What do you think?
Rate this book
Atminties babilonai
Prisiminimų knyga
Violeta Palčinskaitė – garsi poetė, dramaturgė, scenaristė, vertėja – labiausiai žinoma kaip vaikų rašytoja. Su jos eilėraščiais ir pjesėmis užaugo ne viena skaitytojų karta. Šioje suaugusiųjų knygoje – stulbinama, autoironiška akistata su praeitimi, neeilinio likimo peripetijos, kūrybos ir meilės keliai ir klystkeliai, prisiminimų blyksniai apie Lietuvos kultūros grandus Juozą Miltinį, Donatą Banionį, Juditą Vaičiūnaitę ir kitus.
Violeta Palčinskaitė – garsi poetė, dramaturgė, scenaristė, vertėja – labiausiai žinoma kaip vaikų rašytoja. Su jos eilėraščiais ir pjesėmis užaugo ne viena skaitytojų karta. Šioje suaugusiųjų knygoje – stulbinama, autoironiška akistata su praeitimi, neeilinio likimo peripetijos, kūrybos ir meilės keliai ir klystkeliai, prisiminimų blyksniai apie Lietuvos kultūros grandus Juozą Miltinį, Donatą Banionį, Juditą Vaičiūnaitę ir kitus.
- GenresNonfiction
263 pages, Hardcover
Published November 10, 2015
22 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 5 of 5 reviews
October 27, 2016
Džiaugiuosi, kad ši knyga pateko į mano namus. "Atminties babilonai" - šilta prisiminimų knyga, kuri jaudina ir įkvepia. Atrodo, Knygų žiurkės savo apžvalgoj rašė, kad perskaičius užsinorėjo į Škotiją. Tai ir aš užsinorėjau. Bet ne į ta pusę - į Lietuvą, į spektaklį pagal kurią nors V.Palčinskaitės pjesę. Labai!
September 7, 2021
Violeta Palčinskaitė buvo mano neakivaizdinė meilė. Rašau „buvo“, nes būta tai seniai – kai buvau 19-metis. Ji – tik porą metų vyresnė, bet jau išleidusi net dvi poezijos knygeles, jauniausia Lietuvos poetė, debiutavusi dar būdama moksleivė. Graži, nors mačiau tik nuotraukas. Ir eilėraščiai gražūs.
Ir atsitik taip, kad man įstojus į KPI, grupioku tapo Kostas Andrejevas, kurio brolis Julius greit susituokė su Violeta... Vis tiek tikėjausi su ja susipažinti (juk ir pats buvau literatas), bet ji mokėsi Vilniuje, o patekti į Kosto šeimą, kai ten svečiuodavosi Violeta, taip ir nepavyko.
Ieškojau Kosto (vis dėlto jis pirmojo ir vienintelio oficialaus Violetos Palčinskaitės vyro brolis) „Atminties babilonuose“, bet deja, neradau, nors apie uošvių šeimą (Rostislavas Andrejevas buvo Kauno muzikinio teatro vyriausias režisierius) bei vyrą Julių, – pianistą ir kompozitorių, – (su kuriuo gan greit išsiskyrė) parašyta nors nedaug, bet gražiai. O gaila – Kostas buvo labai gabus, apsiskaitęs, kultūringas, draugiškas – su juo bendravau iki pat mirties. Nepyko, kad keletą jo išorės ir charakterio bruožų, dalelę gyvenimo istorijos, po kelių dešimtmečių panaudojau savo romane „Pasroviui“ (ten jis Andriūnas, draugų vadinamas Kotiku).
„Atminties babilonai“ man patiko, nes trumpam grąžino į jaunystę... O kas to nenori? Be to, puikiai pateikiamos kuriančio žmogaus jausenos sėkmėse ir nesėkmėse.
Radau knygoje ir įdomių minčių:
„Didysis norų išsipildymas ir yra tada, kai Dievas jų neišpildo. Nes jis vienintelis žino, kaip geriau.“
„Aukojantieji privalėdavo savo aukojamus daiktus atnešti naktį, kad nesipuikuotų prieš aplinkinius esą geradariai, o labdaros prašytojai taip pat turėdavo ateiti naktį, kad niekas nematytų ir jie nesijaustų pažeminti“ (apie žydų papročius).
„Ar nenormali moteris gali tikėtis rasti normalų vyrą? Kiek teko pastebėti, kitoniškumas dažniausiai vyrus baugina, O jeigu traukia, tai tik ne šeimyniniam gyvenimui. Gal todėl yra tiek daug menininkių, kurios taip ir nesukūrė laimingų šeimų.“
Gera knyga!
