotojas – ilgametis jos palėpės Paryžiaus centre nuomininkas, kasdienis lankytojas ir palydovas. Priverstas prisitaikyti prie Odilės ritmo, pamažu įsukamas į jos pasaulį, dvelkiantį prustiškąja belle époque. Iš jos manierų, kasdienių ritualų, aplinkos žmonių ir daiktų, iš jos jaunystėje rašyto apsakymo srūva praėjęs laikas, nejučia persmelkiantis pasakotojo dabartį ir ateitį.
Bartė Kuo
Galime dėkoti elegantiškam rašytojo stiliui, kurį nuolat mini kritikai, bet šioje knygoje autorius parodė gerokai daugiau. Romano apie Paryžių ir Odilę skaitytojų laukia neeilinis skaitymo malonumas, kurį Roland’as Barthes’as vadino jouissance.
Violeta Kelertienė
- GenresFiction
312 pages, Paperback
First published January 1, 2015
21 people are currently reading
243 people want to read
About the author
Valdas Papievis
14 books45 followersValdas Papievis (gimė 1962 m. liepos 9 d. Anykščiuose) – lietuvių prozininkas, vertėjas.
1985 m. baigė lietuvių literatūros studijas Vilniaus universitete, dirbo šio universiteto rektorate, Kultūros ir švietimo ministerijoje. Buvo vienas iš žurnalo „Sietynas“ leidėjų, už tai 1989 m. gavo Lietuvos kritikų premiją. Debiutavo romanu „Ruduo provincijoje“ 1989 m., už jį buvo apdovanotas A. Jonyno premija. Nuo 1992 m. gyvena Paryžiuje, iki 2004 m. bendradarbiavo „Laisvosios Europos“ radijuje. Išleido apysakų rinkinį „Užmaršties slėnis“ (1989), romanus „Ruduo provincijoje“ (1989) ir „Vienos vasaros emigrantai“ (2003). Iš prancūzų k. išvertė Annos Gavaldos romaną „Aš noriu, kad manęs kas nors kur nors lauktų“ (2003). „V. Papievio apysakos „Užmaršties slėnis“, „Geležiniai paukščiai“, „Apysaka be pavadinimo“ ir romanas „Ruduo provincijoje“ yra lyg vienas ilgas apmąstymas apie savo kartos lūkesčius, nerimą ir neviltį „išsiurbto deguonies“ laike – brežnevizmo epochoje, tikslus jauno žmogaus sielos „žemėlapis“, intymi išpažintis. Fragmentiškos fabulos beintrigis pasakojimas medituojančio herojaus lūpose – nelyg begalinė ontologinė ir etinė refleksija, plėtojama išsišakojančiais muzikaliais sakiniais, prisodrintais prasmės pustonių“
1985 m. baigė lietuvių literatūros studijas Vilniaus universitete, dirbo šio universiteto rektorate, Kultūros ir švietimo ministerijoje. Buvo vienas iš žurnalo „Sietynas“ leidėjų, už tai 1989 m. gavo Lietuvos kritikų premiją. Debiutavo romanu „Ruduo provincijoje“ 1989 m., už jį buvo apdovanotas A. Jonyno premija. Nuo 1992 m. gyvena Paryžiuje, iki 2004 m. bendradarbiavo „Laisvosios Europos“ radijuje. Išleido apysakų rinkinį „Užmaršties slėnis“ (1989), romanus „Ruduo provincijoje“ (1989) ir „Vienos vasaros emigrantai“ (2003). Iš prancūzų k. išvertė Annos Gavaldos romaną „Aš noriu, kad manęs kas nors kur nors lauktų“ (2003). „V. Papievio apysakos „Užmaršties slėnis“, „Geležiniai paukščiai“, „Apysaka be pavadinimo“ ir romanas „Ruduo provincijoje“ yra lyg vienas ilgas apmąstymas apie savo kartos lūkesčius, nerimą ir neviltį „išsiurbto deguonies“ laike – brežnevizmo epochoje, tikslus jauno žmogaus sielos „žemėlapis“, intymi išpažintis. Fragmentiškos fabulos beintrigis pasakojimas medituojančio herojaus lūpose – nelyg begalinė ontologinė ir etinė refleksija, plėtojama išsišakojančiais muzikaliais sakiniais, prisodrintais prasmės pustonių“
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 52 reviews
November 9, 2021
Pagaliau perskaičiau bestselerį "Odilę" ir mintys kyla daugmaž tokios: kompoziciškai gera knyga, bet vis tiek nemėgstu Papievio, visiškai ne mano rašytojas. Gal dėl to, kad prancūzas, o man nepatinka prancūzai??? Ech, bet koks jis prancūzas. Nors romano pasakotojas neįvardytas, plačiau neapibūdinamas ir jokių ryšių su LT tarsi neturi, vis tiek skaitai ir nuolat galvoji, kad tai kažkoks lietuvis emigrantas nuomojasi tą kambariuką iš senos turtingos žavingos rafinuotos ir (šm)aikštingos prancūzės Odilės.
Kas man labiausiai nepatinka - kuo nepatinka ir, pvz, Houellebecqas, ir Toussaint'o skaityta knyga (ehhh prancūzai), - tai tas pirmojo asmens pasakotojo balsas / žmogaus tipas toks nei tai svajingas, nei tai kenčiantis, neaišku ką dirbantis. Kaip sakoma anotacijoje: patiriantis metafizinę vienatvę. Mes žinome, ką apie tai pasakytų įvairiopa poststruktūralistinė kritika (white middle-class middle-aged male). Bet ką ta kritika galbūt numano, tik neartikuliuoja, - kaip šis tipažas vis dėlto UŽKNISA. Jo metafizika yra suprantama tik jam pačiam, jo kančios sountrackui norisi užleisti ką nors iš "Šventinio bankucheno", į jo totalinį saviironijos nebuvimą norisi atsakyti "Pistonų" repertuaru. Nekilnu ir nemeniška. Bet juk ne kasdien taip, tik kai kas TIKRAI užknisa.
