"Beveik visi eilėraščiai" - tryliktoji Alfonso Andriuškevičiaus (g. 1940) - poeto, eseisto, vertėjo, dailės kritiko, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato (2007) - knyga. Jotvingių premiją 2011 m. pelniusio poeto knygoje sudėti beveik visi ankstesnių šešių rinkinių ir nauji, neįėję į rinkinius, eilėraščiai. Pasak Laimanto Jonušio, "abejonė, neapibrėžtumas, nutylėjimo ir neužbaigtumo raiška čia kuria labai subtilią, įvairių potencijų kupiną atmosferą - tai yra tarsi erdvus, net lyg ir besienis prieangis, už kurio prasideda aukštesniojo lygmens valdos - arba Dievo, arba absoliuto, arba kokios nors kitokios Esmės".
Vakar vėl sugrįžo ši eilutė: "Iš kur ateina rudeniniai lietūs?" Neišeina nepratęsti: <<
Iš kur ateina rudeniniai lietūs? Jie kaip pavasariniai, bet paliepus kažkam kitam per mūsų šaltus skruostus ima lietis. Jie teikia kūnui kažin kokią kitą drėgmę: ne karčią ir ne saldžią, vien tik drėgną; ir nepaleidžia jo, į savo gėlą glėbį atitrėmę.
>>
Eilėraščių knygoje daug (knygos pavadinimas nemeluoja). Jie įvairių atspalvių (pvz., čia esama oranžinio drugio ("Šįryt apakino mane toksai oranžinis drugys..."), tamsžalių bijūno lapų ir jo žiedo rausvumo ("Drovokas bijūno rausvumas..."), raudonų ir skaisčių rudenio lūpų ("O kokios raudonos..."). Atspalvių ne tik spalvos prasme:
<<
Ak, tą ištįsusią nuo sielos lig akiračio pilkybę Jau ima gyvinti, žiūrėk, raudonas meilės augalėlio siūlas.
>>
Eilėraščiai neilgi (kartais, kaip pastaruoju cituotu atveju, ir visai trumpučiai), bet itin talpūs, savyje turintys kur kas daugiau, nei matoma plika akimi. (Turbūt neveltui kiekvienam jų skirta tiek daug erdvės – visiems tiems dalykams išsitekti reikia vietos; mums reikia pakankamai vietos, kad galėtume kvėpuoti, kai su jais susiduriame – ar tai būtų rudeniniai lietūs, ar iš dangaus šokęs drugys, ar žemėtas žiemos veidas...)
Egzistenciškai taktiliški eilėraščiai. Paliečiantys kitą akių, kaip veidrodžio, pusę. Pasukiojantys sielos briaunas, pažadinantys įvairias sielos dalis (plačiau apie briaunas ir dalis žr. A. Andriuškevičiaus esė "Nepakenktų truputis vilties").
Kosmiškai erdvūs (kita veidrodžio pusė juk nesuvokiamai begalinė), o kartu piešiantys raiškius vaizdus kūniškų pojūčių ekranuose: "<...> Ak, šimtas tūkstančių godžių lietaus burnelių / Čiaupnoja atlasinį upės kūną." ("Belyčiam vandeny...")
Pabaigai – dar vieno A. A. sukurto vaizdo ("Deja, nepamačiau...") fragmentas:
<<
Nepanėšėjo tai nei į jurginų žaizdrą, Nei į nakties žvaigždynų tūkstantlypę žaizdą. Žinai, galėjo kartais būti tai Apvaizda, Kuri, kaip tu žinai, nesutelpa į vaizdą.