Khurbn & Other Poems

by Jerome Rothenberg

Poems deal with the Jewish Holocaust, ikons, nature, dreams, and religion.

Genres: Poetry

113 pages, Hardcover

First published October 1, 1989

About the author

Jerome Rothenberg is an internationally known American poet, translator and anthologist who is noted for his work in ethnopoetics and poetry performance.

Reviews

[cypt · Rating 5 out of 5]

Karo skaitinys ir karo poezija - išties neįsivaizduoju, kada šita knyga galėtų skambėti adekvačiau. Kaip rašoma vertėjo žodyje, Rothenbergas ir kūrė bandydamas atsakyti į klausimą, kokia yra žodžio vieta po karo ir naikinimo barbariškumo, kaip tas pats žmogus gali ir kurti, ir naikinti, ir prievartauti. Taigi visos šiurpios ir kruvinos knygos vietos dabar atrodo kaip tik labai adekvačios ir, deja, tikros.

Ir vizualiai, ir tematiškai knygą sudaro tarsi dvi dalys: juoduose puslapiuose spausdinami baisieji Holokausto eilėraščiai, o baltuose - tarsi ramesnė poezija. Man ji buvo kiek simbolistinė (neduodu galvos nukirst, seniai skaičiau apibrėžimus), vietom gal į Milašiaus vizijų pusę, tik daug, daug tamsesnė.

Nurašau porą iš tamsiųjų:


DOS OYSLEYDIKN (IŠTUŠTINIMAS)

medaus gatvė ostrove
kur pradingo jos žmonės?
tuščia tuščia
miodowa tuščia
tuščia kepykla ir tuščias driekiasi kelias į varšuvą
geltoni mediniai namukai ir namukai tinkuotom sienom
tuščio vardo šešėlis tebekabo virš durų
šadajus ir šešėlis į šukes sutrupina gimtąją kalbą
kalba gimtoji bet tuščia
kaip gatvės kuriomis vaikštome
braudamiesi pro vaikų būrius
pro minias senučių plūstančių iš miesto rotušės
pro minias kaimiečių vadeliojančių tuščius vežimus tuščiuos keliuos
pro minias kurios neišsisklaido kurios sukuria dar vieną tuštumą
tuščio medaus skonis
tuščios bandelės maigomos pirštais
tuščia rūgštynių sriuba varvanti iš tuščių burnų
tai kiek kitokia lenkija
prapuolusi kaip kadais
prapuolė mėnulis
tuščias laikrodžio bokštas tuščia švytuoklė matuojanti mėnesio šviesą
rūgštynių daržai dievo motina šalikelėse
tuščių vagonų atvaizduos
juose galvijai baubia
tarsi žydai - klajūnai aprasojusiom akim -
jie vis dar ten jų akiduobės vis dar
pilnos musių
vagonai rieda rytuosna, puola
į tuščių namų (holokausto) pragarmę
į bedugnę kopėčių atremtų į šieno kauges kuriomis niekas nelaipioja
tuščias ostrovas ir tuščia ostrolenka
senos ištuštintos gryčios giriose prie vyžkovo
trobelės kurias tau išnuomoję kaimiečiai
eidavo miegot į arklides
bialo miškas driekias į visas puses
ir vis traukiasi tolyn kaskart kai prie jo priartėjam
tušti ąžuolai ir tušti eglynai
vyras skaito knygą tuščiame griovyje
kaip žydai kadaise skaitė susigūžę
po atšiauria lenkiška saule rūstūs tėvai
ir motinos atsisukusios į girios pakraštį
kelias vedė į treblinką
ir kitus miestelius ar paplūdimius prie broko
palei bugo upę
siūravo raisto meldai
mūkė karvės pririštos prie medžių
aplink kuriuos jų šmėklos vaikšto
jų šmėklos atsisako vaikščiot
rytojus - tai tuščia lenkijos pieva
šalna kandžioja pėdas
tuščias šulinys iš kurio plūsta vanduo
pavirs ledo kalva
vandens nešėjai ištirpdys ją deglais
ir pačiam dugne išvys kūdikėlio veidą
neregimą ir sustingusį įspaustą akmenin
(p. 12-13)


