What do you think?
Rate this book
Placebo
In Deutsch.
- GenresFictionUnfinished
386 pages, Paperback
First published January 1, 2003
44 people are currently reading
814 people want to read
About the author
Jurga Ivanauskaitė
27 books240 followersJurga Ivanauskaitė was a Lithuanian writer, painter and playwright. Studying at the Vilnius Art Academy, her first book was The Year of the Lilies of the Valley, published in 1985. She subsequently published six novels, a children's book and a book of essays. Her works have been translated into several languages, including English, Latvian, Polish, Russian, German, and Swedish. After her visits in the Far East, she became an active supporter of the Tibet liberation movement. She died from the soft tissue sarcoma at the age of 45.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 51 reviews
May 18, 2020
5/5
Beveik visą laiką skaitydama „Placebą“ negalėjau nustoti kreivai, menkai, suokalbiškai šypsotis. Jaučiausi taip, lyg su Jurga Ivanauskaite turėtume paslaptį – tik mes dviese. Tokia jau ta Jurgos magija – tikiu, kad šitaip ji verčia jaustis kiekvieną savo skaitytoją, bet per daug nepergyvenu būdama tik viena iš daugelio. Bet kodėl šitaip šypsojau sau į ūsą, šiuo atveju tokį katinišką? Nes knyga persunkta sodriu, kokybišku, ironišku humoru. Noriu tikėti, kad „Placebą“ supratau teisingai, nes tikiu, kad visas Jurgos sukurtas Vilnius (nes tikrai gi sukurtas – bet kokie sutapimai su realiai egzistuojančiais ir yra tik sutapimai, nors vietoje J.Ivanauskaitės priklijuotų vardų norėtųsi prirašyti visai kitus, tuos tikruosius) čia stovi ant būtent tokių kreivų šypsenų, su kuria knygą ir skaičiau – viskas specialiai utriruota, perspausta, sudievinta arba nužmoginta, žiūrint iš kurios perspektyvos nuspręsi į viską žvelgti.
„Placebas“ – fantastinė, netgi šiek tiek distopinė knyga, tačiau fantastika joje nerėžia akies ir yra pateikiama taip, lyg žmones valdančios organizacijos, savižudybių skaičius keliantys mechanizmai, žurnalistų straipsnius keičiančios slaptos programos kompiuteriuose iš tiesų egzistuotų. Viskas primena tikrą konspiracijos teorijų fanatiko šlapią sapną – čia visi valdomi, stebimi, o apsisaugojimo nėra net tiems, kurie jaučiasi esantys valdžios pozicijose. Vieną dieną stebi, kitą jau esi stebimas. O gal visuomet buvai?.. Įsijautus į tokį pasakojimo stilių, skaityti lengva ir smagu (kiek smagu gali būti skaityti apie nusižudžiusios moters gyvenimą ir prie savižudybės (?) privedusias aplinkybes), ypač kai Jurgos kuriami veikėjai – tokie tikri, tokie realūs, tokie kasdieniški. Jie – mūsų kaimynai ir pažįstami, draugų draugai ir giminaičiai. Jie kalba kaip mes, galvoja kaip mes, dirba kaip mes, todėl labai lengva ir pačiam pasijausti Placebo organizacijos valdomos visuomenės dalimi. Vis dėlto, taip kaip svarbu įsijausti, taip svarbu užvertus paskutinį puslapį ir nepradėti įtarinėti visų ir kiekvieno – vieną akimirką tiki, kad kažkas skaito tavo mintis, o kitą jau gali pradėti abejoti, ar Žemė iš tiesų apvali. Abu variantai man atrodo vienodai pavojingi.
Belieka džiaugtis, kad visi tie, kurie garina actą, neskiepija vaikų, seka Ugnių Kiguolį ir tiki jo tiesa, o foliją naudoja visai ne kepimo reikmėms, tikriausiai nėra tie, kuriems į rankas patektų Jurgos Ivanauskaitės knygos. Bijau pagalvoti kokios konspiracijos teorijos galėtų kilti, paskatintos talentingos ir virtuoziškos Jurgos plunksnos, tokios šiek tiek Eridiškai Diskordiškos (chaoso deivės nereikėtų maišyti su pletkų appsu). „Placebas“ – savo laiką pralenkusi knyga, neabejotinai viena geriausių lietuviškų, kokią yra tekę skaityti. Ji fantastiškai realistinė ir realistiškai fantastiška, įtraukianti nuo pat pirmo sakinio, narstanti šiuolaikinę visuomenę po kaulelį ir nebijanti pasišaipyti – taip švelniai, nepiktai, bet labai reikalingai. Galiu įsivaizduoti, kad būtų tokių, kuriuos „Placebas“ įžeistų, bet įsižeisti galima tik tada, kai Jurgos bakstelėjimus į veikėjų daromas gyvenimiškas klaidas prisitaikai sau. Ne visada verta – vien dėl to, kiek skaitymo malonumo įsižeidinėjant gali dingti.
Beveik visą laiką skaitydama „Placebą“ negalėjau nustoti kreivai, menkai, suokalbiškai šypsotis. Jaučiausi taip, lyg su Jurga Ivanauskaite turėtume paslaptį – tik mes dviese. Tokia jau ta Jurgos magija – tikiu, kad šitaip ji verčia jaustis kiekvieną savo skaitytoją, bet per daug nepergyvenu būdama tik viena iš daugelio. Bet kodėl šitaip šypsojau sau į ūsą, šiuo atveju tokį katinišką? Nes knyga persunkta sodriu, kokybišku, ironišku humoru. Noriu tikėti, kad „Placebą“ supratau teisingai, nes tikiu, kad visas Jurgos sukurtas Vilnius (nes tikrai gi sukurtas – bet kokie sutapimai su realiai egzistuojančiais ir yra tik sutapimai, nors vietoje J.Ivanauskaitės priklijuotų vardų norėtųsi prirašyti visai kitus, tuos tikruosius) čia stovi ant būtent tokių kreivų šypsenų, su kuria knygą ir skaičiau – viskas specialiai utriruota, perspausta, sudievinta arba nužmoginta, žiūrint iš kurios perspektyvos nuspręsi į viską žvelgti.
„Placebas“ – fantastinė, netgi šiek tiek distopinė knyga, tačiau fantastika joje nerėžia akies ir yra pateikiama taip, lyg žmones valdančios organizacijos, savižudybių skaičius keliantys mechanizmai, žurnalistų straipsnius keičiančios slaptos programos kompiuteriuose iš tiesų egzistuotų. Viskas primena tikrą konspiracijos teorijų fanatiko šlapią sapną – čia visi valdomi, stebimi, o apsisaugojimo nėra net tiems, kurie jaučiasi esantys valdžios pozicijose. Vieną dieną stebi, kitą jau esi stebimas. O gal visuomet buvai?.. Įsijautus į tokį pasakojimo stilių, skaityti lengva ir smagu (kiek smagu gali būti skaityti apie nusižudžiusios moters gyvenimą ir prie savižudybės (?) privedusias aplinkybes), ypač kai Jurgos kuriami veikėjai – tokie tikri, tokie realūs, tokie kasdieniški. Jie – mūsų kaimynai ir pažįstami, draugų draugai ir giminaičiai. Jie kalba kaip mes, galvoja kaip mes, dirba kaip mes, todėl labai lengva ir pačiam pasijausti Placebo organizacijos valdomos visuomenės dalimi. Vis dėlto, taip kaip svarbu įsijausti, taip svarbu užvertus paskutinį puslapį ir nepradėti įtarinėti visų ir kiekvieno – vieną akimirką tiki, kad kažkas skaito tavo mintis, o kitą jau gali pradėti abejoti, ar Žemė iš tiesų apvali. Abu variantai man atrodo vienodai pavojingi.
Belieka džiaugtis, kad visi tie, kurie garina actą, neskiepija vaikų, seka Ugnių Kiguolį ir tiki jo tiesa, o foliją naudoja visai ne kepimo reikmėms, tikriausiai nėra tie, kuriems į rankas patektų Jurgos Ivanauskaitės knygos. Bijau pagalvoti kokios konspiracijos teorijos galėtų kilti, paskatintos talentingos ir virtuoziškos Jurgos plunksnos, tokios šiek tiek Eridiškai Diskordiškos (chaoso deivės nereikėtų maišyti su pletkų appsu). „Placebas“ – savo laiką pralenkusi knyga, neabejotinai viena geriausių lietuviškų, kokią yra tekę skaityti. Ji fantastiškai realistinė ir realistiškai fantastiška, įtraukianti nuo pat pirmo sakinio, narstanti šiuolaikinę visuomenę po kaulelį ir nebijanti pasišaipyti – taip švelniai, nepiktai, bet labai reikalingai. Galiu įsivaizduoti, kad būtų tokių, kuriuos „Placebas“ įžeistų, bet įsižeisti galima tik tada, kai Jurgos bakstelėjimus į veikėjų daromas gyvenimiškas klaidas prisitaikai sau. Ne visada verta – vien dėl to, kiek skaitymo malonumo įsižeidinėjant gali dingti.
September 15, 2020
Jurga Ivanauskaitė. PLACEBAS.
Vieną vakarą su draugais kažkur prie Zapyškio laukėm laivelio, kuris turėjo perkelti mus iš vieno kranto į kitą. Belaukiant ir deginant veidus saulėje, gimė mintis - o kodėl gi nepradėjus mums knygų klubo. Mūsų tarpe yra neskaitančių. Tame tarpe yra ir mažai skaitančių. Iš to mūsų tarpo yra atsakingai skaitančių. Ir tokiam tarpe yra tokių, kurie labai daug skaito.
Kiekvienas pasisakėme po vieną knygą, kurios niekas nėra skaitęs (arba labai labai seniai) ir traukėm burtus. Pirmoji iškrito Jurgos Ivanauskaitės bei jos kūrinio PLACEBAS korta.
Mes jau buvome susitikę ir aptarėme įsimintinas vietas, kiek pakeltais balsais pateikėme savas įžvalgas, pasijuokėme ir užtvirtinome - Jurga Ivanauskaitė yra nuostabuma. Po to, kaip priklauso, aplankėme jos katiną. T.y. skverą.
Tai, kuo pasidalinsiu, yra paties mintys ir įžvalgos. Planuoju gausiai cituoti, tad tie, kas nėra skaitę PLACEBAS ir nori ateity tai padaryti, toliau šios eilutės neskaitykite.
“Greičiausiai buvo vienintelis vairuotojas visame Vilniuje, kuris džiaugėsi, kad mieste nuolat susidaro automobilių kamščiai. Jei ne tos priverstinės pauzės nesibaigiančiame skubėjime, galutinai pamirštų, kad egzistuoja, kad yra žmogus, o ne šapas, darbo, pareigų, nelinksmų pramogų srauto nešamas.”
Gerai neprisimeniau, ar nebuvau skaitęs J. Ivanauskaitės PLACEBAS anksčiau. Tikėjausi, kad neskaičiau, nes kitaip melavau savo draugams kaip didelis. Paauglystėje išgyvenau tokį etapą, kuriame Jurgos kūryba buvo tarsi prieglauda pasimetusiems ir savęs neatrandantiems vaikyščiams. Tuo metu draugu rate visi skaitė Jurgą, visi ją mylėjo savu būdu, ir tikiu, kad daugelis jos negalėjo suprasti. Netgi dabar, kai praėjo tiek laiko - nemanau, kad būčiau tas, kuris gali suprasti, ką J. Ivanauskaitė norėjo pasakyti. Vis tik ji išėjo pernelyg greitai, neturėjau progos susitikti. O įsivaizduokite, koks būtų jausmas ją susitikti leidyklos Tyto Alba lietuvių autorių konferencijoje, prieiti, paspausti ranką ir pasakyti, kad tu esi nuostabi moteris. Įsivaizduoju, kad su ja galėtum būti toks paprastas, koks esi paprastas su mama. Tik vietoj pagaminto maisto pietum ji tau suteiktų dvasinio peno.
Aš-tikrai-jaučiuosi-ypatingai-perskaitęs-Jurgą-Ivanauskaitę ir tikiuosi, kad jos legenda bus kiekvienam prieinama. Ją turi atrasti/surasti kiekvienas.
“Be to, stebėti blogį, mąstyti apie blogį, rašyti apie blogį smagu! Šis yra ryškus, fotogeniškas, įsimintinas, sukrečiantis, o gėris - neapčiuopiamas, beformis, blankus, blyškus, užmirštamas. Taip pat nedera pamiršti, kad eilinis vartotojas apie pakenčiamą savo būvio kokybę pajėgus spręsti tik ją su kažkuo kitu, blogesniu, baisesniu, dar beviltiškesnių, lygindamas.”
