Zosę Ilganosę gražia mergaite vadino tik bobutės bažnyčioje, bet niekam ne paslaptis, kad jos mato prastai. Gal todėl, užaugus Zosei, užaugo ir nepilnavertiškumo jausmas, o nesėkmės meilės sferoje tapo neatsiejama jos gyvenimo dalimi.
Tačiau vieną dieną senmergė nusprendė – pakaks laukti, kol svajonių vyras susivoks, kad ji prisirpo santuokai, ir nuraškys didele gauruota letena. Atkišusi savo nosį lyg špagą, dėl to vienintelio ji kovos ypatingais būdais: nuo patyrusių burtininkų, paslaptingų kursų lankymo iki bandymo medžioti vyrus užsienyje, gyvybei pavojinguose vakarėliuose ar ant teatro scenos! Kad sudarytų teisingą senmergystės išvarymo strategiją, Zosė net kreipėsi į garsų psichologą, o šis nejučia tapo ir jos tragikomiškų nuotykių metraštininku.
Knyga apie Zosę Ilganosę „Prisirpusios senmergės išpažintis“ – tai sveiko humoro, nežabotų nuotykių, linksmos moteriškos filosofijos ir netikėčiausių meilės istorijų kupinas romanas, vedantis per senmergės klystkelius į didžiausią jos svajonę – vestuves.
Knygą „Prisirpusios senmergės išpažintis“ parašiusi Agnė Pačekajė – žinoma Lietuvos žurnalistė ir knygų „Lieknėjimo biblija“ bei „Gražuolių klubas“ autorė, kuriai gyvenime nuolat nutinka istorijų verti dalykai.
Naaaa... Nekažką. Prasidėjo šita knyga visai neblogai, pirmuose keliolikoje puslapių ir kabliuką užmetė, tad vienu metu net pagalvojau, kad čia bus toks visai geras vietinėms aktualijoms pritaikytas "Eat, prey, love" kloniukas. Bet deja, balioniukas greitai padarė "pffffffffftrrrbbbrtrrrt" ir apie žodžius "visai geras" galvoti nustojau.
Taip, rašymo stilius visai neblogas. Tiesą sakant, tai geriausia knygos dalis. Normali vartojamoji kalba, aktualūs išsireiškimai, vienas kitas bajeriukas - su tuo viskas ok. Kas ne ok - viskas, kas liko. Trūko nuoseklumo siužete. Knygos konstrukcija tokia, kad momentais ji labiau panaši į esė ar trumpų apsakymų rinkinį, nei į vientisą romaną. Aplinkos kūrimo (net nevartosiu termino worldbuilding, koks dar pasaulis, nu nors aplinka kad būtų) kaip ir nerasta. Siužetas skystas ir, vartojant liaudyje paplitusius terminus, truputuką "sulipdytas ant snarglių".
Bet baisiausia dalis yra personažai. Dievaži, kiekvienas šios knygos personažas yra trenktas. Ir ne ta gerąja prasme. Išvis, žodis "trenktas" neatspindi realybės. Daug labiau vartotinas žodis būtų dalbajobas. Logika ir motyvacija jų elgesyje ir sprendimuose yra... Ne, jos išvis nėra. Ir šiaip visos tos lininės staltiesėlės ir duona su druska oro uostuose, skepetaitės ant 30-ies nesulaukusios panos galvos ir šiaip bendras nesusivokimas panašesnis į 80-ųjų Lietuvos laikus, o ne 2015-ųjų.
Kadangi, nors ir dūsaudamas, bet knygą pabaigiau ir net kažkokių pragiedrulių properšas vistik įžvelgiau, tai 1* būtų gal kiek per griežta. Vertinu 2*, su papildomu minusu ir visiškai nerekomenduoju.
Kaip senmergė aš negaliu pasakyti nieko, tik bravo! Labai šmaikščiai parašyta, gyva kalba, žiauriai šiuolaikiška. Ir neneigsiu, kai kurios iš tų istorijų gali būti gali ir nebūti pasitaikė ir man. Žodžiu, Zosė ilganosė su nuotykiais bando išspręsti savo romantines problemas, padedama draugės, FB būrėjų puslapio ekspertų, tikrų ekstrasensų ir psichologo. Gal tik išnašose nereikėjo enciklopedine kalba kaip pensininkams aiškinti, kas yra yolo ir kt.
3,5* ir apvalinu iki trijų tik dėl filmo vertos pabaigos (Na, ir dar dėl rožinio viršelio. Gal dar truputį dėl pagrindinės herojės pavardės, nes tai - skaudi tema. Taip, kad kaip visada - čia ne knyga, čia aš dėl tokio įvertinimo kalta). Autorės rašymo stilius bei turinys tikrai maloniai nustebino.
P.S. Vakar naktį pabaigus knygą mano pasąmonė šaukte šaukė, kad reikia įsidėmėti kiekvieną žodį, nes taip atrodys mano gyvenimas po 6 metų -martą, pašką ir tetulę, kuri vis užsimena, kad nejaunėju, jau turiu... Vadinasi, gal ir anksčiau.