Pasakotojas yra visiškai be savybių, toks nulis, Odilė - senutė (pasakojimo gale ir numiršta, ot tai spoileris, tikrai nieks nebūtų galėjęs nuspėti) prancūzė, su foie gras, austrėmis, fancy vynu, fancy rezidencija, upper-class pomėgiais (tapo, priiminėja svečius, skaito "Le monde"). Iš pradžių džiaugiausi, kad bus apie senutę. Bet Papievio knyga toli gražu neįšoka į simpatišką Janinos-Olive paradigmą - tai glamūrinė senatvė, lygiai tiek be savybių, kiek ir pats pasakotojas. Prancūziška?.... Galbūt.
Kas keista ir truputį nedera - gražus ir savitas stilius, kuriuo parašyta knyga. Papievis bando apsimesti, kad nėra prancūzas, ir vokiškai kala visus veiksmažodžius į galą:
Skaitant reikia priprasti, bet žavu. Bet ir visiškai nedera su pasakotoju be savybių. Jei neturi savybių, tai iš kur pas tave įmantrus literatūrinis stilius? Kažkas nesueina.
Galiausiai tikrai graži knygos kompozicija ir tempas, stebėtina išlaikyti tokį lygumą ir nuoseklumą - ar kalbi apie savo skyrybas, ar kaip naudojiesi senyvos turtuolės priežiūros privilegijom ($), ar kai apie mirtį. Gal kaip ir Houellebecqo personažas, pasakotojas lieka lygus, niekieno neveikiamas, be dramų. Sakytum, rašė apie šiuolaikinį hipsterį, tik šiuolaikinis hipsteris turbūt nekalbėtų apie metafizinę vienatvę. Galbūt.
Wtf 1:
latentinis rasizmas - nuomininkai visi geri, išskyrus arabų porelę, kuriems "tai tas, tai anas mat [...] negerai" (p. 13) - nes smirda kai jie daro valgyt. Kai ateina dvi azijietės pirkti buto - ai, kinės, korėjietės, japonės, neskiriu aš jų, šneka ta savo kalba, lankstosi (p. 297). O gal čia ne rasizmas, tiesiog kai prancūzai yra tokie VAU, bet kas kitas šalia jų yra nebent AU? Nežinau, bet nervavo.
Wtf 2:
Odilė paprašė pasakotoją nuskandinti jos dienoraščius Senoje, ot tai ekologija. Jam nepakyla rankos to padaryti! Paskui vis nepakyla rankos atsiversti - vis atsiverčia ir užverčia. Paskui jau atsiverčia. Ir nieko mums nepasakoja. ALIOOO???!!! Ne taip yra naudojamas Čechovo šautuvas. Nebent čia ne apie Odilę, o vis dar apie tą metafizinę vienatvę... gal tie dienoraščiai tai metafora....
Wtf 3:
tai kur tie oro uostai? Ar aš susapnavau, kad pasakotojas turėjo su Odile susipažint oro uoste? Kad jie visą laiką Paryžiuj sėdi, o kai kur keliauja - tai automobiliu arba traukiniu. Iš kur tie oro uostai? AAAAAA, čia METAFORA.
Galbūt.
Kas man labiausiai nepatinka - kuo nepatinka ir, pvz, Houellebecqas, ir Toussaint'o skaityta knyga (ehhh prancūzai), - tai tas pirmojo asmens pasakotojo balsas / žmogaus tipas toks nei tai svajingas, nei tai kenčiantis, neaišku ką dirbantis. Kaip sakoma anotacijoje: patiriantis metafizinę vienatvę. Mes žinome, ką apie tai pasakytų įvairiopa poststruktūralistinė kritika (white middle-class middle-aged male). Bet ką ta kritika galbūt numano, tik neartikuliuoja, - kaip šis tipažas vis dėlto UŽKNISA. Jo metafizika yra suprantama tik jam pačiam, jo kančios sountrackui norisi užleisti ką nors iš "Šventinio bankucheno", į jo totalinį saviironijos nebuvimą norisi atsakyti "Pistonų" repertuaru. Nekilnu ir nemeniška. Bet juk ne kasdien taip, tik kai kas TIKRAI užknisa.
Pasakotojas yra visiškai be savybių, toks nulis, Odilė - senutė (pasakojimo gale ir numiršta, ot tai spoileris, tikrai nieks nebūtų galėjęs nuspėti) prancūzė, su foie gras, austrėmis, fancy vynu, fancy rezidencija, upper-class pomėgiais (tapo, priiminėja svečius, skaito "Le monde"). Iš pradžių džiaugiausi, kad bus apie senutę. Bet Papievio knyga toli gražu neįšoka į simpatišką Janinos-Olive paradigmą - tai glamūrinė senatvė, lygiai tiek be savybių, kiek ir pats pasakotojas. Prancūziška?.... Galbūt.
Kas keista ir truputį nedera - gražus ir savitas stilius, kuriuo parašyta knyga. Papievis bando apsimesti, kad nėra prancūzas, ir vokiškai kala visus veiksmažodžius į galą:
Per sūrį musė ropoja, prie jos vėl šešėlis artėja, musės staiga kaip nebūta, tuščia Sebastiano ranka ant kelio nusvyra.
- Pasivaišinkite, - dar kartą pasiūlo.
Nuo kekės atsikirpusi kelias uogas, Odilė man žirklutes tiesia. Aš irgi atsikerpu.
Žvilgsniui vėl į natiurmortą nukrypus dingteli, kad jame musės stinga.
Galbūt.
(p. 82)
Skaitant reikia priprasti, bet žavu. Bet ir visiškai nedera su pasakotoju be savybių. Jei neturi savybių, tai iš kur pas tave įmantrus literatūrinis stilius? Kažkas nesueina.
Galiausiai tikrai graži knygos kompozicija ir tempas, stebėtina išlaikyti tokį lygumą ir nuoseklumą - ar kalbi apie savo skyrybas, ar kaip naudojiesi senyvos turtuolės priežiūros privilegijom ($), ar kai apie mirtį. Gal kaip ir Houellebecqo personažas, pasakotojas lieka lygus, niekieno neveikiamas, be dramų. Sakytum, rašė apie šiuolaikinį hipsterį, tik šiuolaikinis hipsteris turbūt nekalbėtų apie metafizinę vienatvę. Galbūt.