DOS GESHRAY (KLYKSMAS)
Erd, zolst nit tsudekn mayn blut
un zol kayn ort zayn far mayn geshray
(Job 16:18)

"repetuok savo klyksmą" ištariau
(kodėl išvis taip pasakiau?)
todėl kad klykė jis o ne aš
jo klyksmas tvyrojo tarp mudviejų švytintis
kone regimas kybantis
pačiam vidury
vėliau atėjo kažkas kitas ir įbedė žvilgsnį
į jo akis kur užčiuopė atsiminimą
šuoliuojantys žirgai ir paskui dardantys
raudonai dažyti ratai lenkams
buvo šventadienis o žydas
užrakintas kameroje klykė
burną užspaudęs liemene
begarsis jo klyksmas
lėkė aplinkui pasaulį
toks paklaikęs kad net akmenys trupėjo
ir vinys nėrėsi iš batų
sukrautų tarpuduriuos daiktai liudija
- taip skelbia įstatymas -
batai ir brangesnis turtas
kaip plaukai ar dantys
taip pat liudija
nesakau kad ir jie patiria skausmą
ar bent atskleidžia jį - tai nepavyksta net fotografijoms
kuriose žioruoja mirusiųjų veidai
ramentai liudija dirbtinės galūnės
liudija akiniai liudija
lagaminai vaikiški batukai vokiečių turistai
scenoje kuria tapo osvencimas
virš vartų tebeplieskia užrašas
didelėmis raidėmis
ARBEIT MACHT FREI
o šalia HOTEL
ir VALGYKLA
šios vietos siaubas jau sklaidosi
abejingai palikdamas šmėklas
tarp kurių stoviniuoja
dėdė gedintis
savo parudusių akies vokų viena
akis lenda jam iš pasturgalio
jo kūnas
it krabo
paleistos žarnos
jo atžalų rožinės mėsos
nudribusios jam ant pečių
prispaustos po keliais
jokio holokausto
tik khurbn vienintelis
žodis kurį tebekužda
mirusieji mano khurbn
mano vaikų khurbn
vienintelis žodis kurį įsileidžia eilės
nes tai jų žodis
žodis gimdantis klyksmą
jis įsiskverbia
pro šiknaskylę
žarnomis nuvinguriuoja
gerklėn
ir ištrūksta
riksmu klyksmu
kuris purto mane
raudantį osvencime
ir prišaukia eiles
(p. 16-17)


Skaitydama galvojau apie dabartinę ukrainiečių karo poeziją, kuria dalinasi ir verčia Marius Burokas, Benediktas Januševičius. Ji yra visiškai dabartinė - apie buvimą chaose, apie griuvimą, vykstantį aplinkui, apie naikinimą ir nykimą, kuris įtraukęs ir tave patį / pačią. O Rothenbergo eilėraščiai - apie jau pasibaigusį nykimą, kažkokį užvėluotą skausmą, kuris pavėlavo dalyvauti, pavėlavo sužinoti ir dabar bando naikinimą pergyventi (įsivaizduoti) iš naujo, toks žlugęs stebėtojas žlugusio pasaulio.

Iš "baltosios" knygos dalies man ryškiausiai įstrigo kūdikio / Jėzaus vaizdas - Rothenbergas jį varto kaip tik sugalvoja, atrodo, iš to vardo jis nori išlupti pažeidžiamumą ir šventumą / švelnumą (ko tik tam kūdikiui neatsitinka - jis ir deginamas, ir plūsta kraujais, ir kybo erdvėje amžinas ir bejėgis, krenta ir tt, ir tt). Tarsi norėtų tą garbinamo kūdikio įvaizdį kiek įmanydamas padaryti šiurpų ir groteskišką. Manęs tas nei šokiravo, nei labai supurtė, kažkaip labai priderėjo prie bekūnio klyksmo iš Holokausto eilėraščių - kai gyvybė sunaikinta, garbinti kitą gyvybę yra gal ir tikrai šiurpu.