PLACEBAS patiko labai. Nuolatos draugams tvirtinau, kad ši knyga kaip niekad atliepia šių dienų realijas, nors kūrinys parašytas dar tik 2003 metais. Dabar kaip niekada matome, kaip žmonės skuba paskui save, savo grožį, narciziškumą, erotiką. Daugelis mieliau renkasi laikinumą, kuris, atrodo, jiems atrodo amžinybė, o elementariosios vertybės tiesiog dingsta, evaporuoja.
“Jeigu būtų buvęs normalus žmogus, būtų nuėjęs į kokį kabaką ir prisilupęs iki žemės graibymo. Bet kadangi buvo Maksas Vakaris, kuris neverkia, nesikremta, neliūdi, minta dangiškuoju nektaru ir tuštinasi rožių žiedlapiais, kioskelyje nusipirkęs tris butelius stipriausio alaus, patraukė namo lyg į slėptuvę.”
Mūsų tarpe buvo šioks toks Jurgos Ivanauskaitės ekspertas, kuris yra skaitęs bene visas autorės knygas. Jis sako, kad buvo visai netikėta atrasti šiame kūriny tarsi lietuvišką mini detektyvo elementą, kurio nebūna (arba jis nėra pastebėjęs) kituose jos kūriniuose. Asmeniškai mane žavėjo rašymo stilius, kuris toks sodrus ir tirštas, klampus, įtraukiantis ir nepaleidžiantis. Pagalvoju, kad toks rašymo būdas gali būti pastebėtas tą pačią gimtąją kalbą įvaldžiusiems individams. Tas artimas ir pažįstamas humoro jausmas. Beje, kiekvienas istorijos veikėjas buvo toks individualiai kitoks, bet visi tokie labai artimi-pažįstami (greičiausiai dėl to, kad ir pačių tarpe galėtumėme rasti tokių).
“Savižudybė - tai natūrali atranka, kas ginčysis su šiuo teiginiu? Šauniam naujam pasauliui nereikalingi subjektai, praradę sveiką gyvenimo geismą ir troškimą vartoti, vartoti, vartoti.”
Kūrinyje gausu kičo ir butaforijos. Nenuostabu, kad noriu sugretinti su tuo, ką jaučiu dabar. Pačiam dažnai tenka susidurti su tuo, kaip pasaulis atrodo, kaip jį matau, ką pats kuriu ir kaip tai pateikiu kitiems. Susiūbavo paties moralinis kompasas. Didžiai džiaugiuosi šios knygos pasakojimu, nes jame matau tiek daug potencialo pasijuokti, sutrikti, susigėsti, susivokti ir išgyti.
“Rita ėmė įtarti, kad joje atsirado mazochistinių polinkių, nes perjunginėdama kanalus, žiūrėdavo ne laidas ar filmus, o vien tik reklamas.”
Ir mes taip. Tik dabar tai ne televizija, o internetas ir internete esančios “užslėptos” reklamos, pavydą keliančios nuotraukos, kurios norėtumei, kad būtų tavo atostogų nuotraukomis, o labiausiai - realybe. Tai sukuria vaizdą tavo galvoje, kurio tu nori, trokšti - kas tau atrodo reikalinga, nors ne visada tai yra tiesa, o tuo labiau - reikalinga.
“...į laikraščių ir žurnalų popierių Lietuvoje buvo dedama ypatinga narkotinė medžiaga, sukelianti priklausomybę, bet šiaip jau žmogaus organizmui nepavojinga. Jos poveikis akivaizdus: net 57 procentai tautiečių įsitikinę, kad lietuviška spauda yra patikimiausia pasaulyje.”
Kelios vietos ypatingai įstrigo. Be to, kad tikiu reinkarnacija ir daugiausiai diskusijų sukėlusi viena iš knygos herojų katė, buvo ir tokios veikėjos Ritos taip vadinamas “pasiturbinimas”. Tai ligos atvaizdavimas, ką mes galime padaryti dėl kitų nuomonės, o po to - ir dėl pačios reklamos (kad ir kokia ji būtų). Toks jos jai suprantamas savęs pagerinimas man reiškė savinaiką - nebeliko tos Ritos, kuri buvo nuostabi. Užteko tik vieno kažkieno leptelėjimo, kad ji būtų tariamai gražesnė būdama kitokia, o ne tokia.
“Norintį likimas veda, o nenorintį tempia.”
Galėčiau kalbėti ilgai, bet kiekvienam rekomenduoju įsitikinti patiems. Kiek supratau, tai leidykla vėl baigia leidinio tiražą - kol yra, čiupkit. Reikia tai perskaityti patiems, savas išvadas ir atradimus išgyventi asmeniškai. Ir vis tik pabaigai noriu tarstelti - pasaulis apsivertė ir dabar mes mokame už ramybę.
Rekomenduoju. Dideliems ir mažiems, prieš dešimt ir po dešimt metų. Labai įdomi, klampi, tiršta, sodri ir daugiasluosknė knyga. Skaitymas neprailgs, nes teksto nėra daug, tačiau pačių minčių kiekis paskandins. Verta skaityti tarp eilučių, mėgautis autorės meistriškumu, suspėti tapti savo paties geresne versija bei nustoti tiek daug naudotis “debiliuoju” telefonu.
Vieną vakarą su draugais kažkur prie Zapyškio laukėm laivelio, kuris turėjo perkelti mus iš vieno kranto į kitą. Belaukiant ir deginant veidus saulėje, gimė mintis - o kodėl gi nepradėjus mums knygų klubo. Mūsų tarpe yra neskaitančių. Tame tarpe yra ir mažai skaitančių. Iš to mūsų tarpo yra atsakingai skaitančių. Ir tokiam tarpe yra tokių, kurie labai daug skaito.
Kiekvienas pasisakėme po vieną knygą, kurios niekas nėra skaitęs (arba labai labai seniai) ir traukėm burtus. Pirmoji iškrito Jurgos Ivanauskaitės bei jos kūrinio PLACEBAS korta.
Mes jau buvome susitikę ir aptarėme įsimintinas vietas, kiek pakeltais balsais pateikėme savas įžvalgas, pasijuokėme ir užtvirtinome - Jurga Ivanauskaitė yra nuostabuma. Po to, kaip priklauso, aplankėme jos katiną. T.y. skverą.
Tai, kuo pasidalinsiu, yra paties mintys ir įžvalgos. Planuoju gausiai cituoti, tad tie, kas nėra skaitę PLACEBAS ir nori ateity tai padaryti, toliau šios eilutės neskaitykite.
“Greičiausiai buvo vienintelis vairuotojas visame Vilniuje, kuris džiaugėsi, kad mieste nuolat susidaro automobilių kamščiai. Jei ne tos priverstinės pauzės nesibaigiančiame skubėjime, galutinai pamirštų, kad egzistuoja, kad yra žmogus, o ne šapas, darbo, pareigų, nelinksmų pramogų srauto nešamas.”
Gerai neprisimeniau, ar nebuvau skaitęs J. Ivanauskaitės PLACEBAS anksčiau. Tikėjausi, kad neskaičiau, nes kitaip melavau savo draugams kaip didelis. Paauglystėje išgyvenau tokį etapą, kuriame Jurgos kūryba buvo tarsi prieglauda pasimetusiems ir savęs neatrandantiems vaikyščiams. Tuo metu draugu rate visi skaitė Jurgą, visi ją mylėjo savu būdu, ir tikiu, kad daugelis jos negalėjo suprasti. Netgi dabar, kai praėjo tiek laiko - nemanau, kad būčiau tas, kuris gali suprasti, ką J. Ivanauskaitė norėjo pasakyti. Vis tik ji išėjo pernelyg greitai, neturėjau progos susitikti. O įsivaizduokite, koks būtų jausmas ją susitikti leidyklos Tyto Alba lietuvių autorių konferencijoje, prieiti, paspausti ranką ir pasakyti, kad tu esi nuostabi moteris. Įsivaizduoju, kad su ja galėtum būti toks paprastas, koks esi paprastas su mama. Tik vietoj pagaminto maisto pietum ji tau suteiktų dvasinio peno.
Aš-tikrai-jaučiuosi-ypatingai-perskaitęs-Jurgą-Ivanauskaitę ir tikiuosi, kad jos legenda bus kiekvienam prieinama. Ją turi atrasti/surasti kiekvienas.
“Be to, stebėti blogį, mąstyti apie blogį, rašyti apie blogį smagu! Šis yra ryškus, fotogeniškas, įsimintinas, sukrečiantis, o gėris - neapčiuopiamas, beformis, blankus, blyškus, užmirštamas. Taip pat nedera pamiršti, kad eilinis vartotojas apie pakenčiamą savo būvio kokybę pajėgus spręsti tik ją su kažkuo kitu, blogesniu, baisesniu, dar beviltiškesnių, lygindamas.”
PLACEBAS patiko labai. Nuolatos draugams tvirtinau, kad ši knyga kaip niekad atliepia šių dienų realijas, nors kūrinys parašytas dar tik 2003 metais. Dabar kaip niekada matome, kaip žmonės skuba paskui save, savo grožį, narciziškumą, erotiką. Daugelis mieliau renkasi laikinumą, kuris, atrodo, jiems atrodo amžinybė, o elementariosios vertybės tiesiog dingsta, evaporuoja.
“Jeigu būtų buvęs normalus žmogus, būtų nuėjęs į kokį kabaką ir prisilupęs iki žemės graibymo. Bet kadangi buvo Maksas Vakaris, kuris neverkia, nesikremta, neliūdi, minta dangiškuoju nektaru ir tuštinasi rožių žiedlapiais, kioskelyje nusipirkęs tris butelius stipriausio alaus, patraukė namo lyg į slėptuvę.”
Mūsų tarpe buvo šioks toks Jurgos Ivanauskaitės ekspertas, kuris yra skaitęs bene visas autorės knygas. Jis sako, kad buvo visai netikėta atrasti šiame kūriny tarsi lietuvišką mini detektyvo elementą, kurio nebūna (arba jis nėra pastebėjęs) kituose jos kūriniuose. Asmeniškai mane žavėjo rašymo stilius, kuris toks sodrus ir tirštas, klampus, įtraukiantis ir nepaleidžiantis. Pagalvoju, kad toks rašymo būdas gali būti pastebėtas tą pačią gimtąją kalbą įvaldžiusiems individams. Tas artimas ir pažįstamas humoro jausmas. Beje, kiekvienas istorijos veikėjas buvo toks individualiai kitoks, bet visi tokie labai artimi-pažįstami (greičiausiai dėl to, kad ir pačių tarpe galėtumėme rasti tokių).
“Savižudybė - tai natūrali atranka, kas ginčysis su šiuo teiginiu? Šauniam naujam pasauliui nereikalingi subjektai, praradę sveiką gyvenimo geismą ir troškimą vartoti, vartoti, vartoti.”
Kūrinyje gausu kičo ir butaforijos. Nenuostabu, kad noriu sugretinti su tuo, ką jaučiu dabar. Pačiam dažnai tenka susidurti su tuo, kaip pasaulis atrodo, kaip jį matau, ką pats kuriu ir kaip tai pateikiu kitiems. Susiūbavo paties moralinis kompasas. Didžiai džiaugiuosi šios knygos pasakojimu, nes jame matau tiek daug potencialo pasijuokti, sutrikti, susigėsti, susivokti ir išgyti.
“Rita ėmė įtarti, kad joje atsirado mazochistinių polinkių, nes perjunginėdama kanalus, žiūrėdavo ne laidas ar filmus, o vien tik reklamas.”
Ir mes taip. Tik dabar tai ne televizija, o internetas ir internete esančios “užslėptos” reklamos, pavydą keliančios nuotraukos, kurios norėtumei, kad būtų tavo atostogų nuotraukomis, o labiausiai - realybe. Tai sukuria vaizdą tavo galvoje, kurio tu nori, trokšti - kas tau atrodo reikalinga, nors ne visada tai yra tiesa, o tuo labiau - reikalinga.
“...į laikraščių ir žurnalų popierių Lietuvoje buvo dedama ypatinga narkotinė medžiaga, sukelianti priklausomybę, bet šiaip jau žmogaus organizmui nepavojinga. Jos poveikis akivaizdus: net 57 procentai tautiečių įsitikinę, kad lietuviška spauda yra patikimiausia pasaulyje.”