Wtf 1:
latentinis rasizmas - nuomininkai visi geri, išskyrus arabų porelę, kuriems "tai tas, tai anas mat [...] negerai" (p. 13) - nes smirda kai jie daro valgyt. Kai ateina dvi azijietės pirkti buto - ai, kinės, korėjietės, japonės, neskiriu aš jų, šneka ta savo kalba, lankstosi (p. 297). O gal čia ne rasizmas, tiesiog kai prancūzai yra tokie VAU, bet kas kitas šalia jų yra nebent AU? Nežinau, bet nervavo.
Wtf 2:
Odilė paprašė pasakotoją nuskandinti jos dienoraščius Senoje, ot tai ekologija. Jam nepakyla rankos to padaryti! Paskui vis nepakyla rankos atsiversti - vis atsiverčia ir užverčia. Paskui jau atsiverčia. Ir nieko mums nepasakoja. ALIOOO???!!! Ne taip yra naudojamas Čechovo šautuvas. Nebent čia ne apie Odilę, o vis dar apie tą metafizinę vienatvę... gal tie dienoraščiai tai metafora....
Wtf 3:
tai kur tie oro uostai? Ar aš susapnavau, kad pasakotojas turėjo su Odile susipažint oro uoste? Kad jie visą laiką Paryžiuj sėdi, o kai kur keliauja - tai automobiliu arba traukiniu. Iš kur tie oro uostai? AAAAAA, čia METAFORA.
Galbūt.
March 14, 2019
Labai graži knyga. Tokia poetiška proza. Ne apie įvykius, o apie jausmus ir mintis. Paliekanti kažkokį pilką liūdesį perskaičius. Tiems, kurie nori kartu pamąstyti apie gyvenimą ir jo pabaigą, bet ne tiems, kurie nori kažko užkabinančio, linksmo ir nuotykingo.
December 25, 2015
Susigyvenau su Odile ir bevardžiu pasakotoju, iš pradžių atrodė, jog tai neįmanoma. Juk nieko šioje knygoje nevyksta. O tada pagalvojau, ar kas nors tokio mano gyvenime vyksta? Nieko tokio nevyksta, bet jis vis tiek puikus. Taip ir šita knyga, lyg nepažįstamojo dienoraštis, puiki.
August 18, 2020
Nuostabi knyga. Apie gyvenimą, apie mokėjimą pasenti, apie mokėjimą pastebėti, matyti. Elegantiška. Skambančiu tekstu. Kaip poezija. Ir toks tyras ir gražus jausmas apima perskaičius. Šviesi lengvuma.
August 20, 2020
Puiki knyga primenanti gyvenima prancuzijoje. Melancholiska, galbut todel ir patiko, greitai susiskaite. Knygoje daug apmastymu apie gyvenima, jo prasme.
November 25, 2024
NEREKOMENDUOJU
veiksmažodžių mylėtojams. Rimtai, neikite čia.
Na, o pasilikusiems sakau, kad ši knyga yra n u o s t a b i.
Papievis puikiai geba prisiliesti prie būties, tad net jei vyksmas vyktų Pačkėnų kaime, knyga neprarastų nė trupučio savo žavesio. Gal net atvirkščiai? Nes, atleiskite man, bet Paryžius visgi tapęs savotiška kliše. O dar tas nedovanotinas Violetos Kelertienės komentaras nugarėlėje apie „tikrus prancūzus“ bei pažadą, kad „knygoje nerasite nieko lietuviško“... Taip atgrasė, jog vėliau visi tekste palikti prancūziški žodeliai vertė mane raukytis.
O dar gi atėjau po „Vilko kailyje“, kur žiauriai „posh“ dizaineris iš Vokietijos, gyvendamas Niujorke labai gerai, neišverčiamai tieisog, kalbėjo anglų kalba.
Bet, kaip ir sakiau, Papievio kūryba yra kur kas didesnė, kur kas esmingesnė, todėl net prasti leidybos sprendimai negali nuneigti 5 * žvaigždučių butinybės.
veiksmažodžių mylėtojams. Rimtai, neikite čia.
Na, o pasilikusiems sakau, kad ši knyga yra n u o s t a b i.
Papievis puikiai geba prisiliesti prie būties, tad net jei vyksmas vyktų Pačkėnų kaime, knyga neprarastų nė trupučio savo žavesio. Gal net atvirkščiai? Nes, atleiskite man, bet Paryžius visgi tapęs savotiška kliše. O dar tas nedovanotinas Violetos Kelertienės komentaras nugarėlėje apie „tikrus prancūzus“ bei pažadą, kad „knygoje nerasite nieko lietuviško“... Taip atgrasė, jog vėliau visi tekste palikti prancūziški žodeliai vertė mane raukytis.
O dar gi atėjau po „Vilko kailyje“, kur žiauriai „posh“ dizaineris iš Vokietijos, gyvendamas Niujorke labai gerai, neišverčiamai tieisog, kalbėjo anglų kalba.
Bet, kaip ir sakiau, Papievio kūryba yra kur kas didesnė, kur kas esmingesnė, todėl net prasti leidybos sprendimai negali nuneigti 5 * žvaigždučių butinybės.
February 6, 2016
Melancholiko portretas Odilės fone.
June 28, 2018
Valdo Papievio kūrybos aš nepažįstu. Lietuvių autoriai visada buvo atsargiai vertinamas objektas. Ir tikrai ne dėl to, jog pastarieji rašytų blogai. Manau, kad dar nesutikau sau tinkamo lietuvio, o kūriniai, skaityti mokykloje, prioriteto tvarka turi būti perskaityti iš naujo.
Priešistorė tokia. Vienas po kito keliavo klientai, prašydami duoti jiems Odilę. Fenomenas, kurio nesupratau. Prieidavau prie lentynos, kurioje būdavo sudėti mūsų autoriai, užmesdavau akį. Prisimenu save kaip katiną, kuris glaustosi ir trinasi į šeimininko kojas. Kiek kartų teko pažiūrėti į šią knygą, kad galėčiau ją nupirkti. Ir kiek turėjo praeiti laiko, kad aš ją pagaliau perskaityčiau.
