Vidas Poškus (g. 1977) studijavo dailės istoriją Vilniaus dailės akademijoje. Skelbia dailės kritikos tekstus ir esė Lietuvos kultūrinėje spaudoje bei tinklaraščiuose. Veikia kaip meno kuratorius ir dailininkas. „Nedingęs Vilnius: miesto akupunktūros“ – pirmoji jo knyga. Vilnius yra kaip laikrodis ir kaip filosofas, sako Vidas Poškus. Tarsi didelis kūnas, kurį norisi (ir galima) pažadinti, bedant adatėles į gyvybiškai svarbius kūno taškus. Autorius klajoja po šį miestą-kūną, pasakodamas istorijas: dailės, architektūros, savo paties istorijas. Vido Poškaus „Nedingęs Vilnius“ – labai asmeniška, labai subjektyvi ir labai netikėta knyga, nustebinsianti ir tuos, kurie mano, jog Vilnių pažįsta kaip savo penkis pirštus, ir tuos, kurie dar tik ruošiasi šį miestą atrasti.
Nuo šiol Vilniuje vaikštau kitaip - užvertus galvą ir tyrinėdama pastatus. Visa knyga - tai meilės laiškas Vilniui. Vidas prašnekina pastatus ir dabar kasdieniniuose maršrutuose šimtąkart matyti namai pasakoja istorijas. Dabar matau savo namo kiemo sienoje kulkų paliktas žymes, per langą kitoje gatvės pusėje esančiame namo fasade kasdien gerdama kavą tyrinėju vilniečių veidus. Kiekvieną kartą eidama į Halės turgų nusišypsau dėl kalambūro apie katedrą. Kai oras sušils, eisiu pasivaikščioti su knyga - informacijos per daug, kad viską įsiminčiau, o kai kuriuos dalykus norisi pačiupinėti pačiai. Rekomenduoju visiems vilniečiams:)
Viena mėgstamiausių knygų apie Vilnių. Kartu su Laimono Briedžio, Dariaus Pocevičiaus knygomis. Perskaitinėju ją antrą kartą ir manau, kad ateityje perskaitinėsiu periodiškai. Bent kas porą metų.
Trumpi, bet įdomūs idėjomis, intriga, užuominomis, istorinių įdomybių įžvalgomis tekstai apie Vilniaus senamiesčio pastatus, viešąsias erdves bei asmeninį buvimą daugiakultūriniame, asmeninių patirčių keistame mieste. Skaitymas neprailgs ir perskaičius bus įdomu pastebėti pastatus, viešąsias erdves, aprašytus knygoje.
Kadangi aš - skaitytoja be architektūrinio išsilavinimo, tai man kartais buvo sunku... Šiap tai super idėja, labai gerai sudėliota knygą, daug mažų trumpų istorijų apie kiemus, bokštus, kulkų žymes, ornamentus ir t.t. Ir nuotraukų daug. Bet... vietomis per daug moksliška, kai kurios vietos skambėjo kaip ištraukos iš kokio baigiamojo darbo, per daug architektūrinių terminų be jokio paaiškinimo (nors gale kokį žodynėlį buvo galima pateikt...)
Bet gal čia jau mano kaltė, kad knygyne suviliojo tie prabangūs, žvilgantys puslapiai ir dar marketingistai kalti, nes uždėjo pačią gražiausią autoriaus nuotrauką ant viršelio, o aš - tuštutė, spręsdama pagal autoriaus grožį, ir nusipirkau knygą :)