Kelios vietos ypatingai įstrigo. Be to, kad tikiu reinkarnacija ir daugiausiai diskusijų sukėlusi viena iš knygos herojų katė, buvo ir tokios veikėjos Ritos taip vadinamas “pasiturbinimas”. Tai ligos atvaizdavimas, ką mes galime padaryti dėl kitų nuomonės, o po to - ir dėl pačios reklamos (kad ir kokia ji būtų). Toks jos jai suprantamas savęs pagerinimas man reiškė savinaiką - nebeliko tos Ritos, kuri buvo nuostabi. Užteko tik vieno kažkieno leptelėjimo, kad ji būtų tariamai gražesnė būdama kitokia, o ne tokia.
“Norintį likimas veda, o nenorintį tempia.”
Galėčiau kalbėti ilgai, bet kiekvienam rekomenduoju įsitikinti patiems. Kiek supratau, tai leidykla vėl baigia leidinio tiražą - kol yra, čiupkit. Reikia tai perskaityti patiems, savas išvadas ir atradimus išgyventi asmeniškai. Ir vis tik pabaigai noriu tarstelti - pasaulis apsivertė ir dabar mes mokame už ramybę.
Rekomenduoju. Dideliems ir mažiems, prieš dešimt ir po dešimt metų. Labai įdomi, klampi, tiršta, sodri ir daugiasluosknė knyga. Skaitymas neprailgs, nes teksto nėra daug, tačiau pačių minčių kiekis paskandins. Verta skaityti tarp eilučių, mėgautis autorės meistriškumu, suspėti tapti savo paties geresne versija bei nustoti tiek daug naudotis “debiliuoju” telefonu.
December 6, 2020
Banalios filosofijos - viskas ir taip žinoma. Ir ta socialinė kritika, lyg mus kažkas valdo, pasirodė kvaila, juk ne avys esame ir galime patys pasirinkti, ko norime iš gyvenimo. Meilės istorijos erzinančios ir tokios trivialios, visiškai neįtikėtinos blogąja prasme.
Iš kažkelinto bandymo nepavyko suprasti to rašytojos iškėlimo į padanges (nesakau, kad nebuvo laikų, kai jos kūryba buvo smarkiai kritikuojama dėl skandalingumo) jos gyvenimo laikotarpiu - maždaug prieš 20 metų. Gal tuo kontraversiškumu ir išplaukė į viršų, tačiau dabar jis nebeaktualus. O gal kada pabandysiu dar kartą.
Iš kažkelinto bandymo nepavyko suprasti to rašytojos iškėlimo į padanges (nesakau, kad nebuvo laikų, kai jos kūryba buvo smarkiai kritikuojama dėl skandalingumo) jos gyvenimo laikotarpiu - maždaug prieš 20 metų. Gal tuo kontraversiškumu ir išplaukė į viršų, tačiau dabar jis nebeaktualus. O gal kada pabandysiu dar kartą.
January 20, 2021
Placebas - (lot. placebo - patiksiu) - med. farmakologinės vertės neturintis, bet ir nekenkiantis organizmui preparatas, pacientui duodamas psichoterapijos tikslais arba tiriant naujų vaistų veikimą ir veiksmingumą. Taip aiškina placebo sąvoką internetinis lietuvių kalbos žodynas (https://www.lietuviuzodynas.lt/termin...). Tačiau J. Ivanauskaitės magiškuoju realizmu persmelktame kūrinyje Placebo sąvoka išreiškiama kitaip. Kūrinio centre - žymios aukštuomenei būrėjos Julijos mirtis. O epicentre vyksta pasakojimas apie artimų būrėjai asmenybių išgyvenimus, mintis, supratimą ir požiūrį į mirtį.
Įdomi pasakojimo koncepcija + nuolatinis įtampos jausmas + siurprizai, slypintys kiekviename knygos puslapyje + įdomiai surezgta knygos pabaiga + žodžio meistriškumas ir sakinių jausmingumas = visi šie dalykai pavertė šį kūrinį aukščiausios prabos vertės literatūrinio meno lobiu mano gyvenime. Šiame kūrinyje išryškėja Ivanauskaitei būdingas jausmingas šnekėjimas apie susitaikymą su mirtimi, trapaus gyvenimo grožį ir prasmingumą. Autorė veikėjus vaizduoja juos neidealizuodama, su trūkumais, artimą kiekvienam skaitytojui. Kūrinyje gausu dramos apraiškų, tačiau toks dramatiškumas neerzina, netgi suteikia priešingą efektą - papildo kūrinį.
Net negaliu patikėti, kodėl tiek ilgai reikėjo laukti pasimatymo su šia knyga. Labai dėkinga esu savo brangiajai draugei Dianai, kad paskatino perskaityti šią knygą.
Įdomi pasakojimo koncepcija + nuolatinis įtampos jausmas + siurprizai, slypintys kiekviename knygos puslapyje + įdomiai surezgta knygos pabaiga + žodžio meistriškumas ir sakinių jausmingumas = visi šie dalykai pavertė šį kūrinį aukščiausios prabos vertės literatūrinio meno lobiu mano gyvenime. Šiame kūrinyje išryškėja Ivanauskaitei būdingas jausmingas šnekėjimas apie susitaikymą su mirtimi, trapaus gyvenimo grožį ir prasmingumą. Autorė veikėjus vaizduoja juos neidealizuodama, su trūkumais, artimą kiekvienam skaitytojui. Kūrinyje gausu dramos apraiškų, tačiau toks dramatiškumas neerzina, netgi suteikia priešingą efektą - papildo kūrinį.
Net negaliu patikėti, kodėl tiek ilgai reikėjo laukti pasimatymo su šia knyga. Labai dėkinga esu savo brangiajai draugei Dianai, kad paskatino perskaityti šią knygą.
June 24, 2018
Vos pradėjusi skaityti gavau nustebti, kas keturiolikmetę mane šitaip žavėjo Ivanauskaitės kūryboje - o anuomet buvau pakerėta josios siužetų bei mistinio savo, kaip rašytojos, asmenybės vaizdinio kūrimo. Pirmi keliolika puslapių sudarė įvaizdį, jog "Placebas" yra apie tai, ko labiausiai nemėgstu literatūroje - apie kasdienybę. Tą niūrią, tikrą kasdienybę, kuri pateikiama būtent tokia, kokia yra, o dar ir lietuviška; žodžiu, viskas taip pažįstama, kad visiškai neįdomu. Tačiau su kiekvienu tolimesniu puslapiu pradėjau suprasti, kuo Jurgos knygos tokios žavios, ir kad mane vėl įtraukė.
Kaip rašytoja ji neturi kažkokio išskirtinio rašymo būdo, manieros, savo vizitinės kortelės (na, ji turi simbolius, kurie kartojasi bene kiekviename kūrinyje ir ezoterišką-rytietiškos filosofijos paveiktą pasaulėžiūrą, tačiau tai nėra stilius, tai veikiau rašytojo patirtis). Išėmus paskirus sakinius iš josios knygų, būtų sunku pasakyti, kas juos užrašė. Vietoje to Ivanauskaitė visuomet į pirmą planą pastato IDĖJĄ - patį rašliavos pagrindą, apie kurį neretai kitų kūrėjų užmirštama (yra tekę skaityti klaikių skaitalų, kuriuose geriausiu atveju tesistengiama pasimaivyti..). O šalia idėjos atsiranda po visą kūrinį pabarstytų vyšnaičių - gilių suvokimų bei pastebėjimų (kurie, žinoma, ramina, nes padeda susidėlioti vis išsibarstančias mintis). Na, ir šalia idėjos bei vyšnaičių yra dar ir trečias dedamasis - vaizdingi, niekur kitur negirdėti palyginimai bei metaforos. Net pradedu galvoti, kad šitoks skoningas šių aspektų išdėstymas ir sudaro tai, ką galima vadinti gera knyga - štai jums ir receptas!
Tiesa, galiausiai prie malonios ekstazės prisidėjo ir tai, jog pajutau mudvi turint panašią pasaulėžiūrą, ypač vienatvės, individualumo, gyvenimo džiaugsmo klausimais - o žmogui natūralu mėgti tai, kas artima..
Šiuo metu itin aktualu:
“Neįsivaizdavo didesnės aukos, nei gyventi dviese su kažkuo kitu.”
Kaip rašytoja ji neturi kažkokio išskirtinio rašymo būdo, manieros, savo vizitinės kortelės (na, ji turi simbolius, kurie kartojasi bene kiekviename kūrinyje ir ezoterišką-rytietiškos filosofijos paveiktą pasaulėžiūrą, tačiau tai nėra stilius, tai veikiau rašytojo patirtis). Išėmus paskirus sakinius iš josios knygų, būtų sunku pasakyti, kas juos užrašė. Vietoje to Ivanauskaitė visuomet į pirmą planą pastato IDĖJĄ - patį rašliavos pagrindą, apie kurį neretai kitų kūrėjų užmirštama (yra tekę skaityti klaikių skaitalų, kuriuose geriausiu atveju tesistengiama pasimaivyti..). O šalia idėjos atsiranda po visą kūrinį pabarstytų vyšnaičių - gilių suvokimų bei pastebėjimų (kurie, žinoma, ramina, nes padeda susidėlioti vis išsibarstančias mintis). Na, ir šalia idėjos bei vyšnaičių yra dar ir trečias dedamasis - vaizdingi, niekur kitur negirdėti palyginimai bei metaforos. Net pradedu galvoti, kad šitoks skoningas šių aspektų išdėstymas ir sudaro tai, ką galima vadinti gera knyga - štai jums ir receptas!
Tiesa, galiausiai prie malonios ekstazės prisidėjo ir tai, jog pajutau mudvi turint panašią pasaulėžiūrą, ypač vienatvės, individualumo, gyvenimo džiaugsmo klausimais - o žmogui natūralu mėgti tai, kas artima..
Šiuo metu itin aktualu:
“Neįsivaizdavo didesnės aukos, nei gyventi dviese su kažkuo kitu.”
May 24, 2020
Jurga Ivanauskaitė „Placebas“
„Maištininkai niekam nereikalingi. Net Dievas tai suprato, todėl sukilusius angelus nubloškė pragaran“ (46 p.)
Romanu autorė perteikia kritiką žmonijai, sukūrusiai savidestrukcinį vartotojišką aparatą, kuris „praryja“ ir „suvirškina“ tiek jam pasiduodančius, tiek maištaujančius. Esminis skirtumas – skirtingi susidorojimo lygmenys. Su vartotojais Placebas tvarkosi pavertęs juos nemąstančia mase: „Placebas nuodugniai siekė, kad eilinio vartotojo egzistencija darytųsi vis nuobodesnė, nykesnė, monotoniškesnė, o žmogiškųjų emocijų poreikis būtų tenkinamas svetima sąskaita. Kad kiekvienas vartotojas, tapatindamasis su žiniasklaidos numylėtiniais, ne tik žvaigždėmis ar elito šviesuliais, tačiau ir su žudikais arba jų aukomis, palengva pradėtų gyventi ne savo gyvenimą, o pakaitalą“ (261 p.), o maištininkus tiesiog fiziškai pražudydamas.
Žmogiškojo vartotojiškumo kritika atskleidžiama ne tik vaizduojant skirtingų veikėjų gyvenimus ir Placebo įtaką jiems, bet ir supriešinant su dvasingumo bei gamtiškumo simboliu – kate Bastete – pagrindinės veikėjos, būrėjos Julijos augintine. Katė Bastetė – veikėja, į romano naratyvą įkelta iš Senovės Egipto kultūros, kur buvo šventas moters ir katės junginys, simbolizavęs džiaugsmą. Kūrinyje ji – būrėjos, tarpininkaujančios tarp realaus ir mistinio pasaulio, augintinė, stebinti ir vertinanti viską, kas vyksta aplink, bei išliekanti abejinga visai žmogiškųjų jausmų amplitudei. Katės – sudvasintosios – reikšmę bei samprėšą su žmogiškuoju būdu įrodo šios romano citatos: „Katinija vystėsi absoliučiai kitokiais pagrindais. Ji neturėjo valstybinių sienų, nei valdovų, nei vadovų, nei politikų, nei dvasininkų, nei viena kitą žudančių armijų, nei mokslininkų, kuriančių viską naikinančius ginklus ir kitokius, gamtą alinančius, Dievą piktinančius dalykus. Bet svarbiausia, kad katės per visą savo istoriją apsiėjo be paties baisiausio žmonijos išradimo – be pinigų. Žmonės, vaikydamiesi vien daiktiškos gerovės ir susigundę materialios pažangos iliuzija, nuėjo pačiu klaidingiausiu keliu“ (223 p.), „Katė nerodė net menkiausio gyvybės ženklo. Ji nė nemanė veidmainiauti, prisiversti ir, užsidėjusi tariamo mandagumo kaukę, o širdyje keikdamasi, sutikti nekviestą įsiveržėlį, kaip jos vietoje būtų daręs beveik kiekvienas dvikojis. Juk tik žmonės nuolat apsimetinėja ir vaidina kitiems – draugams, kaimynams, praeiviams, prašalaičiams, miniai, juk tik jie bet kokiomis aplinkybėmis elgiasi taip, lyg greta stovėtų žiūrovas-vertintojas-teisėjas, o net likę vieni vis tiek stengiasi įsiteikti nematomam stebėtojui“ (140 p.).