Dabar man labiau gaila ne taip ir neįvykusios pažinties su Violeta, bet to, kad ji taip anksti nustojo rašyti eilėraščius (knygoje tai motyvuoja). Jos eilės mane žavi iki šiol.
Ir atsitik taip, kad man įstojus į KPI, grupioku tapo Kostas Andrejevas, kurio brolis Julius greit susituokė su Violeta... Vis tiek tikėjausi su ja susipažinti (juk ir pats buvau literatas), bet ji mokėsi Vilniuje, o patekti į Kosto šeimą, kai ten svečiuodavosi Violeta, taip ir nepavyko.
Ieškojau Kosto (vis dėlto jis pirmojo ir vienintelio oficialaus Violetos Palčinskaitės vyro brolis) „Atminties babilonuose“, bet deja, neradau, nors apie uošvių šeimą (Rostislavas Andrejevas buvo Kauno muzikinio teatro vyriausias režisierius) bei vyrą Julių, – pianistą ir kompozitorių, – (su kuriuo gan greit išsiskyrė) parašyta nors nedaug, bet gražiai. O gaila – Kostas buvo labai gabus, apsiskaitęs, kultūringas, draugiškas – su juo bendravau iki pat mirties. Nepyko, kad keletą jo išorės ir charakterio bruožų, dalelę gyvenimo istorijos, po kelių dešimtmečių panaudojau savo romane „Pasroviui“ (ten jis Andriūnas, draugų vadinamas Kotiku).
„Atminties babilonai“ man patiko, nes trumpam grąžino į jaunystę... O kas to nenori? Be to, puikiai pateikiamos kuriančio žmogaus jausenos sėkmėse ir nesėkmėse.
Radau knygoje ir įdomių minčių:
„Didysis norų išsipildymas ir yra tada, kai Dievas jų neišpildo. Nes jis vienintelis žino, kaip geriau.“
„Aukojantieji privalėdavo savo aukojamus daiktus atnešti naktį, kad nesipuikuotų prieš aplinkinius esą geradariai, o labdaros prašytojai taip pat turėdavo ateiti naktį, kad niekas nematytų ir jie nesijaustų pažeminti“ (apie žydų papročius).
„Ar nenormali moteris gali tikėtis rasti normalų vyrą? Kiek teko pastebėti, kitoniškumas dažniausiai vyrus baugina, O jeigu traukia, tai tik ne šeimyniniam gyvenimui. Gal todėl yra tiek daug menininkių, kurios taip ir nesukūrė laimingų šeimų.“
Gera knyga!
Dabar man labiau gaila ne taip ir neįvykusios pažinties su Violeta, bet to, kad ji taip anksti nustojo rašyti eilėraščius (knygoje tai motyvuoja). Jos eilės mane žavi iki šiol.
January 30, 2020
Išgyventa, jausminga. Prieš akis kaip kaleidoskope praskriejo senojo Kauno vaizdai. O kiek žymių asmenybių...Kiek žavaus jumoro... Ačiū autorei.
August 27, 2018
V. Palčinskaitė gyveno neabejotinai gražesnį gyvenimą, negu paliudijo savo autobiografijoje, kuriai pritrūko šiek tiek… stiliaus. Pritrūko kvietimo skaitytojui kartu išgyventi ir patirti tai, ką autorė patyrė, išgyveno. Tad „Atminties babilonai“ – dar vienas įprastas dokumentas į ano laikmečio bylą.
(370 skaitykla)
(370 skaitykla)
January 25, 2016
Visiems, kas užaugo su Violetos Palčinskaitės eilėraščiais ar žiūrėjo teatre (aišku ne pirmoje eilėje) jos pjeses, tiems, kas žino, ką kėlė žolė ir kur yra namai namučiai, visiem tiesiog būtina pasivaikščioti po autorės atminties babilonus. Tam, kad sužinotų, jog ir juodžiausią akimirką žmonės geba būti žmoniški, kad nevalia išsižadėti savo kilmės, jog atvirumas tave supančiam pasauliui sugeba sukurti stebuklą, kuriam tu niekada nepasakysi "man tavęs nereikia". Žaviuosi žavingos moters aistra gyventi, pažinti ir kurti. Ir taip užsinori į Škotiją...
Displaying 1 - 5 of 5 reviews