„Žydų karalaitės dienoraštis“ – romanas apie žydų mergaitės Esteros Levinsonaitės gyvenimą Lietuvoje karo ir pokario metais jaunų įsimylėjusių mokytojų šeimoje. Nuoga ir kruvina ji atšliaužė į Vlado ir Mildos namus jų vestuvių naktį...
Tai kartu ir pasakojimas apie prabangią sofą, kurioje iki karo ji slėpė savo fantazijų ir vienatvės dienoraštį. Tai mergaitės iš sušaudytųjų duobės fizinio prisikėlimo ir dar sunkesnio dvasinio gimimo iš naujo istorija. Jos slaptų meilės jausmų, košmarų, baimių, džiaugsmų istorija.
Mokytojų Vlado ir Mildos pasiryžimas, kad ir kas būtų, kiekvieną akimirką gyventi savo laimingą gyvenimą, kai aplink tiek sužvėrėjimo, nermo, mirtinų pavojų, atrodo graudžiai paradoksalus, bet kartu tai jų neįtikėtino gyvybingumo, atkaklaus vidinio pasipriešinimo, paniekos nužmogėjusiai okupantų tvarkai liudijimas. Tai istorija apie silpnųjų stiprybę, narsą ir pergalę.
Saulius Šaltenis’ Diary of a Jewish Girl is published by Noir Press, who specialise in translating Lithuanian literature into English. So far each of the books I’ve read from Noir ( here , here and here) have been nothing short of a masterpiece. I am happy to say that Diary.. is no exception.
One thing I enjoy is how each book focuses on different aspects from Lithuanian history. In this case it is the second world war, in which Lithuania first tried to declare neutrality but then fell under Russian rule (which resulted in a good number of Lithuanians exiled to Siberia), only to go under Nazi rule in 1941. As was commonplace during these times Lithuanian Jews were persecuted with most of them being killed.
The book opens with a half buried and wounded Jewish girl , Esther, trying to survive. The narrative quickly shifts to Vladas and Mila, who have just married and are approaching their house (which was owned by Vladas’ grandfather and great aunt). Mila discovers Esther and find out that she escaped from a pit by pretending to be dead. The couple ‘adopt’ her, changing her identity and name to Eliza so that she is not discovered.
A good part of the book is about Esther/Eliza adapting to her new environment and identity. As the story proceeds, Vladas and Mila take in a group Jews, thus endangering themselves some but despite the horrors that face the couple manage to surge through.
I saw Diary of a Jewish Girl as a snapshot of a turbulent period of Lithuanian history. One where a disregard for humanity was rife, people were ruled by fear and had to do anything to survive, even if it means unethical actions. There are many instances where Vladas is continuously shocked at the new mentality of people and the measures he has to take to avoid Russians or Nazis (which don’t always work out). This was also a time of great suffering famine and cruelty.
Despite the ugliness, Diary of a Jewish Girl is a tale about love and it’s power. Vladas and Mila love each other and both treat Eliza as a daughter and go out of their way to make sure she does not have to relive the horrors she experienced. In turn Eliza loves them like family and despite the problems which occur this love does not die.
Diary of a Jewish Girl is a heartfelt novel which manages display how love can dominate in an environment of hate and terror. It’s also another sterling example of how Noir Press manage to unearth these excellent novels so that the English speaking public are able to understand what happened to other countries during this period of history.
Keista knyga. Bet tai visai suprantama, nes kurti pasakojimą 1940-1945 m., trijų okupacijų fone, yra nepaprastai sunki užduotis.
Pagrindiniai keistumai:
1) Pagal naivumą pasirodė, kad knyga parašyta 13-14 m. paaugliams. Bet pagal kankinimų aprašymus lyg ir ne? Kita vertus, labai geras klausimas - kaip apie tai rašyti jaunesniems?
2) Kad kaime niekas neatpažįsta paauglės perdažytais plaukais. Pakankamai pabrėžiamas faktas, kad visi prisimena gražuolę seserį, o ne ją, bet vis tiek, žinant kaimo žmonių susisaistymą, neįtikino šita detalė.
