Žinomo ir populiaraus lietuvių prozininko Sauliaus Šaltenio rinktinę sudaro kūriniai, paimti iš ankstesnių jo knygų "Atostogos", "Riešutų duona", "Atminimo cukrus", taip pat periodikos. Visus apsakymus bei apysakas vienija jauno žmogaus, vyresniojo paauglio gyvenimo problematika, dvasios peripetijos.
Turinys
Apysakos: Riešutų duona Atostogos Mėnesiena
Apsakymai: Karas seniai pasibaigė Sugrįžimas Amžinai žaliuojantis klevas Utenos gongai Mūsų giminės saulė Jeigu Pats ilgiausias, pats gražiausias, spalvotas mūsų gyvenimo filmas Atminimo cukrus
Klausant neapleido mintis: kaip džiaugiuosi, kad neskaičiau devintoj klasėj, ar kada ten programa sako, kad reikėtų – net nepamenu, kad tada būtume ją nagrinėję? Gal sirgau, gal tikrai neskaitėm, nežinau, bet dabar labai patiko. Taupus, iš pirmo žvilgsnio tarsi sentimentalus rašymo stilius, bet kiek visko po tuo, kas sakoma, kiek ironijos ir pašaipos santvarkai, kokie ryškūs veikėjų portretai – nuo motinos, kuriai tėvas dovanojo tik praktiškas dovanas ir kuri sūnaus akyse tiek metų buvo tik dulkių siurblys, iki tėvo brolio, kuriam ai, nebūtinai reikia to penicilino, jam ir be jo visai nieko, sūnaus, kuris tarsi kempinė į save sugeria visų emocijas – nuo geriausių, iki blogiausių. Ir, aišku, Liukos, kurios net negali kaltinti, kad amžius tas, kai nauji batukai taip stipriai vilioja.
Džiaugiuosi, kad rinkausi audio knygą – Mato Sigliuko įgarsinimas tikrai pridėjo papildomo žavesio, ta jo girdima šypsena, gyvybė balse – nuostabiai tiko ir pritiko prie „Riešutų duonos“ tono ir stiliaus. Nežinau, ar pagavau visus istorinius ir politinius niuansus, bet todėl tik ir norėtųsi su kuo nors geriau suprantančiu knygą panagrinėti. Bet nu tik ne devintoj klasėj, tikrai ne. O jei ir jūs praleidot tada, kada rekomenduojama (ar net privaloma), tai pavasarį, kai kurkia varlės ir pasiutiškai maudžia širdį – pats tas skaityti, o dar geriau – klausyti.
Kai manęs paklausia, ką skaityti iš S. Šaltenio kūrybos, nedvejodamas atsakau: "Riešutų duoną". Netgi tada, jei esate matę filmą, sukurtą pagal šį kūrinį. Lyrika, ironija ir graži pirmoji meilė– viskas be galo nuoširdžiai, įtikinamai, meniškai. Mano supratimu – tai S. Šaltenio kūrybos viršūnė ir svarbus prozos kūrinys XX amžiaus antros pusės lietuvių literatūroje.
Šimtą tūkstantąjį kartą prisiminiau, jog grožis slypi paprastume. Ir taip su viskuo. Viskas, kas atrodo, juk taip paprasta, man visuomet yra ypatinga. Bene mylimiausia lietuvių autoriaus knyga (o ir apskritai) man yra būtent ši. Pilna to nepaprastai užburiančio paprastumo, dar subtilumo, mažytės ironijos, nuoširdumo, realybės ir truputį svajonių. Iš tiesų, tai net nesinori ir daugžodžiauti, geriau jau imkit patys ir skaitykit "Riešutų duoną". Ir ne kartą, patariu vis pakartot. Tai vietoje savo simpatijų dėstymo, palieku trumputę ištrauką, kuri, mano nuomone puikiai reprezentuoja, kaip rašo gerbiamas Saulius Šaltenis: "Pavasarį kurkia ir plėšosi varlės, pavasarį trūksta vitaminų ir retkarčiais norisi nusišaut, pavasarį stovi su portfeliu prie lango, autobusai važiuoja tolyn pro mokyklą, mirkčioja žaliom ir raudonom švieselėm, ir tau kažko pasiutusiai maudžia širdį." Sakykit, ką norit, man tokia literatūra - šedevras.
