Ярмарок суєти. Книга перша

Vanity Fair #1

by William Makepeace Thackeray, Вільям Мейкпіс Теккерей, Ольга Сенюк (Перекладач)

Вершиною творчості англійського письменника, журналіста й графіка Вільяма Мейкпіса Теккерея став роман «Ярмарок суєти». Всі персонажі роману - позитивні й негативні - втягнуті, за словами автора, у «вічне коло горя й страждання». Насичений подіями, та цікавими спостереженнями побуту свого часу, пройнятий іронією і сарказмом, роман «Ярмарок суєти» зайняв почесне місце в списку шедеврів світової літератури.

Genres: Classics, Fiction, 19th Century, Historical Fiction, British Literature, Romance, Literature

405 pages, Hardcover

First published January 1, 1848

About the author

William Makepeace Thackeray was an English novelist, satirist, and journalist, best known for his keen social commentary and his novel Vanity Fair (1847–1848). His works often explored themes of ambition, hypocrisy, and the moral failings of British society, making him one of the most significant literary figures of the Victorian era.
Born in Calcutta, British India, he was sent to England for his education after his father’s death. He attended Charterhouse School, where he developed a distaste for the rigid school system, and later enrolled at Trinity College, Cambridge. However, he left without earning a degree, instead traveling in Europe and pursuing artistic ambitions.
After losing much of his inheritance due to bad investments, Thackeray turned to writing for a living. He contributed satirical sketches, essays, and stories to periodicals such as Fraser’s Magazine and Punch, gradually building a reputation for his sharp wit and keen observational skills. His breakthrough came with Vanity Fair, a panoramic satire of English society that introduced the enduring character of Becky Sharp, a resourceful and amoral social climber.
Thackeray’s later novels, including Pendennis (1848–1850), The History of Henry Esmond (1852), and The Newcomes (1853–1855), continued to explore the lives of the English upper and middle classes, often focusing on the contrast between personal virtue and social ambition. His historical novel Henry Esmond was particularly praised for its detailed 18th-century setting and complex characterization.
In addition to his fiction, Thackeray was a noted public speaker and essayist, delivering lectures on the English humorists of the 18th century and on The Four Georges, a critical look at the British monarchy.
Despite his literary success, he lived with personal struggles, including the mental illness of his wife, Isabella, which deeply affected him. He remained devoted to his two daughters and was known for his kindness and generosity among his friends and colleagues.
His works remain widely read, appreciated for their incisive humor, rich characterizations, and unflinching critique of social pretensions.

Reviews

[Solodchi Andreea · Rating 4 out of 5]

#BâlciulDeșertăciunilor
#WilliamMakepeaceThackeray

„…îl rog pe bunul cititor să țină minte că această poveste se intitulează Bâlciul deșertăciunilor și că acest bâlci este un loc plin de îngâmfare, viclenie, prostie, lucruri mărunte, falsitate și prefăcătorie.”

Romanul nu e decât o satiră socială ce relevă acea societate cu sau fără principii și valori, mustind a corupție și vicii, prostie situată la rang înalt, cercuri pline de vanitoși și parveniți ce-și doresc cu orice scop să acceadă la cele mai distinse piscuri posibile.

O lume în care primează averea și descendența nobilă, cu tipologii "înzestrate" din abundență cu cele mai meschine intenții, ce-și doresc cu ardoare infiltrarea în labirintul aristocratic sclipitor al acelor vremuri.

Povestea intrigilor, a decadenței, a snobismului și a pretențiilor exagerate este una fascinantă, mai ales că înțelegi că astfel de moravuri nu sunt doar apanajul unei societăți demult apuse, ci reprezintă și povestea celei actuale. Iar victimele societăților rapace sunt multe, din păcate...

[Vygandas Ostrauskis · Rating 4 out of 5]

Galima šią dviejų dalių epopėją vertinti geriau ar blogiau, bet perskaityti tikrai verta.
XIX amžiaus literatūra be "Tuštybės mugės" daug netektų, nes šiame romane, kuris teisingai vertinamas kaip vienas iškiliausių realizmo kūrinių, puikiai atvaizduotos (pasitelkiant ironiją ir sarkazmą) aukštuomenės ydos. Gal kiek pesimistinis kūrinys, bet autorius to meto visuomenę ir jos ateitį matė būtent tokią....
"Tuštybės mugėje" pateiktas vienas pirmųjų snobizmo apibrėžimų: "Snobas – tai tas, kas niekingai žavisi niekingais dalykais“.

