Prie didelio kelio

by Salomėja Nėris

Salomėjos Nėries poezijos rinkinys, pirmą kartą išleistas 1945 metais Lakštingala negali nečiulbėti pavadinimu.

Knyga yra suskaitmeninta Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos pastangomis ir nemokamai pasiekiama asmeniniam naudojimui per ePaveldas.

Genres: Poetry

96 pages

First published January 1, 1945

About the author

Salomėja Nėris (born Salomėja Bačinskaitė - Bučienė)is one of the best known Lithuanian female poets. Her first collection of poems, titled Anksti rytą (In the Early Morning), was published in 1927.Controversy surrounds her involvement with the Soviet occupation. She was appointed as a deputy to the Soviet-backed "People's Seimas" and was a member of the delegation to the Soviet Union's Supreme Soviet to request Lithuania be accepted into the Soviet Union. Nėris was requested to write a poem in honour of Stalin and was subsequently awarded the Stalin Prize. After that, she wrote more verses on the theme, as encouraged by the USSR Communist Party officials. She spent World War II in the Russian SFSR. Salomėja Nėris returned to Kaunas but fell ill and died of liver cancer in a Moscow hospital in 1945. Her last poems show deep affection for Lithuania itself.

Reviews

[Žilvinas Gečiauskas · Rating 1 out of 5]

Sugebėjau įveikt puse Knygos. Prisiminiau dėl ko ilgą laiką nekenčiau poezijos. Fucking boring.

[Edita · Rating 4 out of 5]

Prie didelio kelio stovėjom – žiūrėjom. ..
O liūdesiai gūdūs kelių didelių!
Nuėjo, nuėjo… žiūrėkit! – nuėjo
Pavasaris mūsų didžiuoju keliu!

Už kalno, už juodo pavasaris nyko
Su gęstančia saule, su balta diena. ..
Ištįso prieš mus be dainų, be vainikų
Nutilus pakalnė – šalta ir liūdna.

Ir gluosniais mes virtom prie didelio kelio,
Beržais svyrūnėliais prie stepės plačios.
Ir svyra mums šakos, n krinta lapeliai,
Ir veria mus speigas lig šėrdies pačios.

[Edvinas · Rating 4 out of 5]

Dar viena standartiškai graži Salomėjos Nėries knyga. Paskutinė. Savotiškas testamentas, kuriam įvykdyti prireikė ~50 metų... Šiame rinkinyje (ir bendrai savo kūryboje) Salomėja nesiveja sudėtingų metaforų ar nekasdieniškų temų. Ir tai yra Salomėja.

Mėgstamiausi: „Tėvynei“, „Lakštingala negali nečiulbėti“, „Močiutė“, „Lauk manęs“.

[Neda · Rating 3 out of 5]

Neblogos poemos, kai išanalizuoji, supranti, kaip sunkiai Salomėja gyveno. Kaip ji ilgėjosi tėvynės, norėjo sugrįžti namo, nes Ufoje jautėsi ne sava..

[Simona ‧₊˚ · Rating 5 out of 5]

Labai gražiai parašyta. Atsižvelgiant į Salomėjos gyvenimą, eilėraščiuose atrandi daug jausmų. Daugumoje yra ta pati tema - tevynės ilgesys.

,,Aš tau pavydžiu, saulele,
Kai vakaruosna suki.
O gal jau želia žolelė
Ant mielo kapo? Sakyk!”
- Rusija, Ufa 1942