Zanussi iš pusės žvilgsnio atrodo visiškai senamadiškas moralizuojantis dinozauras, bet kaip visada tokiais atvejais, šiek tiek giliau slypi daug išminties. Kiek yra siūlančių pasaulio progreso matavimui įsivesti dvasinio augimo kpi'są? Ir primenančių, kad nebūtumėm bet kokie? Sakančių, "man atrodo, šiandien vėjas per mažai plaiksto plaukus"?
Be to, knygoje Zanussi apžvelgia savo pačio gyvenimo pamokas ir požiūrį į kūrybą. Su ja esu visiškai nesusipažinusi, todėl į pasakojimą įpinti filmų scenarijai tapo gera pagalba orientuojantis kontekste. Turintiems ūpo lįst giliau, prie scenarijų yra QR kodai (!) su video medžiaga, bet dar nebandžiau nei vieno.
Yra prie ko grįžti, bet labiau vėlyvą rudenį ar žiemą, kai norėsis apsunkint smegenis egzistenciniais apmąstymais.
"Nenoriu būti kategoriškas, bet esu šalininkas to dvasios aristokratizmo, kuris verčia rinktis tai, kas geriausia, ir neteršti sielos skaitant prastą romaną, klausant trankios muzikos ar žiūrint situacijų komedijas. Skonis lavinamas arba gadinamas, geriau nedaryti žalos savo pojūčiams. Prastai derantys garsai, lėkštas sąmojis, šleivai sukonstruotas sakinys - tai nuostolis vartotojui. Nuolat kalbama apie apnuodytą vandenį, orą, aplinką. O menku menu galima apnuodyti sielą."