[Raminta Budriūnė · Rating 5 out of 5]

Nuostabi, įtraukianti istorija apie aukštuomenės pakilimus ir nuopuolius su daug sarkazmo ir ironijos.
“Apie savimeilę. Iš visų ydų, žeminančių žmogų, savimeilė yra šlykščiausia ir niekingiausia. Per didelė savęs meilė sukelia siaubingus nusikaltimus ir yra didžiausių valstybių ir šeimų nelaimių priežastis. Kaip savimeilis žmogus nuskurdina savo šeimą ir dažnai visiškai ją sužlugdo, taip savimeilis karalius nuskurdina savo liaudį ir dažnai įvelia į karą.
Pavyzdžiai: Achilo savimeilė, kaip pažymi poetas Homeras, buvo tūkstančių graikų nelaimių priežastis. Velionio Napoleono Bonaparto savimeilė sukėlė begalę karų Europoje, ir dėl jos jam pačiam teko žūti menkoje saloje – Šv. Elenos saloje Atlanto vandenyne.
Iš šių pavyzdžių matome, kad neturime žiūrėti vien savo naudos ir ambicijų, bet privalome atsižvelgti ir į kitų interesus lygiai kaip į savo.“

[Benedetta · Rating 3 out of 5]

Sarebbe stato da 4 ma troppi refusi.

[Darius Motiejūnas · Rating 3 out of 5]

Kaip entuziastingai ėmiausi šitos knygos skaitymo („Nu va, būsiu apsišvietęs klasikoje ir žinosiu, kodėl visas pasaulis naudoja frazę „Tuštybės mugė“), taip greitai perverčiau paskutiniuosius skyrius, kad tik greičiau galėčiau „uždaryti šitą bylą“.

Pirmieji puslapiai ir skyriai atrodė tikrai patraukliai – iš karto atsiranda veiksmas, įdomūs herojai.

Viskas gerai – taip yra užkabinamas skaitytojas. Tačiau po kokio penktadalio knygos, kai herojai susiženyja, knygos stilius apsiverčiau aukštyn kojom – lyg jos rašymą butų perėmęs kitas žmogus.

Praktiškai nuo tos pačios vietos, kur autorius pasako tą raktinę frazę „Tuštybės mugė“.

Veiksmo nebėra, teskas yra tarsi tankus ir sunkiai permatomas veltinis iš kažkokių trumpų ir jokios prasmės neturinčių pasakojimų, daugybės to meto gyvenimo detalių ir pamąstymų-pasvarstymų, turinčių parodyti herojų tuštumą.

Taip, tai yra tuštybių mugė. Tačiau bėda tame, kad bandant rodyti tuštumą, pati knyga tampa tuščia.

Ji man primena serialą, kuriame pirmos kelios serijos tikrai įdomios, o visos kitos – gumos tempimas.

Knyga yra suskaidyta į gana trumpus skyrius, o jų pavadinimai gana įdomus. Tarkim, „Skyrius XXX, kuriame pasakojama apie tai, kaip panelė A.B. padaro tą ir aną“.

Rodos, kad visa ta istorija buvo rašoma tam, kad būtų gabalais spausdinama kokiame nors anų laikų žurnale ar laikraštyje. Kaip tikras XIX amžiaus vidurio serialas.

Netiko ir nepatiko.

2,7

P.S. Neiškenčiau ir paieškojau informacijos interneto platybėse. Taip, pasirodo, tai ir buvo literatūrinis 19-os dalių serialas, spausdintas 1847-1848-aisiais metais, o jo tikslas – pašiepti tuometinę visuomenę.

Ar mūsų laikais iškeliamos bėdos bus aktualios po 200 metų?

[Mama ir vaikas skaito · Rating 5 out of 5]

Ši knyga mano bibiliotekoje atsirado po ilgų paieškų "labai geros klasikos, kurios dar nesu skaičiusi", rusų, anglų arba prancūzų romanistų, parašytos XIX a. -XX a. pr. Kadangi esu didelė klasikos gerbėja, ši užduotis nebuvo lengva. Ir pagaliau paieška išmetė šią knygą. Iš pradžių viršelis pasirodė nieko gera nežadantis, toks "laisvalaikio knygos", tačiau kai pradėjau gilintis, negalėjau patikėti, kad aš ne tik kad nebuvau jos skaičiusi, bet apie ją iki šiol nežinojau. Pasidomėjusi, kad tai britų rašytojo William Makepeace Thackeray knyga, gavusi net 14 vietą "The Guardian" sudarytame geriausių romanų šimtuko sąraše, nedvejodama ją įsigijau.