Polifoniškas romano pasakojimas leidžia susipažinti su įvairiais žmonių tipažais. Kiekvieno veikėjo gyvenimas vaizduojamas išsamiai: atveriamos giliausios žaizdos, slapčiausi norai, bandymai patirti asmeninę laimę bei prisitaikyti prie masiškumo. Aistroms ir žemiškiems poreikiams pasidavę žmonės – romano kenčiantieji. Desperatiškai bandydami įrodyti savo vertę, patirti sėkmę, atsiduoti aistrai, rasti meilę, jie kankinasi, žūva. Žmogiškajai egzistencijai pabrėžti romano naratyve intertekstualiai naudojami žinomų pasaulio rašytojų, giliai atveriančių egzistencines plotmes, vardai: Kobo Aibė, Viljamas Folkneris, Augustas Strinbergas. Jie sušmėžuoja įvairuose Centro pranešimuose apie gyvūnus. Šie naratyvo segmentai būtų verti ir gilesnio paanalizavimo...
Romane mažiausiai saviniekos, skausmo patiria atsiribojusieji nuo žmogiškųjų poreikių pasaulio – Bastetė ir keistuolis atsiskyrėlis Tadas, kuris yra didžioji pagrindinės veikėjos meilė. Atsiribojęs nuo aistros, įsimylėjimo, išgyvenantis savitas vaikystės ir jaunystės traumas, Tadas – visuomenės nesuprastasis, trokštąs priartėti prie dieviškosios sferos per angeliškumą: „Tadui iš tiesų patraukliausias atrodė angelų būvis, nes dar vaikystėje jam giliai į širdį įstrigo Tėvo Piotro pasakojimai, kad šios sparnuotos būtybės nežino nei praeities, nei ateities, nei metų kaitos, nei dienos, nei nakties, nei valandų, nei minčių, nei sekundžių, o nuolat esti dabartyje, šventiškoje amžinybėje, kuri tokia pat šviesi ir džiaugsminga kaip Velykų rytas. Išsivadavę iš laiko pančių, angelai yra nepavaldūs ir erdvei <...>“ (210 p.). Tačiau jam labiausiai trukdo dėl meilės iš kailio besinerianti būrėja Julija. Moteris, pasidavusi aistroms, iš visų jėgų paskui save tempia ir bandantį atsispirti vyrą. Visa tai baigiasi tragiškai. Matyt, žemiškoji aistros bei dangiškoji metafizinė plotmės negali pasiekti darnos.
Į pačią meilę J.I. romane pažvelgta itin giliai. Čia randame ir nihilistinį požiūrį: „Keistai kryžiuojasi žmonių keliai. Tik tiek ir esama dviejų uždarų esybių sąlyčio. Niekas negali iš tikrųjų vienas kito pažinti. Niekas neįstengia vienas kito suprasti. Niekas nieko nemyli“ (64 p.), kuris skleidžia idėją, kad tikroji meilė yra nepasiekiama, tarsi susikurta bet realybėje neegzistuojanti iliuzija. Tačiau greta ir ją aukštinanti pasakojimo linija: „Meilei viskas, išskyrus ją pačią, atrodo tik žvangantis varis, tik skambantys cimbolai. Tik tuštybių tuštybė“ (120 p.), kelianti ją į dangiškas aukštybes.
Pasakojimas supintas puikiai: gilūs veikėjų psichologiniai charakteriai, detektyvą primenanti pasakojimo apie būrėjos mirtį ir paskutines jos gyvenimo akimirkas intriga, kultūrinis teksto matmuo: čia randame ir šiuolaikiškosios vartotojiškosios kultūros (pastaroji tapusi kritikos objektu), ir Senovės Egipto, budizmo, krikščioniškosios religijų intertekstų. Kaip jau minėjau, egzistencinei pasakojimo plotmei išplėsti pasitekltos net aliuzijos į pasaulio rašytojų kūrybą.
„Maištininkai niekam nereikalingi. Net Dievas tai suprato, todėl sukilusius angelus nubloškė pragaran“ (46 p.)
Romanu autorė perteikia kritiką žmonijai, sukūrusiai savidestrukcinį vartotojišką aparatą, kuris „praryja“ ir „suvirškina“ tiek jam pasiduodančius, tiek maištaujančius. Esminis skirtumas – skirtingi susidorojimo lygmenys. Su vartotojais Placebas tvarkosi pavertęs juos nemąstančia mase: „Placebas nuodugniai siekė, kad eilinio vartotojo egzistencija darytųsi vis nuobodesnė, nykesnė, monotoniškesnė, o žmogiškųjų emocijų poreikis būtų tenkinamas svetima sąskaita. Kad kiekvienas vartotojas, tapatindamasis su žiniasklaidos numylėtiniais, ne tik žvaigždėmis ar elito šviesuliais, tačiau ir su žudikais arba jų aukomis, palengva pradėtų gyventi ne savo gyvenimą, o pakaitalą“ (261 p.), o maištininkus tiesiog fiziškai pražudydamas.
Žmogiškojo vartotojiškumo kritika atskleidžiama ne tik vaizduojant skirtingų veikėjų gyvenimus ir Placebo įtaką jiems, bet ir supriešinant su dvasingumo bei gamtiškumo simboliu – kate Bastete – pagrindinės veikėjos, būrėjos Julijos augintine. Katė Bastetė – veikėja, į romano naratyvą įkelta iš Senovės Egipto kultūros, kur buvo šventas moters ir katės junginys, simbolizavęs džiaugsmą. Kūrinyje ji – būrėjos, tarpininkaujančios tarp realaus ir mistinio pasaulio, augintinė, stebinti ir vertinanti viską, kas vyksta aplink, bei išliekanti abejinga visai žmogiškųjų jausmų amplitudei. Katės – sudvasintosios – reikšmę bei samprėšą su žmogiškuoju būdu įrodo šios romano citatos: „Katinija vystėsi absoliučiai kitokiais pagrindais. Ji neturėjo valstybinių sienų, nei valdovų, nei vadovų, nei politikų, nei dvasininkų, nei viena kitą žudančių armijų, nei mokslininkų, kuriančių viską naikinančius ginklus ir kitokius, gamtą alinančius, Dievą piktinančius dalykus. Bet svarbiausia, kad katės per visą savo istoriją apsiėjo be paties baisiausio žmonijos išradimo – be pinigų. Žmonės, vaikydamiesi vien daiktiškos gerovės ir susigundę materialios pažangos iliuzija, nuėjo pačiu klaidingiausiu keliu“ (223 p.), „Katė nerodė net menkiausio gyvybės ženklo. Ji nė nemanė veidmainiauti, prisiversti ir, užsidėjusi tariamo mandagumo kaukę, o širdyje keikdamasi, sutikti nekviestą įsiveržėlį, kaip jos vietoje būtų daręs beveik kiekvienas dvikojis. Juk tik žmonės nuolat apsimetinėja ir vaidina kitiems – draugams, kaimynams, praeiviams, prašalaičiams, miniai, juk tik jie bet kokiomis aplinkybėmis elgiasi taip, lyg greta stovėtų žiūrovas-vertintojas-teisėjas, o net likę vieni vis tiek stengiasi įsiteikti nematomam stebėtojui“ (140 p.).
Polifoniškas romano pasakojimas leidžia susipažinti su įvairiais žmonių tipažais. Kiekvieno veikėjo gyvenimas vaizduojamas išsamiai: atveriamos giliausios žaizdos, slapčiausi norai, bandymai patirti asmeninę laimę bei prisitaikyti prie masiškumo. Aistroms ir žemiškiems poreikiams pasidavę žmonės – romano kenčiantieji. Desperatiškai bandydami įrodyti savo vertę, patirti sėkmę, atsiduoti aistrai, rasti meilę, jie kankinasi, žūva. Žmogiškajai egzistencijai pabrėžti romano naratyve intertekstualiai naudojami žinomų pasaulio rašytojų, giliai atveriančių egzistencines plotmes, vardai: Kobo Aibė, Viljamas Folkneris, Augustas Strinbergas. Jie sušmėžuoja įvairuose Centro pranešimuose apie gyvūnus. Šie naratyvo segmentai būtų verti ir gilesnio paanalizavimo...
Romane mažiausiai saviniekos, skausmo patiria atsiribojusieji nuo žmogiškųjų poreikių pasaulio – Bastetė ir keistuolis atsiskyrėlis Tadas, kuris yra didžioji pagrindinės veikėjos meilė. Atsiribojęs nuo aistros, įsimylėjimo, išgyvenantis savitas vaikystės ir jaunystės traumas, Tadas – visuomenės nesuprastasis, trokštąs priartėti prie dieviškosios sferos per angeliškumą: „Tadui iš tiesų patraukliausias atrodė angelų būvis, nes dar vaikystėje jam giliai į širdį įstrigo Tėvo Piotro pasakojimai, kad šios sparnuotos būtybės nežino nei praeities, nei ateities, nei metų kaitos, nei dienos, nei nakties, nei valandų, nei minčių, nei sekundžių, o nuolat esti dabartyje, šventiškoje amžinybėje, kuri tokia pat šviesi ir džiaugsminga kaip Velykų rytas. Išsivadavę iš laiko pančių, angelai yra nepavaldūs ir erdvei <...>“ (210 p.). Tačiau jam labiausiai trukdo dėl meilės iš kailio besinerianti būrėja Julija. Moteris, pasidavusi aistroms, iš visų jėgų paskui save tempia ir bandantį atsispirti vyrą. Visa tai baigiasi tragiškai. Matyt, žemiškoji aistros bei dangiškoji metafizinė plotmės negali pasiekti darnos.
Į pačią meilę J.I. romane pažvelgta itin giliai. Čia randame ir nihilistinį požiūrį: „Keistai kryžiuojasi žmonių keliai. Tik tiek ir esama dviejų uždarų esybių sąlyčio. Niekas negali iš tikrųjų vienas kito pažinti. Niekas neįstengia vienas kito suprasti. Niekas nieko nemyli“ (64 p.), kuris skleidžia idėją, kad tikroji meilė yra nepasiekiama, tarsi susikurta bet realybėje neegzistuojanti iliuzija. Tačiau greta ir ją aukštinanti pasakojimo linija: „Meilei viskas, išskyrus ją pačią, atrodo tik žvangantis varis, tik skambantys cimbolai. Tik tuštybių tuštybė“ (120 p.), kelianti ją į dangiškas aukštybes.
Pasakojimas supintas puikiai: gilūs veikėjų psichologiniai charakteriai, detektyvą primenanti pasakojimo apie būrėjos mirtį ir paskutines jos gyvenimo akimirkas intriga, kultūrinis teksto matmuo: čia randame ir šiuolaikiškosios vartotojiškosios kultūros (pastaroji tapusi kritikos objektu), ir Senovės Egipto, budizmo, krikščioniškosios religijų intertekstų. Kaip jau minėjau, egzistencinei pasakojimo plotmei išplėsti pasitekltos net aliuzijos į pasaulio rašytojų kūrybą.
December 22, 2022
Keista patirtis J. Ivanauskaitės kūrybą vertinti suaugusiojo akimis. Skaityti „Placebą“ taip pat buvo keista. Jei mistiniai aspektai J. Ivanauskaitės kūryboje paauglystėje darė įspūdį, dabar jie tikrai erzino.
Veikėjai vienareikšmiškai yra stipriausioji romano dalis. Mano tobulame pasaulyje veikėjai turėtų atsiskleisti per jų veiksmus ir detales, o ne minčių aprašymus. Vis dėlto autorei pavyko sukurti spalvingus ir įdomius personažus. Pavyko ir išlaikyti intrigą, kuri skatino skaityti toliau.
