What do you think?
Rate this book
Ragana ir lietus
Jurgos Ivanauskaitės "Ragana ir lietus" - romanas apie kūną ir sielą, meilę ir nuodėmę, skausmingą jaunos moters aistrą kunigui, kuris užsidaro vienuolyne. Lietuvoje pirmąkart išleista 1993-iaisiais, po didelių istorinių permainų, knyga užgavo atvirą visuomenės nervą. Šiandien šis romanas jau skaitomas Vokietijoje (trys leidimai), Latvijoje, Estijoje.
Jurga Ivanauskaitė – lietuvių rašytoja, poetė, eseistė, dramaturgė. Autorė garsėjo kaip keliautoja, ne kartą lankėsi Tibete ir aplinkinėse Azijos valstybėse – rytų motyvai ir filosofija atsispindi jos kūriniuose. Romanas „Ragana ir lietus“ laikomas skandalingiausiu Jurgos Ivanauskaitės kūriniu, kurį iš pradžių net buvo draudžiama pardavinėti. Už kūrybinius nuopelnus autorei 2005 m. įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, o tais pačiais metais romanas „Miegančių drugelių tvirtovė“ pripažintas metų knyga.
2007 m. rašytoją įveikė sunki liga, tačiau šiandien jos atminimą įamžina 2008 m. įsteigta jos vardo premija, teikiama už „laisvą, atvirą ir drąsią kūrybinę raišką“. Tais pačiais metais Vilniuje, Aguonų g. atidarytas Jurgos Ivanauskaitės skverelis, kuriame puikuojasi Ksenijos Jeroševaitės sukurta katino skulptūra.
Jurga Ivanauskaitė – lietuvių rašytoja, poetė, eseistė, dramaturgė. Autorė garsėjo kaip keliautoja, ne kartą lankėsi Tibete ir aplinkinėse Azijos valstybėse – rytų motyvai ir filosofija atsispindi jos kūriniuose. Romanas „Ragana ir lietus“ laikomas skandalingiausiu Jurgos Ivanauskaitės kūriniu, kurį iš pradžių net buvo draudžiama pardavinėti. Už kūrybinius nuopelnus autorei 2005 m. įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, o tais pačiais metais romanas „Miegančių drugelių tvirtovė“ pripažintas metų knyga.
2007 m. rašytoją įveikė sunki liga, tačiau šiandien jos atminimą įamžina 2008 m. įsteigta jos vardo premija, teikiama už „laisvą, atvirą ir drąsią kūrybinę raišką“. Tais pačiais metais Vilniuje, Aguonų g. atidarytas Jurgos Ivanauskaitės skverelis, kuriame puikuojasi Ksenijos Jeroševaitės sukurta katino skulptūra.
255 pages, Hardcover
First published January 1, 1993
49 people are currently reading
849 people want to read
About the author
Jurga Ivanauskaitė
27 books240 followersJurga Ivanauskaitė was a Lithuanian writer, painter and playwright. Studying at the Vilnius Art Academy, her first book was The Year of the Lilies of the Valley, published in 1985. She subsequently published six novels, a children's book and a book of essays. Her works have been translated into several languages, including English, Latvian, Polish, Russian, German, and Swedish. After her visits in the Far East, she became an active supporter of the Tibet liberation movement. She died from the soft tissue sarcoma at the age of 45.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 59 reviews
April 26, 2019
Jurga Ivanauskaitė. Ragana ir Lietus. Prieš pradedant šiuos pamąstymus, noriu prisipažinti, jog šią knygą į rankas paimti suviliojo toks Rimas. Knygos veikėjas, beje. Taip, kas skaitėte, jau atpažinote - Rimą iš "Pietinia Kronikas". Kaip žinia, Rimas gyveno laukiniuose 90'tuosiuose ir, žinoma, jam į rankas pakliuvo 1993 metais išleistas Jurgos romanas "Ragana ir lietus". Rimui jis taip patiko, kad negalėjau neperskaityti ir aš.
Kodėl 1993 gyvenusiam žmogui Ragana ir Lietus buvo literatūros standartus laužantis, beprotiškai trokštamas, KITOKS skaitinys? Labai nesunku atsakyti. Juk prie sovietų nebuvo sekso. Juk prie sovietų nebuvo religijos (jei komunizmo nelaikysime religija). O jei jūsų šeima buvo tikinti, nepaisydama santvarkos, tai diskutuoti religijos klausimu vistiek nebuvo galima, juk šventa. Ir juk prie sovietų nebuvo beprotiškai besielgiančių asmenybių. Gyveno tik normalūs žmonės. Žmonės kaip žmonės. O čia - seksas, fanatiška religija, čia pat jau ir religijos dogmų nepaisymas, neaiškiai besielgiančios moterys, apie viską atvirai -be užuolankų, kartais be užuominų, ne tik tavo, žmogau, fantazijoje, kurią slepi net nuo savo paties šešėlio, bet va čia pat- laisvai nusipirktoje knygoje, atsivertus vos pirmuosius puslapius. Dabar jau šis kūrinys nebėra toks šokiruojantis, turbūt gali pasirodyti ir nelabai išskirtinis, mūsų laimei - dabar žmogus gali skaityti, gali rašyti ką nori ir kaip nori, laisvėja ne tik mus valdantis aparatas, laisvėjame ir mes - mažiau smerkiame, daugiau atsiveriame. Bet negaliu knygos vertinti kritiškai, tas faktas, jog Jurga buvo tokia drąsi, rašydama šį kūrinį, tik besiformuojančioje laisvoje Lietuvoje, ir kaip man leido suprasti minėtasis Rimas, priversdama skaityti net nuo knygų besipurtančius paauglius - tas faktas yra, mano nuomone, labai svarbus, kalbant apie "Raganą ir Lietų".
Tai ir pakalbėkime dar šiek tiek apie "Raganą ir Lietų". Ir vėl istorija, kuri lyg pritaria mane užklumpančiom mintims. Vadinasi - užklumpa ne mane vieną. Ar kada pagalvojote, jog kažkas jau gyveno jūsų gyvenimą? Arba tiksliau Jūs patys jį gyvenote, tik ne šiandien ir ne vakar, ne rytoj. Bet prieš šimtmetį. Po tūkstantmečio? Seniai arba dar negreitai. Ar jūsų tikrai niekad nesiveja prisiminimai, kurių iš tiesų nebuvo? O gal visgi...buvo?
Trys istorijos, trys moterys, trys laikmečiai. Vienas jausmas, tas pats išgyvenimas. Apie tai buvo "Ragana ir Lietus".
Kodėl 1993 gyvenusiam žmogui Ragana ir Lietus buvo literatūros standartus laužantis, beprotiškai trokštamas, KITOKS skaitinys? Labai nesunku atsakyti. Juk prie sovietų nebuvo sekso. Juk prie sovietų nebuvo religijos (jei komunizmo nelaikysime religija). O jei jūsų šeima buvo tikinti, nepaisydama santvarkos, tai diskutuoti religijos klausimu vistiek nebuvo galima, juk šventa. Ir juk prie sovietų nebuvo beprotiškai besielgiančių asmenybių. Gyveno tik normalūs žmonės. Žmonės kaip žmonės. O čia - seksas, fanatiška religija, čia pat jau ir religijos dogmų nepaisymas, neaiškiai besielgiančios moterys, apie viską atvirai -be užuolankų, kartais be užuominų, ne tik tavo, žmogau, fantazijoje, kurią slepi net nuo savo paties šešėlio, bet va čia pat- laisvai nusipirktoje knygoje, atsivertus vos pirmuosius puslapius. Dabar jau šis kūrinys nebėra toks šokiruojantis, turbūt gali pasirodyti ir nelabai išskirtinis, mūsų laimei - dabar žmogus gali skaityti, gali rašyti ką nori ir kaip nori, laisvėja ne tik mus valdantis aparatas, laisvėjame ir mes - mažiau smerkiame, daugiau atsiveriame. Bet negaliu knygos vertinti kritiškai, tas faktas, jog Jurga buvo tokia drąsi, rašydama šį kūrinį, tik besiformuojančioje laisvoje Lietuvoje, ir kaip man leido suprasti minėtasis Rimas, priversdama skaityti net nuo knygų besipurtančius paauglius - tas faktas yra, mano nuomone, labai svarbus, kalbant apie "Raganą ir Lietų".
Tai ir pakalbėkime dar šiek tiek apie "Raganą ir Lietų". Ir vėl istorija, kuri lyg pritaria mane užklumpančiom mintims. Vadinasi - užklumpa ne mane vieną. Ar kada pagalvojote, jog kažkas jau gyveno jūsų gyvenimą? Arba tiksliau Jūs patys jį gyvenote, tik ne šiandien ir ne vakar, ne rytoj. Bet prieš šimtmetį. Po tūkstantmečio? Seniai arba dar negreitai. Ar jūsų tikrai niekad nesiveja prisiminimai, kurių iš tiesų nebuvo? O gal visgi...buvo?
