Kai reikės nebebūti. Mano draugo gyvenimas ir mirtis

by Romualdas Granauskas

Naująjį R. Granausko knygos „Kai reikės nebebūti. Mano draugo gyvenimas ir mirtis" leidimą apipavidalino dailininkė Deimantė Rybakovienė.

Knygos pavadinimas, paantraštė ir tuoj paaiškėjanti žinia, kad rašytojas pasakoja apie savo šunį, iš karto sako, jog skaitytojai susitinka su klasikinės fabulos šiuolaikišku kūriniu. Autobiografinė apysaka savaime perteikia šeimos gyvenimo atmosferą, reagavimą į Atgimimo metų įvykius, permainų laiko Vilniaus socialinę tikrovę. Tai knyga apie meilę, ištikimybę, tikrą draugystę.

„Ar tu prisimeni, Buli, savo pirmąją vasarą Tytuvėnuose, kai buvai dar labai jaunas, tupėjai verandoje pririštas, o prie mūsų namelio priėjo tas tylus keistas berniukas liūdnomis akimis ir pasakė, kad parašys tau laišką, kuriame viską viską papasakos? Neparašė jis tau laiško, nes nežinojo kur. O dabar aš tau rašau..." – Romualdas Granauskas.

176 pages, Hardcover

First published January 16, 2012

About the author

Romualdas Granauskas was a lithuanian prosaist and dramaturge. He's often called the chronicler of the lithuanian country culture - small lifes of small people - but making every little bit of it beautiful.
His most famous work to date could be called "Gyvenimas po klevu" (Life under the maple tree).

Reviews

[Almantė (Ravenclaw_of_Shire)]

Apraudojau šunį, kurio neturėjau.

[Justinas Rastenis]

Ši knyga padėjo į pavėsį visas kitas iki tol skaitytas ar matytas istorijas apie šunis. Nors tam tikros pasakojimo detalės apie šunų auginimą gali kelti antakius šiuolaikiniam žmogui, giluminė pasakojimo esmė ir emocinis bei dvasinis prisirišimas tarp šuns ir žmogaus apibūdinamas knygoje sukrečiantis iki sielos gelmių. Tiems, kas skaitys šią knygą siūlau pasiruošti graudintis ir verkti, todėl rekomenduoju bent jau knygos pabaigą skaityti tam tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje, kad galėtumėte sau leisti viską išjausti. Autorius meistriškai pina kasdienybės rutinos siūlus su svarbiais to meto įvykiais puikiai atskleisdamas ne tik savo ir šuns ryšį, bet ir tuometį kontekstą svarbų skaitytojui dar labiau pajausti empatiją rašytojo išgyvenimams. Galbūt ši knyga pasirodys kiek sentimentali šuns ar kito augintinio neauginusiems žmonėms, bet kaip ir autorius teigia apysakoje, žmogus daug praranda nepatirdamas ryšio su savo auginamu šuniuku.

[Ugnė Lukošienė]

Knygos gale esantis autoriaus laiškas Buliui atpirko kone viską...
Tai mano pirmoji pažintis su šiuo autoriumi. Būsiu gal nesuprasta, keista, bet su šia knyga kankinausi, sunkiai ji man skaitėsi... kažkaip per daug vietomis buvo tos žvejybos, o žvejyba man niekada nepatiko... gal kiek per daug vietovių aprašymų ir kažko pritrūko. Taip, jis labai jį mylėjo, faktas. Bet dažnai viskas kazkur nukrypdavo. Kaip ir sakiau, pati knygos pabaiga paliko didžiausią įspūdį.
Autorius daug kur palieka knygoje puikias ir gilias mintis... Tačiau pats rašymo stilius, nebuvo man artimas. Vertinu 6/10.

[Jūratė Baltušnikienė]

"...ne apie šunį čia kalbama, o apie tai, kaip giliai mumyse tūno ištikimybės troškimas ir kaip negiliai, vos ne po oda, slepiasi išdavystės baimė".