Šito eilėraščio nurašau tik pradžią, knygoj jis užima 4 psl ir veikia kaip neįtikėtina meditacija: nuo parodijos (belekuris žmogus yra Jėzus) iki kažkokių atverčių (bet kas yra Jėzus) ir abejingumo (niekas nėra Jėzus), įspūdinga dinamika.


JĖZAUS VIZIJOS

Tarkim, tai buvo Jėzus. O kas tas Jėzus? Ir kodėl būtent šį vardą
derėtų šlovinti eilėraščio pradžioje?
Arba tarkime, kad tai nebuvo Jėzus, kad šis vardas tėra garsas,
kurį netrukus atrakinsiu lyg spyną, garsas kupinas įniršio.
Puslapiai verčiasi patys. Šias eiles rašau, tarsi būčiau
pastorius, rėžiantis pamokslą prerijų platybėse.
Jėzaus vizijos visur, kur bežvelgsi.
Gerasis Jėzau - nuskamba dainos žodžiai - "Bjaurus Jėzau",
atšauna šelmiška, tamsi mintis
ir šitaip prasideda eilėraštis.
Rožinis Jėzus. Mažyčiai Jėzuliai
sutūpę ant kiekvieno krūmelio, šalavijų krūmynai nūnai - mažyčių Jėzulių viešpatijos.
Gal netgi minkštas Jėzus. (Ar tai reiškia, kad jam nestovi
ar kad jis tiesiog švelnaus būdo?)
Jėzus Oklahomoj
nuskusta barzda. Žliumbianti mergaitė
vardu Jėzus. Ji atidengia krūtį ir
pro drabužio atlapus iškrenta mėnuo. O mėnesinės, spalvotos šikės
ir popieriukai, paukščiai neša meilės
raštelius, suokia tra lia lia, plasnoja geležies sparnais. Jo kitas vardas -
Rollo, Baby Vinčesteris
ar Baby Love. Jėzus karvės galva,
pūpsančia ant pečių, prie pirštų galiukų
prilipintos žvakės. Jėzus, įsėdęs į savo fordą,
vienas žibintas neveikia.
Pastorius spiegia, kleketuoja tarsi paukštis.
Visa parapija nustėrus. Petardos
spjaudos žiežirbom jo papilvėj.
Jėzus, apsisiautęs kailiais. Jėzus Oklahomoj,
jau visai nusenęs.
Įkaitęs ir žėrintis Jėzus. Jėzus ant čirvų tūzo.
Vaistažolių Jėzus.
Šias eiles rašau kaip lošikas, raižantis savo vardą
mediniam stalviršy - Jėzus.
Geriantis ryte, pliekiantis ramsą
su savo broliu Jokūbu.
Kiti Jėzaus vardai.
(p. 39-40)


Kažkaip panašiai veikia dauguma į knygą surinktų eilėraščių - skaitant juos visus vyksta kažkas destruktyvaus ir slegiančio. Daug ko tiesiog nesupratau - pvz kodėl jam buvo taip svarbi Lenkija (yra pora eilėraščių apie ją), ką reiškia kai kurie vaizdiniai - norisi pasiieškoti daugiau jo tekstų arba interpretacijų. Bet, kaip rašoma pratarmėj, gal taip ir turi būti - tiesiog matai liekanas ir nuolaužas to, ką kažkas kažkada kūrė, bet kas liko sugriauta. Tai vat kaip ir šiandien - bent mano nuotaiką visiškai atliepė.

Už šitą knygą jos vertėjas ir sudarytojas Dominykas Norkūnas gavo jaunojo vertėjo premiją. Su originalu nelyginau, bet to net ir nereikia - vien tai, kaip jis sudėlioja eilutę, sukuria ritmą (matosi jau vien iš to, kaip žaidžia trumposiom ir ilgosiom formom, skiemenų skaičium ir pan.), eilėraščiams prideda dar daugiau skambesio ir savo ruožtu nevilties. Galbūt su didesniu Platelio redagavimu, galbūt su mažesniu, bet labai įspūdingas darbas, toks, kurį norisi turėti ir dar ne kartą skaityti.