Aš ją perskaičiau. Tačiau daugiausia laiko turėjau skirti pasiskaitymams po jos - įvairiems įrašams, komentarams, recenzijoms, atsiliepimams. Norėjau pasimėgauti tuo kitokiu rašymo būdu, tačiau nepavyko ir galutiniame variante jis mane pradėjo erzinti. Garsiai perskaičius vieną sakinį mūsų redaktorei, norėdamas pademonstruoti jai šios knygos kitoniškumą, ji atkreipė dėmesį, kaip tą sakinį galima būtų perskaityti kitaip (greičiausiai taip skaityti ir reikėjo, neabejosi žmogum su patirtimi). Suabejojau savo gebėjimu perskaityti.
Suprast knygą, supratau, tačiau patiko ji man ar ne, tai nevisai. Ir tikrai ne dėl to, jog kiekvienas jos puslapis kvepėjo šiuo tuo prancūzišku. Nors prancūziškus atvirukus mėgstu ir savu laiku kolekcionavau, su leidiniais retai kada pavyksta patirti tokį džiaugsmą. Nuo mažumės mane erzino tai, kiek menkai aš suprantu prancūzišką kultūrą ir kiek toli ji nuo manęs. Su keistomis mintimis lydėdavau klientes prie prancūziškos lentynos, kurią knygyne savu laiku buvo privalu pasidaryti - juk lieknėja gražiai tik prancūzės, juk valgo viską tik prancūzai, juk gražiausiai rengiasi tik prancūzai, juk geriausiai vaikus augina prancūzai, juk skaniausiai gamina tik prancūzai, juk mylėti moka tik prancūzai. Savu laiku tai buvo terapija, nusipirkti ką nors prancūziško, kaip kad neseniai buvo su spalvinimo knygelėmis.
Galbūt taip nutiko ir su Valdo Papievio knyga ODILĖ, ARBA ORO UOSTŲ VIENATVĖ - masinė frankofoninė psichozė?
Jokiu būdu nenoriu sumenkinti šios knygos! Gražiai atsiliepti apie šią istoriją kaip tai daro didžioji dalis ją perskaičiusių aš negaliu, tačiau galiu išskirti detales, kurios man patiko - tyla, ramybė, keistuma. Mintyse dėliojau klausimus apie tai, kodėl jaunas vyras leidžia laiką su šia moterimi? ar jis neturi kuo kitu užsiimti? vienatvė, pagarba, smalsumas ar kvailystė? kiek to paties galėčiau laukti iš savęs ir nepažįstamo? kaip pasikeisčiau ir kaip pasikeistumėme visi, jei mus suptų kita aplinka, kiti žmonės ir kiti mes? o mano senelė? ji tai tikrai pa(si)naudotų tokia avantiūra - nors jai 75 metai, bet ji toli gražu dar ne pastumdelė!
Prie šios istorijos aš dar tikrai grįšiu. Nepavyko man jos perskaityti šiame etape (kai esu antraeilio veikėjo amžiaus), tai pamėginsiu tai padaryti tuomet, kai ateis Odilės būsenos laikai. Dedu visas viltis į tai, jog atėjus reikiamai akimirkai, ši knyga man taip patiks, kad šį atsiliepimą galėsiu perskaityti, nusišypsoti ir ramiai pašalinti.
Dalinuosi Linos Ever recenzija (https://www.15min.lt/kultura/naujiena...). Jos mintis ŽODIS NOSTALGIJA TURBŪT BŪTŲ ABSOLIUTUS NUGALĖTOJAS yra labai tinkama apibūdinti nuotaikai šiame veikale.
Linkėjimai!
Priešistorė tokia. Vienas po kito keliavo klientai, prašydami duoti jiems Odilę. Fenomenas, kurio nesupratau. Prieidavau prie lentynos, kurioje būdavo sudėti mūsų autoriai, užmesdavau akį. Prisimenu save kaip katiną, kuris glaustosi ir trinasi į šeimininko kojas. Kiek kartų teko pažiūrėti į šią knygą, kad galėčiau ją nupirkti. Ir kiek turėjo praeiti laiko, kad aš ją pagaliau perskaityčiau.
Aš ją perskaičiau. Tačiau daugiausia laiko turėjau skirti pasiskaitymams po jos - įvairiems įrašams, komentarams, recenzijoms, atsiliepimams. Norėjau pasimėgauti tuo kitokiu rašymo būdu, tačiau nepavyko ir galutiniame variante jis mane pradėjo erzinti. Garsiai perskaičius vieną sakinį mūsų redaktorei, norėdamas pademonstruoti jai šios knygos kitoniškumą, ji atkreipė dėmesį, kaip tą sakinį galima būtų perskaityti kitaip (greičiausiai taip skaityti ir reikėjo, neabejosi žmogum su patirtimi). Suabejojau savo gebėjimu perskaityti.
Suprast knygą, supratau, tačiau patiko ji man ar ne, tai nevisai. Ir tikrai ne dėl to, jog kiekvienas jos puslapis kvepėjo šiuo tuo prancūzišku. Nors prancūziškus atvirukus mėgstu ir savu laiku kolekcionavau, su leidiniais retai kada pavyksta patirti tokį džiaugsmą. Nuo mažumės mane erzino tai, kiek menkai aš suprantu prancūzišką kultūrą ir kiek toli ji nuo manęs. Su keistomis mintimis lydėdavau klientes prie prancūziškos lentynos, kurią knygyne savu laiku buvo privalu pasidaryti - juk lieknėja gražiai tik prancūzės, juk valgo viską tik prancūzai, juk gražiausiai rengiasi tik prancūzai, juk geriausiai vaikus augina prancūzai, juk skaniausiai gamina tik prancūzai, juk mylėti moka tik prancūzai. Savu laiku tai buvo terapija, nusipirkti ką nors prancūziško, kaip kad neseniai buvo su spalvinimo knygelėmis.
Galbūt taip nutiko ir su Valdo Papievio knyga ODILĖ, ARBA ORO UOSTŲ VIENATVĖ - masinė frankofoninė psichozė?