Ironija, saviironija, juodas humoras padeda kalbėti apie juokingus dalykus, o dar labiau - apie skausmingus. Buvo taip juokinga, kad norėjosi verkti - taip jaučiausi skaitydama šitą mažą, bet gilų kūrinį apie augimo skausmus, pirmus sunkius sprendimus, apie, deja, neišvengiamą įžengimą į keistą ir dažnai žiaurų suaugusiųjų pasaulį.
Jau pirmas knygos skyrius nukėlė mane į prisiminimus. Mokyklos laikai, dramos studija ir statomas spektaklis pagal Sauliaus Šaltenio pjesę ”Škac, mirtie, visados škac!”. Manau Mato Sigliuko balsas tiesiog tobulai tiko šiai knygai, todėl klausymas buvo tik dar malonesnis. Trumpa, bet labai daug pasakanti ir gilią mintį turinti knyga.
Kaip nuostabu, kad šią knygą perskaičiau tik dabar, o ne mokykloje, nes tai dovana, kuriai turėjau subręsti ir užaugti, lyg pats knygos herojus taip jautriai, romantiškai ir jaukiai šios knygos sakinių palydėtas iš vaikystės į suaugusiųjų pasaulį. Mokykloje galvočiau, kad tai kažkokia nesąmonė, o šiandien dedu į šedevrų lentyną ir lauksiu tos dienos, kai pasiekęs senjoro amžių dar kartą paimsiu į rankas. ❤️
Riešutų duona man į širdį įkrito dar paauglystėj ir ten radusi savo vietą įsikūrė ilgam. Vėl skaičiau ir vėl stebėjaus – kaip gražu, kaip ironiškai šmaikštu ir tiesiog... gera, nepaisant tam tikro tragizmo. Ir nereik jokių makaronų nei kalboj, nei stiliuj. Yra kaip yra ir viskas. Škac, visos priekabės, škac!
Lietuvių prozos klasika, kurios mokyklos metais deja neskaičiau ir tik nuotrupomis prisimenu žiūrėtą filmą. “Riešutų duonos” klausiausi tingiai gulėdama po kriauše ir besimėgaudama šilta rugpjūčio popiete. Manau, tai padėjo dar labiau įsijausti į pasakojimą, įsivaizduoti visus personažus ir įvykius. Knygoje netrūksta ironijos, metaforų, subtilių užuominų. Tuo pačiu ji puikiai primena, kad visas grožis slypi paprastume. Mato Sigliuko įgarsinimas tiesiog nuostabus, pačiai taip įdomiai perskaityti turbūt nebūtų pavykę 😄
Iš naujo skaitau visą mokyklinę literatūrą kartu su mokiniais ir kol kas labiausiai nudžiugino Šaltenis. Per smagią ironiją tiek plotmių atskleista ir nė vieno nereikalingo sakinio.
Pastaruoju metu kažkaip traukia skaityti lietuvių autorių kūrybą, tad ir prigriebiau S. Šaltenio „Riešutų duoną“.
Esu prieš kelis metus skaičiusi jo „Geležinius gyvačių kiaušinius“ – labai patiko.
Abi knygos turi šiek tiek bendrų temų – meilę tėvynei, jos ilgesį, kartu vidinę kovą su pasikeitusia santvarka, ilgesį tam, kas buvo ir kas prarasta.
Kalbant apie „Riešutų duoną“, atrodė, kad ją kažkada jau buvau skaičiusi (greičiausiai mokykloje), tačiau per tiek metų viskas buvo pasimiršę.
Šiaip labai džiaugiuosi, kad vėl skaičiau būtent dabar, nes knygoje daug aprašomų dalykų (kaip ir teigiama pačiame knygos aprašyme) reikia skaityti tarp eilučių, neskubėti ir nieko nepriimti už gryną pinigą – viską tarsi atkoduoti.
Nežinau, ar man pavyko pastebėti visas paslėptas žinutes, bet skaitydama jutau autoriaus ironiją, pašaipą tuometinei (sovietų) santvarkai, jos supuvimui, antžmogiškumui ir empatijos trūkumui.
