Lietaus dievas ir kiti

by Alvydas Šlepikas

Alvydas Šlepikas – žinomas rašytojas, dramaturgas ir aktorius. Jo romanas „Mano vardas – Marytė“ jau išleistas ir vokiečių, lenkų, latvių kalbomis, o apsakymų rinkinys „Lietaus dievas“ pasirodys Baltarusijoje. Pastaruoju metu rašytojas vėl sugrįžo prie apsakymų rinkinio „Lietaus dievas“ (2005) – papildė jį naujais apsakymais ir parašė pjesę „Lietaus dievas“, kurią stato Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras.

Alvydo Šlepiko apsakymų rinkinį „Lietaus dievas ir kiti“ sudaro meistriškai pasakojamos provincijos miestelio istorijos, aprėpiančios žmonių nuopuolius, kasdienybės skaudulius ir šviesias vaiko svajones, gėrio daigus, pačios būties dėsnius.

152 pages, Hardcover

First published January 1, 2016

About the author

Alvydas Šlepikas - poetas, režisierius, aktorius. Gimė 1966 m. sausio 27 d. Videniškiuose (Molėtų r.). 1988 - 1994 m. mokėsi Lietuvos muzikos akademijoje, kur baigė aktoriaus ir režisieriaus specialybes. Po studijų dirbo Vilniaus Mažajame teatre, Lietuso nacionaliniame dramos teatre, savaitraštyje „Literatūra ir menas“.

1998 metais A. Šlepikui buvo skirta Zigmo Gėlės premija už eilėraščių rinkinį Taika tavo kraujui.

A. Šlepiko kūryba spausdinta „Poezijos pavasario“, „Druskininkų rudens“ ir kt. almanachuose. Jo žodžiais sukurta nemažai dainų.

Reviews

[Nika]

„Der Regengott und andere Erzählungen“ von Alvydas Šlepikas (mitteldeutscher verlag) beinhaltet verschiedene Kurzgeschichten, die sich mit dem Leben der Bewohner eines litauischen Dorfes befassen. Pünktlich zum Gastlandstatus Litauens auf der Leipziger Buchmesse ist diese Sammlung damit ein idealer Einstieg in die litauische Literatur.

„Der Regengott und andere Erzählungen“ fängt scheinbar harmlos an. Das Dorf ist umgeben von der Natur und das Leben hier geprägt von den verschiedensten Einwohnern. Die ersten Kurzgeschichten vermitteln so den Eindruck einer funktionierenden Gesellschaft, in der es zwar hier und da Ausbrüche gibt, die aber dennoch fast schon Bullerbü-artig erscheint. Man feiert Feste, trifft sich zu Traktorrennen und lässt die Kinder frei herumstromern. Zur Mitte des Buches zeigen sich dann die gängigen Motive: Neid, Missgunst, Eifersucht und Streit sowohl unter Familien als auch unter Nachbarn. Wie auch in anderen Dörfern trügt die Idylle. Alkoholismus, Diebstahl und Schlägereien finden auch hier ein Zuhause und die Geschichten werden düsterer. Zum Ende hin rutscht der Autor dann in eine surreale Ebene, wenn beispielsweise eine einnehmende Mutter auf dem Weg nach Hause von einem Monster verschlungen wird oder ein Feuerfuchs ein Kind zum verstorbenem Vater führt.

Eindrucksvoll gelingt es Šlepikas, das Dorfleben zu porträtieren, sodass das litauische Leben auf dem Land gar nicht mehr so fremdartig und weit erscheint. Die Kurzgeschichten des Autors machen definitiv Lust auf mehr und seinen Roman „Mein Name ist Maryte“, der im September ebenfalls im mitteldeutschen verlag erschien, habe ich gleich auf meine Wunschliste gepackt. Šlepikas´ Geschichten laden ein, ein Stück litauische Gesellschaft mitzuerleben und sich von den Figuren anstecken zu lassen. Sie alle haben ihre Wünsche und Träume und obwohl die Hauptstadt Vilnius nicht weit ist und mit dem modernen Großstadtleben lockt, scheint im Dorf die Zeit stehengeblieben zu sein. Mir haben die Kurzgeschichten insgesamt sehr gut gefallen und ich empfehle sie gerne weiter.

[Dovilė P]

Nustebino A. Šlepikas. Nebuvau skaičius anksčiau nei vienos jo knygos, ir štai pradėjau nuo tikrai puikaus novelių rinkinio. Gal tik šiek tiek pritrūko to jausmo, kuris pasiliktų ilgesniam laikui – ką išsineši, o gal tiksliau sakant – kas išsineštų tave ir ilgai nepaleistų.

[Martynas]

Patiko, tos trumpos, novelikės...

[Plumbum]

Novelių rinkinys, lengvai skaitosi, įdomios.