Trys istorijos, trys moterys, trys laikmečiai. Vienas jausmas, tas pats išgyvenimas. Apie tai buvo "Ragana ir Lietus".
June 22, 2025
Wir sind uns fremd geblieben, dieses Buch und ich. Dabei klang die Idee gut: In unterschiedlichen Zeiten verlieben sich drei Frauen in „heilige“ Männer, was sie für die Umwelt zu Hexen macht – Viktorija („Vika“) liebt in Vilnius Anfang der 90er Jahren ihren Beichtvater Paulius, im mittelalterlichen Litauen verehrt Marija Viktorija den charismatischen Eremiten Povilas Paukštietis und schließlich verbindet die biblische Maria aus Magdala eine besondere Beziehung mit Jesus Christus. Alle diese Frauen definieren sich und ihr Leben auschließlich aus und durch die Liebe zu einem Mann. Fremdheitsgrund Nummer 1. Das Ende der Liebe bedeutet für sie mehr oder minder das Ende ihres Lebens. Die Frauen empfinden das mit ihrer Liebe einhergehende körperliche Verlangen als Sünde und erwarten dafür bestraft zu werden, nach dem Tode oder auch schon Lebzeiten. Diese religiöse Inbrunst und der damit einhergehende Wunsch nach Selbstzerstörung sind mein Fremdheitsgrund 2. Und schließlich ist es die fehlende Selbstreflexion der männlichen Protagonisten, die mir in diesem Buch fehlt. Das Ganze scheint gekünstelt, gewollt. Lediglich Vikas Rückblick auf das Leben mit ihrem später an Wahnvorstellungen erkrankten Künstlergatten klingt authentisch und nahm mich mit.
Die Lektüre war kein Zeitverlust, aber auch kein „mind opener“. Traurig nur, dass die Autorin so früh (mit 45 Jahren) verstorben ist und anscheinend auch selbst keine(n) LebenspartnerIn finden konnte, der oder die sich auf außergewöhnliche Persönlichkeit einlassen konnte und wollte.
Die Lektüre war kein Zeitverlust, aber auch kein „mind opener“. Traurig nur, dass die Autorin so früh (mit 45 Jahren) verstorben ist und anscheinend auch selbst keine(n) LebenspartnerIn finden konnte, der oder die sich auf außergewöhnliche Persönlichkeit einlassen konnte und wollte.
June 24, 2025
patiko, kai skaičiau paauglystėje, net kažkaip sukrėtė, nes galėjau tapatintis su infantilia, pažeidžiama, nuo santykių priklausoma pagrindine personaže Vika. deja, laiko išbandymo man asmeniškai "Ragana ir lietus" neatlaikė - vos sugebėjau įveikti. iš paauglystės atsiminiau, o ir knygos anotacijoje minima, kad tai romanas apie stiprias, ypatingas moteris - raganiškas, aistringas, laužančias normas... kur gi ne: pagrindinė personažė Vika ir jos antrininkės kitose epochose gyvenimo prasmę ir išsipildymą mato tik susijungime su labai labai ypatingu vyru (jis ir labai gražus, ir labai stiprus, ir laaabai laaabai dvaasingas jis - princas gelbėtojas, ne kitaip), tai maždaug tai ir nusako visą siužetą ir visas aistras - jos atsiduoda aistrai, tikisi nuosprendžio, raganiško laužo, o gauna, hmm - lietų. savotiškai lietuviškai dvasinga ir labai savotiškai lietuviškai erotiška, nes kas labiau gali jaudinti ir šokiruoti nei aistra kunigui? kalbu pusiau ironiškai, bet ir ne - mąstant apie XX a. pabaigos Lietuvos kontekstą, kai visi atsivertinėjo į katalikybę etc., seksas su kunigu turėjo būti labai šventvagiškas dalykas. apibendrinant, "Ragana ir lietus" yra populiariojo jausmų-erotinio romano variacija, tik, skirtingai nei rožiniuose romanuose įprasta, laimingos pabaigos nebus.
March 17, 2018
Die Regenhexe hat bei seinem Erscheinen 1993, einen veritablen Skandal in Litauen ausgelöst. Nach der errungenen Unabhängigkeit von der Sowjetunion, kam es als Gegenbewegung zum bis dahin bestimmenden Kommunismus, zu einer Rückbesinnung auf die Werte des katholischen Glaubens. Die widererstarkten Kleriker fühlten sich durch die expliziten Beschreibungen sexueller Handlungen herausgefordert. In Folge wurde der Roman als pornographisch etikettiert und durfte ausschließlich in Sexshops verkauft werden. Vermutlich verhalf gerade das dem Roman zu seinem Bestsellerstatus. Am Inhalt kann es jedenfalls nicht gelegen haben. Erzählt wird jeweils die Geschichte von drei Frauen aus drei Zeitaltern. Jede verliebt sich in einen Mann des Glaubens, die Journalistin Vika in einen Priester, Marija Viktorija in einen mittelalterlichen Einsiedlerprediger und Maria Magdalena entbrennt in Liebe zu Jesus. In einigen Rezensionen las ich, in dieser Liebeskonstellation drücke sich der Wunsch der Frauen, nach einer Verbindung des Immanenten mit dem Transzendenten aus. Ich fand es einen anstrengenden Reigen aus obsessiven Befindlichkeiten und öden Sexszenen, übergossen mit einer psychoanalytischen Soße. Auf dem Umschlag wird vermerkt, dass die Autorin "durch den Feminismus, östliche Philosophie und die gnostischen Schriften inspiriert" wurde. Leider hat sie versucht alles davon in ihrem Roman unterzubringen. Am Ende stellt sich das Gefühl ein, das hier nichts so recht zusammenpassen will.
July 21, 2025
Drei Frauen in drei Jahrtausenden: Maria Magdalena, die Jesus nachfolgte, Marija Viktorija, die im Mittelalter den heiligen Povilas liebte und Vika, aus den 1990er Jahren, die einen Priester verführt. Die Leben der drei Frauen ähneln sich bis zu einem gewissen Grad. Alle drei lieben Männer des religiösen Lebens, also eher verbotene Lieben. Allen ist gemeinsam, dass der erste Blick, der erste Kontakt völlig ausreichend war, um die große Liebe zu entfesseln. Ein paar freundliche Worte und schon sind die Frauen unheilbar mit einem Liebesvirus infiziert. Die Männer nutzen die Gelegenheit (bis auf Jesus), sind aber emotional längst nicht so involviert und haben keine Schwierigkeiten damit, die Frauen zu verlassen, was diese jeweils in tiefe Krisen stürzt. In ihrem Umfeld werden sie mehr oder weniger als Hexen wahrgenommen, wobei der Begriff Regenhexe im gesamten Buch nicht vorkommt. eines der vielen Rätsel ist, die ich nicht lösen konnte.
Ivanauskaite hat einen ansprechenden Sprachstil, oft drastisch bis obszön, sie nimmt kein Blatt vor den Mund, weshalb das Buch in Litauen nur in Sexshops erhältlich ist. Aber sie ist keine große Erzählerin, ich denke, dass sie vor allem eine Botschaft aussenden wollte. Darauf deuten die vergleichenden Geschichten aus drei Jahrtausenden hin, in denen an einigen Stellen die exakt gleichen Sätze fallen. Trotz aller Grübelei bin ich mir nicht darüber im Klaren, welche Botschaft sie überbringen wollte. Wollte sie Frauen ermutigen, Verbote zu übertreten, sich zu ihren Lieben zu bekennen oder wollte sie die Kirche provozieren? Wollte sie sagen, dass das Zölibat schon immer eine Farce war und die Frauen es immer ausbaden müssen oder wollte sie den Frauen einen Spiegel vorhalten und sie auf absurdes Verhalten aufmerksam machen, weil sie sich in die Arme von Männern werfen, die sie nur ausnutzen?
Das Buch blieb mir weitestgehend rätselhaft, ich verstand das Verhalten der Frauen nicht. Vorher las ich mit „Zwischen zwei Atemzügen“ die Geschichte eines litauischen Mädchens, erzählt von einer norwegischen Autorin. Auch wenn das Mädchen zu Beginn sehr naiv dargestellt war, so war doch jede ihre Handlungen nachvollziehbar. Wasborg gelingt es viel besser, Gewalt darzustellen, ohne sich in detailgenaue Beschreibungen zu verlieren. Das fehlte mir hier. Litauische Frauen und die katholische Kirche in den Mittelpunkt zu stellen, ist ein interessanter Ansatzpunkt, aber leider für mich weder mit einer guten Geschichte noch mit einer wichtigen Botschaft verbunden.