Jokiu būdu nenoriu sumenkinti šios knygos! Gražiai atsiliepti apie šią istoriją kaip tai daro didžioji dalis ją perskaičiusių aš negaliu, tačiau galiu išskirti detales, kurios man patiko - tyla, ramybė, keistuma. Mintyse dėliojau klausimus apie tai, kodėl jaunas vyras leidžia laiką su šia moterimi? ar jis neturi kuo kitu užsiimti? vienatvė, pagarba, smalsumas ar kvailystė? kiek to paties galėčiau laukti iš savęs ir nepažįstamo? kaip pasikeisčiau ir kaip pasikeistumėme visi, jei mus suptų kita aplinka, kiti žmonės ir kiti mes? o mano senelė? ji tai tikrai pa(si)naudotų tokia avantiūra - nors jai 75 metai, bet ji toli gražu dar ne pastumdelė!
Prie šios istorijos aš dar tikrai grįšiu. Nepavyko man jos perskaityti šiame etape (kai esu antraeilio veikėjo amžiaus), tai pamėginsiu tai padaryti tuomet, kai ateis Odilės būsenos laikai. Dedu visas viltis į tai, jog atėjus reikiamai akimirkai, ši knyga man taip patiks, kad šį atsiliepimą galėsiu perskaityti, nusišypsoti ir ramiai pašalinti.
Dalinuosi Linos Ever recenzija (https://www.15min.lt/kultura/naujiena...). Jos mintis ŽODIS NOSTALGIJA TURBŪT BŪTŲ ABSOLIUTUS NUGALĖTOJAS yra labai tinkama apibūdinti nuotaikai šiame veikale.
Linkėjimai!
April 7, 2019
Odilė arba bėgantis laikas
Neslėpsiu, “Odilė arba Oro uostų vienatvė” nusprendžiau skaityti dėl pavadinimo. Man labai patinka intriguojantys pavadinimai, iš kurių kartais išvis net negali nuspėti apie ką bus knyga, bet kurie sužadina vaizduotę, o šis dar ir toks elegantiškas. Pasirodo, pavadinimas gana artimai susijęs su turiniu ir iš tiesų nėra toks jau kriptinis, kaip gali pasirodyti.
Labai sunku pasakyti apie ką ši knygą, nes didelio siužeto ji neturi, bet daug dėmesio skiriama tokiai lyg ir pagrindinei knygos veikėjai Odilei, į devyniasdešimtmetį įkopusiai Paryžiaus inteligentei, nuotrupomis pasakojamam jos visam gyvenimui, o ypač paskutiniesiems metams vis prarandant tam tikrus gyvenimo džiaugsmus. Ypač įdomu tai, kad visas pasakojimas pateikiamas prašaliečio akimis, kuris turi tik menką priėjimą prie Odilės gyvenimo - trumpus pasakojimus draugių vaizdajuostes, nuotraukas, o galiausiai dienoraštį, iš kurio nepanašu, kad būtų pasiėmęs daug faktų. Be kita ko į knygą fragmentiškai įterpiamas Odilės rašyto apsakymo atpasakojimas. Ir iš tiesų, viskas šioje knygoje skamba kaip atpasakojimas - iš atminties klodų, ne visai patikimas, bet dėl to tik dar labiau intriguojantis.
Nors knygoje iš esmės niekas nevyksta, o pasakojimas vyksta itin lėtai, skaityti nuobodu nebuvo, kažkoks stimulas versti lapus visgi atsirado. Labai gražus pasakojimas ir harmoninga jo tėkmė, o be kita ko tikrai būta įdomių fragmentų, kai net ir nemenkas susidomėjimas atsirasdavo. Tiesa antroje knygos pusėje suintensyvėjo visokie ilgi filosofavimai, kurie net ir gražioje formoje manęs labai nedomina.
Neskaitau labai daug lietuviškos literatūros, o tą bandau taisyti, tai kiek skaitau - ši labai nustebino, iš tiesų net sunku suvokti, kad tai tikrai lietuviškai parašyta lietuvių autoriaus knyga, o ne vertimas. Lietuviškumo čia nė su žiburiu nerasi - nors grynai iš realaus pasaulio faktų galima daryti prielaidą, kad romano pasakotojas galbūt yra lietuvis - visur karaliauja Paryžius ir prancūziškas pasaulis, kuris atskleistas tikrai puikiai. Net pasakojimo tėkmė kažkokia prancūziška.
Kaip nėra aišku, apie ką šis pasakojimas, taip negali būti visiškai tikras ir ką jis nori pasakyti. Jis toli gražu nėra beprasmis, prasmės jame tikrai yra ir daug, tik ji nėra akivaizdžiai aiški - jauti, kad kažką sužinojai, bet negali tiksliai pasakyti ką. Man labai patiko tas, galbūt ir nuvalkiotas, bėgančio ir gyvenimą neatpažįstamai keičiančio laiko tekėjimas. Jis labai gražiai, ir liūdnai, žinoma, bet tikrai gražiai buvo šioje knygoje pateiktas. Nežinau ar labai daug dėmesio atkreipiau į vienatvės dalį, bet turbūt kiekvienas skaitytojas čia randa kažką sau ir kažką kitokio negu kitas.
Neslėpsiu, “Odilė arba Oro uostų vienatvė” nusprendžiau skaityti dėl pavadinimo. Man labai patinka intriguojantys pavadinimai, iš kurių kartais išvis net negali nuspėti apie ką bus knyga, bet kurie sužadina vaizduotę, o šis dar ir toks elegantiškas. Pasirodo, pavadinimas gana artimai susijęs su turiniu ir iš tiesų nėra toks jau kriptinis, kaip gali pasirodyti.
Labai sunku pasakyti apie ką ši knygą, nes didelio siužeto ji neturi, bet daug dėmesio skiriama tokiai lyg ir pagrindinei knygos veikėjai Odilei, į devyniasdešimtmetį įkopusiai Paryžiaus inteligentei, nuotrupomis pasakojamam jos visam gyvenimui, o ypač paskutiniesiems metams vis prarandant tam tikrus gyvenimo džiaugsmus. Ypač įdomu tai, kad visas pasakojimas pateikiamas prašaliečio akimis, kuris turi tik menką priėjimą prie Odilės gyvenimo - trumpus pasakojimus draugių vaizdajuostes, nuotraukas, o galiausiai dienoraštį, iš kurio nepanašu, kad būtų pasiėmęs daug faktų. Be kita ko į knygą fragmentiškai įterpiamas Odilės rašyto apsakymo atpasakojimas. Ir iš tiesų, viskas šioje knygoje skamba kaip atpasakojimas - iš atminties klodų, ne visai patikimas, bet dėl to tik dar labiau intriguojantis.
