O dabar paklausyk manęs, klausyk įdėmiai. Užkerėjau tave visiems laikams. Tai padės tau rasti tuos, kurie tave priims ir pamils tokią, kokia esi. Jie ilgėsis tavęs dar nepažinę. Tu ilgėsiesi jų, kol sutiksi. Tik tada, kai ilgesys nuslops, suprasi pagaliau esanti namie.
Jorė Amarilė ir jos bendražygiai sėkmingai paspruko iš dieną naktį stebimo Ovariono, tačiau paslaptys ir pavojai toli gražu nesibaigia. Ar pavyks išsisukti nuo persekiotojų? Ar galima pasitikėti tais, kuriuos sutinki pakeliui? O kas ta kartu keliaujanti mergaitė, kurios galios tokios pat, kaip Jorės Amarilės? Ko ji nori? Ir iš kur tas gebėjimas valdyti tamsą? Galbūt ne visi tai žino, tačiau pasaulio likimas sprendžiasi dabar.
Neringa Vaitkutė žavi nuoširdžiu optimizmu, energija ir begaline fantazija. Kai nerašo, yra mama, žmona ir biologijos mokytoja. Mokinių labai mėgstama už savo humoro jausmą, šiltumą ir tai, kad yra asmenybė. Rašyti ji pradėjo nuo mažens – eilėraščiai, istorijos, scenarijai mokyklos teatrui – ir pomėgio nemetė. Neringos kūrinys „Atgauti nuožmumą“ pateko į rinkinį „Geriausia Lietuvos fantastika 2003–2006“. Ėmusi rašyti, autorė nenustoja kurti naujų pasaulių, siužetų ir, svarbiausia, tobulėti. Neringos Vaitkutės kūrybą galima lyginti su tokiais autoritetais kaip J.R.R. Tolkienas, turėdami omenyje kuriamo pasaulio turtingumą ir gylį. Tačiau N. Vaitkutė turi savo išskirtinį balsą ir nieko nekopijuoja. Lietuvos autorių kontekste jos kūryba išsiskiria gyvybingumu, lengvai plaukiančiais sakiniais ir gebėjimu žodingą kalbą ir meistriškai piešiamus gamtos vaizdus suderinti su greitu, įtraukiančiu ir stipriai sukaltu siužetu, dalykais, kurių dažnai pritrūksta mūsų autoriams. Rašytoja, kurdama knygos pasaulį, nevengia žaisti tekstu.
Aš norėjau, kad man ši knyga patiktų. Labai nuoširdžiai norėjau, tačiau ji buvo dar lėtesnė už antrąją: veikėjai vis klaidžiojo ir klaidžiojo po miškus; laukymių, palaukių, tankmių ir giraičių, skendinčių ryto migloje, dienos kaitroje ir nakties gūdumoje aprašymai vis plaukė pro akis, o aš svarsčiau: kaip gi pro tuos išraiškingus aplinkos vaizdus prasibrauna jaunesnieji skaitytojai, kuriems ši knyga ir skirta? Ką jie mano apie tuos žavingus aprašymus, gausius žodžių, dėl kurių prasmės ir man retkarčiais tekdavo susimąstyti?
Gaila, kad toji monotoniška kelionė sudarė didžiąją dalį trečiosios dalis, nes pačioje pirmojoje serijos knygoje aiškiai buvo matyti, jog autorė gali sukurti tikrai dinamišką ir įvairialypę istoriją, o dabar visas veiksmas ir paslapčių atskleidimas teužėmė vos keletą skyrių, o veikėjai daugeliu atveju tebuvo statistais.
Galiausiai man liko jausmas, kad pasaulio ir jo istorijos autorės galvoje buvo prikurta gerokai daugiau, nei nugulė į knygos puslapius, o tai, kas nugulė, pasirodė suspausta ir adaptuota, palyginti su visu sumanymu, kuris, galimas daiktas, buvo per daug sudėtingas, kad galėtų pilnai išsiskleisti paaugliams skirtame kūrinyje.
Vis dėlto, labai džiaugiuosi, kad ši trilogija papuolė man į rankas, nes vertinant bendrai, man ji tikrai patiko ir skaitant kilo malonus nacionalinio pasididžiavimo jausmas.
Labai maloniai nustebino. Kai ėmiau knygą į rankas, tikėjausi dar vieno Poterio sekimo, bet kuo toliau skaičiau, tuo labiau žavėjausi. Tikrai knyga yra geresnė už pastaruoju metu mano skaitytas panašaus tipo istorijas, pvz., Grey'aus "Kranko" istoriją, Bell "Nepaprastuosius ir blogį lemiančius ženklus".
Paskutinė trilogijos dalis. Visą trilogiją, žinant, kad tai lietuvių autorės kūrinys, vertinčiau puikiai. Intriguojanti, nenuspėjama, pilna įvykių ir išgalvotų personažų. Tikrai nuobodu nebuvo, vis norėjosi sužinoti, o kaip ten viskas bus toliau, todėl visas tris knygas perskaičiau labai greitai.