Ivanauskaite hat einen ansprechenden Sprachstil, oft drastisch bis obszön, sie nimmt kein Blatt vor den Mund, weshalb das Buch in Litauen nur in Sexshops erhältlich ist. Aber sie ist keine große Erzählerin, ich denke, dass sie vor allem eine Botschaft aussenden wollte. Darauf deuten die vergleichenden Geschichten aus drei Jahrtausenden hin, in denen an einigen Stellen die exakt gleichen Sätze fallen. Trotz aller Grübelei bin ich mir nicht darüber im Klaren, welche Botschaft sie überbringen wollte. Wollte sie Frauen ermutigen, Verbote zu übertreten, sich zu ihren Lieben zu bekennen oder wollte sie die Kirche provozieren? Wollte sie sagen, dass das Zölibat schon immer eine Farce war und die Frauen es immer ausbaden müssen oder wollte sie den Frauen einen Spiegel vorhalten und sie auf absurdes Verhalten aufmerksam machen, weil sie sich in die Arme von Männern werfen, die sie nur ausnutzen?
Das Buch blieb mir weitestgehend rätselhaft, ich verstand das Verhalten der Frauen nicht. Vorher las ich mit „Zwischen zwei Atemzügen“ die Geschichte eines litauischen Mädchens, erzählt von einer norwegischen Autorin. Auch wenn das Mädchen zu Beginn sehr naiv dargestellt war, so war doch jede ihre Handlungen nachvollziehbar. Wasborg gelingt es viel besser, Gewalt darzustellen, ohne sich in detailgenaue Beschreibungen zu verlieren. Das fehlte mir hier. Litauische Frauen und die katholische Kirche in den Mittelpunkt zu stellen, ist ein interessanter Ansatzpunkt, aber leider für mich weder mit einer guten Geschichte noch mit einer wichtigen Botschaft verbunden.
June 11, 2025
Die Regenhexe von Jurga Ivanauskaitė erschien 1993 in Litauen und fast zehn Jahre später erstmals in deutscher Übersetzung. Bei Erscheinung löste der Roman einen Skandal aus, wurde als pornografisch und antichristlich eingestuft und folglich nur in Sexshops verkauft. Dennoch oder gerade deshalb wurde er zum Bestseller. Eine Rolle hierbei spielt wohl der ausgeprägte Katholizismus im Land, der nach der Unabhängigkeit von der Sowjetunion einen starken Aufschub bekam.
Erzählt werden die Geschichten der drei Frauen Vika, Marija Viktorija (M. V.) und Maria Magdalena, die einer unglücklichen Liebe zu Männern des Glaubens verfallen sind. Vika lebt in der Gegenwart und bespricht ihre schicksalhafte Affäre mit dem Priester Paulius in Sitzungen mit ihrer Psychotherapeutin Norma. M. V. lebt im Mittelalter und begehrt den Einsiedler und Prediger Povilas und wird nach der Erfüllung ihrer Begierde als Hexe verfolgt. Bei Maria Magdalena handelt es sich um die tatsächliche Jüngerin des Neuen Testaments und ihr Objekt der Begierde ist Jesus Christus himself. Die Perspektive wechselt zwischen den drei Zeitebenen und es gibt subtile Verweise auf die jeweils anderen. Erzählt wird das alles vor einer sprachlich eindrucksvoll vermittelten Kulisse. Vor allem die Passagen im Mittelalter haben mit ihrer Trostlosigkeit und düsteren Stimmung bleibenden Eindruck hinterlassen.
Die erste Hälfte des Romans hat mich begeistert. Vor allem die bildhafte und eindringliche Sprache haben mich gefesselt, außerdem die gespannte Erwartung, ob und auf welche Art sich die drei Erzählebenen in einer Gemeinsamkeit auflösen. Hier wurde ich leider enttäuscht, und je mehr sich das in der zweiten Hälfte angedeutet hat, desto mehr wich meine Begeisterung. Das Ende hat mir schließlich überhaupt nicht gefallen und hinterlässt Ratlosigkeit.
Der feministische Anspruch, der dem Buch angedichtet wird, erschließt sich mir nicht. Die Frauen ergeben sich vollends ihrer Verzweiflung über die Liebe und Begierde, die nicht die gewünschte Erwiderung finden. Dabei wirken sie hilflos und ausgeliefert. Ein Schweizer Literaturkritiker schreibt etwa, "Die Regenhexe" sei "ein faszinierendes Amalgam aus feministischer Selbstermächtigung und buddhistischem Fatalismus". Ich kann hier beim besten Willen keine feministische Selbstermächtigung erkennen. Die einzige Selbstermächtigung des Romans findet auf der letzten Seite statt, die auch das enttäuschende Ende besiegelt. Dennoch bleibt auch ein positiver Eindruck. Ich habe das Buch gern gelesen und es hat viele Denkprozesse angestoßen.
Erzählt werden die Geschichten der drei Frauen Vika, Marija Viktorija (M. V.) und Maria Magdalena, die einer unglücklichen Liebe zu Männern des Glaubens verfallen sind. Vika lebt in der Gegenwart und bespricht ihre schicksalhafte Affäre mit dem Priester Paulius in Sitzungen mit ihrer Psychotherapeutin Norma. M. V. lebt im Mittelalter und begehrt den Einsiedler und Prediger Povilas und wird nach der Erfüllung ihrer Begierde als Hexe verfolgt. Bei Maria Magdalena handelt es sich um die tatsächliche Jüngerin des Neuen Testaments und ihr Objekt der Begierde ist Jesus Christus himself. Die Perspektive wechselt zwischen den drei Zeitebenen und es gibt subtile Verweise auf die jeweils anderen. Erzählt wird das alles vor einer sprachlich eindrucksvoll vermittelten Kulisse. Vor allem die Passagen im Mittelalter haben mit ihrer Trostlosigkeit und düsteren Stimmung bleibenden Eindruck hinterlassen.
Die erste Hälfte des Romans hat mich begeistert. Vor allem die bildhafte und eindringliche Sprache haben mich gefesselt, außerdem die gespannte Erwartung, ob und auf welche Art sich die drei Erzählebenen in einer Gemeinsamkeit auflösen. Hier wurde ich leider enttäuscht, und je mehr sich das in der zweiten Hälfte angedeutet hat, desto mehr wich meine Begeisterung. Das Ende hat mir schließlich überhaupt nicht gefallen und hinterlässt Ratlosigkeit.
Der feministische Anspruch, der dem Buch angedichtet wird, erschließt sich mir nicht. Die Frauen ergeben sich vollends ihrer Verzweiflung über die Liebe und Begierde, die nicht die gewünschte Erwiderung finden. Dabei wirken sie hilflos und ausgeliefert. Ein Schweizer Literaturkritiker schreibt etwa, "Die Regenhexe" sei "ein faszinierendes Amalgam aus feministischer Selbstermächtigung und buddhistischem Fatalismus". Ich kann hier beim besten Willen keine feministische Selbstermächtigung erkennen. Die einzige Selbstermächtigung des Romans findet auf der letzten Seite statt, die auch das enttäuschende Ende besiegelt. Dennoch bleibt auch ein positiver Eindruck. Ich habe das Buch gern gelesen und es hat viele Denkprozesse angestoßen.
May 24, 2020
3/5
Retas kuris sugeba kančią aprašyti gražiau, nei Jurga Ivanauskaitė. Įtikinti skaitytoją savo noru klaidžioti po kančios lipnumą ir klampumą, deginimą ir dusinimą. Nedaug kas moka šitaip virtuoziškai, šitaip melodingai ir tuo pat metu atsainiai tapyti kenčiančiųjų portretus. Tačiau Jurgai tai pavyksta. Ir nieko keisto, kad ji pasirenka vienas skaudžiausių temų ir istorijų žmonijos istorijoje – Jėzaus nukryžiavimą, inkviziciją ir nelaimingą meilę. Ir visos šios trys temos turi kur kas daugiau bendro, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Kad ir kokiu skandalingu kūriniu būtų laikomas „Ragana ir lietus“, man jis – toli gražu ne Jurgos geriausias. Mano skoniui „Raganoje ir lietuje“ buvo kiek per daug pompastikos ir dramos, religijos ir patoso, daužymo kumščiu sau į krūtinę ir aklo susižavėjimo. Bet kokio pobūdžio nusižeminimas ir „mea culpa“ tipo atgaila nėra mano mėgstamiausios temos, o čia jos tampa visa ko pagrindu, esme ir prasme, todėl belieka pripažinti, kad man kur kas labiau patinka tie Jurgos kūriniai, kuriuose pagrindu tampa socialinės problemos, lengva pašaipa ir itin gili veikėjų psichologinė analizė. Nors tiek Jėzaus mokinės Marijos Magdalenos, tiek šventojo meilužės, ragana laikomos M.V., tiek beviltiškai kunigą įsimylėjusios Viktorijos istorijose yra itin daug vietos giliems psichologiniams pjūviams, šį kartą juos pernelyg užgožia ne itin įtikinantys dialogai, pasąmonės srautas ir autorės susikoncentravimas į gyvenimo rato, pasikartojimų, reinkarnacijos siužeto liniją, kuri, mano skoniui pasirodė per daug primityvi, akivaizdi, nepaliekanti vietos fantazijai ir vaizduotei.
