4/5
Karantino įkarštyje išėjus „Šiltinei“ – puikiam romanui su toli gražu ne esmine, bet netipine, stereotipus laužančia meilės istorija, ir nuostabiu, toli gražu ne vien patraukliu, įvairialypiu, įsimintinu moters portretu, vis prisimindavau „Salą“ – senokai skaitytą, tačiau itin gilų įspaudą atmintyje palikusį romaną apie raupsuotųjų koloniją Spinalongą – salą Graikijoje, į kurią buvo ištremiami gyventi visi, kėlę pavojų visuomenei, kurioje gyveno. Negalėdama nematyti tokių artimų paralelių tiek su Šiltine, tiek su dabartine situacija Pasaulyje, „Salą“ panorau perskaityti dar kartą. Net ir jaučiau menką baimę, kad knyga nebedarys tokio įspūdžio kaip tuomet, kai ji pateko man, dar tik pradedančiai rimtesnės literatūros skaitytojai į rankas.
Nors anotacijoje sakoma, kad istorija apie šiuolaikinę merginą, ieškančią savo šaknų, šis aspektas gana klaidinantis. Tiesą sakant, Aleksis istorijos Saloje reikėjo (ir buvo) mažiausiai – mėtymasis tarp dabarties ir praeities buvo nereikalingas, kiek pritemptas ir visai neišpildytas. Jo nebuvimas knygai būtų tik padėjęs – palikęs autorei daugiau vietos plėtoti kitus veikėjus, kitas istorijas. Tiesa, pagrindinės – į salą išvežtos motinos ir jos dukrų pasakojimai – ne tik nepaprastai jautrūs, nekasdieniški ir įsimintini, bet ir neperpildyti klišių, nors ir piešiami ne itin igudusios rašytojos ranka. Meilės linijos netampa viso ko esme (nes dievaži, kaip lengva būtų nueiti šiuo keliu, argi ne?), vykstantis Antrasis Pasaulinis karas – aptariamas, tačiau nesureikšminamas, nenukreipiantis dėmesio nuo salos, kurioje gyvenimas teka visai kita vaga nei bet kur kitur – ne tik visoje Graikijoje, bet ir visame Pasaulyje. Nuo nulio kuriama bendruomenė, nuolatos besikeičianti, demokratija, taisyklių kūrimas, nesutarimai, vieta tiek skausmui, tiek nedrąsiai užgimstančioms svajonėms. Sala, į kurią plaukiama numirti, neapsiriboja tik paskutinių dienų laukimu, o būtent tą Hislop ir atskleidžia geriausiai – kaip plaukia gyvenimas tų, kurie visuomenės akyse yra neverti net menkiausios pagarbos, ką jau bekalbėti apie žmogiškumą, teises ir laisves.
„Sala“ – puikus pasirinkimas tiems, kurie ir dabartinio kasdienio siaubo akivaizdoje nori ne tik saugotis, bet ir suvokti, vadovautis ne akla panika, tačiau neužsimerkti prieš faktus. Nei literatūrine, nei veikėjų plėtojimo, nei istorijos pasakojimo prasmėmis tai nėra iš kojų verčiantis kūrinys, bet visgi, papasakotas su tokia pagarba istorijai, jog nesižavėti neįmanoma. Užsimerkiant prieš autorės slystelėjimus – nereikalingus, ne visuomet įtikinančius, linkstančius banalumo pusėn. Nors lygindama Salą su Šiltine galiu drąsiai ir nesikuklindama žarstyti vien komplimentus pastarosios pusėn, visgi Sala – vertas dėmesio reikalas. Ypač tiems, kurie mėgsta paveikias, gyvenimiškas istorijas, tačiau nebegalėtų iškentėti dar vieno pavapėjimo apie kažkieno mamos sesers tetos pusseserę, suromantizuotą Aušvicą ar bet kokią kitą siaubo vietą ir kokį netikėtai atrastą laišką.