What do you think?
Rate this book
Vilnius: asmeninė istorija
- GenresHistoryNonfiction
199 pages, Hardcover
First published January 1, 2011
About the author
Tomas Venclova
82 books41 followersTomas Venclova (g. 1937 m. rugsėjo 11 d. Klaipėdoje) – Lietuvos poetas, publicistas, vertėjas, literatūros tyrinėtojas, profesorius.
Gimė ir užaugo rašytojo Antano Venclovos, LSSR himno autoriaus, šeimoje. 1946 m. rudenį Venclovų šeima iš Kauno persikėlė gyventi į Vilnių. Nuo 1947 m. mokėsi Vilniaus 1-oje berniukų gimnazijoje. 1954–1960 m. Vilniaus universiteto Istorijos-Filologijos fakultete studijavo lituanistiką.
1961–1965 m. gyveno Maskvoje, vėliau Leningrade. 1966 m. Vilniaus universitete įsteigė semiotikų būrelį. 1975 m. įstojo į Lietuvos Helsinkio grupę. 1977 m. Česlovo Milošo kvietimu išvyko dėstyti į Berklio universitetą (JAV, Kalifornija). Tais pačiais metais jam buvo atimta sovietinė pilietybė. [1][2]
Gyvendamas JAV, 1977 m. dirbo Berklio, vėliau Ohajo universitete. Nuo 1980 m. dirba Jeilio universitete, kur 1985 m. apsigynė doktoratą, gavo filosofijos daktaro (Ph. D.) laipsnį. Specialybė – rusų ir lenkų literatūros, taip pat yra dėstęs lietuvių kalbą ir literatūrą. Šiuo metu gyvena ir dirba New Havene (JAV).
T. Venclova artimai bičiuliavosi su kita Lietuvos kultūrai svarbia figūra – Česlovu Milošu[3] [4]. T. Venclova yra išvertęs nemažai Nobelio literatūros premijos laureato Č. Milošo poezijos darbų.
Tomo Venclovos eilėraščio poetinė kalba disciplinuota. Poetas laikosi daugelio klasikinės poezijos normų – ritmo, rimo, metro. Pasaulį lyrinis subjektas tarsi stebi iš šalies ir jį komentuoja. Poetas dažnai atsigręžia į pasaulinę literatūros ir kultūros tradiciją. Taip pat poetui rūpima problema – laiko tėkmė, istorija ir jos poveikis žmogui. Jo kūryboje yra ir pilietinių, net politinių eilėraščių, ir meilės lyrikos. Emigracijoje rašytuose eilėraščiuose dažna tremties, kaip išbandymo, atskleidžiančio žmogaus būties esmę, tema.
T. Venclovos eilėraščiai versti į daugelį kalbų (rinkiniai pasirodė angliškai, vokiškai, itališkai, švediškai, rusiškai, lenkiškai, vengriškai, kiniškai ir kitomis kalbomis).
Gimė ir užaugo rašytojo Antano Venclovos, LSSR himno autoriaus, šeimoje. 1946 m. rudenį Venclovų šeima iš Kauno persikėlė gyventi į Vilnių. Nuo 1947 m. mokėsi Vilniaus 1-oje berniukų gimnazijoje. 1954–1960 m. Vilniaus universiteto Istorijos-Filologijos fakultete studijavo lituanistiką.
1961–1965 m. gyveno Maskvoje, vėliau Leningrade. 1966 m. Vilniaus universitete įsteigė semiotikų būrelį. 1975 m. įstojo į Lietuvos Helsinkio grupę. 1977 m. Česlovo Milošo kvietimu išvyko dėstyti į Berklio universitetą (JAV, Kalifornija). Tais pačiais metais jam buvo atimta sovietinė pilietybė. [1][2]
Gyvendamas JAV, 1977 m. dirbo Berklio, vėliau Ohajo universitete. Nuo 1980 m. dirba Jeilio universitete, kur 1985 m. apsigynė doktoratą, gavo filosofijos daktaro (Ph. D.) laipsnį. Specialybė – rusų ir lenkų literatūros, taip pat yra dėstęs lietuvių kalbą ir literatūrą. Šiuo metu gyvena ir dirba New Havene (JAV).
T. Venclova artimai bičiuliavosi su kita Lietuvos kultūrai svarbia figūra – Česlovu Milošu[3] [4]. T. Venclova yra išvertęs nemažai Nobelio literatūros premijos laureato Č. Milošo poezijos darbų.
Tomo Venclovos eilėraščio poetinė kalba disciplinuota. Poetas laikosi daugelio klasikinės poezijos normų – ritmo, rimo, metro. Pasaulį lyrinis subjektas tarsi stebi iš šalies ir jį komentuoja. Poetas dažnai atsigręžia į pasaulinę literatūros ir kultūros tradiciją. Taip pat poetui rūpima problema – laiko tėkmė, istorija ir jos poveikis žmogui. Jo kūryboje yra ir pilietinių, net politinių eilėraščių, ir meilės lyrikos. Emigracijoje rašytuose eilėraščiuose dažna tremties, kaip išbandymo, atskleidžiančio žmogaus būties esmę, tema.