[Lijana · Rating 3 out of 5]

Sunervino/sudirgino/šleikštuliu riaugėju.
Turbūt šitas reikalas vieniems labai patiks, o kitiems suveiks atmetimo reakcija.
Dabar suku savo galvelę "O kaip įvertint? Subjektyviai ar objektyviai bandyt galvot"(o kaip apie muziką dabar noriu pakalbėt...)? Eina sau, pasirodo šiai knygai turiu žvaigždę užklijuot. Paradoksas!
Jeigu subjektyviai - tai nieko gero nebus. Jeigu apie muziką, tai apie darkwave dabar papasakočiau.
Vakarienė holokausto tema, lėkštėj žarnos, kaulai ir kiti subproduktai kraujo ir išmatų padaže.
Man to per daug. Dabar per daug (o ko niršti, jei pati žinojai, kas meniu sudaro?).
Ai, muzika, šiaip man dabar patinka sad dance. Bet užtat paauglystėj... Kai per matematikos pamokas skaitydavau poeziją (matematika ir poezija - neatsiejami dalykai), J. Rothenberg su "Khurbn" būtų buvęs didelis atradimas. Toks akivaizdus blogis! Eilinį sykį mokytoja būtų palydėjusi už durų, nes jau per garsiai palinkusi virš knygos bumbėjusi. O ko tylėt, kai toks pasaulis žiaurus?!
Taigi subjektyviai 1 žvaigždę užlipdysiu. Objektyviai dar pridėsiu 1,49. Iš viso jau ir 2,49. Kadangi esu geros širdies, suapvalinsiu iki 3 žvaigždučių.

Ir kad ir kaip dabar emocijomis taškausi, vis dėl to rekomenduoju susipažinti su J. Rothenberg makabrišku šokiu, skambant darkwave muzikai.

o aš einu paieškot sad dance :)

[Monika Bertašiūtė · Rating 5 out of 5]

„Šią knygą, ar bent jau didelę jos dalį reikėtų skaityti lyg žmogui be jokių archeologijos žinių, netyčia atradusiam didžiulę senovinę kapavietę“, – įžangoje rašo vertėjas ir sužadina lūkesčius, jog šioje knygoje skaitytojas mirties metaforų ras skalsiai.

Pirmasis skyrius, išskirtas juodais puslapiais, prasideda su Holokausto temą nagrinėjančiais eilėraščiais. Šie juodieji puslapiai įeis į šlykščiausių, visišką istorijos dugną reprezentuojančių eilėraščių topą. Dar mokykloje mes siaubėjomės Balio Sruogos „Dievu miške“ aprašyta „slenkančia šmėklų minia“ ir klausydamiesi mokytojos pasakojimų pykome ant Antrojo pasaulinio karo sukelto blogio. „virbas persmeigęs liežuvį/ dar vienas – sėklidžių kapšelį“, – rašoma eilėrašyje „Nokh Aushvits (Po Aušvico)“.

Iš didžiosios „P“ rašomos poezijos čia skaitytojas neras – tai nuo beviltiškumo pavargusio subjekto klyksmas. Šiuolaikiniam skaitytojui literatūra vargiai sukels šoką, tad ir meluoti neverta – tai empatijos treniruotė, galbūt padėsianti žmoniją apsaugoti nuo savęs pačios.

Baltuosiuose puslapiuose atsiranda daugiau temų, tarkime, religinis leitmotyvas. Natūralu, jog gali kilti klausimas, kodėl gimęs Lenkijos žydų šeimoje, savo poezijoje jis laisva ranka ironizuoja kitų religijų simbolius? Netikiu, jog tai egocentriško menininko pašaipa „kvaileliams dogmatikams“.