Nors knygoje iš esmės niekas nevyksta, o pasakojimas vyksta itin lėtai, skaityti nuobodu nebuvo, kažkoks stimulas versti lapus visgi atsirado. Labai gražus pasakojimas ir harmoninga jo tėkmė, o be kita ko tikrai būta įdomių fragmentų, kai net ir nemenkas susidomėjimas atsirasdavo. Tiesa antroje knygos pusėje suintensyvėjo visokie ilgi filosofavimai, kurie net ir gražioje formoje manęs labai nedomina.
Neskaitau labai daug lietuviškos literatūros, o tą bandau taisyti, tai kiek skaitau - ši labai nustebino, iš tiesų net sunku suvokti, kad tai tikrai lietuviškai parašyta lietuvių autoriaus knyga, o ne vertimas. Lietuviškumo čia nė su žiburiu nerasi - nors grynai iš realaus pasaulio faktų galima daryti prielaidą, kad romano pasakotojas galbūt yra lietuvis - visur karaliauja Paryžius ir prancūziškas pasaulis, kuris atskleistas tikrai puikiai. Net pasakojimo tėkmė kažkokia prancūziška.
Kaip nėra aišku, apie ką šis pasakojimas, taip negali būti visiškai tikras ir ką jis nori pasakyti. Jis toli gražu nėra beprasmis, prasmės jame tikrai yra ir daug, tik ji nėra akivaizdžiai aiški - jauti, kad kažką sužinojai, bet negali tiksliai pasakyti ką. Man labai patiko tas, galbūt ir nuvalkiotas, bėgančio ir gyvenimą neatpažįstamai keičiančio laiko tekėjimas. Jis labai gražiai, ir liūdnai, žinoma, bet tikrai gražiai buvo šioje knygoje pateiktas. Nežinau ar labai daug dėmesio atkreipiau į vienatvės dalį, bet turbūt kiekvienas skaitytojas čia randa kažką sau ir kažką kitokio negu kitas.
November 5, 2025
Patiko lėtas veiksmas, susitaikymo su mirtimi tarpsniai, jos priėmimas. Žavėjo įnoringoji Odilė – simpatiškas ir įsimintinas personažas. Gal tik sunkoka buvo motyvuoti tokį pasakotojo prisirišimą prie šios jam negiminingos damos.
September 16, 2015
Teksto elegancija ir subtilumas, ritmo poezija ir prasmės tėkmė. Niekada negalvojau, kad romanas apie Paryžių ir gyvenimą jame gali būti toks gyvas, toks realus, nepriklausomai nuo distancijos, fiziškai skiriančios tave nuo šio lūžtančio dangaus miesto.
September 25, 2020
Knyga lėtam gyvenimui. Įsimylėjau Papievį. Priminė mano močiutę, man tiek pat daug reiškiančią kaip Odilė pasakotojui.
May 1, 2019
Labiausiai šią knygą apibūdinčiau kaip tobulos melancholijos knygą. Labai mėgstu tokias. Galima jas skaityti nepriklausomai nuo to, kokia tavo nuotaika ar koks etapas tavo gyvenime. Tokios knygos yra gražiai melancholiškos, bet skaitant/perskaičius nepalieka tavęs su slogia nuotaika. Man tai yra tobulai melancholiškos knygos bruožas, tokia ir yra ši knyga.
Man patiko bevardis ir beveidis pasakotojas, kurio akimis ir patiriama istorija. Mėgstu gaudyti trupinius apie asmeninį tokio veikėjo gyvenimą ar bandyti suprasti jo charakterį per tai, kaip jis atpasakoja įvykius. Dar man patiko, kad šioje knygoje svarbesnis procesas, o ne vienas super svarbus įvykis. Nesakau, kad svarbių įvykių nėra, tiesiog čia istorija ne apie tai, ji labiau apie žmones ir jausmus, o ne tai, kas jiems nutinka. Tokias knygas aš taip pat labai mėgstu.
Man nepatiko/erzino žodžių tvarka sakinyje. Pati knygos kalba graži, bet žodžių tvarka sakiny tik apsunkino skaitymą ir trukdė mėgautis šiaip jau labai gražiu kūriniu.
Man patiko bevardis ir beveidis pasakotojas, kurio akimis ir patiriama istorija. Mėgstu gaudyti trupinius apie asmeninį tokio veikėjo gyvenimą ar bandyti suprasti jo charakterį per tai, kaip jis atpasakoja įvykius. Dar man patiko, kad šioje knygoje svarbesnis procesas, o ne vienas super svarbus įvykis. Nesakau, kad svarbių įvykių nėra, tiesiog čia istorija ne apie tai, ji labiau apie žmones ir jausmus, o ne tai, kas jiems nutinka. Tokias knygas aš taip pat labai mėgstu.
Man nepatiko/erzino žodžių tvarka sakinyje. Pati knygos kalba graži, bet žodžių tvarka sakiny tik apsunkino skaitymą ir trukdė mėgautis šiaip jau labai gražiu kūriniu.
June 22, 2020
Perskaičius šią knygą, supratau, kad ne visada reikia pasikliauti kitų atsiliepimais, nes apie šią, atsiliepimai buvo dviprasmiški. Tačiau man ši knyga paliko gilų įspūdį ir manau ilgai dar ją atsiminsiu, gal dėl esamų temų artumo - netekties, mirties, vienatvės, gal dėl rašytojo rašymo stiliaus.
Perskaičius šią knygą norėjosi daug frazių išsirašyti ar pasibraukti ir ilgiau jas prisiminti, nes buvo labai artimos.
Perskaičius šią knygą norėjosi daug frazių išsirašyti ar pasibraukti ir ilgiau jas prisiminti, nes buvo labai artimos.