Nepatiko visas placebo siužetas – slapti ir įtakingi asmenys valdantys visuomenę tarsi marionetes. Nežinau, galbūt dėl dabartinio pandemijos konteksto, jaučiu ypatingą alerginę reakciją tokioms konspiracijos teorijoms. Be to, jaučiasi, kad romanas išleistas 2003 m., mistiniai ir paranormalūs aspektai atrodo jau šiek tiek atgyvenę.
Skaityti buvo įdomu, tačiau „Placebas“ tiesiog nėra mano puodelis arbatos.
Veikėjai vienareikšmiškai yra stipriausioji romano dalis. Mano tobulame pasaulyje veikėjai turėtų atsiskleisti per jų veiksmus ir detales, o ne minčių aprašymus. Vis dėlto autorei pavyko sukurti spalvingus ir įdomius personažus. Pavyko ir išlaikyti intrigą, kuri skatino skaityti toliau.
Nepatiko visas placebo siužetas – slapti ir įtakingi asmenys valdantys visuomenę tarsi marionetes. Nežinau, galbūt dėl dabartinio pandemijos konteksto, jaučiu ypatingą alerginę reakciją tokioms konspiracijos teorijoms. Be to, jaučiasi, kad romanas išleistas 2003 m., mistiniai ir paranormalūs aspektai atrodo jau šiek tiek atgyvenę.
Skaityti buvo įdomu, tačiau „Placebas“ tiesiog nėra mano puodelis arbatos.
May 18, 2017
Tātad vairākas lietas, kas man palika nesaprastas:
1) kāpēc visas grāmatas garumā ir tik uzstājīgi "jāļečī smadzenes" , ka viss mūsdienās ir slikti. Cik mēs zombēti, ietekmējami, vadāmi. Tas viss pielec arī no vienas nodaļas. Godīgi- "lecu pāri" šīm negācijàm
2) Kāpēc stāstā, kas pietuvināts realitàtei, pēkšņi parādas NLO, klonē cilvēku un tas klons parādās vēl tikai vienu reizi- pašās beigās. Bezsakarā.
3) Tā valoda! Grūti lasās ar jaunizdomājumiem.
Bija arī šis tas labs- patika, ka autore mēģina iedziļināties katrà tēla personībā. Lai arī tās visas ir sačakarētas.
Un stāsts kā tāds arī ir ok, vaininieku var nojaust granatas pēdējā trešdaļā.
1) kāpēc visas grāmatas garumā ir tik uzstājīgi "jāļečī smadzenes" , ka viss mūsdienās ir slikti. Cik mēs zombēti, ietekmējami, vadāmi. Tas viss pielec arī no vienas nodaļas. Godīgi- "lecu pāri" šīm negācijàm
2) Kāpēc stāstā, kas pietuvināts realitàtei, pēkšņi parādas NLO, klonē cilvēku un tas klons parādās vēl tikai vienu reizi- pašās beigās. Bezsakarā.
3) Tā valoda! Grūti lasās ar jaunizdomājumiem.
Bija arī šis tas labs- patika, ka autore mēģina iedziļināties katrà tēla personībā. Lai arī tās visas ir sačakarētas.
Un stāsts kā tāds arī ir ok, vaininieku var nojaust granatas pēdējā trešdaļā.
January 19, 2023
„Viskas susimaišė ir gyvenime daugiau nebeliko jokių patikimų, nekintamų orientyrų. Dingo aiškumas. Kas dar prieš dvylika metų buvo paprasta, konkretu kaip pati metų laikų kaita, net ir tai prarado dėsningumą, apibrėžtumą, ribas."
Kažkodėl bijojau šios knygos ir jos pavadinimas manęs visiškai netraukė. Bet knygų klube daugiausiai balsų sulaukė būtent „Placebas" ir man tai buvo puiki proga susipažinti su šia autore.
Ir galiu drąsiai pasakyti, jog man labai patiko. Patiko tiek rašymo stilius, ilgi, tačiau sklandūs sakiniai, niūri atmosfera, pažįstamos Vilniaus vietos, į siužetą įtraukta detektyvinė linija ir kalbanti katė. Šį kūrinį priskirčiau distopijos žanrui ir skaitydama radau daug panašumų į A. Huxley „Naują puikų pasaulį".
Jei „Placebą" būčiau skaičiusi iškart po jo išleidimo, drąsiai skirčiau penkias žvaigždutes. O šiuo metu vertinu keturiomis, nes pati postsovietmečio tema yra gerokai išsemta ir man pabodusi. Na ir pabaiga pernelyg paprasta ir aiški, tikėjausi kažko mistiškesnio. Bet, ledai jau pralaužti, tad skaitysiu ir kitas šios autorės knygas.
www.profesionalimama.wordpress.com
https://www.facebook.com/profesionali...
https://www.instagram.com/profesional...
Kažkodėl bijojau šios knygos ir jos pavadinimas manęs visiškai netraukė. Bet knygų klube daugiausiai balsų sulaukė būtent „Placebas" ir man tai buvo puiki proga susipažinti su šia autore.
Ir galiu drąsiai pasakyti, jog man labai patiko. Patiko tiek rašymo stilius, ilgi, tačiau sklandūs sakiniai, niūri atmosfera, pažįstamos Vilniaus vietos, į siužetą įtraukta detektyvinė linija ir kalbanti katė. Šį kūrinį priskirčiau distopijos žanrui ir skaitydama radau daug panašumų į A. Huxley „Naują puikų pasaulį".
Jei „Placebą" būčiau skaičiusi iškart po jo išleidimo, drąsiai skirčiau penkias žvaigždutes. O šiuo metu vertinu keturiomis, nes pati postsovietmečio tema yra gerokai išsemta ir man pabodusi. Na ir pabaiga pernelyg paprasta ir aiški, tikėjausi kažko mistiškesnio. Bet, ledai jau pralaužti, tad skaitysiu ir kitas šios autorės knygas.
www.profesionalimama.wordpress.com
https://www.facebook.com/profesionali...
https://www.instagram.com/profesional...
July 17, 2024
einu ieškot katės.
October 9, 2024
„Kam meilei reikalingi visi kiti dalykai, tokie būtini poravimosi ritualams, dulkinimuisi, pisimuisi, krušimuisi, barškinimuisi, kiekybiškai ir kokybiškai sueičiai: šokoladas, šampanas, šampūnas nuo pleiskanų, dantų pasta, losjonas, depiliatoriai, superbarzdaskutės, liekninančios piliulės, raumenis pripumpuojantys maisto papildai, prezervatyvai ir kontraceptikai, viagros ir morčiški tepaliukai makščiai, kam jai juslingoji seksšopų produkcija, Kamasutros-Cosmopolitano, Pleibojaus instrukcijos, pornofilmai, kam geidulingi apatiniai, naktiniai, patalynė, haute couture ir prêt a porter kolekcijos, papuošalai, kailiai, kilimai, kam plačios lovos, miegamieji, svetainės, apartamentai, namai, pilys, falo formų automobiliai, vaginiškos požeminių garažų ertmės, kam milžiniški miestai su dangoraižių erekcijomis, kam nafta, auksas, uranas, platina, moderniausia ginkluotė ir pompastiškos skrydžių į kosmosą ejekuliacijos?“
November 15, 2024
Magiškas na, mandriau - magiško(jo) realizmo kūrinys ilgiems, tamsiems, rudens vakarams.
Pusiau detektyvas, pusiau kritika vartotojiškai Vakarų kultūrai, pusiau egzistencinius klausimus gvildenantis meilės (o gal ir viso žmogaus gyvenimo, pasirinkimų?) romanas.
Įdomus faktas, kad J. Ivanauskaitė Placebą parašė po 5 metų kelionių po Rytus. Tikrai jautėsi jos pačios pasimetimas grįžus, keliami būties klausimai, kurie persipynė per jos romano veikėjus.
Aš, pavyzdžiui, visus veikėjus mačiau kaip J. Ivanauskaitės suskilusias asmenybės dalis - vartotojišką/vakarietišką/perfekcionizmo siekiančią, ,,reklamų auką" Ritą, vyrus pakerėjusią, paslaptingąją ir laisvą Juliją, kandų/cinišką Leo, asketišką, visą pasaulį kritikuojantį, bet tikėjimui (angelams) atsidavusį Tadą ir tt.
Bendrai, romane buvo daug įdomių, filosofinių taškų, bet tuo pačiu jautėsi jau atgyventa 2000-2010 metų era. Skaitant jautėsi lyg ir komfortiška nostalgija ,,tiems seniems laikams", bet tuo pačiu ir didelis šleikštulys. Vienu ar kitu atveju, romanas sukėlė tam tikras emocijas, privertė sustoti ir susimąstyti. Per daug nebesigilinant vertinimas - 3/5 ⭐⭐⭐.
Pusiau detektyvas, pusiau kritika vartotojiškai Vakarų kultūrai, pusiau egzistencinius klausimus gvildenantis meilės (o gal ir viso žmogaus gyvenimo, pasirinkimų?) romanas.
Įdomus faktas, kad J. Ivanauskaitė Placebą parašė po 5 metų kelionių po Rytus. Tikrai jautėsi jos pačios pasimetimas grįžus, keliami būties klausimai, kurie persipynė per jos romano veikėjus.
Aš, pavyzdžiui, visus veikėjus mačiau kaip J. Ivanauskaitės suskilusias asmenybės dalis - vartotojišką/vakarietišką/perfekcionizmo siekiančią, ,,reklamų auką" Ritą, vyrus pakerėjusią, paslaptingąją ir laisvą Juliją, kandų/cinišką Leo, asketišką, visą pasaulį kritikuojantį, bet tikėjimui (angelams) atsidavusį Tadą ir tt.
Bendrai, romane buvo daug įdomių, filosofinių taškų, bet tuo pačiu jautėsi jau atgyventa 2000-2010 metų era. Skaitant jautėsi lyg ir komfortiška nostalgija ,,tiems seniems laikams", bet tuo pačiu ir didelis šleikštulys. Vienu ar kitu atveju, romanas sukėlė tam tikras emocijas, privertė sustoti ir susimąstyti. Per daug nebesigilinant vertinimas - 3/5 ⭐⭐⭐.
January 18, 2010
Labai gera knyga, kuri privers susimastyti, ar tikrai viskas aplinkui yra taip, kaip iki siol galvojai...
February 8, 2010
first book of this author that hooked me up to read further her writings
October 24, 2025
ehh nežinau. dvejopi jausmai.
iš pradžių, atrodo, įtraukė tas detektyvo elementas, bandymas suprasti kas čia ką tik įvyko, ir kokie galimi įtariamieji.
kadangi daug lietuvių autorių kūrybos nesu skaičiusi, o Ivanauskaitės vieną knygą skaičiau tik prieš šimtą metų, tai jos rašymo stilius atrode toks savotiškas ir neįprastas.
Paskui labai pradėjo nervinti kiekvienam sakinį keičiami tų pačių veikėjų vardai, trys eilutės kažkokių to paties žodžio sinonimų ar jausmo/vaizdo apibūdinimų palyginimų...
Pačios idėjos irgi nežinau, ar supratau, visi veikėjai buvo nemalonūs, nepilkai pilki, nors čia gal ir buvo dalis idėjos - aprašyti eilinius šiuolaikinius lietuvius sutirštintom spalvom.
abiejų pagrindinių veikėjų perdėtas verkšlenimas dėl vyrų irgi liko mano nesuprastas. kas nutiko su rita išvis atrodo pornografija, o knygos pabaiga ir išaiškinimas, kas iš tiesų nužudė Juliją paliko mane išvis lengvam šoke. pasijaučiau apgauta ir nesupratau, kam tada išvis reikėjo skaityt knygą.
bet visgi, pats skaitymas ne tik nebuvo kančia, bet netgi ir buvo visai įdomu. Taip pat smagu, buvo pažvelgti į ansktyvos nepriklausomos Lietuvos veidą ir pajausti dalį tos laikų dvasios (sumaišytos su daug mistikos ir filosofijos).
bendrai paėmus, kokios 2.8 žvaigždutės.
iš pradžių, atrodo, įtraukė tas detektyvo elementas, bandymas suprasti kas čia ką tik įvyko, ir kokie galimi įtariamieji.
kadangi daug lietuvių autorių kūrybos nesu skaičiusi, o Ivanauskaitės vieną knygą skaičiau tik prieš šimtą metų, tai jos rašymo stilius atrode toks savotiškas ir neįprastas.