T. Venclovos eilėraščiai versti į daugelį kalbų (rinkiniai pasirodė angliškai, vokiškai, itališkai, švediškai, rusiškai, lenkiškai, vengriškai, kiniškai ir kitomis kalbomis).
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 9 of 9 reviews
July 4, 2019
"Viena iš" knygų apie Vilnių. Tikėjausi daugiau romantikos, bet gavau didelę dozę politinės istorijos. Padėjo perskaityta Tomo Venclovos biografija bei Sonatos Šulcės knyga apie XVIII a. Vilnių. Skaitytos knygos ir žinios suteikė šiai knygai kontekstą, be kurio šios esė gali pasirodyti per sunkios. Puiki, jei domitės sostinės istorija ir istorija apskritai. Rekomenduoju, jei esat susipažinę su Tomo Venclovos asmenybe.
May 2, 2021
Įdomi, įtraukianti knyga apie Vilnių nuo jo įkūrimo iki Tarybų Sąjungos griūties. Ši knyga leidžia suprasti, kodėl Vilnių savu laiko tiek baltarusiai, tiek lenkai ir kaip pasisekė lietuviams, įkūrusiems Vilnių Viduramžiais, bet tik 20 a. pavertusiems jį vėl savu.
June 23, 2019
Gimiau ir užaugau Vilniuje, čia kuriu savo gyvenimą, o kartais net vedžioju jo gatvėmis žmones ir bandau daryti tą patį, ką savo knygoje daro Tomas Venclova - pasakoti Vilnių.
Vilnius, asmeninė istorija - viena geriausių mano skaitytų knygų apie gimtąjį miestą. Naujo sužinojau nedaug, bet tai, ką žinojau, sužinojau naujai. Ypatingas Venclovos santykis su rašytiniu žodžiu įgalina autorių prozos forma rašyti poeziją. Kaip sako mano draugas istorikas: "didžiausia istorikų problema yra ta, kad jie rašo itin nuobodžiai", ir, jei jūs jaučiatės panašiai, bet istorija jums įdomi, - skaitykit Asmeninę istoriją.
Venclovos dėliojama Vilniaus istorijos fabula išskirtinė savo nuoširdumu. Autorius jau pavadinime sąmoningai atsisako objektyvių tiesių paieškos ir kviečia asmeninei kelionei po jo privačius Vilniaus istorijos lobynus. Tokia istorija įdomi tiek Vilniaus gidui, tiek istorikui megėjui.
Atskiro paminėjimo vertas knygos leidimas. Retai šiais laikais gauname knygą su tokios aukštos kokybės popieriumi, maketavimu ir fotografijomis. Čia yra viena tų knygų, kur atrodo įprastai, bet vartosi kaip albumas.
4/5 ir mano rekomendacija ramiam sekmadienio vakarui.
Vilnius, asmeninė istorija - viena geriausių mano skaitytų knygų apie gimtąjį miestą. Naujo sužinojau nedaug, bet tai, ką žinojau, sužinojau naujai. Ypatingas Venclovos santykis su rašytiniu žodžiu įgalina autorių prozos forma rašyti poeziją. Kaip sako mano draugas istorikas: "didžiausia istorikų problema yra ta, kad jie rašo itin nuobodžiai", ir, jei jūs jaučiatės panašiai, bet istorija jums įdomi, - skaitykit Asmeninę istoriją.
Venclovos dėliojama Vilniaus istorijos fabula išskirtinė savo nuoširdumu. Autorius jau pavadinime sąmoningai atsisako objektyvių tiesių paieškos ir kviečia asmeninei kelionei po jo privačius Vilniaus istorijos lobynus. Tokia istorija įdomi tiek Vilniaus gidui, tiek istorikui megėjui.
Atskiro paminėjimo vertas knygos leidimas. Retai šiais laikais gauname knygą su tokios aukštos kokybės popieriumi, maketavimu ir fotografijomis. Čia yra viena tų knygų, kur atrodo įprastai, bet vartosi kaip albumas.
4/5 ir mano rekomendacija ramiam sekmadienio vakarui.
November 5, 2022
Tai, kad neieškoma vienos absoliučios istorinės tiesos, mano akimis, yra viena vertingiausių T. Venclovos pasakojimo ypatybių, Vilniaus istorijos ir tapatybės problemas leidžianti vertinti iš skirtingų požiūrio kampų. Kažkuo priminė T. Snyderio “Tautų rekonstrukciją”, tik, žinoma, tema siauresnė, pasakojimo stilius laisvesnis ir nereikalaujantis papildomo konteksto.
T. Venclovos humanizmas, minčių dėstymo stilius aiškiai atsikartoja ir šių dienų žiniasklaidai skirtuose komentaruose apie tautinių grupių santykius, įtampas ir Lietuvai svarbius, o kartu ir prieštaringai klausimus.