May 21, 2019
*...miestuose veikia kanalizacija, į kurią nuteka mūsų gyvenimo išmatos. Tai ne vien citata iš knygos. Tai citata, kurią perskaitęs susimąstai, jog tai būtent emocija, kuri lieka perskaičius šią knygą.
Nesu dienoraščių tipo knygų mėgėja, tačiau to, jog ,,incognito'' pasakotojo prisiminimai sukelia minčių bangą negalima nuneigti. Knyga turėtų būti verta ir geresnio mano įvertinimo, bet nesu literatė (literatūrologė ar kita persona išmananti ir iš esmės galinti vertinti verta ar neverta ), todėl vertinu tik per savo asmeninį suvokimą ir emociją, kurią sukuria knyga...Beprasmybės, vienišumo, menkumo perpildytame pasaulyje jausmas, kurį ši knyga iššaukia neleidžia man sakyti, jog ši knyga man patiko. Nerekomenduotina skaityti tiems, kurie turi iliuziją, jog kiekvienas individas yra itin svarbus ir nepakartojimas šiame pasaulyje. Iliuzija žlugs.
Nesu dienoraščių tipo knygų mėgėja, tačiau to, jog ,,incognito'' pasakotojo prisiminimai sukelia minčių bangą negalima nuneigti. Knyga turėtų būti verta ir geresnio mano įvertinimo, bet nesu literatė (literatūrologė ar kita persona išmananti ir iš esmės galinti vertinti verta ar neverta ), todėl vertinu tik per savo asmeninį suvokimą ir emociją, kurią sukuria knyga...Beprasmybės, vienišumo, menkumo perpildytame pasaulyje jausmas, kurį ši knyga iššaukia neleidžia man sakyti, jog ši knyga man patiko. Nerekomenduotina skaityti tiems, kurie turi iliuziją, jog kiekvienas individas yra itin svarbus ir nepakartojimas šiame pasaulyje. Iliuzija žlugs.
January 9, 2018
" Sykiais įnoringesnių, bet vis tiek paprastų poreikių plukdoma kasdienybė: su pasisveikinimais ir atsisveikinimais, pašnekesiais, regis, tik tam, kad ką nors pasakytum, su pasąmonėje plūkaujančiais prisiminimais, kartais išnyrančiais. "
Ir taip kiekvieną sakinį išrašyt norisi.
Ir taip kiekvieną sakinį išrašyt norisi.
August 11, 2023
„Taip jau yra: gyveni kaip visi, rytą atsikeli, kartoji tai, ką darei vakar ar užvakar, ką darysi rytoj ir poryt, vakare atsiguli ir užmiegi, savaitgaliai truputėlį kasdienybę pakeičia ir paįvairina, sykiais kur nors išvažiuoji, taip, dar būna atostogos. Gyveni sau, ir tiek, ir nors žinai, kad anksčiau ar vėliau ateis metas, kai trūks plonytis siūlelis ir visas audinys pradės irti, apie tai negalvoji, o jei pagalvoji, sakai sau, kad, kol viskas gerai, kam su tokiomis mintimis ateičiai už akių bėgti, kitąsyk net pasirodo, kad tai - tik kitiems lemta ateitis, o tave ji aplenks. Šyptelėjęs iš tokio savo naivumo, guodiesi: okay, bet tai - dar negreit. Taip pamažu bėga dienos, mėnesiai, metai, kol išaušta diena, kai tas „negreit“ ima ir užklumpa. Nebe kitus, o tave.“
⭐️ 4,3
⭐️ 4,3
April 24, 2024
Ta knyga man - nesibaigiantis deja vu. Kopimas į palėpės kambarį, pro kurio langą mirga Eifelis. Paryžiaus gatvės, parkai, maistas, buitis, daiktai, žmonės. Prisilietimas prie pasaulio, kurio egzistavimu mūsų kartos žmonės nebuvo visiškai tikri. Ta mums nepažistama aplinka su atsiminimais ir įvykiais, kai norisi pagūglinti, kad būtų aiškiau. Lėtas atsisveikinimas su daiktais, kurių nebereiks, knygomis, kurių neskaitysi, žmonėmis, kurie išeis.
Labai patiko pasakotojas - žmogus be savybių. Autorius nesistengia įpiršti savo jausmų, apmastymų ir leidžia skaitytojui ramiai klausytis pasakojimo.
Norėčiau kada nors priartėjęs prie Odilės amžiaus, dar kartą atsiversti tą knygą. Tai lyg vartyti nuotraukas ar palėpėje tvarkyti senus daiktus.
Labai patiko pasakotojas - žmogus be savybių. Autorius nesistengia įpiršti savo jausmų, apmastymų ir leidžia skaitytojui ramiai klausytis pasakojimo.
Norėčiau kada nors priartėjęs prie Odilės amžiaus, dar kartą atsiversti tą knygą. Tai lyg vartyti nuotraukas ar palėpėje tvarkyti senus daiktus.
April 29, 2020
3.5/5
Melancholija ir nostalgija - tai vieninteliai žodžiai kylantis iš šio romano. Daug minčių apie pabaigą, laimę bei šeimą.
Labai gražūs aprašymai, tačiau lietuvių literatūrai keliu nepaprastus standartus (nežinau kodėl, bet man visada atrodė, jog lietuvių talentas turi būti vertinamas naudojant visiškai kitus matmenis, lyginant su pasaulio literatūra). Romanas tikrai vertas skaitytojų ir priverčiantis susimąstyti apie vis greičiau judančią visuomenę ir neišvengiamą gyvenimo pabaigą.
Melancholija ir nostalgija - tai vieninteliai žodžiai kylantis iš šio romano. Daug minčių apie pabaigą, laimę bei šeimą.
Labai gražūs aprašymai, tačiau lietuvių literatūrai keliu nepaprastus standartus (nežinau kodėl, bet man visada atrodė, jog lietuvių talentas turi būti vertinamas naudojant visiškai kitus matmenis, lyginant su pasaulio literatūra). Romanas tikrai vertas skaitytojų ir priverčiantis susimąstyti apie vis greičiau judančią visuomenę ir neišvengiamą gyvenimo pabaigą.