Paskui labai pradėjo nervinti kiekvienam sakinį keičiami tų pačių veikėjų vardai, trys eilutės kažkokių to paties žodžio sinonimų ar jausmo/vaizdo apibūdinimų palyginimų...
Pačios idėjos irgi nežinau, ar supratau, visi veikėjai buvo nemalonūs, nepilkai pilki, nors čia gal ir buvo dalis idėjos - aprašyti eilinius šiuolaikinius lietuvius sutirštintom spalvom.
abiejų pagrindinių veikėjų perdėtas verkšlenimas dėl vyrų irgi liko mano nesuprastas. kas nutiko su rita išvis atrodo pornografija, o knygos pabaiga ir išaiškinimas, kas iš tiesų nužudė Juliją paliko mane išvis lengvam šoke. pasijaučiau apgauta ir nesupratau, kam tada išvis reikėjo skaityt knygą.
bet visgi, pats skaitymas ne tik nebuvo kančia, bet netgi ir buvo visai įdomu. Taip pat smagu, buvo pažvelgti į ansktyvos nepriklausomos Lietuvos veidą ir pajausti dalį tos laikų dvasios (sumaišytos su daug mistikos ir filosofijos).
bendrai paėmus, kokios 2.8 žvaigždutės.
June 24, 2025
iš pradžių taip sunkiai, lėtai, vangiai skaitėsi, buvau pradėjus jau galvot kas man taip patiko Ivanauskaitės kūryboj tais gūdžiais paauglystės laikais. o tada kažkaip vis labiau ir labiau man, mano, genialu ir juokingai graudu 🖤
March 2, 2019
Kolkas pati geriausia perskaityta knyga.
February 4, 2021
Viena geriausių skaitytų knygų!
November 21, 2021
Faina, kad aprasytas Vilnius zmogaus, kuris tikrai ji myli. Scenarijus neypatingas, bet labai lengvai skaitosi.
July 13, 2020
Tai socialinė visuomenės, gyvenančios imitacijų ir manipuliacijų epochoje, kritika.
,, Neverta prie ko nors prisirišti, nes bet kurią akimirką kilęs karas gali nusinešti brangų asmenį į nebūtį. Po kiekvieno prisikėlimo žmonėse kažkas iš esmės pasikeičia.”
,, Neverta prie ko nors prisirišti, nes bet kurią akimirką kilęs karas gali nusinešti brangų asmenį į nebūtį. Po kiekvieno prisikėlimo žmonėse kažkas iš esmės pasikeičia.”
This entire review has been hidden because of spoilers.
October 11, 2016
„... žiūrėjo į lubas ir mąstė, kodėl pasaulis iki šiol neišrado būdo, kaip panaudoti žmogaus aistras vietoj naftos, elektros ar vėjo energijos? Šimtas litrų geismo automobiliui; dviejų šimtų pavydų lemputė; tūkstančio pykčių iškrova; dešimt tūkstančių nevilčių bombos sprogimas...“
„... žmogaus veidas yra kaip svogūno galvutė, vos ašarodamas nulupi vienos kaukės luobą, o po juo slypi kitas, po tuo - dar kitas, ir dar, ir dar... Tikrumo kaukė. Naivumo kaukė. Nuoširdumo kaukė. Įsimylėjėlio kaukė. Narcizo kaukė... Net ir žodžiai yra kaukės, augte priaugę prie tikrųjų realybės pavidalų ir slepiantys jos esmę.“
„... žmogaus veidas yra kaip svogūno galvutė, vos ašarodamas nulupi vienos kaukės luobą, o po juo slypi kitas, po tuo - dar kitas, ir dar, ir dar... Tikrumo kaukė. Naivumo kaukė. Nuoširdumo kaukė. Įsimylėjėlio kaukė. Narcizo kaukė... Net ir žodžiai yra kaukės, augte priaugę prie tikrųjų realybės pavidalų ir slepiantys jos esmę.“
April 23, 2017
Pradėjus skaityti knyga ši suintrigavo, bet taip pat iškart parodė savo prastąsias dalis. Tačiau dėl detektyvo elementų ryžausi eiti toliau, tikėdamasis, kad jie po truputį pranyks ir finalas pateisins nekokią pradžią. To nebuvo.
Gerai, pirmiausia - knyga bando perpinti kelis žanrus - metafizika, filosofija, sąmokslų teorijas ir detektyvą. To dėka nei vienas nesijaučia išbaigtas. Aš, kaip minėjau, motyvacijos sakityti sėmiausi iš detektyvo dalies, ir ši buvo gan... nuvilianti. Netikėta? taip. Nenuspėjama? taip. Bet taip pat visiškas deus ex machina finalas.
Filosofavimas nuolat jaučiasi "įkištas" - veikėjai keliose vietose nėrėsi į metafizines temas labai spontaniškai, vos nežagtelėjau nuo keisto nukrypimo. Toliau žagsėjau ir nuo nesusitaikymo, kad visgi knyga kalba apie dvasiškumą kuriuo nei trupučio netikiu. Autorė apgalvojo atimti emocijas iš astralinio veikėjo, tačiau kažkodėl be smegenų ir akių ji vis tiek mąstė ir regėjo. Na taip, kitaip apie dvasią nebūtų ką rašyti...
Apmąstomos temos visai įdomios ir neatskiestos, nors dažnai paviršutiniškai panagrinėjamos. Tačiau jos "apkasomos" negatyvumu. Tai išskiriu ne todėl, kad jam prieštaraučiau, bet todėl, kad jis nesijaučia nuoširdus, o pridėtas, nepateisintas, neargumentuotas. Vienoje vietoje veikėjas nusprendžia, kad gyvenimas beprasmis dėl labai vangių priežasčių. Jis bent turėjo priežastį, ne taip kaip dažnas kitas fatališkumo išreiškimas. Aš maudausi tragiškuose ir depresyviuose kūriniuose, tačiau šis atrodė apsimestinis.
Dažnai nagrinėjama meilė, aistra ir lytiškumas vietomis vėlgi atrodė panaudotas neskoningai dažnai. Gavelio "Septyni savižudybės būdai" perlenkdamas lazdą su koituso aprašymais turėjo tikslą šokiruoti ir kelti šleikštulį (šį kūrini miniu todėl, kad kažkoks anonimas internete patarė skaityti "Placebą" toliau), čia puslapyje primėtyta vaginų norint kuo grafiškiau išreikšti paprastą mintį.
Bet labiausiai jaučiau kad pati pagrindinė knygos idėja pjaunasi su jos tikslu ir mano mėgavimusi ja - tai organizacija Placebas.
Romane ši įstaiga atsakinga už viską kas blogai su pasauliu ir Lietuva. Ji turi agentus, kurie pavilioja ir sugniuždo vienišus asmenis, jie deda narkotikus į laikšračių puslapius, išnaudoja 25-ą kadrą, verčia moteris jaustis nevisavertėmis per reklamas, hipnotizuoja, papirkinėja ir net inicijuoja savižudybes specialiu prietaisu... Ir knyga nori, kad skaitytojas to bijotų, kad tai būtų kūrinio pagrindinis "baubas". Bet mano akimis - tai realybės sušvelninimas.
Ar nebaisiau žinoti, kad visa tai vyksta be jokio pikto žmogeliuko su nežinoma abstrakčia pasaulio gelbėjimo misija, prisiskaičiusio 1984 ir Brave New World? Ar nebaisiau suvokti, kad visas smegenų plovimas vyksta savaime, vedamas kapitalizmo? Kad gąsdinančios žinios, beprasmės betalentės įžymybės, tuščios bukinančios laidos, repetityvi muzika, nemąstyti skatinantis sociumas yra žmonių poreikių patenkinimas? Ar nebaugiau tai, kad pasiūla atitinka paklausą, o paklausa yra daugiau beprasmio šlamšto? Ar nevaro šiurpo faktas, kad reklamos nėra sugalvotos piktųjų psichologų norinčių užvaldyti pasauli, bet mūsų sistemai paklūstantys ir pelno siekiantys asmenys pasirenka pasąmoningai žlugdyti asmens savimonę dėl savo produkto iškeldinimo ir didesnių pardavimų? Ar nėra labiau tinkama siaubo filmui faktas, kad moterims ir mergaitėms rašomi žurnalai yra pilni vien tuštybę skatinančių paistalų kaip labiau įtikti kitai lyčiai ir patarimų apie seksą ne todėl, kad bandoma sistematiškai sužlugdyti moteriškąją lytį, bet todėl, kad šie leidiniai vis dar nenusimeta patriarchalinių įvaizdžių ir moters rolė vis dar įsišaknijusi visuomenės pasąmonėje nepaisant feministinių laimėjimų? Ir galiausiai, ar ne labiau vimdo faktas, kad VISĄ TAI MES SAVANORIŠKAI VARTOJAME ir nesame priversti tai daryti narkotikų, psichotropinių medžiagų ar hipnotizmo.
Tai, ir faktas, kad SUICIDATORIUS yra absurdiška idėja, neleido įsijausti į šį knygos blogietį.
Dar skyriai apie katę. Ne ačiū.
Ir dar pabaigoje netyčia kažkokia magija iš niekur pasaulio pabaigą pradeda... Nu jo.
Ir pabaigoje ta katė pradeda gelbėti pasaulį. NE. AČIŪ. VISO GERO IVANAUSKAITE, DAUGIAU NEBEGRĮŠIU.
Nors...
Gerai, pirmiausia - knyga bando perpinti kelis žanrus - metafizika, filosofija, sąmokslų teorijas ir detektyvą. To dėka nei vienas nesijaučia išbaigtas. Aš, kaip minėjau, motyvacijos sakityti sėmiausi iš detektyvo dalies, ir ši buvo gan... nuvilianti. Netikėta? taip. Nenuspėjama? taip. Bet taip pat visiškas deus ex machina finalas.
Filosofavimas nuolat jaučiasi "įkištas" - veikėjai keliose vietose nėrėsi į metafizines temas labai spontaniškai, vos nežagtelėjau nuo keisto nukrypimo. Toliau žagsėjau ir nuo nesusitaikymo, kad visgi knyga kalba apie dvasiškumą kuriuo nei trupučio netikiu. Autorė apgalvojo atimti emocijas iš astralinio veikėjo, tačiau kažkodėl be smegenų ir akių ji vis tiek mąstė ir regėjo. Na taip, kitaip apie dvasią nebūtų ką rašyti...
Apmąstomos temos visai įdomios ir neatskiestos, nors dažnai paviršutiniškai panagrinėjamos. Tačiau jos "apkasomos" negatyvumu. Tai išskiriu ne todėl, kad jam prieštaraučiau, bet todėl, kad jis nesijaučia nuoširdus, o pridėtas, nepateisintas, neargumentuotas. Vienoje vietoje veikėjas nusprendžia, kad gyvenimas beprasmis dėl labai vangių priežasčių. Jis bent turėjo priežastį, ne taip kaip dažnas kitas fatališkumo išreiškimas. Aš maudausi tragiškuose ir depresyviuose kūriniuose, tačiau šis atrodė apsimestinis.
Dažnai nagrinėjama meilė, aistra ir lytiškumas vietomis vėlgi atrodė panaudotas neskoningai dažnai. Gavelio "Septyni savižudybės būdai" perlenkdamas lazdą su koituso aprašymais turėjo tikslą šokiruoti ir kelti šleikštulį (šį kūrini miniu todėl, kad kažkoks anonimas internete patarė skaityti "Placebą" toliau), čia puslapyje primėtyta vaginų norint kuo grafiškiau išreikšti paprastą mintį.
Bet labiausiai jaučiau kad pati pagrindinė knygos idėja pjaunasi su jos tikslu ir mano mėgavimusi ja - tai organizacija Placebas.
Romane ši įstaiga atsakinga už viską kas blogai su pasauliu ir Lietuva. Ji turi agentus, kurie pavilioja ir sugniuždo vienišus asmenis, jie deda narkotikus į laikšračių puslapius, išnaudoja 25-ą kadrą, verčia moteris jaustis nevisavertėmis per reklamas, hipnotizuoja, papirkinėja ir net inicijuoja savižudybes specialiu prietaisu... Ir knyga nori, kad skaitytojas to bijotų, kad tai būtų kūrinio pagrindinis "baubas". Bet mano akimis - tai realybės sušvelninimas.