Aprašomų žmonių istorijos ir jų tarpusavio santykiai labai gerai perteikė sistemos žiaurumą ir degradaciją. Žodžiu, nebepostringausiu – skaitykite ir spręskite patys.
Knygoje yra keturi apsakymai, pasakojantys apie žmonių gyvenimą pokario provincijoje, kur žmonės myli, skiriasi, miršta, globoja savus ir svetimus vaikus, miršta, išduoda, Paprasti, kartais juokingi personažai parodo Tarybinio kaimo gyvenimo kasdienybę. man labiausiai patikęs "Atminimo cukrus" pasakoja labai šiltą gražios vaikiškos draugystės ir įsūnyto berniuko istoriją.
„Ir sugrįžus buvo tikra vasara, tokia, kokia daugiau nepasikartoja gyvenime, ir nors paskui tau būtų dar šimtas vasarų, visos jos atrodo netikros, palyginti su ta vienintele. O kodėl - velniai žino“
Tai brandos pasakojimas apie vaikystės pabaigą ir pirmuosius tylius, bet gilius vidinius išgyvenimus. Knygoje beveik nėra didelio veiksmo, tačiau jos stiprybė slypi nuotaikoje, prisiminimuose ir jausmuose. Autorius pasakoja apie augimą Lietuvos kaime, šeimą, kasdienybę ir tą laiką, kai pasaulis dar mažas, bet emocijos – labai didelės.
Ypač jautriai ir tikroviškai perteikta pirmoji meilė – nedrąsi, pilna nepasakytų žodžių, vidinių abejonių ir tylos. Tai ne romantiška, o labiau trapiai žmogiška patirtis, paliekanti pėdsaką visam gyvenimui. Kaimo aplinka, kvapai, smulkios detalės ir paprasti kasdieniai ritualai sukuria šiltą, nostalgišką foną. Jausmai čia dažnai neįvardijami tiesiogiai, bet aiškiai juntami tarp eilučių.
Vis dėlto skaitant jutau, kad tai galbūt ne mano laikas šiai knygai. Suprantu jos svarbą ir matau, kodėl ji paliečia tiek daug skaitytojų, tačiau asmeniškai man pritrūko gilesnio vidinio ryšio su šia knyga.
Klausiausi audio knygos, skaitė: Matas Sigliukas, tai patiko labai įgarsinimas, tai pridedu žvaigždutę dar už įgarsinimą.
Riešutų duona - perkepta. Iš pradžių kieta autoironijos pluta velias tarp dantų. Siutas kyla greičiau nei tešla, bet kažkur viduje vistiek šilta ir skanu. Provincijos enemies to lovers, kurį, nepaisant visko, suvalgai iki galo
Sauliaus Šaltenio Riešutų duona - tai apysaka apie tarybinį gyvenimą pokario Lietuvos provincijos miestelyje, matomą vaiko, o vėliau ir paauglio akimis.
Besiklausant šio XX amžiaus lietuviškojo šedevro, man gėlė širdį. Gražu, graudu, šilta, skaudu... Nors apysaka trumpa, tarp eilučių slypi tiek gyvenimo džiaugsmo ir skausmo, kad atrodo, jog knyga dvigubai ilgesnė, nei iš tikrųjų yra. Vis norisi sustoti, pasimėgauti, pamąstyti... O gal net skaityti/klausyti dar kartą, lukštenti lyg svogūną, nes neabejoju, kad dar daug ko nesupratau ir neatradau.
Riešutų duonos kalba - paprasta, bet labai nuoširdi. Autorius gerbia skaitytojo intelektą: nepamokslauja, nebruka vienos tiesos, net kartais nieko nepaaiškina ir viską palieka skaitytojui pačiam interpretuoti. Todėl kas ką nori, tas tą randa ir pasiima.
Beje, audioknygos įgarsinimas - pasakiškas! Matas Sigliukas net gavo "Metų balso" apdovanojimą "už paveikų įgarsinimą, tobulai perteiktą teksto dvasią, ironišką pasakojimo atspalvį bei balsu išreikštą laikmečio nuotaiką." Labai rekomenduoju!