Kai pradėjau skaityti, mane aplankė toks "deja vue", kažką man ji primena - ogi Tolstojaus "Karas ir taika". Tai romanas apie to meto anglų aristokratiją, jame pinasi ne viena meilės istorijų ir žmonių likimų gija, aprašomas karas tarp Britanijos ir Napoleono Prancūzijos, žymusis Vaterlo mūšis ir jo išbandymai žmonių likimams. Kaip nuostabiai "The Telegraph" knygos apžvalgoje parašė "Napoleono karai Rusijai davė "Karas ir taika", o mums- "Tuštybės mugė".

Pagrindinės herojės, apie kurias sukasi knyga, yra nekilminga oportunistė Rebeka (Beki) ir Viktorijos laikų aristokratė Amelija. Nors jų likimai nuolat persipina, jos tarsi du skirtingi upės krantai, kurie nuolat šalia, bet niekada nesusisieina (ne fiziškai, o vertybiškai). Jeigu lyginti mano nesenai aprašytos knygos "Vėjo nublokšti" herojes, tai Beki būtų Skarlet, o Amelija - Melanė. Pirmoji kovotoja, nemokanti mylėti savo vyro ir vaiko, kuri "kabinasi į gyvenimą", siekia išsikovoti savo vietą jame, trokšta patekti į aukštuomenę ir patirti visus tokio gyvenimo privalumus; juk gyvenimas ir jaunystė tik vieną kartą, o meilėje ir kare visos priemonės teisingos! Amelija - išaugusi aristokratų šeimoje, jautri, naivi, ištikima žmona, dievinanti savo sūnų, turinti stiprias moralines vertybes, pasiaukojanti, kenčianti ir tylinti, susitaikanti su negailestingu likimu. Tik skirtumas nuo "Vėjo nublokšti", kuriame abi herojės pralaimi, čia jos abi sugeba atsitiesti. Ir džiaugiuosi, nes nenorėčiau matyti Amelijos tik kaip teigiamos, o Beki tik kaip neigiamos herojės, iš abiejų yra ko pasimokyti. Tiek tada, tiek mūsų laikais nelengva išgyventi būnant Amelija, todėl ir šiandien daug kas pasirenka būti Beki. Gal verta gyvenime paieškoti savo "Amelijos ir Beki" vidurkio tarp moralinių vertybių ir kovos už "vietą po saule"?

Įdomus faktas, kad būtent ši knyga pataisė labai prastus rašytojo finansinius reikalus, atvėrė kelius į Viktorijos laikų literatūros elitą ir leido konkuruoti su tuomet garsiausiu anglų rašytoju Charlesu Dickensu, o Charlotte Brontë jam netgi paskyrė savo garsiąją knygą "Džeinė Eir" (beje, minėtame "The Guardian" sąraše aplenkusią "Tuštybių mugę".)!

Pora žodžių apie ekranizacijas tiems, kas neturi laiko skaityti, bet nori žinoti šią istoriją arba tiems, kurie paskaitę mėgsta pažiūrėti ir ekranizacijas (aš prie šių). Tarp daugelio pastatymų, paminėsiu kelis labiausiai vertus dėmesio. Minėtas knygos viršelis, pasirodo, yra iš 2004 m. to paties pavadinimo "Auksiniam Liūtui" nuominuoto JAV filmo. Tai "Granada Produtions" filmas (IMDB reitingas 6.2. iš 10), jame puikūs aktoriai (Reeese Witherspoon vaidina Beki Šarp, Ramola Garai - Ameliją). Tik jo trukmė neleidžia perteikti visos knygos, ja greitai "perbėgama". Kita ekranizacija, kurią verta pažiūrėti, yra visai naujas 2018 m. 7 dalių to paties pavadinimo ITV ir Amazon Studios mini serialas (IMDB reitingas 7.3. iš 10). Jis kokybiškas, išsamus ir labai gražus akiai.

[Bruce · Rating 5 out of 5]

A biting and witty satire on English social life and customs during the first part of the nineteenth century, its subtitle is “a novel without a hero,” and it could also be added without heroines. Yet the book’s two central characters, the virtuous but dim and naive Amelia Sedley and the amoral, clever, congenial Becky Sharp both display admirable and distressing qualities as they rise, fall, and rise again in society. One of the great virtues of Vanity Fair is that while it is told in hilarious prose, with short burst of genuine pathos, it was praised by its contemporaries as a thoroughly realistic account of the society that it portrays.

Davidson’s dry and somewhat snooty tone as a narrator is a perfect match for Thakeray’s prose. His choice of voices for the characters and his skill as an actor are excellent. It is hard to imagine a better match of reader and text. This edition is twenty-nine and a half hours of pure delight for the listener.

[Lilamedusa · Rating 3 out of 5]

No decido si me gusta o no.