Ar nebaisiau žinoti, kad visa tai vyksta be jokio pikto žmogeliuko su nežinoma abstrakčia pasaulio gelbėjimo misija, prisiskaičiusio 1984 ir Brave New World? Ar nebaisiau suvokti, kad visas smegenų plovimas vyksta savaime, vedamas kapitalizmo? Kad gąsdinančios žinios, beprasmės betalentės įžymybės, tuščios bukinančios laidos, repetityvi muzika, nemąstyti skatinantis sociumas yra žmonių poreikių patenkinimas? Ar nebaugiau tai, kad pasiūla atitinka paklausą, o paklausa yra daugiau beprasmio šlamšto? Ar nevaro šiurpo faktas, kad reklamos nėra sugalvotos piktųjų psichologų norinčių užvaldyti pasauli, bet mūsų sistemai paklūstantys ir pelno siekiantys asmenys pasirenka pasąmoningai žlugdyti asmens savimonę dėl savo produkto iškeldinimo ir didesnių pardavimų? Ar nėra labiau tinkama siaubo filmui faktas, kad moterims ir mergaitėms rašomi žurnalai yra pilni vien tuštybę skatinančių paistalų kaip labiau įtikti kitai lyčiai ir patarimų apie seksą ne todėl, kad bandoma sistematiškai sužlugdyti moteriškąją lytį, bet todėl, kad šie leidiniai vis dar nenusimeta patriarchalinių įvaizdžių ir moters rolė vis dar įsišaknijusi visuomenės pasąmonėje nepaisant feministinių laimėjimų? Ir galiausiai, ar ne labiau vimdo faktas, kad VISĄ TAI MES SAVANORIŠKAI VARTOJAME ir nesame priversti tai daryti narkotikų, psichotropinių medžiagų ar hipnotizmo.
Tai, ir faktas, kad SUICIDATORIUS yra absurdiška idėja, neleido įsijausti į šį knygos blogietį.
Dar skyriai apie katę. Ne ačiū.
Ir dar pabaigoje netyčia kažkokia magija iš niekur pasaulio pabaigą pradeda... Nu jo.
Ir pabaigoje ta katė pradeda gelbėti pasaulį. NE. AČIŪ. VISO GERO IVANAUSKAITE, DAUGIAU NEBEGRĮŠIU.
Nors...
October 5, 2025
placebas
Pirmoji pažintis su Jurga Ivanauskaite nebuvo labai sėkminga. ‘Placebas’ pasirodė baisiai niūrus ir modernus, kiek paranojiškas ir keistokas, bet suręstas tikrai įdomiai.
Knygoje kalbama apie visą pasaulį apraizgiusią, šiurpą keliančią organizaciją, kuri, rodos, nulipusi tiesiai iš Orvelo galvos. Manipuliuoja, žlugdo žmones ir projektuoja tikrovę, siekdami neaiškaus antiutopinio tikslo, kuriam siekti pasitelkia psichologiją, žiniasklaidą, reklamą, technologijas - taip sėja netikrumą, skatina žmones žudytis ir neapkęsti. Greta O kur dar nelabai kenksmingi narkotikai mitinguose ir ant spaudos, mašinos, galinčios paskatinti žmogų žudytis, fantastinės srities hipnozės… Skaitydama knygą vis mėčiausi ir dar dabar galutinai nenusprendžiau ar šis romanas buvo labai didelė ir viską apraizganti metafora, ar iš knygos puslapių dvelkė stipria paranoja.
Bet kuriuo atveju, už Placebo slypėjo daug opių šiuolaikinės visuomenės ydų. Savaime aišku, kad šiandien žmonėms praplauti smegenis yra lengva ir technologijos šio darbo tikrai neapsunkina, o kur dar socialiniai tinklai, iki kurių bumo Ivanauskaitei rašant šią knygą tikriausiai buvo dar toli, nes knyga turbūt būtų pastorėjusi keliasdešimčia puslapių dėl tokių galimybių, kokias teikia internetas šiandien. Nemažai kalbama ir apie grožio kultą, pinigų galią, vertybinį žlugimą.
Kaip ir minėjau – labai niūri knyga. Kriminalai, savižudybės, zombinimas. Knygoje visiškai nėra vilties, jokių prošvaisčių. Visiškai pakrikęs tikėjimas žmonija, rodos, iš kiekvieno puslapio dvelkia kažkoks pasidavimas, neviltis, lyg romanas pats savaime rėktų ir klaustų, iki ko gi mes nusiritome. Priminė Orvelišką fantaziją, bet čia visgi buvo kažkaip kitaip. ‘1984’ matėme jau sukurtą antiutopiją, Placebas štai labai pritaikytas šiandien vykstantiems konkretiems reiškiniams, lyg būtų norėta žmonijos savarankišką degradavimą suversti ant kažkokios pogrindinės organizacijos pečių. Skaityti apie Okeaniją lengviau ir dėl to, kad tai pirmiausia yra kovos istorija, o Ivanauskaitės versija štai nuo pat pradžių, per mane gan erzinusius veikėjus, pasakoja pasidavimo istoriją, kuri emociškai kala neblogai.
Visgi knyga suręsta ir sukonstruota įdomiai. Viskas pasakojama iš šešių veikėjų pozicijų, tris iš kurių net sunku pavadinti veikėjais. Katė (iš karto ir labai akis badydama išlenda garsioji Ivanauskaitės meilė katėms), mirusiosios siela ir įvardžiu Jis įvardinamas Placebo tarnautojas, kuris rodos, visam kam diriguoja, žodžiu, savotiška pasaulio valdovo metafora. Per šiuos pseudo-veikėjus perteikiama daugiausia idėjų, atrodo, kad jie kažkokia abstrakcija, lyg pačioms idėjoms būtų suteiktas kūnas. Kas man nelabai ir patiko – labai daug idėjų buvo dėstoma tiesiogiai, o ne perteikiama įvykiais. Kiek labiau patiko trijų tikrųjų veikėjų dalis – numylėtinis televizijos žvaigždukas, jo keistuolis atsiskyrėlis vyresnysis brolis ir gyvenimu nusivylusi kriminalinių naujienų žurnalistė. Būtent iš jų pozicijų išsirašiau daugiausia citatų, būtent per jų gyvenimo tragedijas perteiktos idėjos mane palietė gerokai daugiau negu tiesioginis postringavimas. Nors knygoje daug buvo detektyvinių elementų, aš tikrąją intrigą aš raudau visai kitur. Daugelio veikėjų praeitis ir gyvenimo istorija atsiskleidė fragmentiškai, vietomis nelabai nuosekliai ir buvo įdomu būtent taip, lėtai ir natūraliai pažinti tuos savotiškus veikėjus.
Kiek nusivylusi likau kalbos stiliumi. Modernybė veržėsi per visus kraštus. Vienarūšėmis dalimis beriami žodžiai vienam ir tam pačiam dalykui apibūdinti, kursyvu rašomi ale modernūs žodžiai, debilūs telefonai, keisti palyginimai – siauras kaip gimdos kaklelis.
Taigi tokia štai ta mano pirmojo pažintis su Jurga Ivanauskaite – susižavėjau jos būdu konstruoti istoriją, bet pati ‘Placebo’ istorija man nebuvo prie širdies. Kai kurios idėjos puikios, verčiančios susimąstyti ir analizuoti tai, kaip šiandien gyvename, bet knygoje tai pateikta per daug pesimistiškai ir tiesiogiai, kad man šis romanas įsirėžtų kaip tikrai labai patikusi literatūra.
Pirmoji pažintis su Jurga Ivanauskaite nebuvo labai sėkminga. ‘Placebas’ pasirodė baisiai niūrus ir modernus, kiek paranojiškas ir keistokas, bet suręstas tikrai įdomiai.
Knygoje kalbama apie visą pasaulį apraizgiusią, šiurpą keliančią organizaciją, kuri, rodos, nulipusi tiesiai iš Orvelo galvos. Manipuliuoja, žlugdo žmones ir projektuoja tikrovę, siekdami neaiškaus antiutopinio tikslo, kuriam siekti pasitelkia psichologiją, žiniasklaidą, reklamą, technologijas - taip sėja netikrumą, skatina žmones žudytis ir neapkęsti. Greta O kur dar nelabai kenksmingi narkotikai mitinguose ir ant spaudos, mašinos, galinčios paskatinti žmogų žudytis, fantastinės srities hipnozės… Skaitydama knygą vis mėčiausi ir dar dabar galutinai nenusprendžiau ar šis romanas buvo labai didelė ir viską apraizganti metafora, ar iš knygos puslapių dvelkė stipria paranoja.
Bet kuriuo atveju, už Placebo slypėjo daug opių šiuolaikinės visuomenės ydų. Savaime aišku, kad šiandien žmonėms praplauti smegenis yra lengva ir technologijos šio darbo tikrai neapsunkina, o kur dar socialiniai tinklai, iki kurių bumo Ivanauskaitei rašant šią knygą tikriausiai buvo dar toli, nes knyga turbūt būtų pastorėjusi keliasdešimčia puslapių dėl tokių galimybių, kokias teikia internetas šiandien. Nemažai kalbama ir apie grožio kultą, pinigų galią, vertybinį žlugimą.
Kaip ir minėjau – labai niūri knyga. Kriminalai, savižudybės, zombinimas. Knygoje visiškai nėra vilties, jokių prošvaisčių. Visiškai pakrikęs tikėjimas žmonija, rodos, iš kiekvieno puslapio dvelkia kažkoks pasidavimas, neviltis, lyg romanas pats savaime rėktų ir klaustų, iki ko gi mes nusiritome. Priminė Orvelišką fantaziją, bet čia visgi buvo kažkaip kitaip. ‘1984’ matėme jau sukurtą antiutopiją, Placebas štai labai pritaikytas šiandien vykstantiems konkretiems reiškiniams, lyg būtų norėta žmonijos savarankišką degradavimą suversti ant kažkokios pogrindinės organizacijos pečių. Skaityti apie Okeaniją lengviau ir dėl to, kad tai pirmiausia yra kovos istorija, o Ivanauskaitės versija štai nuo pat pradžių, per mane gan erzinusius veikėjus, pasakoja pasidavimo istoriją, kuri emociškai kala neblogai.
Visgi knyga suręsta ir sukonstruota įdomiai. Viskas pasakojama iš šešių veikėjų pozicijų, tris iš kurių net sunku pavadinti veikėjais. Katė (iš karto ir labai akis badydama išlenda garsioji Ivanauskaitės meilė katėms), mirusiosios siela ir įvardžiu Jis įvardinamas Placebo tarnautojas, kuris rodos, visam kam diriguoja, žodžiu, savotiška pasaulio valdovo metafora. Per šiuos pseudo-veikėjus perteikiama daugiausia idėjų, atrodo, kad jie kažkokia abstrakcija, lyg pačioms idėjoms būtų suteiktas kūnas. Kas man nelabai ir patiko – labai daug idėjų buvo dėstoma tiesiogiai, o ne perteikiama įvykiais. Kiek labiau patiko trijų tikrųjų veikėjų dalis – numylėtinis televizijos žvaigždukas, jo keistuolis atsiskyrėlis vyresnysis brolis ir gyvenimu nusivylusi kriminalinių naujienų žurnalistė. Būtent iš jų pozicijų išsirašiau daugiausia citatų, būtent per jų gyvenimo tragedijas perteiktos idėjos mane palietė gerokai daugiau negu tiesioginis postringavimas. Nors knygoje daug buvo detektyvinių elementų, aš tikrąją intrigą aš raudau visai kitur. Daugelio veikėjų praeitis ir gyvenimo istorija atsiskleidė fragmentiškai, vietomis nelabai nuosekliai ir buvo įdomu būtent taip, lėtai ir natūraliai pažinti tuos savotiškus veikėjus.
Kiek nusivylusi likau kalbos stiliumi. Modernybė veržėsi per visus kraštus. Vienarūšėmis dalimis beriami žodžiai vienam ir tam pačiam dalykui apibūdinti, kursyvu rašomi ale modernūs žodžiai, debilūs telefonai, keisti palyginimai – siauras kaip gimdos kaklelis.
Taigi tokia štai ta mano pirmojo pažintis su Jurga Ivanauskaite – susižavėjau jos būdu konstruoti istoriją, bet pati ‘Placebo’ istorija man nebuvo prie širdies. Kai kurios idėjos puikios, verčiančios susimąstyti ir analizuoti tai, kaip šiandien gyvename, bet knygoje tai pateikta per daug pesimistiškai ir tiesiogiai, kad man šis romanas įsirėžtų kaip tikrai labai patikusi literatūra.
November 15, 2020
Turbūt keisčiausia mano kada nors skaityta knyga...