November 30, 2023
Valdą Papievį kaip rašytoją suradau, skaitydamą jo romaną "Eiti". Skaitydama antrą jo knygą norėjau padėkoti už didžiulį malonumą keliauti ne turistinio Paryžiaus gatvėmis, lankytis tikrus šio miesto gyventojus, alsuoti tikra Prancūzijos dvasia, su kuria teko susipažinti asmeniškai. Knyga, kuri pateko į kategoriją "Noriu turėti namuose" ir atsiversti pakartotinai dar ne kartą.
July 29, 2020
Prieš trejus metus atsiverčiau šią knygą, paskaičiau ir numečiau. Šiemet sugrįžau ir su malonu perskaičiau. Graži, metaforiška kalba, kuri atskleidžia prancūzišką gyvenimą.
November 15, 2020
Kai myli negali objektyviai įvertinti 🎈
January 29, 2024
Erzinantis stilius, neįdomus siužetas, niekam tikę veikėjai. Romanas apie nieką.
October 12, 2019
Bet kuriam turinčiam senyvo amžiaus žmonių savo aplinkoje bus labai artima knyga.
November 5, 2021
Gražios mintys apie gyvenimą, laiką ir jo tėkmę. Priverčia susimąstyti. Sustoti. Tačiau kazkodel man skaitesi ganėtinai sunkiai.
September 5, 2017
Geniali knyga. Nuostabios mintys, kurias vis norėjosi nusirašyti
June 27, 2020
Pripažįstu, kad kalbos stilius ir žodyno turtai įspūdingi - yra žodžių, kurių nei vartoju, nei girdėjau. Įdomu ir tai, kad skaitant apima jausmas, jog tai - vertimas iš prancūzų kalbos, bandžiau kartais nuspėti, kaip vienas ar kitas sakinys skambėjo prancūziškai ir tik paskui save pagavau, kad čia gi joks ne vertimas. Odilės paauglystės apysaka irgi atpasakota gerai pagavus tokio amžiaus ir laikmečio mergaitės stilių. Paryžiaus kvartalo dvasia - gerai, kažkiek galima ją pajusti, bet irgi prasimuša, kad ne kažką autorius išmano apie tai, kas yra tikroji prabanga, kurią Odilė pažinojo.
Visa kita - nyku, Odilės personažas iki galo neatskleistas, nemažai siužeto duobių, jau nekalbant apie tai, kad siužeto beveik nėra. Pasakotojas - klaikiai nykus tipas ir sukelia antipatiją savo tuo potraukiu vis ką nors gauti dykai arba dejonėmis dėl kambarėlio, kurį buvo kilusi grėsmė prarasti.
Kodėl knygos pavadinime kalbama apie oro uostų vienatvę? Tai niekaip nepagrįsta knygoje. Ar dėl tos vienos varganos kelionės, kurią antikvariato šeimininkas šitam nuobodai finansavo?
Gausybė pretenzijų į filosofijas a la Coelho, bet visokie patarimai ir pamąstymai bei savigraužos nenuveda į jokius sprendimus ar pokyčius.
Nepaisant turtingo kalbos stiliaus - sakiniai labai ilgi, beveik kaip maniškiai. Daug nereikalingų žodžių ir sakinių. Tai galėjo būti novelė ar apysaka, 100 psl. daugiausiai.
Visa kita - nyku, Odilės personažas iki galo neatskleistas, nemažai siužeto duobių, jau nekalbant apie tai, kad siužeto beveik nėra. Pasakotojas - klaikiai nykus tipas ir sukelia antipatiją savo tuo potraukiu vis ką nors gauti dykai arba dejonėmis dėl kambarėlio, kurį buvo kilusi grėsmė prarasti.
Kodėl knygos pavadinime kalbama apie oro uostų vienatvę? Tai niekaip nepagrįsta knygoje. Ar dėl tos vienos varganos kelionės, kurią antikvariato šeimininkas šitam nuobodai finansavo?
Gausybė pretenzijų į filosofijas a la Coelho, bet visokie patarimai ir pamąstymai bei savigraužos nenuveda į jokius sprendimus ar pokyčius.
Nepaisant turtingo kalbos stiliaus - sakiniai labai ilgi, beveik kaip maniškiai. Daug nereikalingų žodžių ir sakinių. Tai galėjo būti novelė ar apysaka, 100 psl. daugiausiai.
April 15, 2021
Labai labai labai <...> keista knyga, arba aš ją pasiėmiau netinkamu laiku.
Kas patiko:
- Melancholiška ir poetiška gyvenimo Paryžiuje dokumentika. Nors artėjant prie pabaigos, jos jau buvo per daug.
- Lėtas pasakojimo tempas.
- Dalys, kuriose atpasakojama jaunystėje Odilės sukurta istorija.
- Teksto stiliaus kokybė, autoriaus kalbinė raiška.
Kas nepatiko:
- Pasakotojo portretas. Kuo toliau, tuo labiau nepatiko. Gyventi Paryžiaus centre, turėti marias laisvo laiko - tai ir mano svajonė. Bet būti išlaikytiniu?! Gėda pelėda...
- Neretai pagalvodavau ir apie tai: čia šedevras ar grafomanija?
Kas patiko:
- Melancholiška ir poetiška gyvenimo Paryžiuje dokumentika. Nors artėjant prie pabaigos, jos jau buvo per daug.
- Lėtas pasakojimo tempas.
- Dalys, kuriose atpasakojama jaunystėje Odilės sukurta istorija.
- Teksto stiliaus kokybė, autoriaus kalbinė raiška.
Kas nepatiko:
- Pasakotojo portretas. Kuo toliau, tuo labiau nepatiko. Gyventi Paryžiaus centre, turėti marias laisvo laiko - tai ir mano svajonė. Bet būti išlaikytiniu?! Gėda pelėda...
- Neretai pagalvodavau ir apie tai: čia šedevras ar grafomanija?
April 28, 2020
Kartais gal kiek lėtoka, bet labai gražiai parašyta knyga. Rašytojo stilius puikus, turtingas gražiais lietuviškais žodžiais. Pati to nepajutusi, buvau nukelta į kitą, melancholišką herojaus pasaulį ir jį išgyvenau...
August 5, 2018
Patiks tiems, kurie mėgsta lėtai skaityti.
Displaying 1 - 30 of 52 reviews