No sé si Thackeray es un narrador insoportable o divertido. A pesar de ser pedante, arrogante e imbécil en su comentario gran parte del tiempo, a veces es empático, sagaz y desgarrador. Quizá lo decida después.

Thackeray cuenta la historia de Amelia y Becky, que son perfectas opuestas. Becky es encantadora, astuta y pobre. Amelia es gentilísima, tonta y rica. Ambas tienen sus encantos, sus debilidades y sus fortalezas, y es ineteresante, a su manera, verlas crecer y leer a Thackeray intentar explicar exactamente cómo somos las mujeres.

Las acompaña un casting adorable compuesto de como tres Pitt Crawley, una Miss Crawley, como tres mistress Crawley, Josef Sedley, George Osborne y el nobilísimo William Dobbin.

Conforme avanza este primer libro vemos sus arribas y abajos y, como siempre, me consume la necesidad de saber qué viene después.

[Aistė · Rating 3 out of 5]

Iš pradžių skaitant buvo labai sunku prisitaikyti prie rašytojo pasakojimo stiliaus, nes jis pasirodė man labai neįprastas. Vis tik po to pripratau. Visai įdomi, intriguojanti istorija, bet tuo pačiu ir atsibodo skaityti. O dar antra dalis laukia (turės palaukt ilgiau, nes nekantrauju pradėti skaityti kitas knygas).
Skaitant „kankino“ dviprasmiški jausmai. Nesuprasi, ar čia žavėtis tuo veikėju, ar baisėtis. Ar kitas veikėjas nuskriaustas, ar tiesiog kvailas. Net tikri žmonės atrodo lengviau suprantami negu šios knygos veikėjai.

[Łucja · Rating 4 out of 5]

Bardzo podoba mi się styl pisania Thackeraya, jego zwroty to czytelnika, które sprawia wrażenie jakby "plotkował" z nami o bohaterach książki. Zaczęło mnie trochę nudzić w momencie gdy wyjechali na wojnę, ale po jakiś 50 stronach znowu wróciła perspektywa intryg i wykradania się w łaski targowiska próżności.
ogólnie na pewno sięgnę po tom 2 bo bardzo zabawnie się czyta krytykę i ośmieszanie społeczeństwa przez autora

[Yael Cornejo · Rating 3 out of 5]

Para ser la mitad del libro creo que en términos generales me gusta.

El narrador puede ser muy atinado en las observaciones y sobre todo en la critica a la sociedad y las vanidades, pero en otras raya lo machista.

Supongo que tendré que esperar a terminar el segundo volumen para hacerme una opinión concreta y general de la novela.

[Elianna · Rating 3 out of 5]

Sorprendida con el autor, con la agudeza, sarcasmo y excelente elección y combinación de palabras que logran una narrativa ágil pero a la vez profunda, aguda e insolente pero a la vez con cierta elegancia, y tan condescendiente con todos (hasta con el lector) pero tan divertida y a la altura de los mejores en la técnica de narrador omnisciente.

La obra satiriza la sociedad del Reino Unido del siglo XIX, como muchas otras de la época, pero quizá la diferencia es que no sublima ni idealiza nada, por el contrario, se mete con todo el mundo, hasta con el lector jaja y nos sustenta que la vida es como un espejo de nuestro propio rostro y que muy seguramente, las personas a quienes todo el mundo maltrata, se merecen lo que reciben en la mayoría de las veces, y que la venganza y varios otros 'defectos' son la cosa más natural en el ser humano. De ahí el título de 'una novela sin héroe'.

Acabado el 1er libro, la trama está logrando que mantenga el interés, sin embargo, está algo lejos de ser trepidante o de tener la profundidad de 'Guerra y Paz', a pesar de las comparaciones que veo que se hacen por usar las guerras napoleónicas como escenario para las vidas y milagros de los personajes, o de tener una protagonista como 'Scarlet O'hara' a pesar de todas las habilidades de Rebeca sumadas a su astucia y voluntad sin límites.

Seguiremos con el 2do libro para redondear mi opinión de la obra, la mirada a la construcción de personajes y completar la reseña después de evaluar el desenlace de esta telenovela llena de snob e hipocresía, como debe ser...

Leída con el club 'Lecturas eternas'

[VaultOfBooks · Rating 5 out of 5]

By: William Makepeace Thackeray. Grade A+
The first thing that grasped me as I began the novel ‘Vanity Fair’ was the immense confidence of the author, William Makepeace Thackeray. He doesn’t just assert his confidence in every word of his masterpiece, but proclaims it boldly in the very title by calling his book ‘Vanity Fair: A Novel without a Hero.’