Versdama pirmuosius puslapius, buvau maloniai nustebinta – mane pasitiko mįslinga mirtis su daug nežinomųjų joje. Ir dar ne iš bet ko, o iš mano mylimiausios lietuvių autorės, kurios kūryboje detektyvų net su žiburiu sunkiai pavyktų rasti. Galvojau, kad smagu bus narplioti šią mįslę ir ieškoti atsakymų, kas, kaip ir kodėl. Ir tada... BUM! Detektyvas pavirto mistine fantastine istorija.
Istorija, kuri atrodo tokia neįtikima, jog savaime pradedi abejoti, kad gal visgi tos tiesos čia ne tiek jau ir mažai? Ir tada tarsi koks nušvitimas ateina mintis, kaip profesionaliai Jurga mokėjo manipuliuoti savo skaitytojų pasąmone, mintimis ir jausmais.
„Placebas“ iš visų Jurgos knygų labiausiai persismelkęs jos savitu stiliumi – ta (savi)ironija, sarkazmu, kritika ir nihilistiniu požiūriu į save ir kitus, į neapgalvotus žmonių veiksmus, pavydą ir neišmatuojamą norą turėti viską.
Romane plėtojant būrėjos žūties intrigą, su ironija ir sarkazmu gvildenami kai kurie neigiami Lietuvos dabarties reiškiniai, nujaučiamos pragaištingos mūsų visuomenės elgesio pasekmės.
Suvaidintos ir išpopsintos reklamos, įspūdingo grožio nuotraukos žurnaluose iš Bali, Havajų ir dar velniai žino kokių salų, pikantiškos antraštės ir straipsniai tik ir vilioja apkalbėti kitus, sukelti pavydą ir įstumti save į savidestrukcijos situaciją, kai neišvengiamas vidinis susinaikinimas, vaikantis grožio, turtų bei pigių niekučių ir pamirštant tai, kas iš tikrųjų svarbu.
Ir visgi labiausiai šioje knygoje man patiko Bastetė – katė su ypač tvirtu charakteriu ir nenuginčijama nuomone į žmogaus ir pasaulio / žmogaus ir kačių santykį. Jei tik katės mokėtų kalbėti arba mes mokėtume jas suprasti, tikiu, kad pasaulyje būtų mažiau veidmainiavimo, melo ir nenuoširdumo.
Rekomenduoju. Visiems. Be išimties. Tam, kad pažvelgtume į save iš kitos pusės ir suprastume, kas iš tikrųjų yra svarbu. Tam, kad „nepamestume“ savo įsitikinimų ir tvirtos nuomonės. Kad taptume geresne savo versija.
Bus sunku. Tekstas įklampins taip giliai, kad nebus lengva išbristi, bet bus verta. Tikrai.
Versdama pirmuosius puslapius, buvau maloniai nustebinta – mane pasitiko mįslinga mirtis su daug nežinomųjų joje. Ir dar ne iš bet ko, o iš mano mylimiausios lietuvių autorės, kurios kūryboje detektyvų net su žiburiu sunkiai pavyktų rasti. Galvojau, kad smagu bus narplioti šią mįslę ir ieškoti atsakymų, kas, kaip ir kodėl. Ir tada... BUM! Detektyvas pavirto mistine fantastine istorija.
Istorija, kuri atrodo tokia neįtikima, jog savaime pradedi abejoti, kad gal visgi tos tiesos čia ne tiek jau ir mažai? Ir tada tarsi koks nušvitimas ateina mintis, kaip profesionaliai Jurga mokėjo manipuliuoti savo skaitytojų pasąmone, mintimis ir jausmais.
„Placebas“ iš visų Jurgos knygų labiausiai persismelkęs jos savitu stiliumi – ta (savi)ironija, sarkazmu, kritika ir nihilistiniu požiūriu į save ir kitus, į neapgalvotus žmonių veiksmus, pavydą ir neišmatuojamą norą turėti viską.
Romane plėtojant būrėjos žūties intrigą, su ironija ir sarkazmu gvildenami kai kurie neigiami Lietuvos dabarties reiškiniai, nujaučiamos pragaištingos mūsų visuomenės elgesio pasekmės.
Suvaidintos ir išpopsintos reklamos, įspūdingo grožio nuotraukos žurnaluose iš Bali, Havajų ir dar velniai žino kokių salų, pikantiškos antraštės ir straipsniai tik ir vilioja apkalbėti kitus, sukelti pavydą ir įstumti save į savidestrukcijos situaciją, kai neišvengiamas vidinis susinaikinimas, vaikantis grožio, turtų bei pigių niekučių ir pamirštant tai, kas iš tikrųjų svarbu.
Ir visgi labiausiai šioje knygoje man patiko Bastetė – katė su ypač tvirtu charakteriu ir nenuginčijama nuomone į žmogaus ir pasaulio / žmogaus ir kačių santykį. Jei tik katės mokėtų kalbėti arba mes mokėtume jas suprasti, tikiu, kad pasaulyje būtų mažiau veidmainiavimo, melo ir nenuoširdumo.
Rekomenduoju. Visiems. Be išimties. Tam, kad pažvelgtume į save iš kitos pusės ir suprastume, kas iš tikrųjų yra svarbu. Tam, kad „nepamestume“ savo įsitikinimų ir tvirtos nuomonės. Kad taptume geresne savo versija.
Bus sunku. Tekstas įklampins taip giliai, kad nebus lengva išbristi, bet bus verta. Tikrai.
February 21, 2017
Sujaukia protą apie tai, kas vyksta pasaulyje ir apie tai, kaip mes esami valdomi, o dar blogiau, esame kažko marionetės.
Mistinio trilerio gija - viena iš romano vejančių gijų. Jame susipina ir burtininkės profesionalės, ir popso žvaigždės (Maksas Vakaris), kartu ir kriminalas, persmelkęs visus visuomenės sluoksnius, ir įtampa, kaip ir dera romanui su detektyvo elementais.
Pagrindinė herojė nužudoma ar nusižudo pirmajame puslapyje, tačiau jai tai netrukdo pasakoti ir komentuoti jau iš anapus, iš savotiškos tarpinės mirties būklės, skrajojant ir dairantis aplink.
"Meilė visais laikais kartojo kovinį leksikoną:iššauta Amūro strėlė, užkariauta širdis, pasidavimas jausmams... Meilė gyva pati savimi, tai jausmas" (J. Ivanauskaitė, "Placebas" Tyto alba 2003, 106 p.)
Mistinio trilerio gija - viena iš romano vejančių gijų. Jame susipina ir burtininkės profesionalės, ir popso žvaigždės (Maksas Vakaris), kartu ir kriminalas, persmelkęs visus visuomenės sluoksnius, ir įtampa, kaip ir dera romanui su detektyvo elementais.
Pagrindinė herojė nužudoma ar nusižudo pirmajame puslapyje, tačiau jai tai netrukdo pasakoti ir komentuoti jau iš anapus, iš savotiškos tarpinės mirties būklės, skrajojant ir dairantis aplink.
"Meilė visais laikais kartojo kovinį leksikoną:iššauta Amūro strėlė, užkariauta širdis, pasidavimas jausmams... Meilė gyva pati savimi, tai jausmas" (J. Ivanauskaitė, "Placebas" Tyto alba 2003, 106 p.)
January 25, 2025
Pirma mintis paėmus į rankas J. Ivanauskaitės „Placebą“ buvo, kad tai keista knyga. Tokia lyg ir nieko, bet nuo pirmų puslapių nepagavo. Tačiau skaitant toliau vis labiau įtraukė. Pasakojimas toks banguojantis. Į tuos pačius įvykius žvelgiama iš kelių skirtingų personažų perspektyvos.
Atskleidžiami skirtingi gyvenimo pasirinkimai ir motyvai, atvedę visus į šią keistą situaciją.
Pradžia lyg ir primintų detektyvą. Randama nusižudžiusi žymi būrėja. Iškyla klausimas, ar iš tiesų tai buvo savižudybė, ar kažkas prikišo nagus. Ir iš tiesų, viskas yra daug painiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Knygoje galima rasti labai daug skirtingų motyvų. Pavyzdžiui, dvasingumo paieškos ir įvairios ezoterinės patirtys daro įtaką skirtingų personažų likimams. Konspiracijos teorijos ir pamąstymai apie tyčia bukinamą tautą taip pat labai aiškiai atgyja šios knygos puslapiuose. Knygoje taip pat daug 20 metų senumo aktualijų. Jos neatrodo per daug nutolusios, išlaikė laiko išbandymą, tačiau dabartiniame kontekste skamba truputį banaliai.
Knyga man patiko labiau, nei tikėjausi perskaičiusi aprašymą ir pradžią. Tokia keistai pagauli. Skaitosi lengvai ir įdomiai, tačiau viduje nelabai ką palieka. Galbūt jeigu būčiau skaičiusi tuo metu, kai buvo išleista, įspūdis būtų geresnis.
Atskleidžiami skirtingi gyvenimo pasirinkimai ir motyvai, atvedę visus į šią keistą situaciją.
Pradžia lyg ir primintų detektyvą. Randama nusižudžiusi žymi būrėja. Iškyla klausimas, ar iš tiesų tai buvo savižudybė, ar kažkas prikišo nagus. Ir iš tiesų, viskas yra daug painiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Knygoje galima rasti labai daug skirtingų motyvų. Pavyzdžiui, dvasingumo paieškos ir įvairios ezoterinės patirtys daro įtaką skirtingų personažų likimams. Konspiracijos teorijos ir pamąstymai apie tyčia bukinamą tautą taip pat labai aiškiai atgyja šios knygos puslapiuose. Knygoje taip pat daug 20 metų senumo aktualijų. Jos neatrodo per daug nutolusios, išlaikė laiko išbandymą, tačiau dabartiniame kontekste skamba truputį banaliai.
Knyga man patiko labiau, nei tikėjausi perskaičiusi aprašymą ir pradžią. Tokia keistai pagauli. Skaitosi lengvai ir įdomiai, tačiau viduje nelabai ką palieka. Galbūt jeigu būčiau skaičiusi tuo metu, kai buvo išleista, įspūdis būtų geresnis.
August 11, 2025
Labai džiaugiuosi, kad knygą skaičiau dabar, o ne kai ji buvo išleista. Kiekviena knyga turi savo laiką. Šiai knygai ir mano brandai buvo pats laikas.
Viena iš tų knygų, kur nustebino savo minties gilumu - kokius tris kartus buvau atsivertus pradžią pažiūrėti, kelintais metais parašyta. Visgi… neeilinio talento ir giliai bei tolyn màstanti moteris amžinatilsį Jurga. Negaliu patikėti, kad mes žmonija taip pat gyvenam net ir praėjus 20 metų po knygos 🙂 toks vaizdas, kad apie mūsų kartą parašyta 🙂
Viena iš tų knygų, kur nustebino savo minties gilumu - kokius tris kartus buvau atsivertus pradžią pažiūrėti, kelintais metais parašyta. Visgi… neeilinio talento ir giliai bei tolyn màstanti moteris amžinatilsį Jurga. Negaliu patikėti, kad mes žmonija taip pat gyvenam net ir praėjus 20 metų po knygos 🙂 toks vaizdas, kad apie mūsų kartą parašyta 🙂
August 3, 2020
Mano pirmoji pažintis su Ivanauskaitės kūryba. Nenuvylė. Labai įdomus rašymo stilius, romanas pakankmai sudėtingas, reikia pasukti galvą, kad sudėlioti eigą savo mintyse. Prieš skaitant šį kūrinį manau naudinga susipažinti su J. Zamiatin, Orwell, Huxley antiutopiniais kūriniais. Nežinau kokia "Placebo" atsiradimo priešistorė, bet net neabejoju, kad šie minėti autoriai turėjo įtakos Ivanauskaitės Placebo atsiradimui.
December 13, 2023
Personažai įdomūs, ganėtinai skirtingi ir su gerai sukabintomis priešistorėmis. Centrinio siužeto įykio paslaptis nuosekliai išlaikoma iki galo. Kalba pakankamai paprasta ir skaitosi labai greit. Visgi čia nebuvo istorija, kurią norėtųsi imti ir praryti. Vis ta "Placebo" ašis nors ir įdomiai suregzta, ir priminė 2000+ metų laikus, vienu metu jau pasirodė gerokai perspausta. Norėjau paskaityt, užsidėt varnelę ir... tiek. Gal tiesiog ne mano žanras.
Displaying 1 - 30 of 51 reviews