Kūrinio nesiimu vertinti pernelyg neigiamai, nes suvokiu jo reikšmę Jurgos gyvenime ir Lietuvos literatūros kontekste, atsiradimo aplinkybes, 1993-aisiais juo pademonstruotą drąsą, o ir jis leidžia geriau suprasti kitus autorės darbus – kur kas brandesnius, intelektualesnius, įtikinamesnius. Įdomu įvertinti „Placebo“, „Miegančių drugelių tvirtovės“ ištakas. Vis dėlto, labai džiaugiuosi, kad pažintį su Jurga pradėjau ne nuo šio romano – tikriausiai būtų buvę sunku save įtikinti ją pratęsti. Kad ir kaip gražiai autorė tyrinėja kančią ir jos plėšomus, simbolizmu patikėti kur kas lengviau, kai skaitytojui paliekama jį atrasti pačiam. Būtent šio malonumo pasigedau labiausiai – Jurgos sukuriamos autoriaus ir skaitytojo bendrystės, suokalbiško susimirkčiojimo, rodos tik mums dviems suprantamų juokų, kuriais iki šiol buvau taip sužavėta. „Ragana ir lietus“ labiau priminė vedimą už rankos, kuomet tai visai nereikalinga – ačiū, bet gi nebūtina.
Retas kuris sugeba kančią aprašyti gražiau, nei Jurga Ivanauskaitė. Įtikinti skaitytoją savo noru klaidžioti po kančios lipnumą ir klampumą, deginimą ir dusinimą. Nedaug kas moka šitaip virtuoziškai, šitaip melodingai ir tuo pat metu atsainiai tapyti kenčiančiųjų portretus. Tačiau Jurgai tai pavyksta. Ir nieko keisto, kad ji pasirenka vienas skaudžiausių temų ir istorijų žmonijos istorijoje – Jėzaus nukryžiavimą, inkviziciją ir nelaimingą meilę. Ir visos šios trys temos turi kur kas daugiau bendro, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Kad ir kokiu skandalingu kūriniu būtų laikomas „Ragana ir lietus“, man jis – toli gražu ne Jurgos geriausias. Mano skoniui „Raganoje ir lietuje“ buvo kiek per daug pompastikos ir dramos, religijos ir patoso, daužymo kumščiu sau į krūtinę ir aklo susižavėjimo. Bet kokio pobūdžio nusižeminimas ir „mea culpa“ tipo atgaila nėra mano mėgstamiausios temos, o čia jos tampa visa ko pagrindu, esme ir prasme, todėl belieka pripažinti, kad man kur kas labiau patinka tie Jurgos kūriniai, kuriuose pagrindu tampa socialinės problemos, lengva pašaipa ir itin gili veikėjų psichologinė analizė. Nors tiek Jėzaus mokinės Marijos Magdalenos, tiek šventojo meilužės, ragana laikomos M.V., tiek beviltiškai kunigą įsimylėjusios Viktorijos istorijose yra itin daug vietos giliems psichologiniams pjūviams, šį kartą juos pernelyg užgožia ne itin įtikinantys dialogai, pasąmonės srautas ir autorės susikoncentravimas į gyvenimo rato, pasikartojimų, reinkarnacijos siužeto liniją, kuri, mano skoniui pasirodė per daug primityvi, akivaizdi, nepaliekanti vietos fantazijai ir vaizduotei.
Kūrinio nesiimu vertinti pernelyg neigiamai, nes suvokiu jo reikšmę Jurgos gyvenime ir Lietuvos literatūros kontekste, atsiradimo aplinkybes, 1993-aisiais juo pademonstruotą drąsą, o ir jis leidžia geriau suprasti kitus autorės darbus – kur kas brandesnius, intelektualesnius, įtikinamesnius. Įdomu įvertinti „Placebo“, „Miegančių drugelių tvirtovės“ ištakas. Vis dėlto, labai džiaugiuosi, kad pažintį su Jurga pradėjau ne nuo šio romano – tikriausiai būtų buvę sunku save įtikinti ją pratęsti. Kad ir kaip gražiai autorė tyrinėja kančią ir jos plėšomus, simbolizmu patikėti kur kas lengviau, kai skaitytojui paliekama jį atrasti pačiam. Būtent šio malonumo pasigedau labiausiai – Jurgos sukuriamos autoriaus ir skaitytojo bendrystės, suokalbiško susimirkčiojimo, rodos tik mums dviems suprantamų juokų, kuriais iki šiol buvau taip sužavėta. „Ragana ir lietus“ labiau priminė vedimą už rankos, kuomet tai visai nereikalinga – ačiū, bet gi nebūtina.
April 27, 2025
Po "Pietinia kronikos" maratono (filmo, audio serialo ir t.t.), pagalvojau gal vertėtu pasigriebti ir pagrindinio personažo mėgstamos knygos. O knygą ne koks Pop romanas. Daug skausmo ir kančios, 3 istorijos einančios per skirtingus laikotarpius ir viską apjungianti meilė. Knyga skalitosi nelengvai ir kažkokio šokiruojančio efekto nesukėlė (bet na ir nebe 1993 m.). Knyga paskatino daugiau susipažinti su autorės kūryba, bet knygos nepamilau. Bet rekomenduoju ją pabandyti visiems.
October 29, 2019
Haruki Murakami Knygoje "Kafka pakrantėje" kalbėjo apie metafizinę,simbolinę audrą , kuri skausmingai raižo mūsų kūną ir sielą, lyg tūkstantis skustuvų , kuri priverčia mus kraujuoti ir semti kraują rankomis. Kuri Ir kuriai pasibaigus nežinome kaip ją sugebėjome išgyventi ir tik dėl vieno dalyko galime neabejoti, kad niekada nebebūsime tokie kokie buvo iki papuldami į ją. Tokia- ir Jurgos "Ragana ir lietus" , nuplešianti mūsų kaukes , rūbus , odą - kol liekame tokie kokie esame iš tiesų: tobuli ir netobuli, nuodėmingi ir šventi, geri ir blogi, mylintys ir nemylintys, neteisingi ir teisingi, švelnūs ir žiaurūs.
“Jaučiuosi, tarsi būtų nudirta mano oda ir visas kūnas kraujuotų prisiminimais.”- ir patikėkit , Jurga tikrai priverčia jus kraujuoti prisiminimais apie : neįmanomą meilę , meilę kuri neturi jokios ateities, nepritapimą prie visuomenės, vaikystės ir paauglystės traumas.
Nors "Ragana ir lietus" buvo tik antroji man perskaityta Ivanauskaitės Knyga to užteko, kad ji man taptų viena didžiausių literatūrinių meilių dėl savo drąsaus atvirumo nebijant užgauti jautriausių mūsų visuomenės nervų, dėl to tokio artimo jos keistumo, dėl jos neeilinio talento suteikti gyvybę Knygos veikėjams, dėl jos tekstuose esančio emocinio užtaiso, tiesa dėl to emocinio užtaiso daliai žmonių Ivanauskaitės kūryba gali būti sunkiai įkandamu riešutu.
1993m "Ragana ir lietus" buvo šokiruojanti, žeidžianti ir griaunanti visas lietuviškos literatūros normas, todėl net pora savaičių ją įsigyti buvo galima tik sekso parduotuvėse. 2019m "Ragana ir lietus" galbūt nėra nei šokiruojanti, nei laužanti kažkokias tai normas, bet mano nuomone dabar ji žymiai stipriau užkliudytų širšių lizdą, nei tai padarė 1993m
“Jaučiuosi, tarsi būtų nudirta mano oda ir visas kūnas kraujuotų prisiminimais.”- ir patikėkit , Jurga tikrai priverčia jus kraujuoti prisiminimais apie : neįmanomą meilę , meilę kuri neturi jokios ateities, nepritapimą prie visuomenės, vaikystės ir paauglystės traumas.
Nors "Ragana ir lietus" buvo tik antroji man perskaityta Ivanauskaitės Knyga to užteko, kad ji man taptų viena didžiausių literatūrinių meilių dėl savo drąsaus atvirumo nebijant užgauti jautriausių mūsų visuomenės nervų, dėl to tokio artimo jos keistumo, dėl jos neeilinio talento suteikti gyvybę Knygos veikėjams, dėl jos tekstuose esančio emocinio užtaiso, tiesa dėl to emocinio užtaiso daliai žmonių Ivanauskaitės kūryba gali būti sunkiai įkandamu riešutu.