Yes, a novel without a hero! But ‘a novel without a hero’ it definitely isn’t. Those words are just a satire on the heroes of common imagination. The novel, in fact, has one of the truest heroes that I have ever come across.

But let’s first understand what ‘Vanity Fair‘ means. In John Bunyan’s allegorical story ‘The Pilgrim’s Progress,’ Vanity Fair refers to a customary stop in the progress of the pilgrims. It is a never ending fair that’s held in the town called Vanity and represents all the temptations, sins, and treacheries of the world.
And that’s just what Thackeray’s masterpiece (published in 1847-48) presents before the readers. A world full of vanities where nothing is fair after all.

But before I lead you on any further, let me make it clear. This isn’t a book for all readers. It’s a long book (has more than 3,00,000 words), has lots of characters, and the vocabulary of a literary genius.
Still, Vanity Fair is loved by millions of readers all over the world, and has been turned into several movies, TV shows, and radio adaptations. Here’s why:
Brilliant Characterization: Vanity Fair is majorly a character driven book. There are three or four towering characters, handfuls of other major and important characters and a whole retinue of minor characters. Each of the characters is real and believable, be it a grudging father missing and hating his truant son, be it a school mistress seen only once in the book, be it a bankrupt stockbroker, or his heartbroken wife hating his good and selfless daughter. Each character is vivid and alive. Nobody is perfect, nobody is a total villain either.
Narration: Vanity Fair is a masterpiece not just because of its characters, but also because of its remarkable narration. The author himself is the narrator of the story, and he boldly breaks the fourth dimension by making his presence felt again and again. He comments on the characters and their doings, he comments on the society and its ways, and he lays bare the truth behind the various vanities and falsities of the world. Here’s an example to show you how: ‘… a polite public will no more bear to read an authentic description of vice than a truly refined English or American female will permit the word breeches to be pronounced in her chaste hearing. And yet, madam, both are walking the world before our faces every day, without much shocking us. If you were to blush every time they went by, what complexions you would have!’
Wit and Sarcasm: The above example would have given you some idea of the brilliant wit and biting sarcasm that the author has threaded into his story. Sometimes, his wit will make you ponder, sometimes to look within, sometimes, to turn away from yourself to protect your self from feeling ashamed, and often to break out in wide grin, if not a boisterous laugh.
Plot: Vanity Fair, as mentioned before, is full of characters. They all have their stories to tell. But in the main, there are two stories going side by side, and closely interlinked. They are woven around the two female leads, Amelia and Rebecca (Becky). Amelia is an epitome of virtue, Becky flirts with vice. Amelia is born rich but can stay happy even in bankruptcy, Becky is poor and an orphan but is capable and ready to do whatever is necessary to win her a place in the world. War, bankruptcy, scandal, infidelity rock them about, and they both choose their paths as per the dictates of their characters. And the story moves on, fast paced and never lagging in interest, forcing the reader to turn page after page.
Becky Sharp: Definitely one of the most memorable characters you will ever come across in the world of fiction. She is born poor, but isn’t willing to live poor. And to rise up in fortune and society, she is willing to sink down to any depth. She can happily deceive her own best and kindest friend, cares not two cents for her only child, turns her devoted husband into a slave laughed at by all ‘her friends.’ And yet, she is far more glittering, entertaining and enchanting than Amelia, the heroine.
William Dobbin: The title declares defiantly that it is a ‘novel without a Hero.’ And yet it presents to us William Dobbin, a gentleman selfless enough to give up his own love to his friend, and yet constant enough in this very love that even a distance of continents and decades does not allow him to waver. He’s one of those gentlemen ‘whose aims are generous, whose truth is constant, and not only constant in its kind but elevated in its degree; whose want of meanness makes them simple; who can look the world honestly in the face with an equal manly sympathy for the great and the small. … his thoughts were just, his brains were fairly good, his life was honest and pure, and his heart warm and humble.’ And oh, he’s also a brave soldier who fights valiantly and earns everybody’s love and regards.

All in all, Vanity Fair is a masterpiece and a brilliant literary classic. Not an easy read, for sure, but a very engrossing and satisfying one definitely


Originally Reviewed at http://vaultofbooks.com/

[Petra · Rating 5 out of 5]

4.5⭐️

[Micaela Menghini · Rating 3 out of 5]

3.5

[Mama ir vaikas skaito · Rating 5 out of 5]

Ši knyga mano bibiliotekoje atsirado po ilgų paieškų "labai geros klasikos, kurios dar nesu skaičiusi", rusų, anglų arba prancūzų romanistų, parašytos XIX a. -XX a. pr. Kadangi esu didelė klasikos gerbėja, ši užduotis nebuvo lengva. Ir pagaliau paieška išmetė šią knygą. Iš pradžių viršelis pasirodė nieko gera nežadantis, toks "laisvalaikio knygos", tačiau kai pradėjau gilintis, negalėjau patikėti, kad aš ne tik kad nebuvau jos skaičiusi, bet apie ją iki šiol nežinojau. Pasidomėjusi, kad tai britų rašytojo William Makepeace Thackeray knyga, gavusi net 14 vietą "The Guardian" sudarytame geriausių romanų šimtuko sąraše, nedvejodama ją įsigijau.

