Kai tik įsigijau šią knygą, tai stačia galva puoliau skaityti. Tiesa tą kartą įveikiau gal kelias dešimtis puslapių ir mečiau į šalį kaip nevertą dėmesio. Didžiausia problema manau buvo – viltys. Kai matai tokį įkvepiantį viršelį, tai kažko stebuklingo tikiesi ir iš turinio. Turiniui nepateisinus vilčių, automatiškai knyga nurašoma.
Antras kartas buvo sėkmingesnis. Jau žinojau ko tikėtis ir ko nelaukti. Žinojau, kad tai ne istorija, ne romanas, o laiškai. Laiškai sau ir kitiems (gal labiau kitoms). Šį kart bandžiau įsiklausyti į autorės žodžius ir juos priimti atvira širdimi.
Visi laiškai kupini moteriškumo, pilni emocijos, jausmo ir vidinės dramos. Skaičiau ir bandžiau juose ieškoti savęs. Kažkiek pavyko, kažkiek ne. Taip, yra laiškų, kurie atviri, kupini intymumo. Taip, autorė rašo gražiai, vaizdingai ir tikrai plunksną valdo lengvai. Bet deja ne visi laiškai mane įtikino. Kai kuriuose atrodo, jog mintys šokinėja ir neišgvildentos iki galo, o kiti tokie “na reikėjo kažką parašyti”. Keli laiškai visai nepatiko. Toks įspūdis, jog jie rašyti draugei. Viskas su tuo gerai, bet tai toli gražu ne knygos vertas rašinys.
Nors knyga ir nesužavėjo, bet manau, jog autorė tikrai sudėjo daug savęs į šiuos laiškus ir tai galima jausti. Už tai ir už nerealiai įgyvendintą vizualizaciją galima tik pagirti!