1993m "Ragana ir lietus" buvo šokiruojanti, žeidžianti ir griaunanti visas lietuviškos literatūros normas, todėl net pora savaičių ją įsigyti buvo galima tik sekso parduotuvėse. 2019m "Ragana ir lietus" galbūt nėra nei šokiruojanti, nei laužanti kažkokias tai normas, bet mano nuomone dabar ji žymiai stipriau užkliudytų širšių lizdą, nei tai padarė 1993m
August 10, 2009
Stunning!
I really enjoyed reading this unusual story...
SPOILERS - be careful!
The main theme of 'The Witch and the Rain' (Regenhexe) develops on the basis of three subplots: a young women recounts her love affair with a priest to a psychoanalytic; a witch in a dungeon of the medieval inquisition recalls her passion to a recluse monk and Mary Magdalene confesses her love to Jesus.
Across all three paralleled layers of mythical, historic and present time the basic existential situation remains the same: through love a woman searches for her place at the Lord’s feet. She has no less right to receive divine grace than a priest or monk who also are no saints. Of all three male characters it is only Jesus who sees a woman’s love and demonstrates that love can exist not only in a sexual form. He prophesies a universal love, which reveals the unselfish essence of a mature human love.
This kind of love is inaccessible for the female characters giving up their identity for the love of a man.
When first published, the book caused quite a scandal. The national Ethics Commission failed to recognise the characters of the book as passionate searchers for God. They also failed to understand the deeper meaning in some of the drastic scenes of the book. The book was banned as allegedly pornographic and anti-Christian.
I really enjoyed reading this unusual story...
SPOILERS - be careful!
The main theme of 'The Witch and the Rain' (Regenhexe) develops on the basis of three subplots: a young women recounts her love affair with a priest to a psychoanalytic; a witch in a dungeon of the medieval inquisition recalls her passion to a recluse monk and Mary Magdalene confesses her love to Jesus.
Across all three paralleled layers of mythical, historic and present time the basic existential situation remains the same: through love a woman searches for her place at the Lord’s feet. She has no less right to receive divine grace than a priest or monk who also are no saints. Of all three male characters it is only Jesus who sees a woman’s love and demonstrates that love can exist not only in a sexual form. He prophesies a universal love, which reveals the unselfish essence of a mature human love.
This kind of love is inaccessible for the female characters giving up their identity for the love of a man.
When first published, the book caused quite a scandal. The national Ethics Commission failed to recognise the characters of the book as passionate searchers for God. They also failed to understand the deeper meaning in some of the drastic scenes of the book. The book was banned as allegedly pornographic and anti-Christian.
November 24, 2023
“- Aš noriu miego, - sumelavau, nes norėjau numirti.”
real
real
November 18, 2018
Trys skirtinguose laikmečiuose gyvenančios moterys. Trys istorijos apie neįmanomą dramatišką meilę. Apie kančią išgyventi uždraustą meilę, kuri niekur neveda, apie visuomenės pasmerkimą, apie jausmus, kuriems nesvarbus laikmetis. Išties buvo gan netikėta pažvelgti į Jėzų Kristų, viduramžių šventąjį Povilą Paukštietį ir kunigą Paulių kaip į moterų meilės objektus. Visgi jie čia tik objektai, kurie sustiprina moterų paveikslus.
Man labai patiko autorės drąsa rašyti nieko necenzūruojant, nebijoti nepatogių temų, nebandant pataikauti to meto visuomenei ir tam tikroms jos grupėms. Aišku praėjus jau 15 metų po knygos išleidimo knyga nebėra jau tokia šokiruojanti, tačiau tam tikrų visuomenės grupių kišimasis į literatūrą niekur neišnyko. Juk kunigai vis dar mielai uždraustų šią knygą, o feministės dar stipriau kritikuotų knygos herojų nusižeminimą.
Man labai patiko autorės drąsa rašyti nieko necenzūruojant, nebijoti nepatogių temų, nebandant pataikauti to meto visuomenei ir tam tikroms jos grupėms. Aišku praėjus jau 15 metų po knygos išleidimo knyga nebėra jau tokia šokiruojanti, tačiau tam tikrų visuomenės grupių kišimasis į literatūrą niekur neišnyko. Juk kunigai vis dar mielai uždraustų šią knygą, o feministės dar stipriau kritikuotų knygos herojų nusižeminimą.
July 26, 2023
Tikrai nuoširdžiai bandžiau, bet nepavyko.
Nepavyko susidraugauti su Ivanauskaite. Tai jau antra šios autorės knyga, kurios neįveikiau.
Gal jau metas pripažinti, kad su Ivanauskaite man nepakeliui?
Suprantu, kodėl ji savo laiku sulaukė tiek pasipiktinimo, meilės, pagyrų ir priekaištų. Kalba atvira, labai vaizdinga. Vietomis man pasirodė net perspausta su visomis metafaromis. Tačiau pats siužetas keistas, nesuprasi kur vedantis. Net trys paraleliai einantys atskiri gyvenimai. Skausmas, nelaiminga meilė, atgaila, nusižeminimas. Manęs neįtikino.
Nepavyko susidraugauti su Ivanauskaite. Tai jau antra šios autorės knyga, kurios neįveikiau.
Gal jau metas pripažinti, kad su Ivanauskaite man nepakeliui?
Suprantu, kodėl ji savo laiku sulaukė tiek pasipiktinimo, meilės, pagyrų ir priekaištų. Kalba atvira, labai vaizdinga. Vietomis man pasirodė net perspausta su visomis metafaromis. Tačiau pats siužetas keistas, nesuprasi kur vedantis. Net trys paraleliai einantys atskiri gyvenimai. Skausmas, nelaiminga meilė, atgaila, nusižeminimas. Manęs neįtikino.
May 9, 2020
Ivanauskaitė akivaizdžiai buvo įkvėpta “Meistro ir Margaritos”. Knygą sudaro trys persipinančios siužeto linijos, viena vaizduoja Jėzaus nukryžiavimą. Net musė ant Poncijaus Piloto veido pasiskolinta iš Bulgakovo.
Klasikinis romanas, labai tinkamas rašyti interpretacijas vienuoliktoje klasėje. Apstu alegorijų, metaforų, sąsajų, sparnuotų frazių ir kitokio lietuvių kalbos mokytojų mėgstamo gėrio. Romanas apie meilę, tikėjimą ir viltį (taip pristato pati Ivanuaskaitė), o man atrodo apie tai, kokios durnos ir tuščios autorės nuomone yra įsimylėjusios moterys. Trys knygos veikėjos (o iš tikrųjų matyt viena ir ta pati) yra stereotipinės, bukesnės viena už kitą, unrelatable ir netikros. Personažai kalba kaip televizorius, dialogai mediniai. Nors veikėjoms apie trisdešimt, tačiau vaizduojamos kaip trylikametės. Visa knyga - vien klišės ir stereotipai. Tikriausiai šiam kūriniui esu tiesiog per sena.
April 8, 2021
JURGA IVANAUSKAITĖ “RAGANA IR LIETUS”
Ši knyga, išleista 1993 m., laikoma skandalingiausiu autorės kūriniu. Pasirodžius pirmajam leidimui, Lietuvoje dvi savaites buvo drausta ją pardavinėti. Teigta, jog “Ragana ir lietus” neatitinka tautos etninių normų. Knygos uždraudimas ir jos nagrinėjami tabu, mano nuomone, ir padarė šią knygą tokia populiaria ir per trumpą laiką padarė rašytoją Jurgą Ivanauskaitę garsiausia Lietuvos rašytoja. Šis romanas išverstas į latvių, estų, kroatų, vokiečių, švedų, čekų, italų, slovėnų kalbas.
2007 m. režisierius Algimantas Puipa pristatė filmą “Nuodėmės užkalbėjimas”, kuris buvo pastatytas remiantis Jurgos Ivanauskaitės romanų “Ragana ir lietus”, “Placebas”, ir “Sapnų nublokšti” motyvais.
Knygos veiksmas vyksta trijose skirtingose epochose, linijose, kuriose rutuliojasi trijų veikėjų istorija. Visos trys moterys - Marija Magdalietė (Naujojo Testamento), Marija Viktorija, M.V. (inkvizicijos), Viktorija (dabartiniais laikais), yra laikomos tam tikromis “raganomis”. Visos jos myli “uždraustus” mylėti/ įsimylėti vyrus: pirmoji- Jėzų, antroji- šventąjį vienuolį, atsiskyrėlį Povilą Paukštietį, o trečioji- kunigą Paulių. Istorijos- lyg deja vu, nes visos trys herojės, kad ir skirtingomis epochomis, išgyvena panašius jausmus, pavojingą meilę, švelnumo ir žiaurumo apraiškas, savinaiką, kalba ta pačia simbolika, yra pernelyg “kitokios”, drąsios, viliojančios, suvyliotos, turi archetipinės moters bruožus. O jų svarbiausiu gyvenimo lūžio, aiškumo, kulminacijos momentais lyja lietus, kuris tarsi nuplauna nuodėmes.
