4.5/5
Iš pirmo žvilgsnio tarsi knyga, kurią parinkčiau dovanai kokiam istorijos mylėtojui (mano atveju – pvz tėčiui), bet kai pamatau tokią leidybą, susidomiu ir pati. Vertinu ir puikų popierių, ir nuostabų maketą, ir daaaaaaug nuostabių, iliustratyvių, prie temos priderintų nuotraukų. Kuo jų daugiau, tuo man skaitant negrožinę literatūrą smagiau. O smagiausia, kad autorius pririnkęs tiek įdomių istorijų, kad beveik nei vienos jų nebuvau girdėjusi anksčiau. Čia ir nuo maldininkų sugriuvęs tiltas, ir būdai maustyti pirkėjus turguje, ir elektros boikotas tarpukariu, ir įrodymai, kad istorija nesikeičia (taip, ištraukos apie Volfo (to, to) mokėjimą prisidaryti problemų ir nusispjausti į besipiktinančius dabar skamba ganėtinai absurdiškai). Autorius pasakoja lengvu stiliumi, neperkrautu datų, daug remiasi istoriniais šaltiniais, ypač tuometine spauda. Juokinga, kiek daug buvo poreikio tais laikais periodikoje rimuoti – dabar šiti eilėraštininkai persikėlė į pensininkų grupes feisbuke 😊
Įdomybių čia ypač daug, bet vietomis man pasirodė truputį per daug – pavyzdžiui, labai didelės ištraukos iš laikraščių, labai plačiai aprašomos smulkmenos. Visgi, sužinojau tiek daug naujo, kad per daug niekas neužkliuvo. Sklandus, lengvas tekstas, trumpi poskyriai, aprėpta temų gausa, nuostabus knygos apipavidalinimas. Todėl „Elektros boikotą“ ne tik rekomenduosiu istorija besidomintiems, bet ir tikrai ne vienai dovanai pirksiu – tokia, kurią kiekvienam lietuviui, norinčiam savo ištakas (pa)žinoti, gėdos lentynoje ir namuose nepadarys. O ir viena tų, prie kurios galima grįžti ir grįžti. Tik įspėju: skaitydami namiškius kankinsit ištraukomis, kurias bandysit perskaityt iš juoko švogždami, jiems mandagiai linkčiojant. O po to stebėsit, kaip į jūsų knygą kėsinasi, nes ir patys susidomėjo.