Kai pradėjau skaityti, mane aplankė toks "deja vue", kažką man ji primena - ogi Tolstojaus "Karas ir taika". Tai romanas apie to meto anglų aristokratiją, jame pinasi ne viena meilės istorijų ir žmonių likimų gija, aprašomas karas tarp Britanijos ir Napoleono Prancūzijos, žymusis Vaterlo mūšis ir jo išbandymai žmonių likimams. Kaip nuostabiai "The Telegraph" knygos apžvalgoje parašė "Napoleono karai Rusijai davė "Karas ir taika", o mums- "Tuštybės mugė".

Pagrindinės herojės, apie kurias sukasi knyga, yra nekilminga oportunistė Rebeka (Beki) ir Viktorijos laikų aristokratė Amelija. Nors jų likimai nuolat persipina, jos tarsi du skirtingi upės krantai, kurie nuolat šalia, bet niekada nesusisieina (ne fiziškai, o vertybiškai). Jeigu lyginti mano nesenai aprašytos knygos "Vėjo nublokšti" herojes, tai Beki būtų Skarlet, o Amelija - Melanė. Pirmoji kovotoja, nemokanti mylėti savo vyro ir vaiko, kuri "kabinasi į gyvenimą", siekia išsikovoti savo vietą jame, trokšta patekti į aukštuomenę ir patirti visus tokio gyvenimo privalumus; juk gyvenimas ir jaunystė tik vieną kartą, o meilėje ir kare visos priemonės teisingos! Amelija - išaugusi aristokratų šeimoje, jautri, naivi, ištikima žmona, dievinanti savo sūnų, turinti stiprias moralines vertybes, pasiaukojanti, kenčianti ir tylinti, susitaikanti su negailestingu likimu. Tik skirtumas nuo "Vėjo nublokšti", kuriame abi herojės pralaimi, čia jos abi sugeba atsitiesti. Ir džiaugiuosi, nes nenorėčiau matyti Amelijos tik kaip teigiamos, o Beki tik kaip neigiamos herojės, iš abiejų yra ko pasimokyti. Tiek tada, tiek mūsų laikais nelengva išgyventi būnant Amelija, todėl ir šiandien daug kas pasirenka būti Beki. Gal verta gyvenime paieškoti savo "Amelijos ir Beki" vidurkio tarp moralinių vertybių ir kovos už "vietą po saule"?

Įdomus faktas, kad būtent ši knyga pataisė labai prastus rašytojo finansinius reikalus, atvėrė kelius į Viktorijos laikų literatūros elitą ir leido konkuruoti su tuomet garsiausiu anglų rašytoju Charlesu Dickensu, o Charlotte Brontë jam netgi paskyrė savo garsiąją knygą "Džeinė Eir" (beje, minėtame "The Guardian" sąraše aplenkusią "Tuštybių mugę".)!

Pora žodžių apie ekranizacijas tiems, kas neturi laiko skaityti, bet nori žinoti šią istoriją arba tiems, kurie paskaitę mėgsta pažiūrėti ir ekranizacijas (aš prie šių). Tarp daugelio pastatymų, paminėsiu kelis labiausiai vertus dėmesio. Minėtas knygos viršelis, pasirodo, yra iš 2004 m. to paties pavadinimo "Auksiniam Liūtui" nuominuoto JAV filmo. Tai "Granada Produtions" filmas (IMDB reitingas 6.2. iš 10), jame puikūs aktoriai (Reeese Witherspoon vaidina Beki Šarp, Ramola Garai - Ameliją). Tik jo trukmė neleidžia perteikti visos knygos, ja greitai "perbėgama". Kita ekranizacija, kurią verta pažiūrėti, yra visai naujas 2018 m. 7 dalių to paties pavadinimo ITV ir Amazon Studios mini serialas (IMDB reitingas 7.3. iš 10). Jis kokybiškas, išsamus ir labai gražus akiai.