Romanas “Ragana ir lietus” parašytas labai meistriška technika, savitu stiliumi, naudojant tris skirtingas herojų linijas ir jas sujungiant su daug simbolikos, netgi atsikartojančių žodžių, posakių. Man patiko rašymo stilistika, žodžių architektūra, teksto formavimo technika, istorijos pynimas, kurpimas. Tačiau ši knyga man nėra mėgstamiausia iš visų skaitytų Jurgos Ivanauskaitės kūrinių. Dabar skaitau daug Jurgos Ivanauskaitės knygų, todėl norėjosi ir šios neaplenkti. Knietėjo pačiai paskaityti, kas gi tokio skandalingo ir uždrausto buvo šioje knygoje. Skaitant 2021 metais tam tikri dalykai jau nebestebina, tačiau būtina suvokti, KOKIU laiku ji pasirodė. 1993 metais šie aprašyti tekstai, tikiu, galėjo kelti akibrokštą ar atrodyti per daug skandalingi. Žiūrint iš šių dienų perspektyvos knyga atrodo kitaip. Tačiau TAIP, joje visgi gausu gašlių, labai atvirų drąsiu scenų, žiaurumo, prievartos ir nemalonių momentų, net ir šiems laikams nedoro netinkamo elgesio, pamintų vertybių.
Knygoje daug simbolikos: plaukų kirpimas, nusikirpimas, nusiskutimas (tą suvokiau kaip herojių norą atsikratyti praeities, pasikeisti, nes sakoma, jog moters plaukuose yra jos energija), lyjantis lietus, vanduo, upės, pelkės (kaip švaros motyvas, nuplaunantis, atgaivinantis, bet kartu užslėptas, kintantis, kimbantis, tekantis, mistinis, suteikiantis gyvybę, atgaivą su nauja pradžia), labirintai, požemiai, psichologės kabinetas (ieškojimai, savianalizė, paieškos pasiklydus, suradimas, atradimas, gijimas), vilko/ šuns staugimas (pranašiškas garsas, pasikeitimai, laukimas to, kas neišvengiama), sapnai (praregėjimas, nematymas, nuojauta, kitas pasaulis), apie turėjimą/ neturėjimą, (“Kankinausi, lyg mano rankos ir kojos būtų pririštos prie dviejų per pusę mane dręskiančių nirčių žirgų, kurių vardai - Turėti ir Neturėti.” P. 162.). Romano eilutėse pabrėžiamos ir tokios visų laikų visuomenėse įsikerojusios piktžolės kaip pavydas (vyras moteriai, moteris moteriai), kerštas, neištikimybė, savininkiškumas, nebrandi egoistiška meilė, noras turėti, vartoti.
“Savo romanuose aš visuomet bandau būti atvira, sąžininga ir nuoširdi. Mėginu savo skaitytojams parodyti, kad nebijotų nepažįstamų savo sielos gelmių ir kad jie netgi turėtų susidurti su tamsiausiais sielos užkampiais. Šis susidūrimas su žmogiškosios būties šešėliais ne visada malonus, tačiau, mano galva, absoliučiai būtinas kiekvienam individui. Šio tikslo aš visada siekiu kiekvienoje savo knygoje - ne tik “Raganoje ir lietuje”- teigė rašytoja interviu dtv leidyklai.
Ši knyga, išleista 1993 m., laikoma skandalingiausiu autorės kūriniu. Pasirodžius pirmajam leidimui, Lietuvoje dvi savaites buvo drausta ją pardavinėti. Teigta, jog “Ragana ir lietus” neatitinka tautos etninių normų. Knygos uždraudimas ir jos nagrinėjami tabu, mano nuomone, ir padarė šią knygą tokia populiaria ir per trumpą laiką padarė rašytoją Jurgą Ivanauskaitę garsiausia Lietuvos rašytoja. Šis romanas išverstas į latvių, estų, kroatų, vokiečių, švedų, čekų, italų, slovėnų kalbas.
2007 m. režisierius Algimantas Puipa pristatė filmą “Nuodėmės užkalbėjimas”, kuris buvo pastatytas remiantis Jurgos Ivanauskaitės romanų “Ragana ir lietus”, “Placebas”, ir “Sapnų nublokšti” motyvais.
Knygos veiksmas vyksta trijose skirtingose epochose, linijose, kuriose rutuliojasi trijų veikėjų istorija. Visos trys moterys - Marija Magdalietė (Naujojo Testamento), Marija Viktorija, M.V. (inkvizicijos), Viktorija (dabartiniais laikais), yra laikomos tam tikromis “raganomis”. Visos jos myli “uždraustus” mylėti/ įsimylėti vyrus: pirmoji- Jėzų, antroji- šventąjį vienuolį, atsiskyrėlį Povilą Paukštietį, o trečioji- kunigą Paulių. Istorijos- lyg deja vu, nes visos trys herojės, kad ir skirtingomis epochomis, išgyvena panašius jausmus, pavojingą meilę, švelnumo ir žiaurumo apraiškas, savinaiką, kalba ta pačia simbolika, yra pernelyg “kitokios”, drąsios, viliojančios, suvyliotos, turi archetipinės moters bruožus. O jų svarbiausiu gyvenimo lūžio, aiškumo, kulminacijos momentais lyja lietus, kuris tarsi nuplauna nuodėmes.
Romanas “Ragana ir lietus” parašytas labai meistriška technika, savitu stiliumi, naudojant tris skirtingas herojų linijas ir jas sujungiant su daug simbolikos, netgi atsikartojančių žodžių, posakių. Man patiko rašymo stilistika, žodžių architektūra, teksto formavimo technika, istorijos pynimas, kurpimas. Tačiau ši knyga man nėra mėgstamiausia iš visų skaitytų Jurgos Ivanauskaitės kūrinių. Dabar skaitau daug Jurgos Ivanauskaitės knygų, todėl norėjosi ir šios neaplenkti. Knietėjo pačiai paskaityti, kas gi tokio skandalingo ir uždrausto buvo šioje knygoje. Skaitant 2021 metais tam tikri dalykai jau nebestebina, tačiau būtina suvokti, KOKIU laiku ji pasirodė. 1993 metais šie aprašyti tekstai, tikiu, galėjo kelti akibrokštą ar atrodyti per daug skandalingi. Žiūrint iš šių dienų perspektyvos knyga atrodo kitaip. Tačiau TAIP, joje visgi gausu gašlių, labai atvirų drąsiu scenų, žiaurumo, prievartos ir nemalonių momentų, net ir šiems laikams nedoro netinkamo elgesio, pamintų vertybių.
Knygoje daug simbolikos: plaukų kirpimas, nusikirpimas, nusiskutimas (tą suvokiau kaip herojių norą atsikratyti praeities, pasikeisti, nes sakoma, jog moters plaukuose yra jos energija), lyjantis lietus, vanduo, upės, pelkės (kaip švaros motyvas, nuplaunantis, atgaivinantis, bet kartu užslėptas, kintantis, kimbantis, tekantis, mistinis, suteikiantis gyvybę, atgaivą su nauja pradžia), labirintai, požemiai, psichologės kabinetas (ieškojimai, savianalizė, paieškos pasiklydus, suradimas, atradimas, gijimas), vilko/ šuns staugimas (pranašiškas garsas, pasikeitimai, laukimas to, kas neišvengiama), sapnai (praregėjimas, nematymas, nuojauta, kitas pasaulis), apie turėjimą/ neturėjimą, (“Kankinausi, lyg mano rankos ir kojos būtų pririštos prie dviejų per pusę mane dręskiančių nirčių žirgų, kurių vardai - Turėti ir Neturėti.” P. 162.). Romano eilutėse pabrėžiamos ir tokios visų laikų visuomenėse įsikerojusios piktžolės kaip pavydas (vyras moteriai, moteris moteriai), kerštas, neištikimybė, savininkiškumas, nebrandi egoistiška meilė, noras turėti, vartoti.
“Savo romanuose aš visuomet bandau būti atvira, sąžininga ir nuoširdi. Mėginu savo skaitytojams parodyti, kad nebijotų nepažįstamų savo sielos gelmių ir kad jie netgi turėtų susidurti su tamsiausiais sielos užkampiais. Šis susidūrimas su žmogiškosios būties šešėliais ne visada malonus, tačiau, mano galva, absoliučiai būtinas kiekvienam individui. Šio tikslo aš visada siekiu kiekvienoje savo knygoje - ne tik “Raganoje ir lietuje”- teigė rašytoja interviu dtv leidyklai.
