Vilties formos: eseistika ir publicistika

by Tomas Venclova

Ši knyga - tai teisybės sakymo apie prievartos ir melo viešpatystę chrestomatija, be kurios negalės išsiversti visuomenės bei kultūros tyrinėtojai, analizuojantys XX a. antros pusės lietuvių inteligentijos kultūrinį ir dvasinį, pasyvų ir aktyvų, viešą ir slaptą pasipriešinimą totalitarizmui.

544 pages, Hardcover

First published January 1, 1992

About the author

Tomas Venclova (g. 1937 m. rugsėjo 11 d. Klaipėdoje) – Lietuvos poetas, publicistas, vertėjas, literatūros tyrinėtojas, profesorius.

Gimė ir užaugo rašytojo Antano Venclovos, LSSR himno autoriaus, šeimoje. 1946 m. rudenį Venclovų šeima iš Kauno persikėlė gyventi į Vilnių. Nuo 1947 m. mokėsi Vilniaus 1-oje berniukų gimnazijoje. 1954–1960 m. Vilniaus universiteto Istorijos-Filologijos fakultete studijavo lituanistiką.

1961–1965 m. gyveno Maskvoje, vėliau Leningrade. 1966 m. Vilniaus universitete įsteigė semiotikų būrelį. 1975 m. įstojo į Lietuvos Helsinkio grupę. 1977 m. Česlovo Milošo kvietimu išvyko dėstyti į Berklio universitetą (JAV, Kalifornija). Tais pačiais metais jam buvo atimta sovietinė pilietybė. [1][2]

Gyvendamas JAV, 1977 m. dirbo Berklio, vėliau Ohajo universitete. Nuo 1980 m. dirba Jeilio universitete, kur 1985 m. apsigynė doktoratą, gavo filosofijos daktaro (Ph. D.) laipsnį. Specialybė – rusų ir lenkų literatūros, taip pat yra dėstęs lietuvių kalbą ir literatūrą. Šiuo metu gyvena ir dirba New Havene (JAV).

T. Venclova artimai bičiuliavosi su kita Lietuvos kultūrai svarbia figūra – Česlovu Milošu[3] [4]. T. Venclova yra išvertęs nemažai Nobelio literatūros premijos laureato Č. Milošo poezijos darbų.

Tomo Venclovos eilėraščio poetinė kalba disciplinuota. Poetas laikosi daugelio klasikinės poezijos normų – ritmo, rimo, metro. Pasaulį lyrinis subjektas tarsi stebi iš šalies ir jį komentuoja. Poetas dažnai atsigręžia į pasaulinę literatūros ir kultūros tradiciją. Taip pat poetui rūpima problema – laiko tėkmė, istorija ir jos poveikis žmogui. Jo kūryboje yra ir pilietinių, net politinių eilėraščių, ir meilės lyrikos. Emigracijoje rašytuose eilėraščiuose dažna tremties, kaip išbandymo, atskleidžiančio žmogaus būties esmę, tema.

T. Venclovos eilėraščiai versti į daugelį kalbų (rinkiniai pasirodė angliškai, vokiškai, itališkai, švediškai, rusiškai, lenkiškai, vengriškai, kiniškai ir kitomis kalbomis).

Reviews

[Jorė · Rating 5 out of 5]

Viena labiausiai akiratį praplėtusių ir kontekstą davusių knygų, kurias kada nors esu skaičiusi. Skaitant Borgersą, kuris trim galvom aukštesnis, gauni irgi daug konteksto, bet jis labai tolimas - kultūriškai, laikmetiškai ir geografiškai. Venclovą savo išsilavinime kažkur buvau praleidusi, o gal dar nebuvo atėjęs laikas susipažinti. Gerai, kad atradau ir susipažinau.
Turbūt svarbiausia knygos dalis yra išeivijos lietuviams ir visam vakarų pasauliui skirti pasakojimai apie sovietinę realybę ir moralinius kompromisus joje. Man atrodo, čia ta mūsų istorijos dalis, kurią reguliariai reikia atsiversti ir prisiminti, kad ne tik turim kuo džiaugtis, bet ir lengvų atsakomybių.
Antra tema yra daugiakultūris Vilnius su žydais, lenkais, rusais ir visais kitais. Būtent toks Vilnius yra mano myliausias, o Venclova duoda dar kitur nerastų įžvalgų, istorijų ir istorijos.
Trečia tema yra literatūrinės kelionės. Mano karta yra ta, kurios mokykliniam išsilavinime vietos rusų ar lenkų literatūrai buvo minimaliai, nes buvo labai svarbu užauginti mus matančiais tik visko kas lietuviška didybę. Vis dėl to, jėzulėliai abrozdėliai žirgeliai rūtos ir žuvų šakelės negali būti be aplinkinio konteksto. Pasternaką, Brodskį buvau kažkur girdėjusi, kitų visai ne (net kai kurie lietuviški Venclovos minimi vardai buvo nauji), tad šią dalį skaičiau paraleliai vesdama kas antrą pavardę į google ir ieškodama daugiau informacijos. Ir, jei jau kurį laiką muisčiausi, kad noriu išmokti skaityti rusiškai ir lenkiškai, dabar tikrai atrodo, kad būtina paskaityti Milošą originalo kalba.
Taigi, gera knyga tyrinėjimams ir smalsavimams.