[Rimantas Kmita]

nu siaubo rašytojas tas Šlepikas. Rimtai, pora tokių visai įtaigių gotikinių-tvinpyksiškų novelių permaišytų su geru psichologiniu realizmu:)

[Iwillread]

Pirmas vienetas, kurį parašiau. Ir tikrai ne dėl to, kad pati knyga būtų prasta. Tiesiog šį kartą tas vienetas yra labai tiesiogiai susijęs su jo reikšme - laiko gaišimu. Knygą pasirinkau 24 valandų skaitymo iššūkiui ir suklydau, nes ji man buvo tiesiog neįdomi. Ne prasta, bet neįdomi. Tai reiškia, kad gaišau brangias valandas, kurias galėjau skirti didesnį malonumą teikiančiai knygai. 

Taip jau išpuolė, kad ši knyga įkrito į dar vieno iššūkio rėmus - Vasaros su knyga. Šį kartą ji atitiko užduotį: "Perskaityk knygą, sudarytą iš trumpų istorijų/pasakų". Noveles nuo pat mokyklos laikų aš labai mėgau. Savickį, Biliūną skaičiau su didžiausiu malonumu, tad buvau visai pasiilgusi tokio žanro istorijų. Pasirinkadama A. Šlepiką taip pat buvau sąmoninga - jo knyga "Mano vardas Marytė" man yra viena įsimintiniausių ir geriausių knygų, kurią daug kam rekomenduoju. Tad visai nesitikėjau, kad šį kartą galiu nusivilti. Autoriaus stilius man patiko, nors knyga ir nepatraukė, tikėjimas ir žavėjimasis jo talentu absoliučiai nesusvyravo, tačiau visai nekabino tematika - provincijos miestelio žmonių nuopoliai. Man norėjosi pamokančių (na, negaliu sakyti, kad visai nepamoko - besaikis alkoholis ir muštynės tikrai nėra gerai), moraliai praturtinančių istorijų, o čia teko skaityti apie antkapiu suknežintą vaiko galvą ir panašius "nuotykius", nutinkančius dėl alkoholio, žmonių tamsumo, gyvuliškų instinktų nevaldymo. Vėlgi - nenoriu pasakyti, kad tema nesvarbi,  kad nėra kur pakapstyti giliau, tačiau knyga pasitaikė man visai ne laiku ir ne vietoje, nebuvau pakankamai jai susikaupusi. Gaila.

Prisėdus ir istorijas panagrinėjus atidžiau (kaip mokykloje:)) tikrai rasčiau daug gilių įžvalgų, metaforų ir palyginimų, bet dabar man to visai nesinorėjo, tad pasikartoju - knygą į rankas paėmiau ne laiku ir ne vietoje (tiesą sakant supratau ir tai, kad šiuo metu man norėjosi pabėgti nuo žmonių tamsybės, užsimerkti prieš negandas ir skaityti linksmas, įkvepiančias, gal net paikas istorijas). Todėl svarstant ar skaityti ją, ar ne, primygtinai prašau nesiremti mano nuomone, priešingai - siūlau būtinai perskaityti, tik tai daryti lėtai, neskubant, apmąstant, besimėgaujant žavingu teksto paprastumu ir lengvumu, subtiliu autoriaus gebėjimu savo kalbą pritaikyti prie aprašomo veikėjo, vartojant autentišką kaimo žargoną.

[Audrius S]

Autorius tikrai gerai valdo plunksną, raiškus kalbėjimas. Vis dėlto iš esmės visose novelėse aprašomi provincijos "degradai", tarytum visa Lietuvos provincija būtų degradavusi ir joje negalėtume rasti šviesulių. Vyrauja ciniškas kalbėjimas, kuris irgi neimponuoja. Jaučiasi Jurgio Savickio novelių įtaka, tik autorius parenka tokius degradavusius personažus, kad pasidaro sudėtinga nupiešti bent kiek gilesnį jų psichologinį portretą (žmonės be jokios gelmės), o dažnas kalbėjimas pirmuoju asmeniu tik kompromituoja, nors kai kam tai gali atrodyti ir drąsus pasirinkimas tekstuose tapatintis su užribio liaudimi. Mano verdiktas būtų - knyga, kurią perskaitęs greitai pamirši. Išimtis - "Violončelė".

[Ilona]

Tebūnie dvi, ir viena iš jų - už Violončelę.

[Gediminas]

Perskaičiau ir pamiršau - nesukėlė nei idėjų, nei emocijų.

[Agnė Balionė]

A. Šlepiko novelėse surašytos paprastos, kasdieniškos istorijos iš provincijos gyvenimo. Kai kurias skaitant atrodo, kad jos parašytos gerokai seniau, tikrai ne šiuolaikinio autoriaus, dėl anksčiau būdingo lyrizmo, vietomis pamestų keiksmų ir mažo miestelio gyventojų kalbos ypatumų. Kai kurios priešingai, parodo kaip gyvena žmonės tuose miesteliuose dabar. Viskas paprastai tikra, o tas tikroviškumas kuriamas per kalbą ir novelės struktūrą. Kartais pasakojamas tik pavienis įvykis, kartais novelė labiau išplėtota, su pradžia ir kulminacija.

https://agnebali.blogspot.com/2020/06...