3) Kažkaip lietuvių kančios neproporcingai didelės. O tiksliau - sovietai nepaprastai blogi, o prie nacių gyvent galima. Net ir iš suvargusių purvinų žydų šaiposi ne šalia jų gyvenę lietuviai, o į ekskursiją atvažiavę vokiečiai. Nesakau, kad dabar kiekvienam holokausto pasakojime reik lietuvius vaizduot kaip gyvulius - irgi nesąmonė, bet kadangi bendrame kontekste labai daug įvairių veikėjų su įvairiomis intencijomis, lietuviai kiek per šventi čia pasirodė.
4) Jeigu būtų tikra istorija, sueitų, bet kaip romanui trūksta konflikto. Visi vaizduojami konfliktai kažkokie pabliūškę ir nesukuria jokios tikroviškos įtampos.
Pagrindiniai įdomumai:
1) Besislepiančios žydaitės tapatybės virsmai, svyravimas tarp to, kas esi ir to, kas apsimeti. (Nu ir kad su sofa bučiuojasi patiko aišku.) Galėjo būti dar įdomiau, jeigu tapimas lietuvaite nebūtų taip nupozityvintas ir apskritai vis tiek toks romanas neneša tokio paties svorio kaip pvz. tikras Lazersonaitės dienoraštis, tai pernelyg negiriu, bet čia yra bent žymė to konflikto, kurio pageidaučiau.
2) Tikrai daug įvairių įdomių kolaboracijos momentėlių. Visokios povandeninės priežastys, daug apsimetinėjimo, kolaborantai nenužmoginami.
Pasirinkta tema labai idomi, bet man kazko truko. Suprantu, kad tai dienorastis, bet mane vis tiek truputi erzino minciu, vietos ir laiko sokinejimas, norejosi vientisesnio, labiau ispletoto pasakojimo.
It’s been a long time since I’ve read an entire book in less than twenty four hours. Lithuanian writer’s Saulius Šaltenis’s short novel “A Diary of a Jewish Girl” had been gathering dust on my shelf for several years until I finally picked it up yesterday and then just couldn’t put it down.
In 1941, after Lithuania changes hands from the Soviets to Nazi Germany, Esther, a Jewish girl in an unnamed town of Lithuania, is saved, after being shot, and hidden in their house by a newly-wed couple of Lithuanian teachers. A few years later the war is over, and the Soviets take over once again. Is it possible, the author seems to be asking us time and again, to maintain your integrity and identity, when in a span of a few years the world as you know it, together with its values and rules, with what is considered right and wrong, is oscillating, black becoming white, and white black? Some survive by changing sides with every change of the regime, some are trapped by it when the next change arrives.
I especially enjoyed Šaltenis’s writing style: heartrending, poetic, but uplifting and humorous, and always, always unbearably light, just like the feathers from the torn beddings of those who happen to be on the losing side..
Skaityti buvo nelengva, sunkiai įtraukė, bet knyga tikrai verta dėmesio. Pasakojama apie 1940-uosius Lietuvos metus, pokario metus. Apie žydus, jų skaudų likimą, ir paprastuosius lietuvius, kurie taip pat išgyveno nelinksmą laikotarpį. Patiko knyga, nes buvo galima arčiau prisiliesti prie Lietuvos istorijos.
Saulius Šaltenis "Žydų karalaitės dienoraštis" - dar vienas romanas apie Lietuvos laikotarpį - karą ir pokarį, - kuris ilgai laiką lietuvių rašytojams buvo tarsi tabu.
Tai gaži ir jausminga istorija. Tragiška, žinoma, kaip kitaip - rašoma apie reikšmingą ir skaudų Lietuvai periodą: naciai ir žydų žudymas Lietuvoje, karas, sovietinės armijos atėjimas, partizanai ir t.t.