[Arteaga Daniela · Rating 4 out of 5]

No cnvencioal

[Kasia Zet · Rating 5 out of 5]

Spotkałam się i z opiniami, i z hasłami na okładkach, iż ta powieść to "klasyka romansu", co brzmi dla mnie zbyt banalnie, krzywdząco w stosunku do tej książki. To byłby może romans, gdyby nie sam Thackeray, który dzięki ciętemu, zabawnemu, gawędziarskiemu tonowi, sprawia, iż jest to interesujący, cyniczny obraz dziewiętnastowiecznego, angielskiego społeczeństwa.
Autor, na tle wojen napoleońskich, maluje całą paletę różnych postaci, ich zachowań, namiętności, całego szeregu niedoskonałości, które można zaobserwować również w dzisiejszym, pokręconym świecie.
Śledzimy losy Amelii Sendley, naiwnej, nieco egzaltowanej młodej osoby i jej przyjaciółki Becky Sharp, intrygantki, manipulatorki, która za bogactwo i pragnienie bywania w wysokich sferach, jest w stanie zapłacić każdą cenę.
Szczerze nie znoszę takich kobiet jak Becki, ale w świecie fikcji, miałam niemałą satysfakcję, że doskonale obnażyła fałsz, głupotę, pychę ludzi, w którzy w swoim mniemaniu, należą do elity, a którzy nie zdając sobie z tego sprawy, zostali omotani przez dziewczynę biedną, ale niezwykle inteligentną.
Szlachetne uczucia: miłość, honor, uczciwość, są w rzeczywistości, wykreowanej przez pisarza, nikomu niepotrzebnym balastem, wywołują pogardę, śmiech, są krępujące, wręcz niepożądane:
"Targowisko próżności! Targowisko próżności! Oto człowiek, co nie umie poprawnie pisać i nigdy nie czyta; co z chłopską chytrością łączy wulgarne obyczaje, a za jedyny cel w życiu ma kruczki prawne, co lubi i ceni tylko brzydotę, zgniliznę, plugastwo. A mimo to posiada stanowisko, zaszczyty, nawet pewną władzę. Jest dygnitarzem w hrabstwie i filarem państwa. Jako szeryf królewski jeździ złoconą karocą, pochlebiają mu ministrowie i wielcy mężowie stanu, a na targowisku próżności zajmuje godniejsze miejsce niż najwspanialszy geniusz o nieskazitelnej cnocie".
Thackeray to niezrównany plotkarz, narracja jest lekka, subtelna, ale wnikliwie piętnuje wady wiktoriańskich, wyższych sfer.
Klasykę zawsze warto!

[Mohammed omran · Rating 4 out of 5]

Thackeray's opus is a wonder. Long, yes, but so very good in so many ways.He's part Oscar Wilde, part Jonathan Swift, with a dash of Dickens, but all his own voice.Since the story is so long and sprawling, I only jotted down a few notes on my impressions.* He breaks the 4th wall, some times with savage glee, yanking it down making you look at yourself and the characters in a new light. Other times he does it with delicacy, sliding back the wall and making you feel like it's just him and you in the same room, both of you enjoying the wit and banter of this story, you his equal and friend.* It's long. He wrote it in installments, and got paid by the pound. Okay, maybe not by the pound, but it was in his best interest to keep the story going. And so it goes on for a long time. However, I was never bored, never wanting to skip this chapter and get it over.* Becky Sharp? Wicked, resourceful, likable and detestable. All too human, which is why I liked her, and deplored her. Brilliant dance of vagueness and ambiguity about how rotten she was, fantastic ending of her partial rise and questions of her motives. She is an archetype, some times playing the saint, other times playing Clytemnestra. * The title. It's from "Pilgrim's Progress" by John Bunyan. Vanity Fair sits out side the town Vanity on the path to heaven. Thackeray uses this motif to expose humanity's frailties and foibles. * All of humanities weaknesses gently mocked, virtues decried as so much humbug and hypocrisy, upper class skewered under his pen and he kept going all the way down to the lower class now and then.* Sometimes it feels like a morality play. Just a touch.There is so much more to say, but I would never be able to do this book justice.I strongly recommend this book. Yes, it's long, but you might just find a wonderful adventure among humanity in Vanity Fair.

[Vydavchynia · Rating 5 out of 5]

Recently, я прочитала “Ярмарок суєти” або “Ярмарок марнославства”, кажіть, як хочте, і в мене виникло лише одне питання, чому немає її перевидання? Я думаю зараз ви не знайдете її на прилавках книгарень. Видавництва, алооо, прошу зверніть свою увагу на класичну класику.
“Ярмарок суєти” роман англійського письменника Вільяма Текерея про епоху Наполеонівських війн.
Цей твір ще називають "романом без героя", адже головним героєм постає англійське суспільство ХІХ століття з його вадами та проблемами. Центральними персонажами роману є Бекі Шарп - авантюристка, яка прагне увійти до вищого світу, та її антипод - Емілія Седлі, яка одночасно є і її подругою, і суперницею.