February 7, 2017
„Galvojau, ar skausmas turi spalvą, skonį, kvapą, ribas, pabaigą, ar jis neišsemiamas kaip jūros vandenys, nesuskaičiuojamas it žvaigždės danguje, o gal jį galima peržengti, nelyginant smėlyje nubrėžtą apskritimą?!“
December 11, 2016
I think that i I am going to think about this book a lot before I could write anything down. /Mislim da ću misliti o ovoj knjizi još dugo prije nego o njoj nešto suvislo napišem.
August 8, 2025
Když jsem se poprvé zeptala své kamarádky Sofiye, jaká tahle kniha je, řekla jen: „Bylo to něco.“
„Čarodějnice a déšť“ není obyčejný román. Je to tkanina ženských osudů. Čtete jednu postavu a slyšíte ozvěnu druhé, protože jejich příběhy, ač oddělené staletími, pulzují stejným srdcem a strastmi.
Viki – žena současnosti, která stojí v mezidobí mezi smrtí a hříchem. Její manžel umírá, ale její tělo žije a touží…a to s farářem.
Žena středověku – svůdná, naivní, přitahovaná mužem, jehož jméno je samo poezie – Petr Ptáčník. Milenec se mění v kletbu a svět v hořící hranici.
A pak Máří Magdalena – žena, jejíž jméno nese staletí viny. Její kapitoly jsou zpověď a modlitba v horlivé lásce k Ježíši.
Autorka píše s takovou jazykovou bravurou, že každá věta je jako chrámová klenba – promyšlená, krásná, nepatrně hrozivá. Občas čtení nabírá rychlosti jak na dálnici.
Formální detail – že každá kapitola začíná větou, kterou končila ta předchozí není trik….je to pouto. Slova drží pohromadě, jako duše těch žen. Dává to textu rytmus.
Přesně tohle dělá tu knihu fascinující. Je to mystérium. Je to ženská zkušenost psaná v archetypech a zároveň v detailech v žilách na rukou, v zamčených dveřích, v pohledu do očí, které přestávají věřit.
„Čarodějnice a déšť“ není jen o ženách. Je o lidské křehkosti. O vině, která se opakuje. O touze, která se nedá umlčet. A o lásce, která buď spálí nebo spasí.
A já to „něco“ teď chápu.
„Čarodějnice a déšť“ není obyčejný román. Je to tkanina ženských osudů. Čtete jednu postavu a slyšíte ozvěnu druhé, protože jejich příběhy, ač oddělené staletími, pulzují stejným srdcem a strastmi.
Viki – žena současnosti, která stojí v mezidobí mezi smrtí a hříchem. Její manžel umírá, ale její tělo žije a touží…a to s farářem.
Žena středověku – svůdná, naivní, přitahovaná mužem, jehož jméno je samo poezie – Petr Ptáčník. Milenec se mění v kletbu a svět v hořící hranici.
A pak Máří Magdalena – žena, jejíž jméno nese staletí viny. Její kapitoly jsou zpověď a modlitba v horlivé lásce k Ježíši.
Autorka píše s takovou jazykovou bravurou, že každá věta je jako chrámová klenba – promyšlená, krásná, nepatrně hrozivá. Občas čtení nabírá rychlosti jak na dálnici.
Formální detail – že každá kapitola začíná větou, kterou končila ta předchozí není trik….je to pouto. Slova drží pohromadě, jako duše těch žen. Dává to textu rytmus.
Přesně tohle dělá tu knihu fascinující. Je to mystérium. Je to ženská zkušenost psaná v archetypech a zároveň v detailech v žilách na rukou, v zamčených dveřích, v pohledu do očí, které přestávají věřit.
„Čarodějnice a déšť“ není jen o ženách. Je o lidské křehkosti. O vině, která se opakuje. O touze, která se nedá umlčet. A o lásce, která buď spálí nebo spasí.
A já to „něco“ teď chápu.
December 18, 2023
Man reikia pasiaiskint tikriausiai……… Jurga tu vistiek esi gimininga siela as tave ir toliau garbinsiu bet man uzteko dziurgos jau kuriam laikui
fuuu sita knyga buvo perdaug tamsi bjauri bad vibes depression raganystes visiskos beprotybes net drebulys eina brrrrrrrrrbrbrbrrrr
Beto ilgai skaiciau lb sunkus skaitalas primine tamsi vanesa kur irgi panasus bad vibes
BET lb gerbtina kaip lietuve ciurlioniuke dailioke in the 80s isdriso parasyti TOKI skandalinga issaukianti feministiska kurini oho 👏👏👏👏👏👏
fuuu sita knyga buvo perdaug tamsi bjauri bad vibes depression raganystes visiskos beprotybes net drebulys eina brrrrrrrrrbrbrbrrrr
Beto ilgai skaiciau lb sunkus skaitalas primine tamsi vanesa kur irgi panasus bad vibes
BET lb gerbtina kaip lietuve ciurlioniuke dailioke in the 80s isdriso parasyti TOKI skandalinga issaukianti feministiska kurini oho 👏👏👏👏👏👏
August 5, 2018
"Pamatysi: tavo kūno alkis gyventi bus stipresnis už sielos troškulį mirti..."
April 15, 2020
Nepaisant kelių įdomesnių minčių ir kontrastingų siužeto linijų, knyga pasirodė naivi ir lėkšta. Labiausiai užkliuvo nenatūralūs dialogai, skrajotos frazės ir labai dramatiškas veikėjų pradas.
October 9, 2024
"<...tiesa yra tiesa, bet žodžiuose jos ne taip jau daug. Žodžiai - tik tiesos išnaros, pamestos driežų uodegos..."
"Neapykanta - labai stiprus jausmas. Kažkodėl visi tai užmiršta. Toks pat stiprus kaip ir meilė."
"<...niekada nieko nereikia prašyti. Neprašyti žmogaus, juo labiau - Dievo. Neprašyti nei išmaldos, nei paslaugos, nei daikto, nei paguodos, užuojautos, supratimo ar kokio kito jausmo. Šiukštu neprašyti meilės! Ir dar. Niekada nereikia laukti atpildo. Nei už gerus darbus, nei už patirtą sielvartą, nei už nuodėmes. Atpildo nesulauksi. Niekad."
"Neapykanta - labai stiprus jausmas. Kažkodėl visi tai užmiršta. Toks pat stiprus kaip ir meilė."
"<...niekada nieko nereikia prašyti. Neprašyti žmogaus, juo labiau - Dievo. Neprašyti nei išmaldos, nei paslaugos, nei daikto, nei paguodos, užuojautos, supratimo ar kokio kito jausmo. Šiukštu neprašyti meilės! Ir dar. Niekada nereikia laukti atpildo. Nei už gerus darbus, nei už patirtą sielvartą, nei už nuodėmes. Atpildo nesulauksi. Niekad."
February 26, 2022
Labai įdomiai parašyta knyga, joje persipina šių laikų moters istorija su prieš du tūkstančius gyvenusios moters. Jas siejo nesveika neįmanoma meilė, savotiška paleistuvystė, slapti romanai. Nepatiko man pagrindinė herojė, vis norėjos ją papurtyt :) bet rašytoja savo darbo atliko gerai
February 5, 2019
Hvězdy = nevím, jak to takhle hodnotit, i slovy je to těžké pojmout
Můj komentář neobsahuje spoilery, ale interpretaci ano.
Kniha jako zrcadlo.
Čarodějnici a déšť jsem nesystematicky hledala několik let. Nevím, odkud o ní vím. Nechtěla jsem pro ni udělat moc. Leda ji najít v antikvariátu a zadarmo. To se mi stalo. Výtisk byl po někom, kdo sledoval spojovací body mezi třemi dějovými linkami. Možná ji četl vícekrát a opakující se pasáže si podtrhával. Nevadilo mi to. Člověk si těch můstků všimne sám brzy. Jsou totiž vždy na konci jedné a začátku další kapitoly. Někdy na sebe dějové linky odkazují - dělí je několik století a ty mladší znají starší.
Text je svižný. Začetla jsem se vlastně omylem. Nevěděla jsem, kterou knihu vzít do ruky a chtěla jsem jen zkusit, zda se tato dobře čte a pak ji hned odložit. To nešlo. Přitom je plná stupidních umělých metafor a kudrlinek, co hlavní postavy (postava?) chrlí a nejednou jsem protočila panenky.
Každopádně vás to nebude bavit, pokud se štítíte křesťanství a hlavně Nového zákona, který se tu hojně cituje a jehož příběh zčásti převypráví.