Į jaunavedžių sodybą naktį atšliaužia nuoga, kruvina žydė mergaitė. Ji išsigelbėjo iš masinio kapo duobės, kur buvo suversti sušaudyti žydai. Vladas ir Milda pasiaukojančiai priglaudžia mergaitę - taip Estera virsta Eliza. Iš lėto atsiveria mergaitės ir jos šeimos istorija, tuo pačiu ir Lietuvos istorijos tragiškumas.
"Ir tada kiekvienas traukia palengva savo gyvenimo šiaudą: Milda nustebusi žvilgčioja į vyrą, Eliza juokiasi išraudusi, nes trauki trauki, o galo nėra, o šiaudas stebėtinai ilgas.
- Toks, karalaite, bus tavo gyvenimas... O mano?.. O tavo, Vladai? Cha, visų mūsų labai ilgas ir labai laimingas gyvenimas... - sako Milda. - Paduok, karalaite, tuščią lėkštę... Vlado seneliui pamiršom padėt. Kalėdų naktį vėlės kartais ateina...
- Ar galiu? - nori klaust Eliza, nedrąsiai paėmusi dar vieną lėkštę. - Ir žydų vėlės Kalėdų naktį?
- Žinoma, padėk ir savo seseriai. Ji džiaugsis, kad ją pakvietei prie stalo."
Ir nors istorija graži ir tragiška, kažko man trūko šiai knygai - ilgio ir svorio, tęstinumo ir epiškumo. Knyga trumpa - vos 150 puslapių, fragmentiška. Nėra nuoseklios tėkmės, romanas man pasirodė trūkčiojantis: vaizdeliai trumpi, nuo vieno šokinėjama prie kito. Man trūko ir tvirtumo - kartais viskas net per daug jausminga, iš to jausmingumo ir dialogai, ir monologai pasidaro kažkokie painūs. ir apskritai, visas knygos stilius man atrodo painokas.
Beveik tuo pačiu metu skaičiau ir M. Milinio "Partizaną", kuriame aprašomas panašus laikotarpis. "Žydų karalaitės nepeikiu", bet jei reikėtų rinktis vieną iš dviejų, visgi rinkčiausi "Partizaną" - romanas įdomesnis, intensyvesnis, daugiau veiksmo ir siužetinių vingių, įvairesnių personažų ryškesniais charakteriais.
Vos perskaičiau knygos pavadinimą prieš akis iškilo Anos Frank dienoraštis. Žinoma, tai nelyginama, bet vis tik.. Gal autorius su pavadinimu kiek per drąsiai, mat pačiame tekste to romano herojės dienoraščio "citavimo" - vos keli intarpai..? Romanas tikrai perskaitomas greitai; tikrai įtraukiantis, suintriguojantis... taip lauki pabaigos, o ji ima ir.. nuvilia. Nemėgstu pabaigų kitu kursyvu, kur "papasakojama" knygų veikėjų ateitis, buitis ir baigtis. Tiesiog nebelieka vietos skaitytojo fantazijai.
Trumpa, fragmentiska, nei vienos istorijos normaliai neisvystanti knyga. Nera aisku, nei ka autorius norejo ja pasakyti, nei koks knygos tikslas apskritai. Fragmentiniai temu vystymai primena, geriausiu atveju, potencialiai puikios istorijos apmatus... Nors esu didele 'Riesutu duonos' megeja ir pastaruoju metu domiuosi literatura apie WWII Lietuvoje, sia knyga labai nusivyliau ir tikrai jos niekam nerekomenduociau.
Nepaprastai lengvai, subtiliai ir tuo pačiu jautriai papasakota šiurpi istorija. O gal reikėtų sakyti - viena iš daugybės istorijų, nutikusių to meto Lietuvoje...
Perskaičiau vos per du vakarus, tiesiog negalėjau atplėšti akių. Tuo tarpu tos pačios tematikos R. Vanagaitės „Mūsiškius“ gabalėliais skaičiau daugiausia po valandą - būdavo per sunku.