Pabaigus skaityti pirma mintis buvo: blemba, GERAS! :D Ne šedevras, ne simfonija, ne protingiausia pasaulio išmonė ar įstabiausi literatūriniai išraitymai. Nea. Bet labai nuoširdi, juokinga ir nenuspėjama istorija labai lietuviškai. Wow. Belekas!
Čia turbūt turėjo būti juokinga knyga, bet nunusišypsojau nė karto, tai toks ir vertinimas.
Net nežinau, ką čia dar parašius, skaitosi kaip Facebook postai, kuriuos rašo pirmakursė žurnalistė. Daug situacijų, daug herojų ir labai ilgi, tiesiog kerėpliški sakiniai. Žemaitės ir Bridžitos Džouns mišinys. Knyga, kurią pamirši po dienos.
Puiki istorija, privertusi smarkiai juoktis. Apie senmergę, kuri sugeba į visas problemas pažvelgti per humoro prizmę, ir pasijuokti iš savęs ir iš situacijos absurdiškumo. Geras pavyzdys, kaip susiimti, ir tapti tokia, kokia nori būti.
Kaip ir šmaikšti, kaip ir įdomi knyga, bet jau tie kilometriniai sakiniai... Nežinau, ar čia rašytojos visada toks stilius, ar tik šios knygos. Bet labai sunku skaityti visą knygą vien be galo ilgais sakiniai: pasimeta mintys, pamiršti, apie ką kalba...
Knyga grąžina į Panelės skaitymo laikus ir įvairiaspalvius Zosės nuotykius. Lengvas savaitgalio skaitymas, bet tikrai negaila laiko. Baisoka tik pagalvojus, kad knygoje aprašyti dalykai yra tik gėltyės, palyginus su tuo, ką moterys gali padaryti dėl to, jog tik neliktų senmergėm.
Nereali knyga :) LABAI LABAI patiko :) Patiks toms, kas gali ir nebijo pasijuokti pačios iš savęs dėl to, kad neturi vyro arba antrosios pusės. P.S. Rekomenduojama ir vyrams :) Tikrai nepakenks :)
Netikėtai tiesiog isteriškai juokinga istorija, kaip Zosė Ilganosė vyro ieškojo. Ir tai 100 proc. pati juokingiausia knyga, kokią tik esu skaičiusi gyvenime.
Tiesiog fantastiška. 🌷 Sakiniai mano skoniui per ilgi, visa kita – griūk iš juoko. Džiaugiuosi turinti savy dalelytę Zoselės.
„Zosė plaukė per gyvenimą vis dar nesuvokdama, jog viskas, kas šiuo metu vyksta, ir yra gyvenimas, ir visai neblogas, nes gebėti iš nesėkmių juoktis yra didelė Dievo dovana.“
Juokučiai:
„Čia tau ne kadaginiai apsirūkimai tarp pensininkų, čia jau ji rinksis, kuris vyras patinka.“
„Žinučių laukelyje mirgėjo „Laukia pistis ir kiti malonumai“. Zosė labai pasibaisėjo to žodžio reikšme, bet vėliau iš konteksto suprato, kad Leo irgi pramogavo pirtyje, tiesiog tas jo draugas sumaišė „R“ raidę su „S“, abi telefonuose būna pavojingai arti viena kitos.“
„Iš principo ji nedarė nieko tokio, kas būtų tikrai ypatinga. Tačiau turėjo pripažinti, kad kitų žmonių, su kuriais tekdavo susidurti, gyvenimai buvo daug paprastesni, visi jie judėjo iš vieno etapo į kitą gana sklandžiai ir nuspėjamai, na ir didžiausi įvykiai jiems būdavo vestuvės, laidotuvės, vaikų gimimai, kartais – traumos, retkarčiais – loterijoje laimėtas virtuvės kombainas.“
„ – O kaip pramogaujate, ypač žiemai atėjus? – Ai, nu kiek Lietuvoje tos žiemos? – numojusi ranka lyg į menkniekį atsakė anoji. – Devyni mėnesiai, mažiausiai.“
Suvalgiau" Sia knyga per kelias dienas (buciau ir greiciau, bet dirbt reikejo 😁). Superine knyga, artejant pabaigiau daresi liudna, kad baigsis, nes taip norejosi dar, bet dabar pulsiu ieskoti antros knygos! 🤩 Rasymo stilius - originalus ir uzburiantis, humoras - subtiliai susuktas (krizenau traukiny, o zmones ziurejo i mane keistokai 😁), nuotykiai - stebinantys ir juokingi, izvalgos ir tarp eiluciu ipinta moteriska filosofija - uzburia or suartina, pabaiga - nustebina, geraja prasme 😊 Jau kelinta diena pasakoju visoms draugems, kad reikia skaityti!!!
Knygos pradžia pasirodė daug žadanti, bet paskui istorija paskendo kilometriniuose sakiniuose. Man asmeniškai, pabaiga nebuvo netikėta. Pati kalba tokia... šnekamoji, kas tarsi turėtų suteikti kūriniui ironijos ir natūralumo, bet tik nuskurdina jį. Nėra bloga knyga, bet tokia vidutiniška.