Romane “Kanifolijos dulkės” – pasakojama dviejų baleto solistų, dvynių Kajaus ir Gerdos, kelionės iš šlovės aukštumų į bedugnę istorija. Atvykę iš mažo miestelio į Vilnių dvyniai pasiekia stulbinamą karjerą balete. Patekę į Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro trupę jie galiausiai tampa pirmąja pora. Gerda – primabalerina, Kajus – primarijus. Tačiau vieną dieną repeticijų salėje pasirodęs jaunuolis visiems laikams pakeičia jų gyvenimus. Oskaras – dailininkas, save tapatinantis su žymiuoju prancūzų dailininku E. Degas, tapiusiu balerinas, pradėjęs lankytis repeticijose, patraukia dvynių dėmesį. Užsimezga draugystė. Turintis tikslą nutapyti baleto paveikslų ciklą jis įtraukia artistus į savo aplinkos gyvenimą: alkoholis, narkotikai, bohemiečių ekstravagantiški vakarėliai. Beširdis ir lovelasas atkakliai siekia žūtbūt pabaigti savo paveikslų ciklą. Gerdą pakeri Oskaras, žavus ir vyriškas, grubus ir negailestingas, ir ji atsiduoda jo valiai. O Kajus, nuo vaikystės ieškantis savęs, tyliai abejojantis dėl savo seksualinių pakraipų, taip pat susižavi šiuo vyru. Atsidūrę užburtame Oskaro rate dvyniai taip ir neįstengia nuo jo pabėgti. Tuščias ir pavojingas gyvenimas su Oskaru sugriauna karjerą, o vieną vakarą ir Oskaras juos išmeta iš savo namų. Tą naktį Gerda sugalvoja siaubingą planą.
"Beprotybė per daug įžūli, kad stengtųsi ką nors apgauti."
Kokia iki skausmo matyta, bet tuo pačiu kiek nestandartinė knyga. Visą laiką skaitant mane gaubė konkreti "lietuviško lėto filmo" nuotaika ir atmosfera. Jausmas, kad viskas vyksta taip ramiai ir tyliai lyg nieko nevyktų, o tada supranti, kad įvyko labai daug. Į vieną knygą buvo bandoma sudėti viską: ir kriminalą, ir meilę, ir narkotikus, ir net psichiatrinę ligoninę...
Iš kitos pusės- kaip gražiai, subtiliai ir atsargiai rašo Monika!
Labai daug epitetų, kitų meninės raiškos priemonių, tad pats rašymo stilius priminė kiek senąją lietuvių literatūrą. Mokykloje labiausiai mėgau rašyti interpretacijas. Skaitant šią knygą, rodos grįžau į mokyklą, kur už akių kliūnančios raiškos priemonės net trukdė įsijausti į turinį, nes jau pradedi jų ieškoti ir gaudyti, pavyzdžiui: "Barstydama šerkšną žiema jau įsitaisė kiemuose."
Literatūriškai viskas teisinga ir senoviška, tačiau turiniu- bandyta taikyti į šiuos laikus. Kur daug neteisingulų minčių, poelgių, kur klesti siaubingas žmonių egoizmas vardan idėjos ar nemokėjimo kitaip gyventi.
Nors jau kurį laiką esu perskaičiusi knygą, vis dar negaliu suprasti- patiko ji man, ar ne.