Vieno iškiliausių visų laikų lietuvių poetų Sigito Gedos (1943-2008) kūrybos rinktinė, aprėpianti autoriaus kūrybą nuo pirmosios knygos iki paskutiniųjų eilėraščių.
Gamta ir vaikystė, karai ir istorija, prievarta ir artimo meilė, Lietuvos ir pasaulio menas, religijų įvairovė ir asmenybės maištas prieš bet kokias taisykles – tai tik keletas temų, kurias savo eilėraščiuose narsto poetas.
Atviro nervo ir didžios išminties, juodžiausių dvasinių sutemų ir skaidriausių dvasinių nušvitimų, agresyviausio chaoso ir pačios tikriausios harmonijos poezija. Tekstai, seniai tapę reiškiniu, be kurio neįsivaizduojama ne tik XX a. lietuvių literatūra, bet ir pati Lietuva.
NUOTAIKA perskaičius knygą: ne mano poetas. Gal nuomonė pasikeis perskaičius Rimanto Kmitos "Ugnies giesmės. Tūkstantis Sigito Gedos veidų". Nors buvo kas priverčia sustoti, perskaityti dar kartą arba pacituoti:
Grožis: Giesmė apie pasaulio medį "Tą vakarą, besėdint ant slenkančiosios kopos, Siūbavo marių bangos ir, vėjui virš galvos Taip graudulingai ūkiant, kažko širdis susopo,- Pasijutau kaip niekad žmogus iš Lietuvos."
Nusivylimas: Giesmė apie lietuvišką sodybą "Dvigalę kaimišką pirkią dainuoju, ir nieko nėra man gražesnio, Tautą išsaugojo ji per didžiuosius karus ir marus, Jūs gi apleidote ją: beieškodami kampo ir kąsnio, Žiūri akim išbadytom jinai į laikus negerus."
Seksizmas (?) Prisiminimai apie moteris "Viskas, ką jinai man kalbėjo, buvo tiesa, bet aš vis vien negaliu atitokti: Kaip, iš kur ta burna? kas išmokė, Kodėl jinai ieško namų, o nestato bažnyčios? Ir iš viso - ką tatai reiškia? Kodėl šonkauliai turi kalbėti?"
Į tą lentyną, kur jei tik sykį ir dar daugmaž iš eilės, tai nesiskaito, kad tikrai perskaitei. Pribloškia lietuvių kalbos gražumu, tikrai, tiek gražių žodžių vienoje vietoje. Ir visas, ar bent gera pusė pasaulio sutalpinta
ne šlifuot - ne statyt - o - auginti žodžius - savyje - ir - pasaulį -