Rodos, neatsirastų žmogaus, kuris nebuvo susirūpinęs savo svoriu. Autorė JANA FREY mėgina diskutuoti ir kelti opų anoreksijos klausimą kūriny ORAS PUSRYČIAMS.
Vaikystėje tėveliai ir seneliai pyksta, kai mes nepasivaišiname ar nevalgome jų pagaminto maisto. „Na, tik dar truputį. Na, pamėgink“. Paaulgystėje instinktyviai save lyginame su kitais. „Kodėl taip, bet ne kitaip. Ką darau ne taip“. Ir, rodos, visi supranta, kad tai išaugama, nes „ne toks tu storas/plonas. Tu tik gerai pamaitintas/išlaikytas. Praeis“.
Atsisakoma maisto. Valgomos liekniejimo piliulės. Vartojami vidurius laisvinantys. Vanduo – dar viena priemonė apgauti savo skrandį, kad turi ką apdoroti. Kai pradžioje nustatytas pabaigos tikslas sverti 55 kilogramus nebėra galutinis. „O kas nutiks, jei numesiu dar šiek tiek? Po to galėsiu valgyti ką noriu“.
Autorė, pasirinkusi anoreksijos tematiką, sėkmingai supažindino ir priminė apie skaudulius. Nupaveiksluotas vienas iš galimų kelių link anoreksijos. Tiksliai, žingsnis po žingsnio, nupasakota būsena, kuri aplanko „užsikrėtusįjį“. Anoreksija – atvirkščias procesas, judėjimas link gimimo. Lanūga – ligos atveju pasireiškiantis plaukuotumas. Klausite, kaip negalima nemokėti valgyti? Paprastai. Klausite, kaip galima nemylėti maisto? Laisvai. Dieta dietai nelygi. Tačiau kokia plona riba tarp dietos ir anoreksijos. Visai kitas psichologinio susirgimo lygmuo.
Rekomenduoju visiems, kas judina (ir ką jaudina) svorio temą. Leidinys skirtas paaugliams, bet, matyt, gal yra „gidas“ ir suaugusiems. Ir nemeluokite, kad nėra problemų neturinčių – žinau kiek daug yra šluojančių dietos tematikos leidinių lentynas. Parašyta jaunuolės akimis, atskleidžiama aplinkos įtaka ir jos svarba. Va, va toks kūrinys tai tikras moralėlis.
Prisipažinsiu, esu 100 kg (matyt, daugiau) Puikis. Aš turiu viršsvorio problemų, dažnai save lyginu su kitais, dažnai atsisakau maisto, dažnai „paguodžiu“ save maistu, dažnai apgaudinėju savo organizmą vandeniu, esu galvojęs apie piliules, dietas, vėmimus. Ir vis dar ieškau būdo pamilti save.