Дуже круто описаний сеттінг початку та середини 19 століття, персонажі, світ, битва при Ватерлоо. Якщо хочете дізнатись більше про якусь епоху, почніть з прочитання книг які були написані в цей час.

Твір позачасовий у своєму зображенні людської природи, мінливості моди та моралі. А ще у Текерея дуже гарне почуття гумору.

Книга велика і іноді надто багатослівна, але вибачте це класика. Що ви хотіли?

Для мене за настроєм дуже схоже на “Мадам Боварі”, Флобера, тому якщо ви як і я фанат жанру, обов’язково зверніть увагу.

[Bogdan · Rating 4 out of 5]

I liked very much this satire on English society, that can be very easily transposed into modern times. If you change the daddies with contemporary metrosexuals there is not hard to imagine this novel set in current world. Of course, nobles are no longer so important, but there are certain other "upper classes" that took their place.

The main issue with the novel is with its length and with many other references in world literature or antiquity. Due to this it can be hard to read for some.

[Kateryna Krasnobai · Rating 4 out of 5]

Класика є класика! Місцями нудновата і затягнута, проте автор з гумором описує цілком життєві ситуації. Дві історії подруг, які зовсім різні за темпераментом і характером - сама святість і безпринципна наглість. Героїні закохуються, одружуються, народжують дітей, проходять через втрати. Все як буває в житті. У фіналі кожна залишається з тим, на що заслужила.
Я взялась за книгу, бо мені дуже подобається екранізований міні серіал з Олівією Кук в головній ролі. Так ось серіал досить чітко передає ключові події книги, але без води. Все таки майже 900 сторінок це було занадто 🫣

[Giselle · Rating 5 out of 5]

Sinceramente no esperaba que me fuera a gustar tanto, concuerdo que esta novela no tiene un/una heroína, a pesar de todo me gusta mucho el personaje de Becky, sus ocurrencias me divierten al contrario de la bondadosa Amelia, quien me ha desesperado en ocasiones.
La forma en que el autor relata la historia es muy cómica, interesante y te anima a continuar leyendo, es la primera vez que leo este autor y deseo continuar con la segunda parte. 😌

[Gabriela Grapă · Rating 5 out of 5]

Mi-a plăcut foarte mult modul în care a autorul a descris atât personajele, cât și societatea în care se înfăptuiește acest bâlci. O lume atât de infectă de propriile ambiții și frustrări neînțelese, cum nu mai găsești decât astăzi în comentarii de pe social media contemporană. Aștept cu nerăbdare să citesc partea a 2 din acest satir al societății, atât de prezent în viețile noastre din toate timpurile.

[SuKnyga · Rating 2 out of 5]

Itin sunkiai skaitėsi, ir tai tik pirmoji dalis, ir dar stora. Buvau su likus keletui puslapių ją padėjus į šalį, kuriam laikui, nepajėgiau net tiek mažai pabaigti. Bet užmačiau, kad šią savaitę rodys filmą, Tuštybės mūgę per LRT, tai ir iškankinau, pabaigiau. Nežinau ar imsiu antrą dalį, bet filmą pamėginsiu pažiūrėti.

[Kate · Rating 5 out of 5]

Прекрасний стиль написання. Вставки від автора про своїх героїв. Лялькар і сцена. "Ярмарок" лицемірства, самолюбування і похвали. А герої які - кожен грамотно описаний зі своїми перевагами та ще більшими вадами.
Протиставлення пробивної Ребеки та тихої Емілії, скромного капітана Доббіна і зухвалого Джорджа.. А стара міс Кроулі - вище всіх похвал.

[John · Rating 2 out of 5]

my edition was in one volume and printed in1898 or 68. difficult to read date. interesting scenes around eourope but i think it would have been more intesting to the people living there in the 1800s.

[Zuza · Rating 3 out of 5]

To była dość spokojna lektura, choć długotrwała. Dobra jako odskocznia od gatunków, które zazwyczaj czytam.
Trudno mi było się wczuć do końca w perypetie bohaterów, wielu z nich mnie denerwował, ale wielokrotnie miałam fun z czytania.

[Donna · Rating 5 out of 5]

Loved it!

[Bridget Weller · Rating 3 out of 5]

Dated in a way that many other (better?) novels of the same period aren't. Found it a bit of a struggle to stay engaged for the duration