“Asmeninė istorija” mažų mažiausiai kai kuriuos problemiškus atminties epizodus padės sudėlioti į perspektyvą ir leis geriau pažinti kaimyną.
T. Venclovos humanizmas, minčių dėstymo stilius aiškiai atsikartoja ir šių dienų žiniasklaidai skirtuose komentaruose apie tautinių grupių santykius, įtampas ir Lietuvai svarbius, o kartu ir prieštaringai klausimus.
“Asmeninė istorija” mažų mažiausiai kai kuriuos problemiškus atminties epizodus padės sudėlioti į perspektyvą ir leis geriau pažinti kaimyną.
January 27, 2024
Fantastiska knyga
January 15, 2021
Kultūrinė istorija nuo miesto įkūrimo pradžios ir daugiau politinė valstybės ir miesto raida XIX-XX a. Paskutiniesiems amžiams labiau asmeninis, subjektyvus, vertybinis ir pasaulėžiūrinis T. Venclovos vertinimas, todėl labiau intriguoja būtent pirmoji miesto aprašymo dalis. Politinė/ideologinė knygos logika ir ašis yra krajovcų vertinimas, kad Vilnius yra įvairių tautų mišinys, kurio negali savintis nei tik lenkai, nei lietuviai, nei baltarusiai, kuris nepaisant lenkiškosios kultūros ir gyventojų, labai skiriasi nuo didžiosios Lenkijos, ir būtina tai pripažinti tiek politiškai, tiek kasdienybėje. Žinia, krajovcų idėjos savo laikmečiu buvo girdimos siaurame rate ir neturėjo didesnės įtakos.
Puikios autoriaus kultūrinės istorijos analogijos su to paties meto Europos kultūra, visų pirma literatūra. Aprašyta visa eilė gana netikėtų asmenybių, apsilankiusių ar kitaip dariusių įtaką Vilniaus gyvenimui. Poetiški ir meistriškai surašyti architektūros apibūdinimai. Juos paskaičius, net atrodo, kad miestas gražesnis nei iš tiesų matyti plika akimi:)
Puikios autoriaus kultūrinės istorijos analogijos su to paties meto Europos kultūra, visų pirma literatūra. Aprašyta visa eilė gana netikėtų asmenybių, apsilankiusių ar kitaip dariusių įtaką Vilniaus gyvenimui. Poetiški ir meistriškai surašyti architektūros apibūdinimai. Juos paskaičius, net atrodo, kad miestas gražesnis nei iš tiesų matyti plika akimi:)
July 25, 2020
Trumpa Vilniaus (o kartu ir visos Lietuvos) istorija, perleista per asmeninę autoriaus prizmę. Nors jau pats knygos pavadinimas ("Vilnius. Asmeninė istorija") informuoja ir nuteikia, kad subjektyvumo nebus vengiama, vis tik kartais jo šiek tiek per daug, juolab, kad knyga orientuota kaip pažintinė užsienio publikai. T. Vencolva nėra istorikas, tad daugeliu atvejų tik perrašo kitų šalitinių medžiagą, o asmeninė nuomonė dažnai stengiasi nė kiek nenukrypti nuo teisingos politinio korektiškumo ribos, kartais (ne)sąmoningai pamindama gyvenimiškas aplinkybes, į kurias būtina atsižvelgti analizuojant vieną ar kitą istorinį periodą.
Kita vertus - T. Venclova nėra Orhanas Pamukas, ir jei tikitės, kad "Vilnius: asmeninė istorija" bus kažkas panašaus į "Stambulas: prisiminimai ir miestas", tai teks nusivilti. Tad iš esmės teisingiau knygą būtų pavadinti "Glausta Vilniaus ir Lietuvos istorija pagal Tomą Venclovą", nes tų asmeninio sąlyčio taškų su pačiu miestu, o ne "teisingai" ir politiškai korektiškai suvirškintos istorijos, čia yra labai minimaliai.
Žinoma, knygos paskirtis - glaustai supažindinti skaitytojus su Vilniaus ir Lietuvos istorija, bet čia nėra beveik nieko (iškyrus patį venclovišką filtrą), ko nebūtų lietuviškuose istorijos vadovėliuose.
Kita vertus - T. Venclova nėra Orhanas Pamukas, ir jei tikitės, kad "Vilnius: asmeninė istorija" bus kažkas panašaus į "Stambulas: prisiminimai ir miestas", tai teks nusivilti. Tad iš esmės teisingiau knygą būtų pavadinti "Glausta Vilniaus ir Lietuvos istorija pagal Tomą Venclovą", nes tų asmeninio sąlyčio taškų su pačiu miestu, o ne "teisingai" ir politiškai korektiškai suvirškintos istorijos, čia yra labai minimaliai.
Žinoma, knygos paskirtis - glaustai supažindinti skaitytojus su Vilniaus ir Lietuvos istorija, bet čia nėra beveik nieko (iškyrus patį venclovišką filtrą), ko nebūtų lietuviškuose istorijos vadovėliuose.
September 4, 2020
Beautiful.
Displaying 1 - 9 of 9 reviews