Celou dobu jsem hledala, jaká je mezi dějovými linkami spojitost, jaký je klíč téhle šifry. Cyklus, opakování, souboj pohlaví, ženství, vina a hřích, vše se tak prolíná a zpočátku je opakování důsledné, pak se rozmělňuje, opět vynoří a nakonec pokulhává. Ne, můj (její) osud není úplně stejný jako osud všech zástupkyň ženského pokolení. Pak mi došlo: Všechny linky mají nespolehlivého vypravěče. Příběh Marie Magdaleny vypráví žena před smrtí a po dlouhém mučení inkvizitorem, která tvrdí, že zná deník Marie Magdaleny nazpaměť. Druhý příběh vypráví žena (také dost možná před smrtí) jiné ženě, kterou vůbec nezná, a dlouho věří, že je možná v samotném pekle. Současný příběh vypráví žena své psychoterapeutce či zpovědníkovi. Logicky by tyto příležitosti měly vytvářet prostor pro upřímnost, ale tomu nevěřím. Právě tyhle chvíle jsou podle mě možností, jak vyprávět svůj příběh tak, jak chci, aby zněl - jak chci, aby mě soudili ti, co poslouchají/čtou. Jak se ospravedlnit. Jak ukázat, že trpím a že trpím z toho nejčistšího důvodu; pro lásku.
Je možné, že kdybych Čarodějnici a déšť četla jindy, vnímala bych ji jinak? Třeba podle fáze vztahu? Jinak bych vnímala lásku bláznivou a jinak zhrzenou?
Tak tedy při tomto únorovém čtení v roce 2019 vidím postavy negativně. Nemohu vstřebat, jak se podvolují rozkazům mužů, jak snadno ztrácí hlavu, jak vzhlíží k nedosažitelnému. Sex je zde vždy znásilnění. Sex je tu jen hrubý, anebo plný rozkazů mužů, což je zřejmě ideál. Někdy s tím ženy souhlasí, většinou řeknou ne a stejně se to stane a z toho část racionalizují, že to vlastně chtěly. Nedělalo mi to dobře. Nechápu, co se zde prohlašuje za lásku. Možná i proto sahám po vysvětlení pomocí nedůvěryhodných vypravěček. Snad chtěla autorka vyvolat trochu jiný dojem, ale takhle jsem to četla já a dost mi to o sobě říká. Kniha jako zrcadlo.
Ale pak se to dá vykládat i jinak:
- jako příběhy o cestě ke svobodě
- jako příběhy o tom, proč nenávidět ženy
- jako příběhy o tom, proč nenávidět muže
- jako příběh o stávání se ženou
- nebo že láska všechno zkazí, nebo že láska je hřích, že láska je trest
- možná je výkladů tolik, kolik kape kapek na parapet
Můj komentář neobsahuje spoilery, ale interpretaci ano.
Kniha jako zrcadlo.
Čarodějnici a déšť jsem nesystematicky hledala několik let. Nevím, odkud o ní vím. Nechtěla jsem pro ni udělat moc. Leda ji najít v antikvariátu a zadarmo. To se mi stalo. Výtisk byl po někom, kdo sledoval spojovací body mezi třemi dějovými linkami. Možná ji četl vícekrát a opakující se pasáže si podtrhával. Nevadilo mi to. Člověk si těch můstků všimne sám brzy. Jsou totiž vždy na konci jedné a začátku další kapitoly. Někdy na sebe dějové linky odkazují - dělí je několik století a ty mladší znají starší.
Text je svižný. Začetla jsem se vlastně omylem. Nevěděla jsem, kterou knihu vzít do ruky a chtěla jsem jen zkusit, zda se tato dobře čte a pak ji hned odložit. To nešlo. Přitom je plná stupidních umělých metafor a kudrlinek, co hlavní postavy (postava?) chrlí a nejednou jsem protočila panenky.
Každopádně vás to nebude bavit, pokud se štítíte křesťanství a hlavně Nového zákona, který se tu hojně cituje a jehož příběh zčásti převypráví.
Celou dobu jsem hledala, jaká je mezi dějovými linkami spojitost, jaký je klíč téhle šifry. Cyklus, opakování, souboj pohlaví, ženství, vina a hřích, vše se tak prolíná a zpočátku je opakování důsledné, pak se rozmělňuje, opět vynoří a nakonec pokulhává. Ne, můj (její) osud není úplně stejný jako osud všech zástupkyň ženského pokolení. Pak mi došlo: Všechny linky mají nespolehlivého vypravěče. Příběh Marie Magdaleny vypráví žena před smrtí a po dlouhém mučení inkvizitorem, která tvrdí, že zná deník Marie Magdaleny nazpaměť. Druhý příběh vypráví žena (také dost možná před smrtí) jiné ženě, kterou vůbec nezná, a dlouho věří, že je možná v samotném pekle. Současný příběh vypráví žena své psychoterapeutce či zpovědníkovi. Logicky by tyto příležitosti měly vytvářet prostor pro upřímnost, ale tomu nevěřím. Právě tyhle chvíle jsou podle mě možností, jak vyprávět svůj příběh tak, jak chci, aby zněl - jak chci, aby mě soudili ti, co poslouchají/čtou. Jak se ospravedlnit. Jak ukázat, že trpím a že trpím z toho nejčistšího důvodu; pro lásku.
Je možné, že kdybych Čarodějnici a déšť četla jindy, vnímala bych ji jinak? Třeba podle fáze vztahu? Jinak bych vnímala lásku bláznivou a jinak zhrzenou?
Tak tedy při tomto únorovém čtení v roce 2019 vidím postavy negativně. Nemohu vstřebat, jak se podvolují rozkazům mužů, jak snadno ztrácí hlavu, jak vzhlíží k nedosažitelnému. Sex je zde vždy znásilnění. Sex je tu jen hrubý, anebo plný rozkazů mužů, což je zřejmě ideál. Někdy s tím ženy souhlasí, většinou řeknou ne a stejně se to stane a z toho část racionalizují, že to vlastně chtěly. Nedělalo mi to dobře. Nechápu, co se zde prohlašuje za lásku. Možná i proto sahám po vysvětlení pomocí nedůvěryhodných vypravěček. Snad chtěla autorka vyvolat trochu jiný dojem, ale takhle jsem to četla já a dost mi to o sobě říká. Kniha jako zrcadlo.
Ale pak se to dá vykládat i jinak:
- jako příběhy o cestě ke svobodě
- jako příběhy o tom, proč nenávidět ženy
- jako příběhy o tom, proč nenávidět muže
- jako příběh o stávání se ženou
- nebo že láska všechno zkazí, nebo že láska je hřích, že láska je trest
- možná je výkladů tolik, kolik kape kapek na parapet
February 7, 2024
Pirma pažintis su Ivanauskaite. Gal kiek keistas pasirinkimas, nei esu tikintis, nei įdomu apie tai skaityti, nei esu moteris, kad galėčiau tapatintis su personažais. BET. Nuo pradžios iki pabaigos knyga nepaleido, joje tiek daug stipraus, giliaus jausmo, aistros, meilės, (ne)vilties, kad nori nenori randi ir save. Lyg jos mintyse būtų dalelė to, kas priklauso visai žmonijai, neskirstant nei pagal laikmetį, nei pagal rasę, tikėjimą, lytį.
Paskutinius 20 puslapių skaičiau po žodį, lėtai, su giliu kvėpavimu. Norėjosi, kad nesibaigtų.
Susižavėjau visiškai, tikiuosi, kad pažintis su Ivanauskaite tęsis ir toliau.
Paskutinius 20 puslapių skaičiau po žodį, lėtai, su giliu kvėpavimu. Norėjosi, kad nesibaigtų.
Susižavėjau visiškai, tikiuosi, kad pažintis su Ivanauskaite tęsis ir toliau.
June 13, 2020
Interesni tri prikazni edna vo segasnosta - sopruga koja ima pishicki bolen soprug se zapoznava so svestenikot koj mu pomaga na nejziniot soprug i se vljubuva vo nego, paralelno se odvivaat i uste dve prikazni ednata vo sreden vek - palenje na vestica vljubena vo svestenik i prikaznata za Isus Hristos i Marija Magdalena
August 2, 2013
There is nothing more upsetting than a good book with poor ending. This was the case. There was no reasonable resolution of the intricately woven net of human passions. The book left too many unanswered questions and unresolved stories for my liking.
October 5, 2015
"-Ar žinai, kodėl žmonės taip gerai jaučiasi vienas kito glėbyje?
(...)
-Jie visą gyvenimą krenta. Krenta ir krenta. Ir tik vienas kitą apsikabinę sustoja. Liaujasi kritę."
<3
(...)
-Jie visą gyvenimą krenta. Krenta ir krenta. Ir tik vienas kitą apsikabinę sustoja. Liaujasi kritę."
<3
January 13, 2021
One of my all time favourites! Phenomenal work!
Displaying 1 - 30 of 59 reviews