Vokiečių rašytojo H. Hesės (1877-1962) romanas, parašytas 1927 metais, apie dvasios ir gyvenimo, mąstytojo ir menininko priešpriešą.
Haris Haleris – liūdnas ir vienišas intelektualas, klaidžiojantis po didelio miesto džiungles. Neigdamas visa, iš ko susideda paprasta žmogiška laimė, ir nepritapdamas prie visuomenės normų, jis save laiko stepių vilku. Tačiau tai vilkas žmogaus veidu: laukinis, draskomas instinktų, ir kartu – itin jautrus žmogus, apdovanotas giliu protu ir subtilumu.
Haris kovoja, siekdamas sutaikyti savyje laukinį vilką ir racionalų žmogų. Ir kai ši kova jau atrodo pralaimėta, jo gyvenimas netikėtai pasikeičia - jis sutinka moterį, visišką savo priešingybę - nerūpestingą ir gyvenimo džiaugsmu trykštančią Herminą. Hermina mėgaujasi malonumais. Ji ir Harį įtikina juos prisijaukinti bei jiems atsiduoti. Prasideda Hario Halerio kelionė į gyvenimą, nelengvi bandymai rasti pusiausvyrą tarp kūno ir dvasios, be kurios joks žmogus negalėtų pasiekti pilnatvės...
Many works, including Siddhartha (1922) and Steppenwolf (1927), of German-born Swiss writer Hermann Hesse concern the struggle of the individual to find wholeness and meaning in life; he won the Nobel Prize for literature in 1946.
Other best-known works of this poet, novelist, and painter include The Glass Bead Game, which, also known as Magister Ludi, explore a search of an individual for spirituality outside society.
In his time, Hesse was a popular and influential author in the German-speaking world; worldwide fame only came later. Young Germans desiring a different and more "natural" way of life at the time of great economic and technological progress in the country, received enthusiastically Peter Camenzind, first great novel of Hesse.
Throughout Germany, people named many schools. In 1964, people founded the Calwer Hermann-Hesse-Preis, awarded biennially, alternately to a German-language literary journal or to the translator of work of Hesse to a foreign language. The city of Karlsruhe, Germany, also associates a Hermann Hesse prize.
Solitude is independence. It had been my wish and with the years I had attained it. It was cold. Oh, cold enough! But it was also still, wonderfully still and vast like the cold stillness of space in which the stars revolve.
„Paskutinė Klingzoro vasara“ numušė bendrą vertinimą, nes kankynė, o ne kūrinys. Visi tie papaistaliojimai apie tapybą ir moteris, na, labai pasenęs ir nuobodus reikalas. Ir jokių gilesnių prasmių aš čia neradau.
Su „Stepių vilku“ situacija sudėtingesnė. Labai patiko šio teksto idėjos apie asmenybės daugialypiškumą, apie dvasinį ir materialųjį pasaulius... Bet vis dėlto man skaitėsi labai sunkiai. Ir ne dėl rašymo stiliaus, o pačios istorijos pateikimo. Tiesiog nesusidraugavau su tuo metaforišku kalbėjimu ir magiškojo realizmo blyksniais. Bet jei ne papildomas netikęs kūrinys, vertinčiau 3/5.
Patiko visi iki šiol skaityti Hermann Hesse kūriniai. Deja, to paties negaliu pasakyti apie nei apie “Stepių vilką”, nei apie “Paskutinę Klingzoro vasarą”.
Pirmasis kūrinys atrodė daug žadantis, kol apėmė jausmas, kad skaitau savotišką “Meistras ir Margarita” analogiją (magiškasis realizmas manęs iki šiol taip ir nesužavėjo). Antrasis kūrinys, laimei, trumpos apimties, nes buvo sunku išlaikyti minties giją, kiekvieną sakinį reikėjo “atidirbti”.
Galimai nusivylimą sustiprino ir jau pradėjęs erzinti, atsikartojantis motyvas Hesse kūriniuose - pagrindinių veikėjų asmenybės skilimas į nesutaikomus krašutinumus.