Kadangi viešai prieinamų oficialių tyrimų apie J.Rothenbergo kūrybą mažai radau, kreipiausi į knygos vertėją su klausimu – koks gi jo santykis su religija? „Rothenbergo lyrinis subjektas yra tarsi šamanas, atliekantis ritualus, užkalbėjimus ir t.t., žaidžiantis religiniais kontekstais – ne veltui Jėzaus vizijose ryškūs ir indėniški motyvai. Ir taip – pagrindinė intencija tikrai ne pašaipa. Rothenbergo poezijoje sakralumas neatsiejamas nuo obsceniškumo ir profaniškumo, greičiausiai siekiant parodyti, kad religiniai archetipai glaudžiai susiję su tamsesniąja žmogaus psichikos puse“, – rašė jis man mesendžeriu.

Po atsakymo, kilo klausimas, kodėl jaunas vertėjas atsigręžė į poeziją, kurios autorius apibūdinamas, kaip ieškantis primityvios ir archaiškos poezijos formų? Kodėl savo literatūrinę karjerą pradedantys jaunieji poetai taip pamėgo verlibrą ir naivistinę poeziją? Spekuliatyviai mąstant, tai galėtų būti tiesioginis literatūros programų padarinys – išėjo taip, jog susiformavo ganėtinai priešingas skonis nei buvo privalomoji literatūra.

Galiausiai verta paminėti, kad ši knyga nuo pradžios iki galo yra meno kūrinys. Čia turiu omeny Algimanto Černiausko iliustracijas, moderniai sujungusias absurdą ir siaubą.

Manau, kad ši knyga – ilgai nepaliks ramybės. Sekios kaip koks kreivas bufonas.

https://www.15min.lt/media-pasakojima...

[Gediminas Kontrimas · Rating 4 out of 5]

Poezija, žinoma, kieta, bet ne man. Ir kasdienybėje pakanka įtampų, nusivylimų ir netekčių. Nėra reikalo dar labiau save dirginti.

[Matthew · Rating 5 out of 5]

The book begins with a sequence graphically imagining the physical and metaphysical horros of the Nazi genocide of the Jews and ends by mercilessly bashing Oklahoma. I picked the book up at Murphy-Brookfield in Iowas City during the Mission Creek Festival, and reading these poems made listening to readings from the revolving parade of bullshit artists exceedingly insufferable. Roethenberg's poems make me want to throw away most of the poetry I see in contemporary journals or else define a new catagory for the trite and insubstantial. This book embodies the project of form finding content in art, and though not all the poems seem stunning when removed from the context of the book's project and interrelations between its poems, they cycle around each other in an impressively constructed mechanism of observation and empathy. And aslo, many of the poems are universe-crushers.

[Lina Simutytė · Rating 3 out of 5]

3,5

„Išsikerpu širdies formą ir prisisiuvu prie krūtinės”.

Akmenų sriuba, karų keverzonės ir padygsniui artėjanti mirtis. Stipriausias rinkinio skyrius pasirodė penktasis – „Pasakojimų knyga”. Įsiminė „Protėvių paveikslai”, „Lenkija/1931”, „Saliamono raktas”, „Jėzaus vizijos”, „Milžinų akmenys ir kaulai”, „Gėlių kantata”.

Pasikartojantys kaulų, tamsos, išmatų, kraujo, kūdikėlių, pragariškos bjaurasties, kaukolių ir šmėklų įvaizdžiai vis primena, kad daug kartų pakartotas žodis praranda prasmę. Nors galbūt tai ir simboliška: barbariškam Holokausto absurdui prasmę suteikti vargiai įmanoma.

[Christophe Bonnet · Rating 5 out of 5]

Not much to say but "wow". The title piece, by itself, is amongst the major work of art that have been produced about the Nazi extermination, and yes, of course, "after Auschwitz/only poetry". And yes, of course, those dibbuks are still with us, nothing to be done about that.

Khurbn has been republished as ce center part of Triptych, along with Poland/1931, originally published in 1974 and the more recent Burning Babe (2007). In retrospect, would it have been better to read Khurbn as part of that Triptych? My provisional response would be a negative, if only because the other half of the book contains amazing poems, from the "icons" to the "dreamwork" poems to the Oklahoma poems, great poetry by itself, and also a bridge drawn from Khurbn to contemporary america.

Khurbn and other poems is a major work of poetry. Just read it, read it and read it again.