Painiai ir kartu taip suprantamai parašytas apsakymas. 1950-ieji, metas po Antrojo Pasaulinio karo. Provincijos miestelyje gyvena dvi šeimos – Kaminskai ir Šatai. Šių šeimų gyvenimas apipintas komiškumo ir kartu didelio tragizmo. S. Šaltenis meistriškai pavaizduoja Tarybinį gyvenimą. Skurdžią buitį. Alkoholizmą. Išnaudojimą. Pamestus ir vienišus vaikus. Meilės troškimą. Ir neapykantą kaimynams. Tarp Kaminskų ir Šatų vaikų įsiplieskia meilė, kuriai, kaip ir Romeo su Džiuljeta, nelemta gyventi ilgai ir laimingai. Tragikomiškos situacijos, kuomet alkoholikas tėvas pageria paskutinį paltą ir leidžia namuose apsigyventi nuomininkui, kuris galiausiai lipa ant galvos ir šildosi žmonos pašonėje. Apie parsidavinėjančias kareiviams motinas, kurios bando išgyventi, o paskui išbarsto savo vaikus po skirtingas prieglaudas. Apie meilės troškimą, tokios paslaptingos ir dar niekada nepatirtos. Apie našlaičius vaikus, kurie neskuba užaugti. Saulius Šaltenis šaiposi iš sovietinės santvarkos ir be gailesčio vaizduoja kaimo žmonių buitį, o kartais ir beprasmybę. Tiek gyvenimų man pasirodė iššvaistyta. „Riešutų duona“ buvo ir ekranizuota. Pastatytas 1978 metais, jame vaidina tokie grandai kaip Antanas Šurna, Kostas Smoriginas.
Klausiau audio knygos. Žinau, kad mokyklos laikais reikėjo perskaityti, bet taip ir neprisimenu ar buvau skaičiusi. Perklausius knygos, sugrįžau į prisiminimus, kaip “tais laikais” viskas kas vyksta, buvo “norma”. Dabar pasaulis pasikeitė, bet svarbiausi žmogaus jausmai ir vertybės nesikeičia bėgant amžiams… 🥹🫶🏻
Veiksmas – nedideliame Lietuvos miestelyje. Pokario metai, tarybų valdžia. Pasakojimo centre – Andrius Šatas, jo tėvai, senelis, kiti giminės ir kaimynai. . . Charakteriai šaržuoti, yra epizodų, kuriems būdingi farso elementai. Bet palyginus su to paties pavadinimo Arūno Žiebriūno režisuotu filmu, jų ne tiek ir daug. . . Tekstas nuostabiai gražus. Poezijos ir ironijos santykis subalansuotas meistriškai. Beje, ironija čia ne pašaipi, o nostalgiška, sukelianti juoką pro ašaras, nes kyla iš to, kaip skirtingai skaitytojas ir pasakotojas Andrius Šatas mato tą pačią situaciją. . . Plojimai Matui Sigliukui – už tai, kad tobulai perteikė jauno, nepatyrusio ir ideologiškai apdoroto, bet nepraradusio žmogiškumo ir sveikai mąstančio žmogaus balsą bei intonacijas. Patikėjau kiekvienu žodžiu. . . Iš esmės, ši knyga apie žmonių santykius – iki kaulų smegenų pažįstamą lietuvišką santūrumą, naivumą, užgniaužtą agresiją, negebėjimą žodžiais įvardinti ir išsakyti jausmų. Kaip būtų gerai, jei suaugę nepamirštume į visas bėdas žvelgti vaiko akimis… . . Long story short, 1 val. ir 44 min. buvo per mažai. Belieka save paguosti, kad mažiau yra geriau.
Klasika. Vienintelis žodis kuris sukasi galvoje kalbant apie Riešutų Duoną yra klasika. Gyvenimas, Meilė, skausmai ir netikrumas, bet kartu ir tikėjimas, viltis. Net primena kažkuo Romeo ir Džuljetą, tik lietuviškas jų atitikmuo.
Niekada neskaičiau tokios trumpos knygos taip ilgai. Visiški kliedesiai ir buvo sunku suprasti, nes vardai maišėsi. Perskaičiau nes yra privaloma literatūra. Labai prašau neskaitykit, nebent privalot dėl mokyklos arba norit susigadinti meilę skaitimui.