[Sigitas Rušinskas]

Daug apie šunis, ypač bokserius, daug apie draugystę ir ištikimybę, šiek tiek apie žvejybą, šiek tiek apie Atgimimą. Visumoje - puikus egzistencialistinis kūrinys. Geriausia vieta man:
"Yra vienas klausimas, kurio aš labai nemėgstu: o kokie buvo praėję metai? Kartais to paklausia svetimas žmogus, o jeigu nepaklausia, vieną dieną esi priverstas užduoti šį klausimą pačiam sau:
- Ai, žinai, nekokie... Niekur nebuvau išvažiavęs, du kartus gulėjau ligoninėje, šiaip visą laiką sėdėjau kambary. Kažką rašiau, bet knygos taip ir neišleidau, kažką galvojau, kažką kasdien veikiau, o ką - net pasakyti negalėčiau. Visokius niekus.
O jeigu šito paklaustum Bulio, ir jis mokėtų kalbėti, ką jis atsakytų? Ar tik neatsakytų šitaip:
- Man šitie metai neprabėgo tuščiai. Aš kiekvieną dieną labai mylėjau savo šeimininką.

[Ravnica]

Pastebėjau, kad mažai lietuvių autorių šiemet skaitau, tai čiupau Granauską -juo turbūt neįmanoma nusivilti. Įdomu buvo pasinerti į asmenines autoriaus patirtis (ne be reikalo man patinka memuarai), nusikelti į sovietmetį ir į didžiulių permainų laiką, o dar kai rašymo stilius toks lengvas, visas pasakojimas kažkuo toks artimas, toks savas, tai susiskaitė šita apysaka per porą valandų. Ir net jei istorija liūdnoka, skaitymo patirtis vis tiek buvo labai maloni.

[Agnė Pranskevičienė]

Su tokia šviesia meile parašyta, rodos apie paprastą kasdienybę auginant šunį - ne bet kokį, vienintelį tokį dar sovietinėje Lietuvoje iš Estijos žiemą užanty parsivežtą, nieko bendro savo kilmėje neturintį su Rusija, Bulį. Dar ir dėl to tokį ypatingą, kaip viltį ir pažadą kitokio gyvenimo.
Aišku buvo kuo baigsis knyga, bet vistiek pabaigą skaičiau su gumulu gerklėje. Patiks autobiografijų mėgėjams.

[Martyna]

Ši knyga pateko netyčia į mano rankas ir nesitikėjau, kad pamilsiu ir žavėsiuos, niekad nematytu šunimi, kurio net veislės dorai nežinau. Rekomenduoju visiems, kurie kažkada turėjo, turi ar nori turėti Šunį - geriausią draugą.
O pati istorija, rašymo stilius - toks nuoširdus ir lengvas. Todėl teks perskaityti ir kitas R. Granausko knygas.
Knyga tikra verta 5 žvaigždučių!

[Martynas Vitkauskas]

"Kasdienybė nėra pasikartojančios smulkmenos, ji yra tai, kas viską ištrina iš atminties.<...> Tu papraščiausiai tomis dienomis senai."

"Tą vasarą ėjo jau aštunti metai, vieną tos vasaros dieną aš ir pastebėjau, kad žyla jo plaukai aplink snukį."

"Ar šunys žino apie senatvę? Ar tiktai jaučia, kad yra nebe tokie, kaip anksčiau, bet nesupranta, dėl ko?"

[Eglė Ig.]

In memoriam geriausiam draugui Buliui ir sovietiniam laikotarpiui.

[Toshkis]

Knyga apie žmogaus ir šuns draugystę, jautri ir šilta bei labai artima. Perskaičius norėjau pult apkabint savo šunį . Knyga nėra stora, bet teko skaityti per 3 dienas, gal todėl efektas gavosi silpnesnis, kažkuriuo momentu antroje knygos pusėje pasidarė nuobodoka, bet bendrai paėmus vertinu knygą gerai. Skaitėsi ramiai, neužbėgant įvykiams už akių, nemasciau kas gi bus toliau ir kaip vystysis pasakojimas o tiesiog mėgavausi , skaitėsi netgi lėčiau nei įprastai bet tas netrugde. Įdomus jausmas ir po knygos užvertimo , išspaudžiau ašarą, liūdnoka, bet kartu ir keistai ramu.

[Jone]

Žiauriai gera

[Agnė Baranauskaitė]

Kaip šunų mylėtojai, labai maloniai susiskaičiusi knygą. Pabaigoje verkiau taip, kaip jau seniai nebuvau verkusi...

[Vitalija Čiukšytė]

💛